Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. sprendimo pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: P. L. D., Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT) sprendimą, įformintą 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“; įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad NŽT 2013 m. rugpjūčio 5 d. išdavė ieškovei sutikimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikino nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“, kuriame nurodė, kad neprieštarauja dėl laikino nesudėtingo statinio (atraminės sienelės) statybos valstybinėje žemėje, esančioje tarp ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir valstybinio žemės sklypo, taip pat kad šis sutikimas statybai duodamas ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Išduodant šį sutikimą buvo atsižvelgta į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 14 d. raštą, kuriame buvo nurodyta, kad įvertinus galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, konkrečią žemės sklypo situaciją, galimas žemės nuošliaužas ir neužtikrintą gyventojų saugumą, darytina išvada, jog nebus pažeidžiami trečiųjų šalių interesai ir apribota veikla valstybinės žemės plote statant atraminę sienelę tarp dviejų žemės sklypų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. rugpjūčio 19 d. išdavė rašytinį pritarimą Nr. 13-2361 atraminės sienelės (duomenys neskelbtini), statybos projektui, kuriame nurodė, kad jis galioja tol, kol galioja žemės savininko sutikimas, t. y. 5 metus nuo jo išdavimo. Taip pat paaiškino, kad atsižvelgdama į išlikusį poreikį naudoti laikiną statinį – atraminę sienelę, tiek dėl asmenų, tiek dėl turto saugumo, ieškovė, nelaukdama sutikimo galiojimo termino pabaigos, 2018 m. kovo 1 d. kreipėsi į NŽT, prašydama pratęsti sutikimo galiojimą tam, kad ieškovė galėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašyti pratęsti atraminės sienelės naudojimo terminą, tačiau atsakovė 2018 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“ atsisakė tenkinti ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymą, o ieškovės skundas dėl tokio sprendimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštu buvo atmestas. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsakydama į ieškovės pateiktą prašymą dėl laikino statinio – atraminės sienelės, naudojimo termino pratęsimo, 2018 m. liepos 31 d. rašte nurodė, kad toks ieškovės prašymas galėtų būti tenkinamas, jei ieškovė pateiktų naują NŽT sutikimą dėl laikinojo nesudėtingojo statinio statybos valstybinėje žemėje.

3. Nurodė, kad ieškovė, nesutikdama su nurodytais NŽT 2018 m. balandžio 19 d. ir 2018 m. birželio 14 d. sprendimais, kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2929-1089/2020, nusprendė ieškovės ieškinį tenkinti: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo sprendimą, įformintą 2018 m. birželio 14 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl skundo išnagrinėjimo“; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo. Vilniaus apygardos teismas minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

4. Taip pat nurodė, kad ieškovė gavo NŽT 2022 m. liepos 22 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, kad atsakovė, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo ieškovės 2018 m. kovo 1 d. pateiktą prašymą bei pakartotinai jį atmetė. Ieškovės teigimu, minėtas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas visiškai neatsižvelgiant į teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, todėl turėtų būti panaikintas.

5. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė, pakartotinai nagrinėdama ieškovės pateiktą prašymą, vėl vadovavosi ieškovės prašymo nagrinėjimui neaktualiomis teisės aktų nuostatomis, nors teismai buvo aiškiai konstatavę tokių atsakovės veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pabrėžė, kad pirmą kartą atsisakydama tenkinti ieškovės pateiktą prašymą, atsakovė vadovavosi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normomis, nustatančiomis būtinąsias sąlygas statytojo teisei įgyvendinti, o taip pat Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 4 priedo nuostatomis, be to, ieškovei pateikus atsakovei prašymą pratęsti sutikimą atraminei sienelei naudoti, atraminė sienelė buvo faktiškai valstybinės žemės sklype stovėjęs teisėtai pastatytas statinys, atitikęs teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau atsakovė, pakartotinai nagrinėdama prašymą, sprendimą pagrindė lygiai tomis pačiomis neaktualiomis teisės aktų nuostatomis.

6. Akcentavo, kad būtent dėl nuo atsakovės priklausančių priežasčių sutikimo galiojimo terminas nėra pratęstas, o naujo sutikimo nėra išduota. Pažymėjo, kad ieškovė su aptariamu prašymu į atsakovę kreipėsi dar gerokai iki sutikimo galiojimo termino pabaigos. Ieškovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė skundžiamo sprendimo pabaigoje pacitavo tik Statybos įstatymo nuostatą dėl laikinojo statinio nugriovimo, tačiau nieko neužsiminė apie tai, kad kitos to paties įstatymo nuostatos (konkrečiai – Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalis) suteikia suinteresuotiems asmenims teisę prašyti pratęsti laikinojo statinio naudojimo terminą, to ieškovė nagrinėjamu atveju ir siekia.

7. Ieškovės teigimu, atsakovė, nagrinėdama ieškovės prašymą iš naujo, visiškai neįvertino to, ką ji turėjo įvertinti pagal teismų nurodymus ir išvadas, konkrečiai: 1) skundžiamame sprendime nieko nepasisakyta dėl to, kad atraminės sienelės tolimesnis buvimas kaip nors pažeistų konkrečius valstybės interesus, pavyzdžiui, kad yra suplanuota valstybinę žemę parduoti, nuomoti ar naudoti kokiems nors kitiems tikslams, kurie būtų nesuderinami su atraminės sienelės tolimesniu buvimu; 2) atsakovė visiškai nevertino aplinkybės, kad nuo sutikimo išdavimo nei faktinė, nei teisinė padėtis (situacija) absoliučiai nepasikeitė; 3) skundžiamame sprendime atsakovė nieko nepasisakė dėl to, kaip ji po skundžiamo sprendimo priėmimo ruošiasi vykdyti jai tenkančią pareigą valdyti ir tvarkyti patikėjimo teise valdomą laisvos valstybinės žemės sklypą taip, jog būtų užtikrinta, jog iš jo nebūtų daroma žala ieškovei ar jos turtui.

8. Atsakovė NŽT pateikė atsiliepimą, prašydama ieškinį atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp proceso šalių nekyla ginčas, kad žemė, kurioje stovi ginčo atraminė sienelė, yra nesuformuota valstybinė žemė. Atraminė sienelė taip pat nėra registruota Nekilnojamojo turto registre. Taip pat tarp šalių nekyla ginčas, kad buvo išduotas sutikimas, kurio galiojimo terminas jau yra pasibaigęs.

9. Paaiškino, kad sienelės aukštis yra 2 metrai (ši aplinkybė konstatuotina įsiteisėjusiame teismo sprendime), todėl ji priklauso II grupės nesudėtingiems statiniams bei atraminė sienelė nepatenka į sąrašą statinių, kuriuos galima statyti / rekonstruoti valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, nesant žemės sklypo ir nevaldant jo nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Pažymėjo, kad skyrius neturi teisinio pagrindo pratęsti (išduoti) sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuotų žemės sklypų, tarp (greta) žemės sklypo ir 44774 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), įrengti atraminę sienelę. Pažymėjo ir tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų ir / ar duomenų, kad ieškovė negalėtų statyti atraminės sienelės jai priklausančiame žemės sklype. Atsakovės teigimu, įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai numato atvejus ir sąrašą statinių, kuriems esant Nacionalinė žemės tarnyba gali išduoti sutikimą statyti /rekonstruoti valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, nesant žemės sklypo ir nevaldant jo nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame prašė dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo spręsti vadovaujantis atsiliepime išdėstytais argumentais bei aktualia teismų praktika.

11. Nurodė, kad ieškovei, siekiant išsaugoti ir tolesnį laikinojo statinio naudojimą, būtina gauti žemės sklypo, ant kurio pastatytas laikinasis statinys, savininko sutikimą, nes teritorija, kurioje įrengta atraminė sienelė, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise ją valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pažymėjo, kad visas leidimo nepratęsimo (neišdavimo) aplinkybes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyrius išdėstė 2018 m. liepos 31 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikinojo statinio naudojimo termino pratęsimo“, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra valstybinės žemės, kurios teritorijoje pastatyta sienelė, savininkė, todėl ji gali pritarti šio statinio leidimo pratęsimui tik, visų pirma, gavusi teisėto žemės sklypo savininko NŽT sutikimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės J. D. į valstybės biudžetą 28,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas. Pažymėjo, kad atsakovė ginčo sprendime pagrįstai pasisako apie naujo sutikimo išdavimo teisinį reglamentavimą, nes teisine prasme negalima pratęsti termino prievolės, kuri jau yra pasibaigusi.

14. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ginčo sprendimo priėmimo metu galiojantys teisės aktai nenumatė teisinio pagrindo duoti sutikimą nustatyti ar pratęsti terminą naudoti būtent ginčo statinį kaip laikinąjį statinį, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 1P-238-(1.3 E.) „Dėl Sutikimų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių patvirtinimo“ nenumato atsakovei teisės duoti sutikimą statyti nagrinėjamo ginčo pobūdžio statinį – atraminę sienelę. Teismo nuomone, kadangi nenumatyta teisė duoti sutikimą statyti tokį statinį, tai logiška, kad šiame akte net neaptariama ir teisė duoti sutikimą pratęsti terminą naudotis tokiu statiniu.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė negalėtų statyti atraminės sienelės jai priklausančiame žemės sklype. Akcentavo, kad ieškovė žinojo, jog po teisminio ginčo dėl savavališkų statybų ginčo atraminė sienelė buvo laikinasis statinys, kurio naudojimui buvo nustatytas 5 metų terminas, o šiam terminui pasibaigus, paprastai toks statinys šalinamas (griaunamas). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovė neturėjo teisės ginčo sprendimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu tenkinti ieškovės prašymo (CPK 178, 179, 185 straipsniai), todėl atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16. Ieškovė J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės NŽT visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, jog nors ieškovė ginčo sprendimo nepagrįstumą didžiąja dalimi grindė ankstesnėje byloje teismų priimtų procesinių sprendimų bei jų išvadų neįvertinimu, teismas dėl ginčo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo sprendė visiškai į tai neatsižvelgdamas bei savo daromų išvadų nesusiedamas su anksčiau teismų padarytomis išvadomis, dėl to konstatuotinas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei teismo procesiniam sprendimui keliamus reikalavimus, pažeidimas, lėmęs šios bylos esmės neatskleidimą bei neteisingą jos išsprendimą, be to, teismui nusišalinus nuo įvertinimo, ar atsakovė, priimdama ginčo sprendimą, atsižvelgė į ankstesnėje byloje teismų padarytas išvadas, taip pat buvo pažeistas esmine teisingumo vykdymo prielaida esantis CPK 18 straipsnio normoje įtvirtintas teismo procesinio sprendimo privalomumo principas

18. Pažymi, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo terminas buvo pasibaigęs ne tik ginčo sprendimo priėmimo metu (t. y. 2022 m. liepos 22 d.), bet ir 2020 m. rugsėjo 14 d. bei 2021 m. sausio 12 d., kai atitinkamai buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai ankstesnėje byloje, kuriuos priimant, be kita ko, buvo įvertintas ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo termino pasibaigimo faktas.

19. Akcentuoja, kad teismo motyvai yra nepagrįsti, nelogiški bei nesąžiningi ieškovės atžvilgiu, nes ieškovės teisių gynyba tapo nebegalima dėl pačios atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimu (kurie vėliau teismų procesiniais sprendimais buvo panaikinti, įpareigojant atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės 2018 m. kovo 1 d. pateiktą prašymą) bei ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymo pakartotiniu formaliu išnagrinėjimu po pusantrų metų nuo šių teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo.

20. Paaiškina, kad teismas neatsižvelgė, jog administracinė procedūra, pradėta gavus ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymą, buvo pradėta dar likus daugiau nei 5 mėnesiams iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo termino pabaigos, ir tik nuo atsakovės valios bei veiksmų priklausė šios procedūros eiga ir baigtis, o kaip jau konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsakovė šios procedūros tinkamai nevykdė, jos metu priėmė neteisėtus ir nepagrįstus, vėliau teismų panaikintus sprendimus, kas reiškia, kad ieškovei dėl tokių atsakovės netinkamų veiksmų negalėjo kilti negrįžtamos neigiamos teisinės pasekmės. Ieškovės nuomone, bet koks kitoks vertinimas suponuotų konstitucinio teisinės valstybės principo bei į jo turinį įeinančių kitų teisės principų (teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir kt.), įpareigojančių valstybę apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, pažeidimą.

21. Taip pat paaiškina, kad ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, kad atsakovė naują sprendimą dėl jai 2018 m. kovo 1 d. pateikto prašymo priims įvertinusi teismų motyvus ir išvadas anksčiau tarp šalių išnagrinėtoje byloje, o teismas šioje byloje patikrins, ar atsakovė iš tikrųjų tai padarė, tačiau atsakovė po pusantrų metų ieškovės prašymą pakartotinai atmetė tų pačių motyvų ir argumentų pagrindu (dėl kurių nepagrįstumo jau buvo pasisakyta abiejų instancijų teismų), o teismas šiuo aspektu ginčo sprendimo net nevertino bei savo išvadas pagrindė su bylos esme nesusijusiais, anksčiau teismų padarytoms išvadoms prieštaraujančiais argumentais, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad šiuo atveju taip pat buvo pažeista CPK 279 straipsnio 4 dalies norma. Pažymi, kad byla buvo išnagrinėta teismui net nepasidomėjus, ką atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, per laikotarpį nuo ankstesnės bylos išnagrinėjimo iki šiol atliko, siekdama apsaugoti ieškovę bei jos turtą nuo stataus šlaito nuslinkimo grėsmės.

22. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertindamas ginčui aktualias teisės normas, bylos rašytinę medžiagą priėmė būtent tokias išvadas nurodytas sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Pažymi, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

24. Atsakovės nuomone, apeliantės vertinimu atsakovė turėtų nepaisydama imperatyvių teisės aktų reikalavimų tenkinti ieškovės prašymą ir pažeisti įstatymo imperatyvą, tačiau tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai neatitiktų iš Konstitucijos kildinamų teisėtumo ir atsakingo valdymo imperatyvų, be to, teismas sprendime taip pat pagrįstai padarė išvadą, kad ,,atsakovė neturėjo teisės ginčo sprendimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu tenkinti ieškovės prašymo“.

25. Nurodo, jog įvertinus tai, kad atraminė sienelė nepatenka į sąrašą statinių, kuriuos galima statyti / rekonstruoti valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, nesant žemės sklypo ir nevaldant jo nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, įvertinus Taisyklių nuostatas, atsakovė neturi teisinio pagrindo pratęsti / išduoti naujo sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuotų žemės sklypų, tarp (greta) Žemės sklypo ir 44774 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), įrengti atraminę sienutę.

26. Pastebi, kad pasigendama ir apeliantės argumentų, kodėl atraminė sienelė negali būti statoma jos ir kito bendraturčio valdomame žemės sklype.

27. Pažymi, kad valstybinė institucija taip pat negali būti verčiama priimti teisės aktams prieštaraujantį administracinį sprendimą, priešingu atveju tai sąlygotų viešojo intereso pažeidimą ir jo gynimą teisės aktų nustatyta tvarka, o tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai neatitiktų iš Konstitucijos kildinamų teisėtumo ir atsakingo valdymo imperatyvų. Paaiškina, kad atsakovė, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, taip pat analizuodama ir vertindama, ar yra teisinis bei faktinis pagrindas tenkinti ieškovės prašymą, išsamiai įvertino visas aplinkybes reikšmingas skundžiamo sprendimo priėmimui. Nurodo, kad įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai numato atvejus ir sąrašą statinių, kuriems esant Nacionalinė žemės tarnyba gali išduoti sutikimą statyti / rekonstruoti valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, nesant žemės sklypo ir nevaldant jo nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

30. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4505-862/2013, kuriuo trečiasis asmuo P. L. D. įpareigotas savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti virš 2 metrų aukščio, apie 10 metrų ilgio atraminę sienelę, šalia žemės sklypo (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Minėtas teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau dar bylos neišnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, ieškovė J. D. ir jos brolis P. L. D. parengė ginčo sienelės projektą, gavo atsakovės 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą laikinai, t. y. ne ilgiau kaip penkis metus, naudoti ginčo sienelę, taip pat gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. pritarimą statybos projektui. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2492-464/2013 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 16 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo akte konstatavo, kad savavališkos statybos padariniai pašalinti kitu negu teismo sprendime nurodytu būdu.

33. Taip pat nustatyta, kad ieškovė 2018 m. kovo 1 d. pateikė atsakovei prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimą arba išduoti naują sutikimą. Atsakovė 2018 m. balandžio 19 d. raštu atmetė ieškovės prašymą, nurodė, kad statytojas, pageidaujantis įrengti atraminę sienelę, žemės sklypą turi valdyti nuosavybės teise ar kitais pagrindais, bet ieškovė neturi teisės valdyti užimtos valstybinės žemės, todėl pasiūlė atraminę sienelę pasistatyti ieškovės sklype. Ieškovė apskundė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui 2018 m. balandžio 19 d. raštą, tačiau 2018 m. birželio 14 d. raštu ieškovės skundas buvo atmestas, pasiūlyta ieškovei sienelę statytis savo sklype, nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas išduotas neteisėtai. Nesutikdama su minėtu atsakovės sprendimu ieškovė kreipėsi į teismą. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2929-1089/2020, nuspręsta ieškovės ieškinį patenkinti: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo sprendimą, įformintą 2018 m. birželio 14 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl skundo išnagrinėjimo“; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

34. Nustatyta, kad vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“ išnagrinėjo ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymą, tačiau vėl jį atmetė, nurodydama, kad atsakovė neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo duoti sutikimą, pažymėjo, kad ankstesnio sutikimo galiojimo terminas (5 metai) nėra pratęstas, naujas sutikimas nėra išduotas. Nesutikdama su minėtu atsakovės raštu ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti NŽT sprendimą, įformintą 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nurodydamas, jog teisine prasme negalima pratęsti termino prievolės, kuri jau yra pasibaigusi, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė negalėtų statyti atraminės sienelės jai priklausančiame žemės sklype, todėl konstatavo, jog atsakovė neturėjo teisės ginčo sprendimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu tenkinti ieškovės prašymo (CPK 178, 179, 185 straipsniai). Nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl bylos esmės.

35. Išanalizavusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir neatsižvelgė į ankščiau teismų suformuluotas išvadas.

36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė pagrįstai ginčo sprendime (2022 m. liepos 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“) pasisako apie naujo sutikimo išdavimo teisinį reglamentavimą, nes teisine prasme negalima pratęsti termino prievolės, kuri jau yra pasibaigus, taip pat pažymėjo, kad atsakovė neturėjo teisės ginčo sprendimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu tenkinti ieškovės prašymo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo teiginiais nesutinka.

37. Išanalizavus atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyto pakartotinio sprendimo atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą motyvus, darytina išvada, kad atsakovė iš esmės visiškai nemotyvavo savo sprendimo nepratęsti sutikimo termino, nenurodė, nei faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų pasikeitusią faktinę situaciją, kuriai esant toks sutikimas buvo išduotas, nei teisės aktų, kurių taikymo poreikį lemtų egzistuojančios faktinės aplinkybės (Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnis).

38. Kaip matyti iš skundžiamo NŽT sprendimo ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek atsakovė, pakartotinai nagrinėdama ieškovės pateiktą prašymą pagal teismo įpareigojimą, tiek pirmosios instancijos teismas pakartotinai vadovavosi ieškovės prašymo nagrinėjimui neaktualiomis teisės aktų nuostatomis, nors tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendime, tiek ir Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje aiškiai konstatavo tokių atsakovės veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Konstatuota, kad atsakovei, nagrinėjant ieškovės prašymą, buvo žinoma, kad atraminė sienelė jau yra pastatyta, o ne ruošiamasi ją statyti, tačiau net ir pakartotinai nagrinėjant ieškovės prašymą, atsakovė faktiškai prašymą nagrinėjo ne kaip prašymą duoti sutikimą dėl jau valstybinės žemės sklype stovinčio laikino statinio tolesnio naudojimo, bet kaip prašymą leisti valstybinės žemės sklype statyti atraminę sienutę, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl NŽT rašto panaikinimo, neatsižvelgė į tai, kad ginčijami NŽT raštai nemotyvuoti, juose išvardytos teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos neaktualios ir susijusios su naujų statinių statyba valstybinėje žemėje, nėra įvertinta tai, kad ieškovė prašė pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. išduoto sutikimo naudoti valstybinėje žemėje pastatytą atraminę sienelę galiojimo terminą arba išduoti naują sutikimą, kaip buvo įpareigota teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose.

39. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, ar atsakovė ginčijamą raštą tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pagal ankstesnių teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose padarytas išvadas, t. y. pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, ar atsakovės 2022 m. liepos 22 d. raštas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis, ar atsakovė vadovavosi tomis teisės normomis, kurios reglamentuoja ieškovės prašomo sutikimo išdavimą, ar pasikeitė faktinė situacija bei teisinis reglamentavimas nuo tada, kai ieškovei buvo išduotas sutikimas, ar ieškovė galėjo turėti pagrįstą lūkestį, kad jai bus išduotas naujas sutikimas arba pratęstas senasis, jeigu tiek faktinė situacija, tiek teisinis situacijos reglamentavimas nepasikeitė, taip pat ar atsakovės atsisakymas tenkinti ieškovės pateiktą prašymą yra motyvuotas, ar sprendimas dėl laikino statinio naudojimo pratęsimo priimtas atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus toje teritorijoje strateginius planus. Teismas tik lakoniškai nurodė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo argumentus, jog ginčo sprendimo priėmimo metu ankstesnio sutikimo galiojimo terminas (5 metai) jau yra pasibaigęs, todėl teisine prasme negalima pratęsti termino prievolės, kuri jau yra pasibaigus, vertina kaip visiškai nepagrįstus. Viena vertus, minėta pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta jokia teisės norma. Kita vertus, pabrėžtina, kad administracinė procedūra, kurioje nagrinėtas ieškovės prašymas pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. NŽT išduoto sutikimo galiojimą terminą ir kurioje buvo priimtas šioje byloje ginčijamas NŽT sprendimas, buvo pradėta dar 2018 m. kovo 1 d., t. y. teisėtai išduotam sutikimui galiojant. Ne nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių užtrukusi administracinė procedūra negali lemti sprendimo nepratęsti termino, motyvuojant, kad toks (sutikimo galiojimo) terminas jau yra pasibaigęs.

41. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalį, laikinųjų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas suinteresuotųjų asmenų prašymu. Laikinųjų statinių naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato aplinkos ministras. Laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami.

42. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog atraminė sienutė yra laikinas statinys, priskirtas nesudėtingų statinių kategorijai, kurį leista ieškovei buvo naudoti iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. (SĮ 2 straipsnio 30 dalis, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 18 punktas). Pažymėtina, jog pasibaigus sutikimo galiojimui, o kartu ir sienutės galiojimo terminui, turėtų būti sprendžiamas sienutės nugriovimo klausimas (SĮ 40 straipsnio 3 punktas). Tačiau remiantis teisiniu reglamentavimu, sienutės naudojimo terminas gali būti pratęstas trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimu, bet tokiam sprendimui priimti, be kita ko, yra būtinas atsakovės, kaip valstybinės žemės, kurioje stovi sienutė, patikėtinio, sutikimas (Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas.“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 41 punktas).

43. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės skundo argumentams, kad administracinė procedūra, pradėta gavus ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymą, buvo pradėta dar likus daugiau nei 5 mėnesiams iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo termino pabaigos, kas reiškia, jog tik nuo atsakovės valios ir veiksmų priklausė šios procedūros eiga ir baigtis, kaip buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsakovė šios procedūros tinkamai nevykdė, jos metu priėmė neteisėtus ir nepagrįstus, vėliau teismų panaikintus sprendimus, ginčijamame sprendime taip pat į tai neatsižvelgė, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime to taip pat neanalizavo.

44. Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 4.5 punktu, apibrėžiančiu atraminės sienelės sąvoką, Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 punktu, apibrėžiančiu laikinojo statinio sąvoką, Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalies, reglamentuojančiu laikinųjų statinių naudojimo termino pratęsimą, Statybos įstatymo 32 straipsniu, numatančiu, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalimi, reglamentuojančiu, jog savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių, bei padarė išvadą, kad ginčo sprendimo priėmimo metu atsakovei nebuvo pagrindo išduoti ieškovei jos pageidaujamą sutikimą, nes (1) nėra byloje pateikta įrodymų, kad ieškovė negalėtų statyti atraminės sienelės jai priklausančiame žemės sklype ir (2) ieškovė žinojo, kad po teisminio ginčo dėl savavališkų statybų ginčo atraminė sienelė buvo laikinasis statinys, kurio naudojimui buvo nustatytas 5 metų terminas, o šiam terminui pasibaigus, paprastai toks statinys nugriaunamas. Su šiais teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.

45. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados prieštarauja ankstesnių teismų įsiteisėjusių sprendimų išvadoms, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendime buvo padaryta išvada, kad ieškovei pateikus atsakovei prašymą pratęsti sutikimą atraminei sienutei naudoti, atraminė sienutė buvo faktiškai valstybinės žemės sklype stovėjęs teisėtai pastatytas statinys, atitikęs teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau teismas skundžiamame sprendime rėmėsi įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą bei jų įteisinimo draudimą. Taip pat, sprendime argumentavo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė negalėtų statyti atraminės sienelės jai priklausančiame žemės sklype, nors Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą, atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog pati ieškovė turi saugotis nuo grėsmės, kylančios iš laisvos valstybinės žemės, jos tinkamai netvarkant, ir statytis kitą atraminę sienelę savo sklype ir neturi reikšmės tai, jog yra grėsmė, kad, laisvoje valstybinėje žemėje pašalinus atraminė sienutę, šlaitas nuslinks į ieškovės sklypą. Teismai ankstesniuose sprendimuose pabrėžė, jog būtent atsakovė turi pareigą tinkamai valdyti ir tvarkyti patikėjimo teise turimą laisvos valstybinės žemės sklypą ir užtikrinti, jog iš jos valdomo sklypo nebūtų daroma žala kitiems asmenims. Taigi, nagrinėjamo NŽT sprendimo pagrindimas argumentais, kuriuos teismai jau buvo įvertinę, kaip neteisėtus, negali būti laikomas tinkamu. Toks viešojo administravimo subjekto sprendimas ne tik prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, bet ir Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje įtvirtintam teismo sprendimo privalomumo principui. Šiuo atveju nesutiktina ir su atsakove, atsiliepime teigiančia, jog pasigendama apeliantės argumentų, kodėl atraminė sienelė negali būti statoma jos ir kito bendraturčio valdomame žemės sklype. Vertinant šią NŽT poziciją svarbu pabrėžti, kad nagrinėjant šį ginčą ne ieškovė turi įrodyti, kad ji atraminės sienutės negali statyti savo valdomame žemės sklype, o atsakovė privalo įrodyti, kad teisėtai pastatytos sienutės pašalinimas nepadarys žalos ieškovės turtui. Teismai, anksčiau vertindami nagrinėjamą situaciją, jau yra išaiškinę NŽT pareigą pasirūpinti, kad jos valdomas žemės sklypas nekeltų grėsmės ieškovės sklypui, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie NŽT priemones tokiam tikslui pasiekti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė byloje yra pateikusi specialisto išvadą, kad pašalinus atraminę sienutę, gali nuslinkti šlaito nuošliauža, nubyrėti gruntas ir patekti į žemiau esantį ieškovės ir kitų bendraturčių sklypą, tačiau atsakovė savo ginčijamame sprendime, atsisakiusi pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo terminą arba išduoti naują sutikimą leisti toliau laikinai naudoti ginčo atraminę sienelę, neatliko būtinų teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbų, nesvarstė, ar saugu pašalinti šiuo metu esančią atraminę sienelę, neatlikus saugumą užtikrinančių darbų (Žemės įstatymo 13 straipsnis, CK 4.37 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šiuo aspektu ginčo sprendimo net nevertino ir savo išvadas pagrindė su bylos esme nesusijusiais, ankščiau teismų padarytoms išvadoms prieštaraujančiais argumentais.

46. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, ar atsakovė savo priimtame ginčo rašte pasisakė apie tai, kad atraminės sienutės tolimesnis buvimas kaip nors pažeistų konkrečius valstybės interesus, pavyzdžiui, kad suplanuota valstybinę žemę parduoti, nuomoti ar naudoti kokiems nors kitiems tikslams, kurie būtų nesuderinami su atraminės sienelės tolimesniu buvimu, taip pat, ar atsakovė priimdama skundžiamą sprendimą įvertino aplinkybes, kad nuo sutikimo išdavimo nei faktinė, nei teisinė padėtis absoliučiai nepasikeitė, taip pat neįvertino to, jog atsakovė skundžiamame sprendime nieko nepasisakė dėl to, kaip ji po skundžiamo sprendimo priėmimo ruošiasi vykdyti jai tenkančią pareigą valdyti ir tvarkyti patikėjimo teise valdomą laisvos valstybinės žemės sklypą taip, jog būtų užtikrinta, kad iš jo nebūtų daroma žala ieškovei ar jos turtui.

47. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė, iš pradžių išduodama sutikimą, vėliau jo neginčydama teismine tvarka ir pripažindama sukurtas teisines pasekmes visą sutikimo galiojimo laikotarpį, savo elgesiu sukūrė ieškovei objektyvų ir realiai pagrįstą lūkestį, kad pasibaigus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo terminui, sienutės naudojimo terminas bus pratęstas arba išduotas naujas sutikimas. Pažymėtina, kad ieškovės pagrįstas lūkestis yra turėti teisę saugiai naudoti jai ir kitiems bendraturčiams priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini), o atsakovė turi užtikrinti, kad šis saugus naudojimas nebūtų varžomas ir pažeistas, kas reiškia, jog atsakovės pakartotinis atsisakymas duoti sutikimą toliau laikinai naudoti ginčo atraminę sienelę, neišanalizavus, neapsvarsčius, neįvertinus ir nesiėmus jokių veiksmų saugiai tvarkyti laisvą valstybinę žemę, neatsižvelgus į teismų nurodytus aktualius nagrinėjamai situacijai išaiškinimus, pažeidė ieškovės teises ir teisėtą lūkestį.

48. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris reiškia įgytų teisių apsaugą, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas byloje Nr. 16/2000), įvertinęs atsakovės skundžiamų raštų turinį, įvertinęs įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, reiškiantį, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovė neturėjo teisės ginčo sprendimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu tenkinti ieškovės prašymo ir kad ginčijamas atsakovės raštas atitinka teisės aktų reikalavimus, nevertino šio sprendimo pagrįstumo, teisėtumo, nevertino sprendimo turinio atitikties teisės normų reikalavimams, neatsižvelgė į ankstesnių teismų priimtus procesinius sprendimus, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą.

49. Byloje esančiais įrodymais buvo nustatyta, kad atraminė sienutė yra būtina, jog būtų išvengta nuošliaužų, o kartu ir galimos žalos. Vertinant šias aplinkybes kartu su tuo, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nėra pasikeitusi nei faktinė, nei teisinė situacija, konstatuotina, kad atsakovė 2022 m. liepos 22 d. nepagrįstai pakartotinai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą pratęsti sutikimo galiojimą. Atsakovės sprendimas yra nesuderinamas su gero viešojo administravimo principu, pažeidžia ieškovės pagrįstus lūkesčius ir potencialiai gali lemti žalos atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sienutės naudojimo terminas negali būti pratęstas, kai prašymas jam buvo paduotas laiku, t. y. sutikimui galiojant.

50. Atskirai pasisakytina dėl NŽT atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento, jog valstybinė institucija negali būti verčiama priimti teisės aktams prieštaraujantį administracinį sprendimą, priešingu atveju tai sąlygotų viešojo intereso pažeidimą ir jo gynimą teisės aktų nustatyta tvarka, o tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai neatitiktų iš Konstitucijos kildinamų teisėtumo ir atsakingo valdymo imperatyvų. Viena vertus, įsiteisėjusio teismo sprendimo (kaip vientiso procesinio dokumento, susidedančio ne tik iš rezoliucinės dalies, bet ir motyvuojamosios) privalomas vykdymas (CPK 18 straipsnis) negali būti laikomas vertimu priimti konkretų administracinį sprendimą, juolab prieštaraujantį teisės aktams. Kita vertus, tai jog Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalyje įtvirtinta galimybė laikinųjų statinių naudojimo terminą pratęsti suinteresuotųjų asmenų prašymu nėra apibrėžta jokiomis sąlygomis, negali lemti absoliučios viešojo administravimo subjekto diskrecijos. Viešojo administravimo subjektai turi pareigą laikytis bendrųjų teisės principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Be to, viešojo administravimo subjektai, taigi ir atsakovė NŽT, yra saistomi, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu.

Dėl procesinės bylos baigties.

51. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija spendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė bylos nagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes išvadas, neteisingai pritaikė materialines teisės normas ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas): panaikinamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT) sprendimas, įformintas 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“ ir NŽT įpareigojama iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

53. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

54. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose taikomos CPK 98 straipsnio nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (nurodyto straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

55. Šios bylos išnagrinėjimo apeliacine teisme rezultatas (skundžiamas teismo sprendimas panaikintas, ieškovės ieškinys tenkintas visiškai) sudaro pagrindą pakeisti bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymą.

56. Nagrinėjamoje byloje ieškovė sumokėjo 100,20 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 110 Eur už apeliacinį skundą, 544,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovė šioje byloje taip pat patyrė 907,50 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą pirmos instancijos teisme. Visa apeliantės patirtų išlaidų suma yra 1 662,2 Eur, kuri priteisiama iš atsakovės.

57. Pirmosios instancijos teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 28,88 Eur. Šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteisiamas iš atsakovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės J. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės J. D. ieškinį tenkinti: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, įformintą 2022 m. liepos 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje greta (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo

Priteisti ieškovei J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, 1 662,20 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt du eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.