Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. L. D., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo

6.1. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2492-464/2013 konstatuota, kad trečiasis asmuo P. L. D. valstybinės žemės sklype, esančiame šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), neturėdamas statybą leidžiančių dokumentų pastatė virš 2 m aukščio ir apie 10 m ilgio atraminę sienutę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Pastarąją trečiasis asmuo buvo įpareigotas nugriauti ne vėliau kaip per tris mėnesius, skaičiuojant nuo 2013 m. spalio 31 d.;

6.5. Vilniaus apygardos prokuratūra ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius informaciją apie sutikimo išdavimo aplinkybes rinko atsižvelgdami į J. J. skundus.

6.6. Teismine tvarka 2013 m. rugpjūčio 5 d. išduoto sutikimo atsakovė neginčijo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Priešingai, 2014 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 1SD-(3.2)-1385, kuriuo pateiktas atsakymas į Vilniaus apygardos prokuratūros paklausimą, atsakovė išdėstė nuomonę, kad sutikimas nebeturi teisinės galios. Šį vertinimą atsakovė motyvavo tuo, kad trečiasis asmuo P. L. D. teismo sprendimu įpareigotas nugriauti atraminę sienutę, t. y. ta pačia aplinkybe, kuri atsakovei buvo žinoma 2013 m. gruodžio 6 d. pavedimo Nr. 1PAV-(1.8)-749 priėmimo metu.

6.7. Statybos inspekcija 2013 m. lapkričio 20 d. Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktu Nr. PS1-32 konstatavo, kad Pritarimas statinio projektui Nr. 13-2361 buvo išduotas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Taip pat Statybos inspekcija 2014 m. kovo 14 d. Statinio atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktu Nr. SSA-11 patvirtino, kad atraminė sienutė atitinka esminius projekto sprendinius. O 2015 m. liepos 16 d. Statybos inspekcija surašė Teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. 4D-1928, kuriuo pripažino, kad atraminės sienutės savavališkos statybos padariniai pašalinti kitu nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-2492-464/2013 nurodytu būdu.

6.10. Atsakovė reikalavimą nugriauti valstybinėje žemėje esančią atraminę sienutę ieškovei suformulavo 2018 m. sausio 24 d. rašte Nr. 49SFN-147-(14.49.104.).

7. Ginčo byloje nėra dėl to, kad atraminė sienutė yra laikinas statinys, priskirtas nesudėtingų statinių kategorijai, kurį leista naudoti iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. (SĮ 2 straipsnio 30 dalis, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 18 punktas). Pasibaigus sutikimo galiojimui, o kartu ir sienutės naudojimo terminui, turėtų būti sprendžiamas sienutės nugriovimo klausimas (SĮ 40 straipsnio 3 punktas). Vis dėlto sienutės naudojimo terminas gali būti pratęstas trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimu, tačiau tokiam sprendimui priimti, be kita ko, yra būtinas atsakovės, kaip valstybinės žemės, kurioje stovi sienutė, patikėtinio, sutikimas (statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 41 punktas).

8. Apibendrinant šio sprendimo 6.1–6.8 punktuose aptartas faktines aplinkybes, prieitina prie tokių esminių išvadų:

8.1. Atsakovė dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-2492-464/2013. Taigi, 2013 m. rugpjūčio 5 d., kai buvo išduotas sutikimas, atsakovei buvo žinoma apie tai, kad teismine tvarka Statybos inspekcija prašo įpareigoti trečiąjį asmenį šioje byloje P. L. D. nugriauti ginčo atraminę sienutę. Taip pat atsakovei buvo žinoma, kad toks įpareigojimas trečiajam asmeniui buvo nustatytas byloje priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimu.

8.4. Byloje nepateikta duomenų, kurie sudarytų prielaidas laikyti, kad atraminės sienutės stovėjimas pažeistų kitų asmenų interesus ar ribotų jų teises. Pastarųjų asmenų nenurodė ir proceso dalyviai.

9. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė iš esmės siekia pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė išduoti naują sutikimą, kuriuo būtų leista toliau naudoti valstybinėje žemėje pastatytą atraminę sienutę (pratęstas sienutės naudojimo terminas). Ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką apibrėžia dvi atskiros argumentų grupės: pirma, teiginiai, kad atsakovė neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti naują sutikimą, ir antra, kad iš esmės buvo pažeista teisės aktuose nustatyta ieškovės prašymo ir skundo, pateikto neteismine tvarka, nagrinėjimo procedūra.

10. Prieš pereinant prie nurodytų teiginių pagrįstumo aptarimo, išskirtinos kelios papildomos aplinkybės. Visų pirma, byloje nėra ginčo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės sklype, kuriame stovi atraminė sienutė, nepasikeitė faktinė situacija. Taip pat nesikeitė žemės sklypo teisinis statusas. Antra, atraminės sienutės statybos projekte išaiškinta, kad sienutė suprojektuota tam, jog būtų apsaugotas esamo šlaito irimas (projektas ketvirtas skirsnis „Projektiniai sprendiniai). Tai, kad sienutė užkerta kelią galimoms žemės nuošliaužoms, konstatuota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 14 d. rašte Nr. A51-66466-(2.15.2.36-MP7). Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė į bylą pateikė 2020 m. rugpjūčio 15 d. specialisto D. K. parengtą vertinimo išvadą, kurioje padaryta išvada, kad, pašalinus atraminę sienutę, šlaitas, kurio gruntą nuo griuvimo ar nušliaužimo saugo sienutė, ims slinkti. Šių faktinių duomenų visetas patvirtina ieškovės teiginius, kad sienutė yra būtina, jog būtų išvengta nuošliaužų, o kartu ir galimos žalos (CPK 185 straipsnis). Priešingų įrodymų į bylą nepateikta.

Ar atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės J. D. prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą Nr. 49SJN-(14.49.105)-138 ar išduoti naują sutikimą?

11. Išanalizavus atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SFN-899-(14.49.104.) išdėstyto sprendimo atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą motyvus, konstatuotina, kad atsakovė iš esmės nemotyvavo savo sprendimo. Rašte tik pateiktos formalios nuorodos į atskirus statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir padaryta abstrakti išvada, kad statytojas, pageidaujantis įsirengti atraminę sienutę, žemės sklypą turi valdyti nuosavybės teise arba kitais teisės aktų nustatytais pagrindais. Faktiškai ieškovės prašymą atsakovės teritorinis skyrius nagrinėjo ne kaip prašymą duoti sutikimą dėl jau valstybinės žemės sklype stovinčio laikino statinio tolesnio naudojimo, bet kaip prašymą leisti valstybinės žemės sklype statyti atraminę sienutę. Tai yra, sprendimas netenkinti ieškovės prašymo grįstas neaktualiomis ginčo situacijoje teisės normomis.

13. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad, gavusi ieškovės prašymą, atsakovė neužtikrino, jog pastarasis būtų tinkamai ir išsamiai išnagrinėtas, teisiškai įvertintas, o dėl paties prašymo priimtas motyvuotas ir objektyvus sprendimas. Tai, kad ieškovės prašymas buvo lakoniškas, nereiškia, jog atsakovės teritorinis padalinys, disponuodamas visa reikšminga informacija prašymui išnagrinėti, galėjo pasirinkti tokį sprendimo motyvavimo būdą, koks buvo pritaikytas.

15. Atsakovė ignoruoja aplinkybę, kad ieškovė pateikė prašymą ne leisti atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje statyti laikiną statinį, bet leisti jį toliau naudoti. Tai yra, laikinas nesudėtingas statinys ieškovės kreipimosi į atsakovės teritorinį padalinį metu faktiškai stovėjo valstybinės žemės sklype. Sutikimą, kad toks statinys būtų pastatytas ir naudojamas, 2013 m. rugpjūčio 5 d. išdavė pati atsakovė. Kaip jau pasisakyta šio sprendimo 8.2 punkte, paminėto sutikimo atsakovė teismine tvarka neginčijo. Prieš išduodama sutikimą atsakovė disponavo visa reikšminga informacija, įskaitant susijusią su civilinėje byloje Nr. 2A-2492-464/2013 vykusiu teisminiu procesu. Dėl to atsakovės argumentai, kuriais yra grindžiamas atsiliepimas į ieškinį, akivaizdžiai prieštarauja anksčiau atsakovės priimtiems sprendimams dėl analogiškų prašymų ir aplinkybių.

16. Atsikirtimo, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas buvo išduotas neteisėtai, atsakovė iš esmės nemotyvavo. Antra vertus, nurodyto sutikimo teisėtumo įvertinimo klausimas tiesiogiai nepatenka į šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyko ribas (CPK 135 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnis). Atsakovė taip pat nedetalizavo savo teiginio, kad atsakovė ne kartą nagrinėjo įvairių subjektų skundus dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo teisėtumo. Tai, kad pastarasis teiginys yra nepagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis, patvirtina aplinkybė, jog į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog atsakovė iš tiesų būtų gavusi kitų subjektų skundų dėl sutikimo išdavimo. Priešingai, byloje yra pateikti tik Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus, Vilniaus apygardos prokuratūros raštai, kuriuose suformuluoti paklausimai dėl informacijos pateikimo, o ne reikalavimai dėl sutikimo panaikinimo. Be to, aplinkybė, kad kiti asmenys teikė atsakovei paklausimus ar skundus, savaime neturi jokios teisinės reikšmės, nes, kaip jau pasisakyta, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo atsakovė neginčijo. To nedarė ir kiti asmenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

17. Atsiliepime į ieškinį atsakovė, be kita ko, teikia nuorodą į savo pačios 2014 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 1SD-(3.2)-1385, adresuotą Vilniaus apygardos prokuratūrai, kaip vieną iš atsisakymo tenkinti ieškovės prašymą argumentų šaltinių. Tačiau iš pastarojo rašto pagrindo matyti, kad jame pateiktas vienintelis motyvas, kurį galima išskirti kaip savarankišką, kad išduodant 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą nebuvo įvertinta aplinkybė, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas turi būti tvarkomas ir nauji pastatai projektuojami ir rekonstruojami pagal išduotas paminklotvarkos sąlygas, kad būtų galima išsaugoti reljefo šlaitą. Visgi pastarasis argumentas neturi jokio objektyvaus ryšio su tuo, ar yra, ar nėra pagrindo valstybinės žemės patikėtiniui pratęsti sutikimą ar išduoti naują. Spręsdama tokį klausimą atsakovė turi vertinti, ar atraminės sienutės buvimas atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje pažeistų konkrečius valstybės interesus, ar ne. Atsakovės minimų kito žemės sklypo tvarkymui nustatytų taisyklių laikymosi faktas ir jo įvertinimas yra trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencijos srities klausimas. Pastaroji procesiniuose dokumentuose neišsakė argumentų, kad atraminės sienutės tolesnis stovėjimas būtų nesuderinamas su galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais reikalavimais.

18. Aplinkybė, kad atsakovė anksčiau netenkino ieškovės teiktų prašymų dėl valstybinės žemės ploto įsigijimo, nuomos, yra teisiškai ir faktiškai nereikšminga. Pastarieji klausimai yra išvestiniai ir, įvertinus ginčo pobūdį, tiesiogiai nepatenka į teisminio nagrinėjimo ribas. Dėl to šiuo aspektu atskirai nepasisakytina.

19. Gindamasi nuo ieškovės reikalavimo, atsakovė neįrodinėjo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. būtų pasikeitusi faktinė ar teisinė valstybinės žemės sklypo padėtis. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad atraminė sienutė pažeistų kitų asmenų teises ir (ar) interesus. Iš pradžių išduodama sutikimą, vėliau jo neginčydama teismine tvarka ir pripažindama sukurtas teisines pasekmes visą sutikimo galiojimo laikotarpį, atsakovė savo elgesiu sukūrė ieškovei objektyvų ir realiai pagrįstą lūkestį, kad, pasibaigus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo terminui, sienutės naudojimo terminas bus pratęstas arba išduotas naujas sutikimas.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Nors atsakovė po to, kai išdavė sutikimą, pradėjo kvestionuoti jo teisėtumą, tačiau dėl sutikimo panaikinimo nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovės pasyvumas ieškovei, kaip rūpestingam ir apdairiam asmeniui, galėjo suteikti pagrįstų vilčių ginčo klausimu. Tai yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl to, ar ieškinys pagrįstas.

21. Šio sprendimo 10 punkte pasisakyta, kad atraminė sienutė yra būtina, jog būtų išvengta nuošliaužų, o kartu ir galimos žalos. Vertinant šią aplinkybę kartu su faktu, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nėra pasikeitusi nei faktinė, nei teisinė situacija, konstatuotina, kad atsakovės teritorinis padalinys nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės 2018 m. kovo 1 d. prašymą. Toks sprendimas yra nesuderinamas su esama faktine situacija, ieškovės pagrįstais lūkesčiais ir potencialiai gali lemti žalos atsiradimo riziką. Vien tik abstraktūs, su faktine situacija tiesiogiai nesusiję atsakovės atsikirtimai nagrinėjamoje situacijoje yra nepakankami pagrįsti atsakovės veiksmų teisėtumą. Pridurtina, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sienutės naudojimo terminas negali būti pratęstas. Termino pratęsimas, be kita ko, savaime negali reikšti, kad bus pakeistas sienutės kaip laikino statinio pobūdis. Pratęsimas turi priklausyti nuo to, ar keičiasi faktinė ir teisinė situacija, ar ne. Tokių duomenų byloje nebuvo pateikta.

22. Remiantis tuo, kas nurodyta, tenkinamas ieškovės reikalavimas panaikinti atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SFN-899-(14.49.104.) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“. Atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, t. y. subjektas įgaliotas duoti sutikimą pratęsti laikinojo statinio naudojimo terminą, įpareigojama iš naujo išnagrinėti ieškovės J. D. prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo.

Ar NŽT direktoriaus pavaduotojo sprendimas, įformintas 2018 m. birželio 14 d. rašte Nr. lSS-1186-(8.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“, priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų?

23. Byloje nustatyta, kad atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SFN-899-(14.49.104.) buvo nurodyta, jog jame išdėstytas sprendimas gali būti skundžiamas atsakovės direktoriui Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių (toliau – NŽT taisyklės), patvirtintų atsakovės direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, nustatyta tvarka. Remdamasi pastaruoju išaiškinimu, ieškovė 2018 m. gegužės 17 d. pateikė skundą atsakovės direktoriui.

24. Sprendimą, įformintą 2018 m. birželio 14 d. rašte Nr. lSS-1186-(8.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“, dėl ieškovės skundo priėmė ne atsakovės direktorius, o pavaduotojas. Ieškovė, be kita ko, teigia, kad paminėtą sprendimą priėmė neįgaliotas subjektas. Išanalizavus byloje pateiktus dokumentus, ieškovės pozicijai pritartina iš dalies.

25. Pagal NŽT taisyklių, galiojusių 2018 m. birželio 14 d., 3 punktą ir IV skyriaus nuostatas atsakovės direktorius buvo subjektas, kuriam suteikta teisė priimti sprendimus dėl gautų skundų. Išlygų, kad atsakovės direktorius gali deleguoti kompetenciją priimti sprendimus kitiems atsakovės tarnautojams, NŽT taisyklėse nebuvo ir nėra šiuo metu. Įrodymų, kad aptariamą raštą pasirašęs atsakovės direktoriaus pavaduotojas 2018 m. birželio 14 d. laikinai ėjo direktoriaus pareigas ar jį pavadavo, byloje nepateikta. Priešingai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas), patvirtinto atsakovės direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-86 (2018 m. sausio 10 d. įsakymo redakcija), 24 punkte įtvirtinta nuostata, kad pavaduotojai neturi teisės pasirašyti atsakymų į skundus, nagrinėjamų pagal NŽT taisyklės. Taigi tuo atveju, jeigu būtų laikomasi pozicijos, kad 2018 m. birželio 14 d. rašte buvo išdėstytas sprendimas, priimtas pagal NŽT taisyklėse apibrėžtą skundų nagrinėjimo procedūrą, akivaizdu, kad administracinį sprendimą priėmė neįgaliotas subjektas. O tai savaime būtų pagrindas tokį sprendimą panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

29. Priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, todėl pagal taisyklę „pralaimėjęs moka“ atsakovei tenka našta atlyginti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad turėjo šias išlaidas:

29.1. 150 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą;

29.2. 2 450,25 Eur (272,25 Eur + 816,75 Eur + 544,50 Eur + 816,75 Eur) advokato suteiktos teisinės pagalbos apmokėjimo.

30. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

31. Įvertinus byloje spręstų klausimų pobūdį, ginčo apimtį, faktinį ir teisinį sudėtingumą, ieškovei advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį (parengtas ieškinys, apeliacinis skundas, atsiliepimas į apeliacinį skundą, taip pat kiti įvairaus pobūdžio procesiniai dokumentai, rinkti įrodymai, atstovauta teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 4 val. 3 min.), parengtų ir į bylą teiktų procesinių dokumentų turinį, spręstina, kad ieškovės išlaidos teisinei pagalbai yra pagrįstos ir proporcingos suteiktai pagalbai visoje apimtyje.

32. Atsižvelgiant į aptartą, ieškovei iš atsakovės priteisiamas visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 2 600,25 Eur (150 Eur + 2 450,25 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SFN-899-(14.49.104.) „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“.

Panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo sprendimą, įformintą 2018 m. birželio 14 d. rašte Nr. lSS-1186-(8.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti ieškovės J. D. prašymą dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo pratęsimo ar naujo sutikimo išdavimo.

Priteisti ieškovei J. D. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2 600,25 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų eurų ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.