Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. T. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-177-169/2016 pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei C. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, nuosavybės atidalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. T. pateikė teismui ieškinį, prašydamas atsakovės C. D. vardu (duomenys nesklbtini) pirkimo–pardavimo sutarties (duomenys nesklbtini) ir priėmimo–perdavimo akto (duomenys nesklbtini) pagrindu įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys nesklbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe; pripažinti ieškovo teisę atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą, ūkinį pastatą, šulinį, stoginę, malkinę, pavėsinę, nuotekų šulinį ir gyvenamąjį namą; atidalinus ieškovo nuosavybės ½ dalį iš pastatų su žemės sklypu, esančių (duomenys nesklbtini) bendrosios dalinės nuosavybės, priteisti iš atsakovės C. D. ieškovui 15 575 Eur kompensaciją bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė C. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nors su ieškovu gyveno kartu nuo 2002 metų, tačiau ieškovas prie gyvenamojo namo įsigijimo, namo pagerinimo finansiškai neprisidėjo. Ieškovas su atsakove nebuvo sutarę bendrai kurti turtą ir bendrą gyvenimą, ieškovas visada gyveno nuomininko teisėmis, gyvenamąjį būstą ieškovui suteikė ir visokeriopai ieškovą rėmė tik iš gailesčio, nes jis neturėjo kur gyventi, todėl mano, jog ieškovo ieškinys yra visiškai nepagrįstas, o ieškinyje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad pateiktų rašytinių įrodymų, šalių bei liudytojo parodymų nepakanka nekilnojamąjį turtą pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir tuo pagrindu priteisti ieškovui iš atsakovės 15 575 Eur piniginę kompensaciją už bendrai įsigytą ginčo nekilnojamąjį turtą.Teismas nurodė, kad ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokia konkrečia pinigų suma disponavo prieš perkant ginčo objektą, nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu tikrai turėjo santaupų minėto objekto pirkimui, bei negalėjo įvardinti net ginčo objekto pirkimo sumos, todėl, vertinant nustatytų duomenų svarbą esamo ginčo kontekste, sprendė, jog ieškovo argumentų neatitikimas jo paties į bylą pateiktiems įrodymams kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo pakankamų asmeninių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo ginčo objekto įsigijimui. Teismas neatmetė galimybės, jog ieškovas, gyvendamas su atsakove, galėjo skirti asmeninių lėšų buities gerinimui, tačiau pažymėjo, kad toks turtinis įnašas galėtų turėti kitokią teisinę reikšmę ir nėra susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimu.Įvertinęs byloje esantį (duomenys nesklbtini) šalių ranka rašytą raštą dėl daiktų priėmimo ir perdavimo, kuriame ieškovas nurodė, kad išsikeldamas iš atsakovės vardu registruoto gyvenamojo namo (ginčo objekto), pasiėmė tik savo asmeninius daiktus ir jokių pretenzijų atsakovei nereiškia, teismas darė prielaidą, jog pats ieškovas ginčo objektą laikė atsakovės asmenine nuosavybe. Teismas nurodė, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė, gyvendama su ieškovu, pati, savo asmeninėmis lėšomis gerino buitį, pirko buitinę techniką, baldus bei mokėjo už ginčo objekto rekonstrukcijos darbus bei priestatų statymą, ir sprendė, kad atsakovė, gyvendama su ieškovu jos vardu registruotame ginčo objekte, nelaikė ieškovo šio turto bendrasavininkiu ir nesitarė kartu su juo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką. Ieškovas J. T. įrodė, kad ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo metu turėjo asmeninių santaupų. Ieškovas iki 2003 m. rugsėjo 29 d. dirbo (duomenys nesklbtini) gerai apmokąmą darbą, gavo daugiau negu 22 000 Lt išeitinę išmoką; be to, 2002-11-19 už 10 000 Lt buvo pardavęs ¼ dalį paveldėto žemės sklypo ir pinigai grynais buvo išmokėti iki 2003-12-01. Teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atmetė, darydamas prielaidą, kad ieškovas visas savo turėtas santaupas panaudojo pragyvenimui per aštuonis nedarbo mėnesius, o lėšų už parduotą paveldimą žemę gavimą laikė neįrodytu. Ieškovas gyveno kartu su atsakove, bendrai vedė ūkį, bendrai mokėjo mokesčius, todėl ieškovo santaupos buvo naudojamos ne tik jo asmeninimas, bet ir atsakovės poreikiams tenkinti. Ieškovas nebuvo tik atsakovės gyvenamojo ploto nuomininku, nes po dviejų bendro gyvenimo metų iš trijų kambarių buto kartu su ieškove persikėlė gyventi į ginčo namą. Tarp šalių susiklosčiusius asmeninius santykius ir finansinių reikalavimų bendrą tavrkymą patvirtina ir tai, kad ieškovė 2004-04-16 iš savo asmeninės sąsakitos padengė ieškovo 3535 Lt įsiskolinimą (duomenys nesklbtini), laidavo už ieškovo 2006-02-15 iš (duomenys nesklbtini) paimtą kreditą ginčo objekto remontui bei buities gerinimui. Teismo išvados, kad skaitmeninės antžeminės televizijos transliavimo paslaugos užsakymas ginčo objekto adresu, 2005 m. gauta draudimo įmoka, mokėjimai už TELE2 paslaugas, mokėjimai už gyvybės draudimą nepatvirtina šalių bendro ūkio vedimo fakto, prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (LAT CBS 2011 m. kovo 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134.2011; 2011 m. spalio 24 nutartis Nr. 3K-3-410/2011).Teismas be pagrindo atmetė liudytojo J. E. parodymus, nes vien ta aplinkybė, kad liudytojas daugiau bendravo su ieškovu, nei su atsakove, nereiškia, kad jo parodymai yra neobjektyvūs. Teismo motyvai atmesti ieškinį dėl to, kad atsakovės pajamos tuo laikotarpiu buvo didesnės nei ieškovo, yra nepagrįstos, nes teismas turėjo pripažinti, kad tarp šalių buvo susiformavę artimi šeimyniniai santykiai, sprendimus šalys priimdavo kartu, visus finansinius reikalus spręsdavo kartu, todėl ir atsakovės vardu paimtas kreditas buvo grąžinamas ne vien iš atsakovės, o iš bendrų lėšų. Tai, kad ieškovė gerino buitį, pirko buitinę techniką, baldus, mokėjo už ginčo objekto rekonstrukcijos darbus bei priestatų statybą, neįrodo, kad atsakovė tam naudojo tik asmenines lėšas. Ieškovas iš namo išsikėlė ne savo noru, jam grąžintus daiktus ieškovė surinko savo nuožiūra, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nereiškia pretenzijų atsakovei, nes ieškovas pretenzijas atsakovei reiškia šiuo ieškiniu.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė C. D. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti įrodymus, kuriuos jis galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Šalys kartu pradėjo gyventi nuo 2002 metų, tuo metu ieškovas dar nebuvo nutraukęs santuokos, vis grįždavo pas savo sutuoktinę, todėl, esant tokiam ieškovo statusui (vedęs kitą moterį), tarp jo ir atsakovės nebuvo ir negalėjo būti jokio apibrėžto ir konkretaus susitarimo apie bendro gyvenimo kūrimą ir partnerystę ar jungtinę veiklą, kuriant bendrą turtą.Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo ieškovo teiginius, nors jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti rašytiniais įrodymais, objektyviai įvertino liudytojo J. E. parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Ieškovas J. T. su apeliaciniu skundu pateikia (duomenys nesklbtini) ¼ dalies žemės sklypo, (duomenys nesklbtini) pirkimo- pardavimo sutartį, prašymo šį įrodymą priimti nepateikė. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniam teismui pateiktais įrodymais, sprendžia, kad teikiamas įrodymas tik papildo jau į bylą pateiktus ir neturi esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl atsisako šį įrodymą priimti (CPK 314 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų, gyvenusių nesusituokus. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad kartu gyvenantys, santuokos nesudarę ieškovas ir atsakovė kartu tvarkė ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kūrė bendrą turtą, todėl jie buvo saistomi sutartinių turtinių santykių, atitinkančių jungtinės veiklos sutartį. Toks apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas dėl toliau nurodytų motyvų.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nuo 2002 metų vidurio iki 2015 m. gyveno kartu. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ir atsakovės veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendrąja daline nuosavybe įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, ūkinį pastatą, šulinį, stoginę, malkinę, pavėsinę, nuotekų šulinį, ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys nesklbtini). Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nustatęs, kad šalys iki ginčo nekilhnojamojo turto įsigijimo gyveno drauge kaip sugyventiniai, įvertino ne vien bendrą šalių gyvenimą, bet ir ieškovės ir atsakovo indėlį, jų asmenines finansines lėšas įsigyjant ginčo turtą, taip pat bendrą ūkio tvarkymą bendru jų pačių darbu, todėl, kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas J. T. neįrodė, jog gyvendamas su atsakove C. D., veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir statiniais, esančiais (duomenys nesklbtini).Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas J. T. ir atsakovė C. D. kartu pradėjo gyventi 2002 m. atsakovės dukrai nuosavybės teisėmis priklausiusiame bute. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, ieškovo J. T. santuoka su D. T. nutraukta 2006 metais. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės paaiškinimus, kad (duomenys nesklbtini) pirkimo– pardavimo sutarties (duomenys nesklbtini) pagrindu atsakovės vardu perkant nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys nesklbtini) tarp šalių nebuvo ir negalėjo būti aiškaus ir apibrėžto susitarimo apie bendro gyvenimo kūrimą ir partnerystę ar jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą, nes ieškovas J. T. tuo metu buvo susituokęs. Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, kad tarp šalių buvo susiformavę artimi šeimyniniai santykiai (7.4 nutarties punktas), šalys vedė bendrą ūkį (7.5 nutarties punktas). Kaip jau minėta, aplinkybė, kad ginčo turto įsigijimo metu ieškovas nebuvo nutraukęs santuokos su D. T., paneigia ieškovo teiginius apie turto įsigijimą bendron nuosavybėn, todėl faktai, kad ieškovas gyveno atsakovės name, prisidėjo prie jo remonto, patys savaime nereiškia, kad atsakovės įgytas turtas tapo bendrąja daline nuosavybe (CK 6.969 str. 1 d., 6. 970 str. 1 d.). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovui 2003 m. rugsėjo 29 d. išmokėta 22 152,89 Lt išeitinė kompensacija, laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės iki gruodžio mėnesio ieškovui išmokėta 3 106,26 Lt suma, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečia išeitinės kompensacijos suma ieškovas disponavo ginčo objekto įsigijimo metu, tuo labiau, kad išmokos gautos iš darbo santykių 2003-2004 metais buvo bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o konkrečios sumos ieškovas neįvardijo ir apeliaciniame skunde. Apelianto pateikiamas byloje teismų tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip, t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo J. E. parodymais, kuris nurodė matęs kaip ieškovas remontuoja namą, daro apdailos darbus namo viduje, stato pavėsinę ir ūkio pastato prailginimą. Kolegijos vertinimu, šis argumentas nepagrįstas, kadangi šio asmens paaiškinimai teismo įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir negali būti lemiamais įrodymais teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės.Byloje pateiktas (duomenys nesklbtini) priėmimo - perdavimo raštas, kuriuo ieškovas patvirtino, kad pasiėmė iš atsakovės jam priklausančius daiktus ir pretenzijų neturi. Apeliantas teigia, kad iš namo išsikėlė ne savo noru ir pretenzijas atsakovei reiškia šiuo ieškiniu.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 str. 3, 4 d., 405, 417, 418 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu nekėlė reikalavimo dėl kokių nors kilnojamųjų daiktų ar kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimus priteisimo. Ieškovas prašė pripažinti nekilnojamąmjį turtą bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir priteisti ieškovui iš atsakovės piniginę kompensaciją už bendrai įsigytą nekilnojamąjį turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su jo indėliu pagerinant ginčo turtą, vertino tiek, kiek tai buvo susiję su ieškinio dalyku.Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino galiojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė C. D. pateikė įrodymus, kad patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kadangi minėta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), ji atsakovei priteistina iš ieškovo.

Teismui ieškinį atmetus, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str.), todėl laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2015-12-16 nutartimi, panaikinamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. T. a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei C. D. a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2015-12-16 nutartimi: panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės į (duomenys nesklbtini) perleidimo draudimo.