- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- 2-177-169/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Violeta Erlickienė
- Ieškovas
- J. T.
- Atsakovas
- C. D.
- Advokatai
- Gintaras Gricius, Jurijus Malininas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei C. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, nuosavybės dalies atidalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas J. T. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas atsakovės C. D. vardu 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-7646 ir 2004 m. rugsėjo 3 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 2-7647 pagrindu įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe; pripažinti ieškovo teisę atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuotekų šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atidalinus ieškovo nuosavybės ½ dalį iš pastatų su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės, priteisti iš atsakovės C. D. ieškovui 15 575 € kompensaciją bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, jog su atsakove pradėję draugauti ir susitikinėti 2001 m. gruodžio mėnesį, o nuo 2004 m. sausio mėnesio pradėję gyventi trijų kambarių bute. Kadangi jis prieš tai gyveno name, ir vėl norėjo namo, savo kiemo. Santaupų turėjo, nes visą laiką gerai uždirbdavęs, 2002-11-19 pardavė paveldėtą žemės sklypo dalį už 10 000 Lt ( 2 896,20 €), 2003-09-29 gavo 33 564,98 Lt (9 721,09 €) išeitinę kompensaciją iš AB „Mažeikių nafta“, todėl pasiūlė atsakovei įsigyti namą sodų bendrijoje. 2009 m. rugsėjo 3 d. jo siūlymu ir iš jo pinigų susitarę kartu su atsakove už 24 000 Lt įsigijo žemės sklypą su mažu sodo namu, adresu: (duomenys neskelbtini). Namo būklė buvo prasta, todėl visą savo atlyginimą, santaupas, gautas už parduotą žemę, išeitinę kompensaciją skyrė šio namo remontui. Neužtekus pinigų namo remontui, 2006 m. vasario 15 d. iš AB SEB banko ėmė 24 000 Lt paskolą, o atsakovė sudarant šią sutartį už jį laidavo visu savo turtu. Šiuo metu gyvenamasis namas yra pilnai įrengtas, viską pastatė ir įrengė savo rankomis, grynųjų pinigų į namą yra įdėjęs apie 20 000 €. Kadangi abu buvo ne jaunuoliai, apie santuokos sudarymą nesvarstė, todėl neturėjo galimybės įteisinti bendro gyvenimo, tačiau faktiniai šeimos santykiai tarp jų buvo, kartu valdė ir naudojosi įgytu nekilnojamuoju turtu. 2015 m. gegužės 24 d. susipykus su atsakove jis išvažiavo pasisvečiuoti pas dukrą į Londoną, manė, kad atsakovė per tą laiką aprims ir viskas susitvarkys, tačiau grįžus namo 2015 m. birželio 3 d. atsakovė jo į namą nebeįsileido, motyvuodama tuo, kad jam niekas nepriklauso, namas ir žemės sklypas įregistruoti atsakovės vardu ir tai yra tik jos vienos turtas. Kadangi turto įsigijimo metu dirbo vairuotoju ir dažnai būdavo išvykęs, atsakovė 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įregistravo įsigytą nekilnojamąjį turtą savo vardu, nors atsižvelgus į tai, kad su atsakove kartu gyveno ilgą laiką, juos siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tvarkė bendrą ūkį, planavo bendrą ateitį, minėtą turtą kūrė asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu, nekilnojamasis turtas, esantis Šaltinėlio 9-oji g. 3, Troškučių k., Mažeikių r. priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Teismo posėdyje ieškovas J. T. bei jo atstovas ieškinį palaikė ir, išdėstę ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Ieškovas papildomai paaiškino, jog su atsakove buvo taręsi kartu pirkti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Įsigijus namą ieškovas iš savo asmeninių lėšų pirko plytas, medieną ir savo rankomis rekonstravo namą, pastatė pavėsinę bei jame įrengė židinį. 2006 m. vasario mėnesį ėmė iš banko paskolą namo remontui, tikriausiai buvo prašęs 24 000 Lt, tačiau gavo tik 6 000 Lt. Pripažino, jog tuo metu jo dukra turėjo finansinių sunkumų, todėl jis mokėjo jos įsiskolinimus, tačiau vėliau dukra pinigus jam grąžino. Paskaičiavo, jog namo įsigijimui jis buvo skyręs 12 000 Lt, o jo remontui apie 30 000 Lt asmeninių lėšų. Su atsakove tame name gyveno iki 2015 metų vidurio, kūrė bendrą ūkį, investavo asmeninius pinigus namo remontui, todėl mano, jog tarp jų buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos ir gyvenamasis namas su priklausiniais bei žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Atsakovė pateiktame atsiliepime ir teismo posėdžio metu ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškovu pradėjo gyventi nuo 2002 metų jos dukrai priklausančiame bute. Ieškovas, ateidamas gyventi pas ją, atsinešė tik savo asmeninius daiktus, jokių santaupų neturėjo. Nuo pat pradžių bendras gyvenimas buvo keistokas, nes ieškovas dažnai išsikraustydavo gyventi pas savo buvusią žmoną, pagyvendavo porą dienų ir vėl grįždavo pas ją. 2003 m. ieškovas buvo atleistas iš AB „Mažeikių nafta“ ir išmokėta išeitinė kompensacija. Dėl atleidimo iš darbo ieškovas ilgą laiką bylinėjosi teismuose, išleido daug pinigų advokatams. Netekęs darbo AB „Mažeikių nafta“, jis buvo pilnai atsakovės išlaikomas, ji viena mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus. 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo– pardavimo sutarties Nr. 2-7646 pagrindu iš savo asmeninių lėšų įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi sodo pastatas buvo mažas ir nelabai pritaikytas gyvenimui, buvo atliktas kapitalinis remontas, jį gerokai padidinant bei pastatyta malkinė, pavėsinė, įrengtas nuotekų šulinys. Viskas buvo įrengta už atsakovės turėtas santaupas, imtus kelis kreditus, parduotus vertybinius popierius bei gautą kompensaciją iš AB „Orlen Lietuva“. Su ieškovu gyvenant minėtame name atsakovė viena mokėjo žemės mokestį, už elektrą, buitinių atliekų išvežimą ir kitus mokesčius. Prie gyvenamojo namo įsigijimo, jo pagerinimo ieškovas finansiškai neprisidėjo. Ieškovas su atsakove nebuvo sutarę bendrai kurti turtą ir bendrą gyvenimą, ieškovas pas ją visada gyveno nuomininko teisėmis, suteikė jam gyvenamąjį būstą ir visokeriopai rėmė jį tik iš gailesčio, nes jis neturėjo daugiau kur gyventi, todėl mano, jog ieškovo ieškinys yra visiškai nepagrįstas, o ieškinyje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.
Teismo posėdžio metu atsakovė bei jos atstovas papildomai paaiškino, jog ketinamą įsigyti namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas su atsakove buvo apžiūrėję abu, tačiau jį įsigijo atsakovė už 12 000 Lt iš savo asmeninių lėšų, dėl to ir įregistruotas buvo jos vardu. Namas buvo remontuojamas bei perkama buitinė technika iš atsakovės asmeninių lėšų, ieškovas savo pinigų nebuvo skyręs. Ieškovas nuolatos sakydavo: „tavo namas, tu ir pirk, ką reikia“. Ieškovas tik fiziškai padėdavo tvarkytis prie namo, tačiau už remonto darbus bei visus namo mokesčius mokėdavo pati atsakovė. Ieškovas pas ją gyveno tik nuomininko teisėmis, asmeninių santaupų neturėjo, dalį savo pinigų ji panaudojo ieškovo poreikiams. 2006 m. vasario 15 d. iš SEB banko ieškovas buvo pasiėmęs ne 24 000 Lt, o 6 000 Lt kreditą, už kurį ir buvo atsakovė laidavusi. Šią paskolą atsakovė grąžino taip pat iš savo asmeninių lėšų. Be to, 2004 m. balandžio 16 d., gavusi iš AB „Snoras“ banko 5 000 Lt kreditą, atsakovė padengė ieškovo įsiskolinimą AB „Snoras“ 3 353 Lt sumoje. Visą laiką ieškovas buvo išlaidus, pinigus skyrė tik savo poreikiams, nemažą pinigų sumą išleisdavo savo telefono sąskaitai apmokėti, kurui bei alkoholiniams gėrimams, dėl to jų santykiai ir nutrūko. Pragyveno kartu apie dešimt metų, tačiau bendro ūkio nevedė ir bendro biudžeto neturėjo, pinigus tvarkė kiekvienas atskirai.
Liudytojas J. E. parodė, jog yra ieškovo ir atsakovės kaimynas, jis jiems parodė namą, kurį dabar šie yra nusipirkę. To namo ankstesnis savininkas buvo minėjęs, jog namą ieškovui su atsakove parduoda už 25 000 Lt, tačiau nežino, ar pirkimo metu kaina buvo nusiderėta. Su ieškovu bendravo daugiau, matydavo, kaip jis remontuoja namą, daro apdailos darbus namo viduje, stato pavėsinę bei ūkinio pastato prailginimą, pats yra davęs priekabą statybinėms medžiagoms parvežti. Mano, kad ieškovas su atsakove gyveno šeimyninį gyvenimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtosios knygos normos, kuriose reglamentuojama bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Paminėtina, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se (savaime) nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi, nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Pažymėtina, jog nurodytai kasacinio teismo praktikai būdinga yra tai, jog kiekvienas santuokos nesudariusių asmenų turto įgijimo atvejis yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimą ir taikymą, ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Tad nagrinėjamoje byloje ieškovui iškėlus ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo su atsakove pagal minėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles šalių susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo ir bendrų lėšų panaudojimą įgyjant bei pagerinant ginčo objektą privalo įrodyti pats ieškovas, vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu.
Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo objektas – žemės sklypas su sodo pastatais, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). (ankstesnis adresas SB (duomenys neskelbtini)), 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei C. D. (b. l. 17–20, 82–88). Minėtos pirkimo–pardavimo sutarties duomenimis turtas įsigytas už 12 000 Lt (b. l. 80–81), jis buvo rekonstruojamas, statomi namo priestatai, statybos darbai užbaigti 2014 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 85).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nuo 2002 metų vidurio iki 2015 metų vidurio gyveno kartu, tačiau atsakovė nesutinka su tuo, jog ji, 2004 m. rugsėjo 3 d. įsigydama ginčo objektą, siekė jį įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bei šio objekto rekonstrukcijos darbai ir namo priestatų statymas vyko iš ieškovo asmeninių lėšų.
Ieškovas reikalavimą dėl ginčo objekto – žemės sklypo su sodo pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove teise grindė iš esmės ta aplinkybe, jog minėto turto įsigijimo laikotarpiu jis turėjo asmeninių santaupų – turėjo gerai apmokamą darbą, 2003 m. rugsėjo 29 d. buvo gavęs 33 564,98 Lt išeitinę kompensaciją iš AB „Mažeikių nafta“, 2002 m. lapkričio 19 d. buvo pardavęs ¼ dalį paveldėto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie ieškovo laikotarpiu nuo 2000 iki 2015 metų turėtas draudžiamąsias pajamas (b. l. 10–12), ieškovas AB „Mažeikių nafta“ dirbo iki 2003 m. rugsėjo 29 d. ir atleidimo metu jam buvo išmokėta ne 33 564,98 Lt, o 22 152,89 Lt išeitinė kompensacija (išskaičiuota 11 412,09 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų). Po atleidimo iš AB „Mažeikių nafta“ ieškovas įsidarbino tik 2004 m. gegužės mėnesį ir laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės iki gruodžio mėnesio ieškovui pakeitus kelias darbovietes, jam buvo priskaičiuotos 4 212,07 Lt draudžiamosios pajamos, iš kurių išskaičius 1 105,81 Lt mokesčių, išmokėta 3 106,26 Lt suma. Pažymėtina, jog ieškovas nuo atleidimo iš AB „Mažeikių nafta“ iki 2004 m. gegužės mėnesio, t. y., aštuonis mėnesius, niekur nedirbo, apie gautas papildomas ieškovo pajamas duomenų nėra, todėl darytina prielaida, jog pragyvenimui bei savo poreikių tenkinimui ieškovas turėjo naudoti iš AB „Mažeikių nafta“ gautą išeitinę kompensaciją. Dėl šios aplinkybės ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu minėta išeitinė kompensacija galėjo būti ženkliai mažesnė, o ieškovui nepateikus papildomų įrodymų, nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečia išeitinės kompensacijos suma ieškovas disponavo ginčo objekto įsigijimo metu. Be to, kaip jau minėta, ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu ieškovo gaunamas uždarbis nebuvo didelis, per 2004 metų gegužės–gruodžio mėnesius jis sudarė tik 3 106,26 Lt sumą. Paminėtina ir tai, jog duomenų apie ieškovo parduotą ¼ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir už jo pardavimą gautą 10 000 Lt sumą byloje nėra, iš ieškovo pateikto VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 21–23) galima spręsti tik apie šio fakto – nekilnojamojo turto priklausymo ieškovui buvimą, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta. Ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokia konkrečia pinigų suma disponavo prieš, jo teigimu, abiem perkant ginčo objektą, nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu tikrai turėjo santaupų minėto objekto pirkimui, bei negalėjo įvardinti net ginčo objekto pirkimo sumos, todėl, vertinant nustatytų duomenų svarbą esamo ginčo kontekste, spręstina, jog ieškovo argumentų neatitikimas jo paties į bylą pateiktiems įrodymams kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo pakankamų asmeninių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo ginčo objekto įsigijimui. Šią teismo prielaidą sustiprina ir atsakovės pateiktas sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog 2004 m. balandžio 16 d. atsakovė iš savo asmeninės sąskaitos sumokėjo ieškovo įsiskolinimą bankui AB „Snoras“ 3 353 Lt sumoje.
Ieškovas taip pat įrodinėja, jog įsigytas ginčo objektas laikotarpiu nuo 2004 iki 2015 metų (iki jo išsikėlimo) buvo rekonstruojamas bei statomi pagalbiniai namo statiniai – pavėsinė su jame įrengtu židiniu, malkinės priestatas ir kt., ieškovo asmeninėmis lėšomis bei jo fiziniu darbu. Minėjo, jog 2006 m. vasario 15 d. iš AB SEB banko buvo pasiėmęs 24 000 Lt kreditą buities gerinimui, už kurį laidavo pati atsakovė, ir šiuos pinigus skyrė ginčo objekto remontui. Iš ieškovo pateiktos 2006 m. vasario 15 d. laidavimo sutarties Nr. 2 prie kredito sutarties Nr. 1150618050255-09 (b. l. 28) matyti, jog ieškovas iš tiesų 2006 m. vasario 15 d. buvo paėmęs kreditą buities gerinimui, tačiau ne 24 000 Lt, o 6 000 Lt sumą, už kurią atsakovė ir laidavo (b. l. 70). Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog šios paskolos ėmimo laikotarpiu jo dukra turėjo finansinių sunkumų, dėl to ją rėmė pinigais, todėl, nesant papildomų įrodymų apie šios sumos investavimą į ginčo objektą, konstatuoti, jog šie pinigai tikrai buvo skirti ginčo objekto pagerinimui, negalima. Be to, ieškovo pateikti 2006 m. vasario 21 d. ir 2006 m. gegužės 18 d. grynųjų pinigų išėmimo kvitai 1 091 Lt sumoje (b. l. 38) taip pat nepatvirtina jų panaudojimo ginčo objektui. Teismas neatmeta galimybės, jog ieškovas, gyvendamas su atsakove, galėjo skirti asmeninių lėšų buities gerinimui, tačiau toks turtinis įnašas galėtų turėti kitokią teisinę reikšmę ir nėra susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimu. Paminėtina ir tai, jog ieškovo pateikti duomenys apie 2009 m. sausio 13 d. jo vardu pasirašytą skaitmeninės antžeminės televizijos retransliavimo paslaugos užsakymą ginčo objekto adresu (b. l. 13), 2005 metais išmokėtą 91,10 Lt gyvybės draudimą (b. l. 32), mokėjimus už TELE 2 paslaugas (b. l. 33–37, 42–45), 2005 m. gruodžio 30 d. bei 2006 m. kovo 16 d. mokėjimus už savo gyvybės draudimą (b. l. 46) taip pat nepatvirtina aplinkybių apie ieškovo ir atsakovės bendro ūkio vedimą, jo tvarkymą kartu bei siekį jungtinės veiklos teisiniais santykiais sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Iš byloje esančio 2015 m. rugsėjo 9 d. šalių ranka rašyto rašto dėl daiktų priėmimo ir perdavimo (b. l. 112) matyti, jog ieškovas, išsikeldamas iš atsakovės vardu registruoto gyvenamojo namo (ginčo objekto), pasiėmė tik savo asmeninius daiktus ir jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, kas suponuoja pagrindą prielaidai, jog pats ieškovas ginčo objektą laikė atsakovės asmenine nuosavybe. Pažymėtina, jog atsakovė teismo posėdžio metu neginčijo fakto, jog ieškovas, gyvendamas jai priklausančiame name (ginčo objekte), padėdavo ūkyje fizine jėga, tačiau teismo vertinimu, pagalba padedant tvarkyti ūkio reikalus savaime nereiškia, kad šalys susitarė bendrai rūpintis turtu ir pati savaime nėra nuosavybės įgijimo pagrindas. Priešingai, iš atsakovės pateiktų įrodymų – pažymos apie atsakovės turėtas draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (b. l. 71–75), 2004 m. balandžio 16 d. paskolos sutarties apie atsakovės iš banko AB „Snoras“ gautą 5 000 Lt paskolą (b. l. 90–94), 2004 m. balandžio 22 d. išrašo apie AB „Mažeikių nafta“ vertybinių popierių pardavimą už 3 301,20 Lt (b. l. 101–102), 2004 m. birželio 25 d. paskolos sutarties apie atsakovės iš banko AB „Snoras“ gautą 20 000 Lt paskolą (b. l. 95), matyti, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu atsakovė buvo dirbanti, gaudavo nuolatines pajamas, taip pat pardavusi vertybinius popierius turėjo papildomų pajamų, be to, buvo gavusi iš banko AB „Snoras“ paskolas, todėl spręstina, jog atsakovė, turėdama pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pati įsigyti ginčo objektą asmeninės nuosavybės teise. Be to, byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė, gyvendama su ieškovu, pati, savo asmeninėmis lėšomis gerino buitį, pirko buitinę techniką, baldus bei mokėjo už ginčo objekto rekonstrukcijos darbus bei priestatų statymą (b. l. 114–137). Šie byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovė, gyvendama su ieškovu jos vardu registruotame ginčo objekte, nelaikė ieškovo šio turto bendrasavininkiu ir nesitarė kartu su juo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
Minėta, jog įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Nagrinėjamu atveju aplinkybes dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir bendrų lėšų panaudojimą įgyjant bei pagerinant ginčo objektą, turėjo įrodinėti ieškovas. Tačiau, įvertinus ieškovo bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, spręstina, jog byloje nėra svarių, patikimų įrodymų, pagrindžiančių šalių susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ją įgyjant bei ją pagerinant. Liudytojo J. E., kuris yra šalių kaimynas, parodymai, jog matydavo, kaip ieškovas remontuoja namą, daro apdailos darbus namo viduje, stato pavėsinę bei ūkinio pastato prailginimą, todėl ieškovas su atsakove gyveno šeimyninį gyvenimą, yra liudytojo nuomonė, bet nelaikytini objektyviais ir patikimais įrodymais sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Liudytojas pripažino, jog bendravo daugiau su ieškovu, atsakovę pažinojo tik iš šalies, kaip kaimynę, nebuvo artimas šalių draugas, todėl žinoti realių ieškovo su atsakove santykių bei jų susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, akivaizdu, jis negalėjo.
Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis), visas aplinkybes, jog šalys tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis, bendrai veikė siekdami vienodo tikslo – sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą, turėjo įrodyti ieškovas, kuris to nepadarė ir ginčo fakto leistinais, tinkamais įrodymais nepagrindė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad ieškovo ieškinys dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, nuosavybės dalies atidalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo neįrodytas ir dėl to atmestinas (CPK 178 straipsnis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro advokato pagalbos išlaidos: 300 € už procesinių dokumentų rengimą (atsiliepimo į ieškinį rengimas) bei 300 € už atstovavimą teisme, iš viso 600 €, kurios, ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai.
2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 467 € žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo šioje byloje priėmimo dienos (CPK 84 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog ieškinio reikalavimų atmetimas sąlygoja ieškovo pareigą sumokėti žyminį mokestį, iš ieškovo priteistina nesumokėta 467 € žyminio mokesčio dalis valstybei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 84, 93, 98, 176–179, 185, 259–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
atmesti ieškovo J. T. ieškinį atsakovei C. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, nuosavybės dalies atidalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo.
600 € (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei C. D., a. k. (duomenys neskelbtini),
467 € (keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.