Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-05-11 · Civilinė byla Nr. e2S-1129-852/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-05-11
Bylos Nr.
e2S-1129-852/2023
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03519-2020-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Ieškovas
L. B. T.
Atsakovas
R. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1129-852/2023Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03519-2020-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. T. ieškinį atsakovui R. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių teisinių pasekmių.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovės L. B. T. patikslintą ieškinį atsakovui R. T. patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeitė iš dalies.

Šalies argumentai

2. 2023 m. kovo 1 d. atsakovas R. T. kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą dalyje dėl priteistos atsakovo naudai kompensacijos bei bendravimo su vaikais tvarkos. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 1 d. nutartimi atsakovo prašymas tenkintas iš dalies, išduodant atsakovui vykdomąjį raštą dėl 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendime nustatytos atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos (sprendimo rezoliucinės dalies 1–12 punktai). Atsakovo prašymas išduoti vykdomąjį raštą dėl atsakovo naudai priteistos kompensacijos netenkintas. Atsakovas minėtos nutarties neskundė.

3. 2023 m. kovo 7 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose buvo gautas atsakovo R. T. prašymas išaiškinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, nes atsakovui po 2023 m. kovo 1 d. nutarties priėmimo tapo neaišku, ar teismas nusprendė sprendimo vykdymą dėl atsakovo naudai priteistos kompensacijos išdėstyti ar atidėti.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 20 d. nutartimi teismo sprendimas buvo išaiškintas. Atsakovas R. T. dėl minėtos nutarties pateikė atskirąjį skundą, nurodydamas, kad teismas pakeitė iš esmės sprendimą, nes išdėstė sprendimo vykdymą ne 5 metų laikotarpių, o 10 metų laikotarpiui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. kovo 21 d. nutartimi sutiko su atsakovo R. T. atskiruoju skundu ir panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 20 d. nutartį ir priėmė naują nutartį dėl sprendimo išaiškinimo bei išaiškino, kad teismas nusprendė sprendimo vykdymą išdėstyti 5 metų laikotarpiui, nustatant, kad ieškovė L. B. T. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2023 m. sausio 17 d.) privalo mokėti atsakovui R. T. 50 procentų turto vertės kompensaciją 59 mėnesius po 1 600,00 Eur kas mėnesį, o paskutinį 60-tą mėnesį sumokant atsakovui likusią sumą, t. y. 1 518,00 Eur, mėnesinius mokėjimus atliekant iki paskutinės mėnesio kalendorinės dienos. Jei ieškovė iki 20 mėnesio dienos negauna iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui (po 300,00 Eur kiekvienam vaikui), negauta suma ji gali sumažinti atsakovui mokėtiną kasmėnesinę kompensacijos sumą, todėl teismo sprendimas vykdytinas, atsižvelgiant į šį galimą įskaitymą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta priteisti atsakovui iš ieškovės 35 procentų turto vertės kompensaciją nustatant, kad galutinė ieškovės atsakovui mokėti kompensacijos suma yra 65 736,00 Eur, kuri turi būti išmokėta atsakovui per 5 metų laikotarpį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi padidino priteistiną kompensacijos sumą, be kita ko, nurodydamas, kad galutinė ieškovės atsakovui mokėtina kompensacijos suma yra 95 918,00 Eur, kuri turi būti išmokėta atsakovui R. T. per 5 metų laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Iš teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinių dalių nėra aišku, ar buvo nuspręsta (nutarta) sprendimo vykdymą atidėti 5 metų laikotarpiui ar sprendimo vykdymą išdėstyti 5 metų laikotarpiui. Vis dėlto, iš teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo 73 punkto matyti, kad buvo tenkintas ieškovės prašymas kompensacijos mokėjimą išdėstyti dalimis, todėl teismo sprendimas aiškintinas taip, kad teismas nusprendė sprendimo vykdymą išdėstyti 5 metų laikotarpiui, nustatant, kad ieškovė nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo mokėti atsakovui 5 metus po 1 095,60 Eur kas mėnesį. Po to, kai apeliacinės instancijos teismas padidino atsakovui mokėtiną kompensacijos sumą iki 95 918,00 Eur, teismo sprendimas aiškintinas taip, kad teismas nusprendė sprendimo vykdymą išdėstyti 5 metų laikotarpiui, nustatant, kad ieškovė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2023 m. sausio 17 d.) privalo mokėti atsakovui 59 mėnesius po 1 600,00 Eur kas mėnesį, o paskutinį 60-tą mėnesį sumokant atsakovui likusią sumą, t. y. 1 518,00 Eur, mėnesinius mokėjimus atliekant iki paskutinės mėnesio kalendorinės dienos. Teismo sprendimo 73 punkte taip pat nurodyta, kad jei ieškovė iki 20 mėnesio dienos negaus iš atsakovo 600,00 Eur vaikų išlaikymui, šia suma ji gali sumažinti atsakovui mokėtiną kasmėnesinę kompensacijos sumą, todėl teismo sprendimas aiškintinas, o, prireikus, ir priverstinis vykdymas atliktinas, atsižvelgiant į šį teismo nurodytą galimą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

7. Taip pat teismas nurodė, kad jeigu po šios nutarties, išaiškinančios teismo sprendimą, priėmimo ieškovė nevykdytų teismo sprendimo dėl priteistos kompensacijos kasmėnesinio mokėjimo (pradedant nuo 2023 m. sausio mėn.), atsakovas turės teisę kreiptis į teismą su pakartotiniu prašymu išduoti vykdomąjį raštą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Apeliantė (ieškovė) L. B. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti naują nutartį – išaiškinti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuri buvo iš dalies pakeista 2023 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, dėl kompensacijos sumokėti turi būti aiškinama taip – ieškovė minėtą kompensaciją turi išmokėti atsakovui iki 2028 m. sausio 17 d. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo vykdymas buvo atidėtas 5 metų laikotarpiui, šiuo metu vykdomasis raštas dėl atsakovo naudai priteistos kompensacijos negali būti išduotas, nepaisant to, kad teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Šios nutarties priėmimas neatima iš atsakovo teisės kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo po 2028 m. sausio 17 d., jei iki to laiko ieškovė nebus sumokėjusi minėto dydžio kompensacijos atsakovui. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismo nurodytas išaiškinimas pateiktas per plačiai ir toks išaiškinimas negali būti, kadangi tai prieštarauja priimto teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinėms dalims. Pažymėjo, jog teismas negali savo priimto sprendimo išaiškinti plačiau negu yra nurodyta priimto teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir ieškovei nesuprantama, kurios sprendimo rezoliucinės dalies atsakovas su atstove negalėjo suprasti. Apeliantė pagrįstai mano, kad teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi yra peržengtos 2022 m. rugsėjo 29 d. priimto sprendimo rezoliucinės dalies ribos ir pateiktas išaiškinimas toks, kuris yra naudingas pačiam atsakovui, bandant taisyti paties atsakovo padarytas klaidas procese.

8.2. Ieškovė teismo proceso metu pateikė prašymą, kad ieškovė iš jos priteistiną kompensaciją galėtų sumokėti per įmanomai ilgiausią terminą. Atkreiptinas dėmesys, jog nei atsakovas, nei jo atstovė teismo proceso metu ir baigiamosiose kalbose niekada nebuvo iškėlę klausimo, jog jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovė turinti sumokėti kompensaciją atsakovui, kad kompensacija turėtų būti mokama lygiomis dalis kas mėnesį. Toks momentas iš atsakovo ir jo atstovės pusės nebuvo iškeltas. Nors pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo 73 punkte ir nurodo, kad priteistina kompensacija turėtų būti mokama kiekvieną mėnesį, tačiau tokio savo sprendimo į sprendimo rezoliucinę dalį neperkėlė. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas toks teismo įpareigojimas ieškovei, o teismas nusprendė, kad ieškovė iš jos priteistą kompensaciją turi sumokėti per metų laikotarpį. Taigi 2022 m. rugsėjo 29 d. teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški. Apeliantės vertinimu, galimai tai buvo padaryta klaida, tačiau nėra jokių įrodymų, ar tai klaida, ar kitos priežastys lėmė tokį teismo sprendimo rezoliucinės dalies suformulavimą. Todėl šioje vietoje atsakovas galėjo bandyti šią klaidą ištaisyti pateikdamas apeliacinį skundą, jeigu atsakovas manė, kad tai yra klaida ir kad jo teisės yra pažeidžiamos.

8.3. Atsakovas apeliaciniame skunde nekėlė klausimo, kaip ieškovė jam turėtų sumokėti kompensaciją. Tikėtina, kad atsakovas taip nedarė, kadangi buvo užtikrintas, kad apeliacinės instancijos teismas pakeis 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir turtas su ieškove bus padalintas po lygiai. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nieko nepasisako apie ieškovės mokėtina jam kompensaciją ir jos terminus, kaip tai turėtų būti daroma. Tokia savo užimta pozicija šiuo metu atsakovas siekia pasigerinti savo padėtį, tai yra kad jam kompensacija būtų mokama kiekvieną mėnesį. Apeliantė pažymėjo, jog teismas, priteisdamas kompensaciją, gali nurodyti, kad kompensacija turi būti sumokama per konkretų terminą, neišskiriant papildomų mokėjimų kiekvieną mėnesį; teismas gali nurodyti, kad kompensacija būtų mokama per tam tikrą terminą, išskiriant, kad mokama yra kiekvieną mėnesį. Kadangi pats atsakovas su savo atstove šioje vietoje buvo pasyvus ir nereiškė jokių pageidavimų, pastebėjimų bei prašymų dėl galimos priteistinos kompensacijos sumokėjimo tvarkos, todėl teismas parinko mokėtinos kompensacijos tvarką pagal ieškovės pateiktą prašymą. Atsakovas tokios teismo parinktos tvarkos savo apeliaciniame skunde neskundė ir nieko jame apie tai nepasisakė. Teismo rezoliucinė dalis dėl ieškovės mokėtinos kompensacijos tvarkos atsakovui yra aiški, kadangi joje aiškiai nurodyta, kad kompensacija turi būti sumokama per 5 metų laikotarpį. Tokia teismo rezoliucinė dalis reiškia, kad ieškovė turi teisę sumokėti kompensaciją dalimis, sumokėti iš karto, sumokėti bet kurią dieną, tačiau ne vėliau negu teismo nurodytą paskutiniąją termino dieną. Taigi, kadangi pats atsakovas nebuvo apeliaciniame skunde pateikęs alternatyvių prašymų, todėl teismas negalėjo pakeisti mokėtinos kompensacijos tvarkos. Apeliantės vertinimu, šiuo atveju yra svarbu, kas nurodyta ne teismo procesinio sprendimo motyvuojamoje dalyje, o esminę reikšmę turi teismo rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta, kaip turi būti vykdomas teismo sprendimas. Jeigu atsakovas apeliaciniame skunde būtų nurodęs alternatyvius prašymus, tai apeliacinės instancijos teismas galėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį ir būtent joje nurodyti, kaip turi būti mokama priteista kompensacija. Tačiau tai nebuvo padaryta, todėl ir apeliacinės instancijos teismo pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl priteistos kompensacijos yra aiški ir kompensacijos sumokėjimo tvarka nebuvo pakeista.

8.4. Apeliantės įsitikinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 1 d. nutartimi buvo pateiktas išaiškinimas atsakovui, kaip turi būti vykdoma teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl mokėtinos kompensacijos sumokėjimo tvarkos. Tačiau skundžiamoje 2023 m. kovo 21 d. nutartyje teismas jau nurodo, kad jeigu ieškovė nevykdys tokių mokėjimų pagal teismo išaiškinimą, tai atsakovui jau gali būti išduodamas vykdomasis raštas. Tad akivaizdu, kad pats teismas jau pradeda prieštarauti priimtuose sprendimuose. Galimai šioje vietoje buvo klaida ar neapsižiūrėjimas, tačiau atsakovas turėjo būti aktyvus ir pateikti šias aplinkybes teismui. Atsakovas tokių veiksmų neatliko, kas reiškia, kad jis prisiėmė riziką, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti nepakeistas ir jam priteista kompensacija turėtų būti sumokama per 5 metų laikotarpį. Jeigu atsakovas būtų pateikęs atitinkamus prašymus, tikėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas būtų rezoliucinėje dalyje nurodęs tokias sąlygas, kurios yra nurodytos šiuo metu ginčijamoje 2023 m. kovo 21 d. nutartyje.

8.5. Šiuo atveju iškilo ginčas, kaip turėtų būti aiškinama frazė „per 5 metų laikotarpį“. Akivaizdu, kad jau vien lingvistiniu aiškinimu, tokiu frazė reiškia, kad kompensacija gali būti sumokama bet kada, tačiau nepraleidžiant paskutiniosios termino dienos. Būtent toks išaiškinimas yra pateiktas ir įsiteisėjusioje 2023 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta atsakovui išduoti vykdomąjį raštą dėl kompensacijos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 278 straipsnis aiškiai nurodo, kad aiškinti privalu tik teismo priimto sprendimo rezoliucinę dalį. Šioje vietoje visiškai yra nesvarbu, kokias aplinkybes teismas nurodė savo sprendimo motyvuojamoje dalyje. Teismo sprendimai yra vykdomi būtent ne pagal motyvuojamąsias sprendimo dalis, o tik pagal rezoliucinę dalį. Tačiau 2023 m. kovo 21 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodo visiškai kitokias aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos nei 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, nei 2023 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pateikta jokių aplinkybių, kad kompensacija turėtų būti mokama kiekvieną mėnesį, taip pat kad galėtų būti taikomas įskaitymas su atsakovo mokėtinu išlaikymu ir pan. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas peržengė išaiškinimo ribas ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išaiškino per plačiai, nesivadovaujant paties teismo priimta rezoliucine sprendimo dalimi. Įstatymas nesuteikia aiškinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies plečiamai, o rezoliucinė dalis turi būti aiškinama pagal joje nurodytas aplinkybes.

Atsiliepimas

9. Atsakovas R. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės (ieškovės) L. B. T. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie argumentai:

9.1. Ieškovė, nei nagrinėjant bylą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nei teikdama atskirąjį skundą, nenurodė nei vienos priežasties, dėl kurios teismo sprendimo įvykdymą teismas turėjo arba turėtų atidėti. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti jo vykdymo tvarką. Atsakovo įsitikinimu, sprendžiant dėl lengvatinio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, suteikiant galimybę ieškovei teismo sprendimą įvykdyti per 5 metų terminą, teismas privalėjo vertinti ir įvertino ne tik skolininkės – ieškovės, bet ir atsakovo R. T. teisėtus interesus. Tokiu atveju ne atsakovas R. T., o būtent ieškovė, siekdama, kad teismo sprendimo įvykdymas būtų atidėtas, o ne išdėstytas, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos turtinė padėtis po penkių metu užtikrins sprendimo dėl kompensacijos išmokėjimo įvykdymą. Tokių įrodymų ieškovė visiškai neteikė.

9.2. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytus faktus ir neturėdamas įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovės turtinė padėtis pagerės būtent po 5 metų, visiškai pagrįstai suteikė ieškovei galimybę mokėti kompensaciją kas mėnesį per 5 metus. Ieškovė, pateikdama atskirąjį skundą teigia, kad sprendimo įvykdymas turėjo būti ir buvo atidėtas, tačiau teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas, o ne išdėstymas, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, pažeistų šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus, atsakovo teisėtus lūkesčius, kad jam palankus teismo sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas. Teikdama atskirąjį skundą ieškovė apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas po 5 metų, nors savo pozicija turėtų įrodinėti. Įrodymų, kuriais remiantis būtų galimą spręsti, kad ieškovė pradės dirbti bei gauti pajamų tik po 5 metų, byloje nėra. Taigi, teismo sprendimu nustatyta lengvata dėl teismo sprendimo vykdymo per 5 metų terminą yra sprendimo vykdymo išdėstymo lengvata. Todėl teismas, aiškindamas teismo sprendimo rezoliucinę dalį, neturėjo teisinio pagrindo pakeisti priimto sprendimo turinio taip, kaip pageidauja ieškovė, t. y. aiškinant teismo sprendimą pasisakyti dėl vykdymo atidėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys, 338 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 – 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

12. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-313/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-684/2020). Taigi, vadovaujantis CPK 278 straipsnio 1 dalimi, sprendimą priėmęs teismas turi teisę išaiškinti sprendimą tik tuo atveju, jeigu sprendimas yra neaiškus, pavyzdžiui jo motyvai ar rezoliucinė dalis išdėstyti painiai, šalys nesupranta kaip vykdyti sprendimą ir pan. Jeigu teismo sprendimas yra aiškus, jo aiškinti nėra pagrindo.

15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, kad aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, jog būtų pakeista jo prasmė, be kita ko, prasminė elementų, sudarančių sprendimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat, kad jį priėmęs teismas negali aiškinti to, ko jis toje civilinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima ir tai, jog teismo sprendimo (nutarties) neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų; teismas neturėtų aiškinti sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015).

16. Pažymėtina, kad aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas yra reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2013).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovės L. B. T. patikslintą ieškinį atsakovui R. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, ir, be kita ko, teismas nusprendė priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 13 000,00 Eur ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 181 000,00 Eur, priteisiant atsakovui iš ieškovės 35 procentų turto vertės kompensaciją bei nustatant, kad galutinė ieškovės atsakovui mokėtina kompensacijos suma yra 65 736,00 Eur, kuri turi būti išmokėta atsakovui per 5 metų laikotarpį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimas dalyje dėl kompensacijos dydžio buvo iš dalies pakeistas ir nurodyta, kad iš ieškovės priteistina 50 procentų turto vertės kompensacija, tai yra 95 918,00 Eur suma, kuri turi būti išmokėta atsakovui per 5 metų laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

18. Atsakovas R. T. pareikštu prašymu dėl išaiškinimo prašė pirmosios instancijos teismo išaiškinti teismo sprendimą dėl mokėjimo kompensacijos tvarkos ir priimto sprendimo turinio, nes iš priimtų teismų procesinių sprendimų nėra aišku, ar kompensacijos mokėjimas yra išdėstytas ar atidėtas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2023 m. kovo 21 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino ir išaiškino, kad ieškovė privalo mokėti atsakovui 50 procentų turto vertės kompensaciją 59 mėnesius po 1 600,00 Eur kas mėnesį, o paskutinį 60-tą mėnesį sumokant atsakovui likusią sumą, t. y. 1 518,00 Eur, mėnesinius mokėjimus atliekant iki paskutinės mėnesio kalendorinės dienos.

19. Apeliantė pareikštu atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamojoje nutartyje pateiktais išaiškinimais, o teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų rezoliucinės dalys yra aiškios, o teismas, pateikdamas išaiškinimus, peržengė išaiškinimo ribas ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išaiškino per plačiai.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo rezoliucinė dalis buvo nevienareikšmiškai suformuota, kadangi ieškovė ir atsakovas skirtingai suvokė bei interpretavo teismo sprendime nustatytą kompensacijos sumokėjimo tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismo sprendimas turi būti aiškinamas taip, jog teismo sprendimo vykdymas buvo išdėstytas 5 (penkių) metų laikotarpiui, nustatant, kad ieškovė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2023 m. sausio 17 d.) privalo mokėti atsakovui 59 mėnesius po 1 600,00 Eur kas mėnesį, o paskutinį 60-tą mėnesį sumokant atsakovui likusią sumą, t. y. 1 518,00 Eur, mėnesinius mokėjimus atliekant iki paskutinės mėnesio kalendorinės dienos. Visų pirma, pažymėtina tai, kad ieškovės atstovas teismo posėdyje buvo pareiškęs prašymą būtent dėl kompensacijos išdėstymo 3 (trijų) metų laikotarpiui, o ne dėl sprendimo atidėjimo iki tam tikros konkrečios datos. Minėtą prašymą pirmosios instancijos teismas patenkino, tačiau iš ieškovės atsakovui priteistos kompensacijos sumokėjimą išdėstė ne 3 (trijų), bet 5 (penkių) metų laikotarpiui, t. y. pirmosios instancijos teismas mokėtiną sumą savo iniciatyva išdėstė ilgesniam laikotarpiui nei prašė ieškovė, atsižvelgiant į galutinį bylos nagrinėjimo rezultatą ir kompensacijos dydį. Todėl pripažintini kaip teisiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškovė priteistą kompensaciją gali sumokėti bet kada, tačiau nepraleidžiant paskutiniosios termino dienos. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovas neteikė jokių prašymų dėl nustatytos tvarkos pakeitimo ar apeliacinės instancijos teisme neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos kompensacijos sumokėjimo tvarkos, kadangi atsakovas kompensacijos sumokėjimą tvarką suvokė būtent taip, kaip išaiškino pirmosios instancijos teismas, priešingu atveju atsakovas nebūtų kreipęsis dėl vykdomojo rašto išdavimo. Be to, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantės pateikiamas kompensacijos sumokėjimo tvarkos išaiškinimas, kuomet yra siekiama tik atitolinti sprendimo įvykdymą, akivaizdžiai neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo bei įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantės pateiktas priteistos kompensacijos sumokėjimo tvarkos vertinimas yra ydingas ir tuo, jog ieškovė jai atitekusiu nekilnojamuoju turtu savarankiškai naudojasi nuo santuokos nutraukimo proceso inicijavimo pirmosios instancijos teisme, o tuo tarpu atsakovui priteistą kompensaciją numato sumokėti tik 2028 m. sausio 17 d. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo 73 punkte, tiek Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutarties 72 punkte nurodė, kad ieškovė iš jos priteistą kompensaciją atsakovui turi mokėti 5 (penkis) metus, mokėdama atitinkamo dydžio mėnesinę įmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas (CPK 270 straipsnis), todėl sprendimo rezoliucinė dalis turi būti vertinama (aiškinama / taikoma) susietai su jo motyvuojamąja dalimi. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ieškovė mėnesinius mokėjimus privalo atlikti iki paskutinės mėnesio kalendorinės dienos, nesant priimtuose teismo procesiniuose sprendimuose nurodytų kitų mokėjimo datų, o toks termino nurodymas laikytinas protingu ir sąžiningu bei atitinka ir įstatymuose nustatytų terminų skaičiavimą (CPK 74 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas sprendimo išaiškinimas negali būti laikomas teismo sprendimo pakeitimu ir išėjimu už ieškinio ribų ar teismo motyvų praplėtimu, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jo keisti ar naikinti.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo išaiškinimo institutą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) L. B. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas