Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. B., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, žydas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju, vedęs, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. 2016 m. vasario 6 d., apie 01.00 val., naktiniame bare „Dream Bar“, esančiame Gaono g. 7, Vilniuje, galva vieną kartą trenkė I. R. į veido sritį ir pataikęs į nosį sukėlė I. R. fizinį skausmą bei padarė sužalojimą – nosies nugarėlės poodinę kraujosruvą, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tokiais veiksmais I. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teismų praktikoje pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016, 2K-386/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-412/2014, 2K-440/2013 ir kt.).

Teisiamojo posėdžio metu I. B. tvirtino, jog jo neteisėtus veiksmus išprovokavo netinkamas I. R. elgesys, t. y. I. R. nepagarbiai pasisakė apie kaltinamojo tikėjimą, tautybę, žmoną, kitiems asmenims girdint, suabejojo jo finansinėmis galimybėmis, kaltino įvairiais dalykais. I. B. teigė, jog jis bandė išeiti iš bendravimo erdvės, tačiau jautė spaudimą, buvo apsuptas I. R. pažįstamų. Taigi dėl šių aplinkybių teismo buvo parašoma kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys neleidžia konstatuoti, kad I. B. neteisėtus veiksmus nulėmė I. R. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi.

Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad I. B. teisme nenurodė, kokie konkretūs teiginiai, kurie galėtų būti vertinami kaip įžeidimai, jam buvo pasakyti, jis tik abstrakčiai nurodė, kad I. R. išsakė nepagarbius pasisakymus apie jo tautybę, religiją, žmoną, suabejojo jo finansinėmis galimybėmis, kaltino įvairiais dalykais. Nekonkretizavus, kokie teiginiai buvo išsakyti, teismas neturi galimybės įvertinti, ar jie galėjo nulemti kaltinamojo neteisėtą elgesį. Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad I. B. parodymai leidžia teigti, kad pokalbis tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo turėjo užtrukti ilgesnį laiko tarpą, kadangi iš I. B. teiginių matyti, jog I. R. monologas turėjo būti susijęs su įvairiomis ir pakankamai skirtingomis temomis, t. y. turėjo būti įžeidžiančiai kalbama apie kaltinamojo tautybę, religinius įsitikinimus, žmoną, girdint I. R. pažįstamiems, menkintos jo finansinės galimybės, taip pat kaltinamajam turėjo būti reiškiami įvairūs kaltinimai. I. B. aiškinimai, jog jis jautė psichologinį spaudimą, bandė išeiti iš bendravimo erdvės, pasišalinti, tačiau jam to padaryti nepavyko, leidžia daryti išvadą, kad I. R. veiksmai turėjo būti pakankamai intensyvūs. Vis tik liudytojo E. G. ir nukentėjusiojo I. R. parodymai leidžia teigti, jog pokalbis tarp vyrų buvo trumpas. Iš liudytojo E. G. parodymų matyti, jog kaltinamojo ir nukentėjusiojo bendravimas nebuvo niekuo išskirtinis. Čia pabrėžtina ir tai, kad liudytojas E. G. teigė, jog I. R. nebuvo agresyviai nusiteikęs, kalbėjo tiek jis, tiek kaltinamasis, pastarojo smurtinis elgesys liudytojui buvo netikėtas. Pats I. B., taip pat I. R. teisme nurodė, jog jie yra pažįstami, tuo pačiu jų parodymai leidžia daryti išvadą, kad iš esmės jų jokie glaudesni santykiai nesieja. Taigi, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo manyti, kad I. R. turėjo pagrindą ir tikslą nei iš šio nei iš to nepagarbiai kalbėti apie I. B., jo šeimos narius, menkinti finansinę padėtį, reikšti įvairius kaltinimus. I. B. parodymų teisingumu dalyje dėl I. R. veiksmų, o tuo pačiu ir dėl jo paties neteisėtų veiksmų motyvų, verčia abejoti ir tai, kad pats kaltinamasis teigė, jog jis jausdamas psichologinį spaudimą negalėjo išvengti neteisėto I. R. elgesio, buvo apsuptas jo pažįstamų, negalėjo pasišalinti. Vis tik, vertinant I. R., A. P. bei E. G. parodymus, teigtina, jog hole, kai nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, buvo trys asmenys, t. y. I. B., I. R. ir E. G.. Taigi kaltinamasis, būdamas nekonfliktiškas ir tolerantiškas asmuo (taip jis iš esmės pats save apibūdino teisiamajame posėdyje), turėjo visas galimybes nutraukti pokalbį, kuriame jis nepageidavo dalyvauti. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad I. B. tvirtino, jog apsaugos darbuotojas į jo veiksmus sureagavo tik po to, kai I. R. pradėjo reikalauti kaltinamąjį pašalinti iš baro. Vis tik bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo, t. y. E. G. parodymai, leidžia teigti, jog jis pats sureagavo į neteisėtus I. B. veiksmus, iš baro parašė pasišalinti abu incidente dalyvavusius asmenis. Taigi paminėtas I. B. teiginys vertintinas, kaip nevykęs bandymas priskirti I. R. veiksmus, kurių jis iš tikrųjų neatliko, siekis pagrįsti tai, jog neteisėtus kaltinamojo veiksmus nulėmė neva netinkamas, neteisėtas I. R. elgesys prieš smūgio sudavimą, bandymas įrodyti, jog I. R. siekė, kad kaltinamasis dėl kažkokių priežasčių patirtų nepatogumų.

Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, teismas konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad I. B. nusikalstamus veiksmus nulėmė kokie nors neteisėti įvykio vietoje, prieš pat smūgio sudavimą atlikti I. R. veiksmai.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – yra tik tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nagrinėjamu atveju I. B. teisme prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Tuo pačiu teismas pažymi ir tai, kad kaltinamasis dar prieš baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme skambino liudytojui E. G. ir teiravosi, ką šis liudytojas paliudys teisme (tokį faktą teisme patvirtino tiek pats I. B., tiek liudytojas E. G.), taip pat nekyla abejonės, kad nukentėjusiojo pozicija ir jo surinkti duomenys jam buvo žinomi. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo prisipažinimas yra nulemtas ne tiek jo paties kritiško požiūrio į savo veiksmus, o bylos duomenų žinojimo ir jų tarpusavio susiejimo, nepalankios situacijos susidarymo suvokimo. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir pan.) (pavyzdžiui kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Nagrinėjamu atveju I. B. nurodė, jog dėl savo neteisėtų veiksmų galisi, juos vertina kritiškai, jis atsiprašė nukentėjusiojo, vis tik teismas konstatuoja, jog paminėtos aplinkybės nėra pakankamos tam, kad būtų galima teigti, jog kaltinamasis iš tikrųjų gailisi dėl nusikaltimo padarymo, tokios išvados neleidžia daryti nei teisme duoti jo parodymai, nei jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (duomenų, kurie leistų manyti, kad kaltinamasis iš tikrųjų suvokė, jog pasielgė netinkamai, savo veiksmus vertina kritiškai, išgyveno dėl padarytos nusikalstamos veikos, stengėsi sušvelninti veikos padarinius ir pan., nėra).

Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, teismas konstatuoja, jog nėra nustatyta I. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje, taip pat nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalyje.

Skirdamas I. B. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, įvertina nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jais sukeltas pasekmes, neteisėtų veiksmų padarymo vietą bei laiką. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad I. B. anksčiau nėra teistas, buvo padaręs administracinių teisė pažeidimų, tačiau nuobaudos nei šiuo metu, nei nusikalstamos veikos padarymo metu negaliojo, jis yra vedęs, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigimai, anksčiau yra dalyvavęs labdaringoje veikloje, psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas. Įvertinus aptartas aplinkybes, I. B. yra skirtina viena švelnesnių Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių, t. y. laisvės apribojimas. Atsižvelgus į I. B. asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jam yra nustatytinas minimalus baudžiamajame įstatyme numatytos laisvės apribojimo bausmės dydis, nenustatant jokių draudimų ar įpareigojimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 5 ar 6 dalyse. Būtent tokios bausmės paskyrimas padės įgyvendinti (pasiekti) Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Teismas čia pažymi, jog I. B. dalyvavimas baudžiamajame procese ir jo patirti nepatogumai, susiję su dalyvavimu šiame procese, taip pat yra vertinti kaip poveikio priemonė, turėsianti pozityvios įtakos jo elgesiui ateityje.

Baudžiamojoje byloje I. R. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė iš kaltinamojo priteisti 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašė priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nustatant patirtos neturtinės žalos dydį yra būtina atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau taip pat yra labai svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl I. R. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio, atsižvelgia į tyčiniu nusikaltimu sukeltus padarinius, t. y. nukentėjusiajam buvo sukeltas skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruva veido srityje, medikų pagalbos dėl patirto sužalojimo jam nereikėjo. Teismui nekyla abejonių, kad I. R. dėl poveikio jo kūnui ir padaryto sužalojimo patyrė stresą bei nepatogumų. Įvertinus anksčiau aptartų aplinkybių visumą, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas konstatuoja, jog I. R. patirta neturtinė žala yra įvertintina 250 Eur. Šią žalą privalo atlyginti kaltinamasis I. B..

Teismas konstatuoja, jog nukentėjusysis byloje neįrodė, kad dėl I. B. nusikalstamų veiksmų, jų sukeltų pasekmių jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo reputacija ar sumažėjo bendravimo galimybės. Teismas čia taip pat pažymi, jog neigiami emociniai išgyvenimai savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš pateiktos teisinių paslaugų suvestinės, PVM sąskaitos faktūros bei banko sąskaitos išrašų, nukentėjusysis už jam suteiktas paslaugas sumokėjo 706,76 Eur. Taigi nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai jam turi būti apmokėtos. Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, daro išvadą, kad turėtos išlaidos yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl priteistinos iš kaltininko.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

I. B., gimusį (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą trims mėnesiams.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Išaiškinti I. B., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

I. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš I. B. I. R. priteisti 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš I. B. I. R. priteisti 706,76 Eur turėtoms advokato išlaidoms atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.