Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Teismo nuosprendžiu iš nuteistojo I. B. priteista I. R.: 250 eurų neturtinės žalos atlyginimui; 706,76 eurų – procesinių išlaidų už teisines paslaugas atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 6 d., apie 01.00 val., naktiniame bare „Dream Bar“, esančiame Gaono g. 7, Vilniuje, galva vieną kartą trenkė I. R. į veido sritį ir, pataikęs į nosį, sukėlė I. R. fizinį skausmą bei padarė sužalojimą – nosies nugarėlės poodinę kraujosruvą, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriame būtų pripažintos kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose bei baudžiamąją bylą nutraukti, atleidžiant I. B. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas bei netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skunde teigiama, kad teismas privalėjo ištirti ir įvertinti neaiškias aplinkybes dėl galimo provokuojančio nukentėjusiojo elgesio ir apeliantą įžeidžiančių žodžių, kurie galėjo būti išsakyti ir per labai trumpą laiką, o nesant galimybių pašalinti abejones, jas vertinti kaltinamojo naudai. To nedarydamas, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą. Pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. nepripažino nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, pasireiškusio nuteistojo įžeidinėjimu dėl jo tautybės, religijos bei finansinės padėties, taip pat jo sutuoktinės įžeidinėjimo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teigiama, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistojo prisipažinimas buvo nulemtas ne tiek kritiško požiūrio į savo veiksmus, o bylos duomenų žinojimo ir nepalankios susidariusios situacijos suvokimo. Skunde pabrėžiama, kad privataus kaltinimo bylų procese kaltinamasis pirmą kartą išsakyti savo poziciją turi tik teismo posėdžio metu, nuteistasis šioje byloje taip ir elgėsi – nuo taikinamojo posėdžio pripažino savo kaltę, norėjo susitaikyti su nukentėjusiuoju. Teigiama, kad nukentėjusiojo pozicijos žinojimas ir bendravimas su liudytoju, ruošiantis teisminiam nagrinėjimui, negali paneigti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimo. Apeliantas nurodo, kad tinkamai pritaikius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktą, šioje byloje yra pagrindas taikyti BK 39 straipsnį ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde taip pat akcentuojama, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika buvo atsitiktinė ir spontaniška, iš dalies nulemta paties nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, nesukėlusi rimtų ir netgi iš karto akivaizdžiai matomų padarinių, dėl to yra mažiau pavojinga nei tipinės šiuo BK straipsniu uždraustos nusikalstamos veikos. Nurodoma, kad I. B. anksčiau nėra teistas, neturi jokių galiojančių administracinių nuobaudų, neturi jokių priklausomybių, yra vedęs, turi vaikų, nuolatinę gyvenamąją vietą, aukštąjį išsilavinimą, darbovietėje charakterizuojamas išimtinai tik teigiamai, yra dalyvavęs labdaringoje veikloje, tai rodo, kad asmuo neturi susiformavęs neigiamų ar net nusikalstamų nuostatų, nėra linkęs nepaisyti visuomenėje priimtų taisyklių ir jų laikosi, taigi užtikrintina, kad tapatus ar panašus elgesys ateityje nepasikartos. Skunde pabrėžiama, kad, įvertinus visas bylos aplinkybes, nuteistojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neprieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, ir taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats dalyvavimas baudžiamajame procese kaltinamuoju, dėl to patirti nepatogumai ir išgyvenimai yra pakankama poveikio priemonė, turinti prevencinį poveikį ir teigiamą įtaką I. B. elgesiui ateityje. Nukentėjusiojo I. R. atstovo advokato L. J. atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, teigiama, kad apelianto nurodyti motyvai remiasi nuteistojo subjektyviais vertinimais bei bylos faktinių aplinkybių interpretavimu, dėl to nėra pagrindo naikinti ar pakeisti nuosprendį. Atsiliepimuose nurodoma, kad byloje surinkti duomenys neleidžia konstatuoti, kad I. B. neteisėtus veiksmus nulėmė I. R. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantis ar rizikingas elgesys. Pabrėžiama, kad teismo posėdžio metu I. B. nenurodė, kokie konkretūs teiginiai, kurie galėtų būti vertinami kaip įžeidimai, jam buvo pasakyti, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, ar išsakyti teiginiai galėjo nulemti kaltinamojo neteisėtą elgesį. Atsiliepimais nesutinkama ir su apelianto pozicija, kad prieš įvykį kalbėjo tik nukentėjusysis, o ne nukentėjusysis ir nuteistasis, tai grindžiama liudytojo E. G. parodymais, kuriuos teismas tinkamai įvertino ir nustatė, kad pokalbis vyko abiems asmenims pasakant vienas kitam žodžius. Teigiama, kad aplinkybė, jog iš baro buvo išprašytas ir nukentėjusysis, ir nuteistasis, neturi įtakos sprendžiant dėl galimų apelianto motyvų ar incidento priežasčių. Apelianto nurodomi teiginiai dėl provokuojančio elgesio vertinami kaip bandymas išvengti atsakomybės, kadangi apeliantas klaidingai nurodo faktines aplinkybes, dėstomi argumentai yra nepagrįsti. Atsiliepimuose sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo prisipažinimą nulėmė byloje surinkta medžiaga. Taip pat pabrėžiama, kad nuteistojo skambutis liudytojui prieš teismo posėdį ir teiravimasis, ką liudytojas kalbės posėdžio metu, yra vertintinas kaip bandymas paveikti bylos dalyvius, nes vien skambutis liudytojui gali padaryti poveikį jo elgesiui ir turėti įtakos liudijant teisme. Atsiliepimuose akcentuojama, kad nuteistasis faktiškai nepripažino, kad galva, kaktos sritimi, trenkė nukentėjusiajam į veido sritį ir pataikė į nosį, o tik pateikė savo nusikalstamos veikos mechanizmo paaiškinimą – pastūmė kakta, ką paneigia įvykio liudytojai. Taip pat nurodoma, kad taikinamojo posėdžio metu apeliantas neišreiškė jokios pozicijos dėl pareikštų kaltinimų pripažinimo ir galimo taikos sudarymo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, o atsižvelgiant į tai, kad lengvinančios aplinkybės negali būti konstatuotos, nėra pagrindo taikyti BK 39 straipsnį. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, privataus kaltintojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas proceso išlaidas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl 2016 m. vasario 6 d., apie 01.00 val., naktiniame bare „Dream Bar“, apelianto suduoto smūgio nukentėjusiajam aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatos, nurodė aiškius ir pakankamus argumentus dėl įrodymų vertinimo ir konstatuotų išvadų, itin detaliai ir motyvuotai aptarė esminius proceso dalyvių ir ypatingai kaltinamojo bei jo gynėjo keltus klausimus, taip pat ir argumentus dėl kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, t. y. kaltinamojo prisipažinimo, nuoširdaus gailesčio ir nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Toks įrodymų vertinimas ir teismo išvadų argumentavimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išanalizavusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.Byloje iš esmės nėra ginčo, kad 2016 m. vasario 6 d., apie 01.00 val., naktiniame bare „Dream Bar“, esančiame Gaono g. 7, Vilniuje, nuteistasis galva vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veido sritį ir pataikęs į nosį sukėlė I. R. fizinį skausmą bei padarė sužalojimą – nosies nugarėlės poodinę kraujosruvą, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos veikos. Ginčas byloje, visų pirma, yra dėl nukentėjusiojo elgesio įvykio metu, prašant pripažinti, kad pastarasis savo įžeidžiančiais žodžiais provokavo nuteistąjį suduoti smūgį nukentėjusiajam. Apeliantas tvirtina, kad: trumpa jo ir nukentėjusiojo pokalbio trukmė nepaneigia galimybės įžeisti žmogų keliais itin žeidžiančiais teiginiais; kad jis neturėjo jokios priežasties suduoti smūgį nukentėjusiajam, jei nebūtų jo įžeidimo; kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir jo draugo liudytojo A. P. parodymais ir kad liudytojo E. G. parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo pozicijos; kad visos abejonės dėl provokuojančio elgesio turi būti aiškinamos apelianto naudai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad vieninteliai byloje esantys duomenys apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį yra paties apelianto parodymai. Šioje byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie bent netiesiogiai patvirtintų šią nuteistojo keliamą versiją. Atvirkščiai, byloje esantys duomenys, ją paneigia ir tai pakankamai detaliai aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Šiuo aspektu itin svarbūs yra liudytojo E. G. parodymai, iš kurių matyti, kad jo nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus ir daugeliu aspektų prieštarauja nuteistojo pirmosios instancijos teisme nurodytoms aplinkybėms. Pavyzdžiui, iš kaltinamojo parodymų, užfiksuotų 2016 m. gegužės 9 d. teisiamojo posėdžio protokole ir garso įraše (2016 m. gegužės 9 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 21-22 minutės), matyti, kad kaltinamasis, bandydamas pagrįsti provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, pasakojo ne tik apie tokius įžeidimus, kurie iš tiesų gali būti išreikšti labai trumpais pavieniais teiginiais, bet ir apie tokius, kuriems reikėtų kur kas ilgesnės žodinės išraiškos (pavyzdžiui, be kitų įžeidimų, pasak nuteistojo, nukentėjusysis menkino jo finansines galimybes bei autoritetą kolegų tarpe ir pan.). Iš liudytojo E. G. parodymų aiškiai matyti, kad pokalbis buvo trumpas, o tai patvirtina ne nuteistojo, o nukentėjusiojo parodymus, kuris pokalbio trukmę apibūdino 5 sekundėmis (b. l 74). Šis liudytojas, priešingai nei nuteistasis, neigė matęs kokią nors nukentėjusiojo agresiją, priešingai, teigė matęs pasisveikinimą ir ramius nukentėjusiojo žodžius. Šis liudytojas, priešingai nei teigė apeliantas, neužsiminė apie kokius nors bandymus atsitraukti ar nutraukti pokalbį su nukentėjusiuoju (apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas tvirtino, kad jis bandė „išeiti iš bendravimo erdvės“, „jis kalba, aš bandau išeiti“, jo atžvilgiu „buvo toks psichologinis spaudimas, kad neturėjau kaip pasišalinti“ ir pan.). Taigi, apelianto argumentų dėl nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų kontekste pastebėtina, kad šiuo atveju svarbu ne tai, ar galima įžeisti žmogų per itin trumpą laiką, ką teismas pripažįsta, o tai, kad jo parodymus apie provokavimą visiškai paneigė tarpusavyje iš esmės sutampantys kitų asmenų parodymai ir visiškai neįtikinanti nuteistojo pozicija, kad apeliantas būtent kakta bandė atstumti nukentėjusįjį, o ne suduoti jam smūgį. Be to, minėta nuteistojo pozicija apie nukentėjusiojo „atstūmimą“ ne tik paneigia apelianto versiją apie tariamą nukentėjusiojo provokaciją įžeidinėjimu, bet ir paaiškina nukentėjusiojo parodymus apie be priežasties suduotą smūgį. Iš nuteistojo I. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad smūgis buvo suduotas, kai I. R. ne tik jį įžeidinėjo, bet ir prie jo per arti priėjo („aš jį su kakta atstūmiau, nes jis priėjo per arti“ (b. l. 72)). Labai panašiai apie smūgio sudavimo priežastį nuteistasis paaiškino ir apeliacinės instancijos teisme („Dėl to smūgio – tiesiog I. R. priėjo labai arti<…>”). Apeliacinės instancijos teismas vertino byloje išsakytus gynybos argumentus apie teigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, kas, anot gynybos, paneigia apelianto galimybę atlikti smurtinio pobūdžio veiksmus be priežasties, tačiau pastebi, kad I. B. praeityje yra baustas už administracinės teisės pažeidimus viešajai tvarkai ir rodančius nepagarbą teisei (2012 metais, būdamas girtas, viešoje vietoje įžeidė žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, atidarė duris ir be leidimo įlipo į tarnybinį policijos automobilį; 2013 metais policijos pareigūnų reikalavimu nepateikė transporto priemonės registravimo dokumentų ir vairuotojo pažymėjimo (b. l. 38)). Šios aplinkybės pačios savaime neleidžia daryti jokių išvadų apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, tačiau vertintos analizuojant gynybos argumentus apie apelianto asmenybę.Šiame sprendime jau minėtų argumentų apie nuteistojo parodymus kontekste, teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertinant kaltinamojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį dėl padarytos veikos. Teisėjų kolegija neginčija galimybės pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę tais atvejais, kai toks prisipažinimas išreiškiamas dėl esminių faktinių aplinkybių, kai toks prisipažinimas išreiškiamas netgi ne pradinėje proceso stadijoje, o vėliau, tačiau nesutinka su apelianto ir jo gynėjo argumentais, kad nuteistasis šioje byloje apskritai davė nuoširdžius parodymus ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo elgesio. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje visiškai pagrįstai akcentavo, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir pan.). Vertindama šias aplinkybes, kolegija nekartoja jau aptartų, bet šiuo aspektu svarbių argumentų apie neįtikinančius ir prieštaringus I. B. parodymus pirmosios instancijos teisme ir pastebi, kad apeliantas, akcentuodamas savo prisipažinimą ir deklaruodamas nuoširdų gailestį dėl padarytos veikos, bet duodamais parodymais bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį, nebuvo iš tiesų nuoširdus ir neįtikino teismo, kad kritiškai vertina savo elgesį. Nuteistojo gynybos taktika ir išsakyti argumentai apie menką ir baudžiamajai atsakomybei kilti nepakankamą veikos pavojingumą, taip pat nerodo kritinio požiūrio į smurtinio pobūdžio veiksmus. Teismo pripažinta įrodyta ir faktinių aplinkybių aspektu neginčijama veika yra kriminalizuota ir nors yra mažiau pavojinga nei kitos smurtinio pobūdžio veikos, nėra nepavojinga, todėl baudžiamojo įstatymo yra draudžiama ir teismų praktikoje, nesant baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, baudžiama. Apeliacinio skundo argumentai dėl BK 39 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, yra susiję ir aktualūs tik tuo atveju, jei teismas tenkintų apelianto prašymą pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas šių prašymų netenkina, todėl plačiau dėl BK 39 straipsnio taikymo, nesant šio straipsnio taikymui būtinų sąlygų (ne mažiau kaip dviejų BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių), nepasisako.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, veikos pavojingumą, apeliantą charakterizuojančią medžiagą, baudžiamojo proceso poveikį kaltinamajam, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, paskyrė vieną švelniausių BK 140 straipsnyje numatytų bausmių, t. y. laisvės apribojimą, bei nustatė minimalią jo trukmę – tris mėnesius, nepaskiriant jokių įpareigojimų ir draudimų. Tokia bausmė iš esmės yra minimali ir nėra per griežta. Nuteistasis I. B. apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o tai sąlygojo tolesnius nukentėjusiojo teisinių paslaugų santykius su jo atstovu advokatu L. J. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Pagal teismui pateiktus dokumentus nukentėjusysis patyrė 309,18 eurų išlaidų advokato paslaugoms. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose (Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016). Byloje nukentėjusiojo atstovas pateikė atsiliepimą į nuteistojo skundą, vyko į du teismo organizuotus posėdžius ir vienam iš jų neįvykus, atstovavo nukentėjusįjį, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2016 m. spalio 26 d. teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į tai, advokato nurodyta 309,18 eurų suma yra proporcinga suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelė. Įvertinus tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas šioje byloje yra atmestinas, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalies ir 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, patirtos proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo I. B. nukentėjusiajam I. R. 309,18 eurų proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.