Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Skaigama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Skaigama“ ieškinį atsakovui UAB „I – Service“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo UAB „I-Service“ priešieškinį ieškovui UAB „Skaigama“ dėl sutarties nutraukimo, baudos ir nuostolių atlyginimo,

Ieškovas UAB „Skaigama“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „I – Service“ 37312.60 Lt įsiskolinimą už sutarties pagrindu pagamintus stalus, 7 proc. plius vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 06/11/12-SKA, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo perduoti, o atsakovas priimti 29 IT stalus. Ieškovui pagaminus minėtus stalus ir pristačius juos laiku, atsakovas juos priėmė ir per sutartyje nustatytą 5 d. d. terminą pretenzijų nepareiškė. Pasibaigus pretenzijų reiškimo terminui atsakovas 2012 m. gruodžio 14 d. pradėjo reikšti pretenzijas, kad stalai neatitinka konstrukcinių kokybės reikalavimų ir turi esminių trūkumų. Ieškovas, nepaisydamas praleistų terminų, sutiko ištaisyti stalų trūkumus, tačiau atsakovas nesudarė tam sąlygų, todėl laikydamas, kad sutartis įvykdyta tinkamai ir pašalinti stalų trūkumus yra ieškovo gera valia, 2012 m. gruodžio 21 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą 37312,6 Lt sumai, kurios atsakovas nepriima, taip atsisakydamas atsiskaityti su ieškovu. Ieškovo įsitikinimu, stalų trūkumai nebuvo esminiai ir jie netrukdė naudoti stalų pagal paskirtį. Pažymėjo, kad stalai buvo gaminti iš atsakovo pateiktos medžiagos, taip pat atsižvelgiant į atsakovo pateiktus brėžinius. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas iki stalų ekspertizės atlikimo naudojo juos daugiau kaip pusę metų. Byloje atliktos ekspertizių išvados nepatvirtina ir neįrodo, kad už stalų defektus atsakingas ieškovas. Ieškovo manymu, tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, todėl ieškovui tinkamai įvykdžius pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, atsakovui kilo pareiga sumokėti sulygtą atlyginimą.

Atsakovas UAB „I-Service“ su ieškiniu nesutiko, patikslintu priešieškiniu prašė nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį, įpareigojant ieškovą per 10 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvežti visus jo pateiktus baldus iš atsakovo sandėliavimo patalpų, priteisti iš ieškovo 74236 Lt dydžio baudą už sutartyje nustatyto darbų atlikimo termino pažeidimą, priteisti iš ieškovo 16000 Lt baudą dėl sutarties nutraukimo bei 43067 Lt dydžio nuostolius, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tarp šalių sudaryta sutartimi užsakytus gaminius pristatė ne laiku ir nekokybiškus. Atsakovas raštišką pretenziją dėl stalų kokybės pateikė 2012 m. gruodžio 6 d., o žodžiu informavo 2012 m. gruodžio 4 d., t.y. tą pačią dieną kai buvo pristatyta dalis stalų. Ieškovas buvo informuotas, jog estetinis stalų vaizdas yra itin reikšmingas, nes stalai yra ekspoziciniai, tuo tarpu ieškovo pateikti stalai nekokybiški ir atrodo nereprezentatyviai, vienas jų nestabilus. Atsakovo nuomone, ieškovo pristatyti stalai neturi savybių, kurių protingai galėjo tikėtis atsakovas ir negali būti naudojama pagal paskirtį. Ieškovo pagamintų baldų ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, jog nustatyti pažeidimai ir neatitikimai vertintini kaip esminiai stalų trūkumai, dėl kurių stalai netinkami naudoti pagal paskirtį. Atsakovo nuomone, ieškovas pažeidė prievolę, todėl turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 4 d.). Atsakovas taip pat pažymėjo, jog priešieškinio pareiškimo dieną ieškovas yra pavėlavęs įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus 101 d., todėl remiantis šalių sudarytos sutarties priedo Nr. 1 1.2 p. atsakovas įgijo teisę reikalauti iš ieškovo 101000 Lt, tačiau atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus atsakovas sumažina reikalaujamą priteisti baudą iki 74236 Lt. Ieškovui atsisakius išsivežti brokuotus baldus, atsakovui pasitelkiant specialistus teko išgabenti juos į specialiai tam išnuomotas patalpas. Atsakovo nuomone, ieškovas padarė esminius sutarties pažeidimus. Vadovaujantis CK 6.217 str. ir CK 6.665 str. 3 d., sutarties 10.4 p. sutartis nutrauktina, ieškovas įpareigotinas per 10 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvežti visus jo pateiktus baldus iš atsakovo sandėliavimo patalpų. Ieškovui netinkamai įvykdžius prievolę, remiantis sutarties 10.4 p. jis turi sumokėti avanso dydžio (16000 Lt baudą) nutraukus šalių sutartį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas patyrė 43067 Lt nuostolių (16000 Lt ieškovui pervestas avansas, 16301,6 Lt medžiagos stalams, 10764,64 Lt išlaidų susijusių su baldų saugojimu).

Vilnius miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė 2012 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą sutartį Nr. 06/11/12-SKA, įpareigojant ieškovą UAB „Skaigama“ per 10 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvežti ieškovo pateiktus baldus iš atsakovo UAB „I-Service“ sandėliavimo patalpų. Priteisė iš ieškovo UAB „Skaigama“ atsakovo UAB „I-Service“ naudai 43066,24 Lt nuostoliams atlyginti, 10000,00 Lt baudos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013-03-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4826,14 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB „Skaigama“ valstybės naudai 21,24 Lt, o iš atsakovo UAB „I-Service“ 32,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus, ekspertizių išvadas ir šalių argumentus konstatavo, jog stalai buvo pagaminti su esminiais trūkumais, kurių negalima laikyti pašalinamais ir kurie lėmė negalėjimą jų naudoti pagal baldo funkcinę paskirtį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas sutartinės pareigos pagaminti tinkamos kokybės daiktus neįvykdė, atmetė ieškovo ieškinį. Kadangi ieškovas stalų naudoti pagal paskirtį negali, jis negavo to, ko tikėjosi pagal sutartį ir stalų defektų negalima pašalinti dėl netinkamo konstrukcinio sprendimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas sutartį pažeidė iš esmės, dėl ko atsiranda įstatyminis pagrindas ją nutraukti (CK 6.217 str.), ieškovas įpareigotinas per 10 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvežti ieškovo pateiktus baldus iš atsakovo sandėliavimo patalpų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo prašomi priteisti nuostoliai yra būtini realiam atsakovo turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susiję su žalos padarymu, yra pagrįsti ir protingi bei patikimai įrodyti. Pirmosios instancijos teismas, lingvistiškai įvertinęs šalių sutarties 10.4 p. konstatavo, kad teismui patenkinus reikalavimą dėl sutarties nutraukimo ir ją nutraukus dėl ieškovo kaltės, atsakovas įgijo teisę reikalauti grąžinti jam 16000 Lt avansą, atlikusį mokėjimo funkciją bei priteisė 16000 Lt dydžio baudą nutraukus sutartį. Taip pat konstatavo, kad šalių sutarties priedo Nr. 1 1.2 p. šalių sutartos netesybos (1000 Lt už kiekvieną dieną) yra neproporcingai didelės bei mažintinos iki 10000 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Skaigama“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas įvertino ir pasisakė ne dėl esminių bylos aplinkybių, kurios turi reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Teismas rėmėsi tik atsakovo poziciją grindžiančiais įrodymais, šių įrodymų nevertino bendrame kontekste, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priešieškinio apimtį, kadangi iki patikslinto ieškinio pateikimo atsakovas jokių pretenzijų dėl stalų kokybės Vilniuje ir Klaipėdoje neturėjo, todėl priešieškinio reikalavimas nutraukti sutartį šioje dalyje neturi pagrindo ir atsakovas privalo sumokėti už stalus pristatytus į Klaipėdą ir Vilnių 22000 Lt plius PVM. Pretenzijos dėl šių stalų pareikštos tik pateikus patikslintą priešieškinį, t.y. po 1 m. ir 3 mėn., praėjus visiems protingiems terminams. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, šalių paaiškinimų ir be pagrindo nustatė, kad absoliučiai visi stalai, kurie buvo pagaminti ieškovo yra nekokybiški. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog iki Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ekspertizės atlikimo atsakovas vengė pretenzijose konkrečiai įvardinti stalų trūkumus. Iš jo teikiamų nuotraukų nebuvo aišku kur brokuoti stalai yra, todėl ieškovas neturėjo galimybių ištaisyti trūkumus. Ieškovui sutikus ištaisyti trūkumus atsakovas pats kliudė tuos trūkumus taisyti, todėl pats yra kaltas dėl susidariusios situacijos ir nuostolių. Pažymėjo, kad brėžinius, pagal kuriuos padaryti stalai ieškovui pateikė atsakovas, ne visi sprendimai buvo nurodyti brėžiniuose, tam tikrus sprendimus priėmė ieškovas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ar būtent ieškovo priimti sprendimai gamybos procese ar atsakovo priimti sprendimai, sprendžiant dėl stalų modelio ir konstrukcijos bei rengiant brėžinius įtakojo stalų trūkumų atsiradimą.Apeliantas atkreipė dėmesį, jog Inspekcijos ekspertizės atlikimui stalai buvo pateikti praėjus 9 mėn. nuo jų pagaminimo, juos naudojus pusę metų. Abejotini ir paremti prielaidomis ekspertų teiginiai, kad stalus transportuojant, sandėliuojant, nebuvo daromas papildomas poveikis stalams ir jų kokybei. Atliekant ekspertizę buvo imamas bet koks stalo paviršius ir jungiamas su bet kokiomis stalo kojomis. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog UAB „Furnitest“ bandymams atlikti panaudoti tik 2 stalai iš 29, iš kurių vienas atlaikė bandymus, o kitas ne. Todėl iš esmės šie bandymai patvirtino, kad vienas iš ieškovo pagamintų stalų neatlaikė bandymų. Tuo tarpu tokio modelio ieškovo pagamintų stalų buvo tik 2 vienetai, visi kiti buvo kitokių modelių. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad Furnitest atlikdami bandymus neatsakė į ieškovo pateiktą klausimą ar brėžiniai atitinka tuos standartus ir kriterijus, kuriais vadovaujantis atlikti bandymai. Ieškovas stalus gamino pagal atsakovo pateiktus brėžinius, nors jie ir nėra techniniai, bet tai nekeičia fakto, kad kai kurie atsakovo pasirinkti ir brėžiniuose nurodyti konstrukciniai sprendimai, įtakojo ir stalų parametrus bei kokybę. Šalys buvo susitarę dėl stalų paskirties, o ji lėmė stalų tvirtumą ir atsparumą apkrovoms. Furnitest bandymo metu naudotas stalas buvo skirtas kompiuteriams eksponuoti, tuo tarpu tyrimas atliktas pagal ne buitiniams baldams skirtus standartus. Apeliantas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas ir ekspertai netinkamai nustatė, kad ieškovas yra atsakingas už trūkumus, kurie atsirado dėl netinkamos medžiagos parinkimo, kadangi jos buvo parinktos ir pateiktos atsakovo. Nors ieškovas ir neinformavo atsakovo apie tai, kad plokštė netinkama, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ankstesnio užsakymo metu stalai buvo gaminami iš tos pačios medžiagos, pagal tokius pat brėžinius ir naudojant tą pačią technologiją, tačiau atsakovas pretenzijų dėl stalų nereiškė, todėl ieškovui nebuvo pagrindo manyti, kad atsakovo pateikta analogiška medžiaga analogiškiems stalams pagaminti gali būti nebetinkama atsakovui. Visi nustatyti stalų trūkumai yra sąlygoti netinkamos briaunos, o ji negalėjo būti kitokia, nes atsakovo iniciatyva buvo parinkta netinkama medžiaga.Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad stalai buvo pagaminti su esminiais trūkumais ir jų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, neatsižvelgė į tai, kad jie daugiau kaip pusę metų stovėjo ekspozicijos salėje su ant jų išdėstytais produktais ir atliko tiesioginę paskirtį. Tuo tarpu apelianto nuomone, netinkamas gaminio konstrukcijos parinkimas neturi įtakos jo naudojimui pagal paskirtį. Taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad stalai buvo su nepašalinamais trūkumais ir nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo darbuotojo liudytojo Ž. I. parodymus vien dėl to, kad jis neturi reikiamo išsilavinimo. Apelianto nuomone, ieškovui privalo būti atlyginta už tai, kad atsakovas naudodamas ieškovo pagamintus stalus pusę metų ir ilgiau gavo naudą, t.y. laikė produkciją ir demonstravo parduotuvės salėse. Sutarties nutraukimas yra neadekvatus ir neproporcingas atsakovo teisių gynimas, pažeidžiantis ieškovo interesus.Apelianto nuomone, jis sutartį įvykdė tinkamai, nenustačius esminių stalų trūkumų ir esminio sutarties pažeidimo nėra pagrindo nutraukti sutartį ir priteisti atsakovo naudai netesybas. Laikant, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė sutartį, nepagrįstai priteista bauda. Šalių sutarties priedo Nr. 1 1.2 p. taikymas nėra pagrįstas, kadangi baldų pristatymas laiku, bet nekokybiškų nėra vertinamas kaip termino praleidimas. Taip pat atsakovo reikalavimas atlyginti žalą ir sumokėti baudą prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „I – Service“ su juo nesutiko prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus nenurodė kokius konkrečiai pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Teiginiai dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo grindžiami subjektyvia ieškovo nuomone ir išvedžiojamais. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir teisingai įvertino bylos medžiagą, įvertino ieškovo argumentus ir dėl jų išsamiai pasisakė.Ieškovas neteisus teigdamas, kad atsakovas niekuomet iki patikslinto priešieškinio pateikimo nereiškė pretenzijų dėl baldų pristatytų į Vilniaus ir Klaipėdos miestus, tai paneigia byloje esantys įrodymai, teismo posėdžio metu liudytojo I. B. parodymai bei tarp šalių rengtas papildomas susitarimas kur šalys bandė tartis dėl trūkumų šalinimo. Ieškovas šią versiją kėlė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur atsakovas dar sykį patvirtino, jog pretenzijos buvo reiškiamos dėl visų ieškovo pristatytų stalų.Apeliantas neteisingai nurodė, kad atsakovas iki ekspertizių atlikimo neįvardijo konkrečių stalų trūkumų. Susirašinėjimas tarp šalių ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovui visi stalų trūkumai buvo žinomi iš karto po to, kai buvo pristatyti į sutartas vietas. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti ieškovo buvę darbuotojai. Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų stalų brokui ištaisyti.Atsakovas neneigia, kad ieškovui buvo perduoti eskiziniai brėžiniai, kuriuose buvo fiksuotas bendras vaizdas, kaip turi atrodyti užsakomi stalai, tačiau juose nebuvo nurodyti jokie techniniai reikalavimai baldų gamybai. Baldų gamybos technologiją parinko bei sprendimus priėmė būtent pats ieškovas. Todėl esminiai baldų trūkumai yra padaryti ne dėl atsakovo pateiktuose eskiziniuose brėžiniuose esančių duomenų, o būtent dėl ieškovo priimtų technologinių sprendimų, už kuriuos atsakingas ieškovas.Apeliantas nepagrįstai kritikuoja ekspertų išvadas byloje, teiginiai dėl jų neišsamumo ir nepatikimumo grindžiami subjektyvia ieškovo nuomone. Įrodymų, paneigiančių ekspertų išvadas, ieškovas nepateikė, o teismas neturėjo pagrindo jomis nesiremti. Ekspertai konstatavo, kad stalų trūkumai atsirado gamybos procese. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ekspertams buvo pateikti išrinkti baldai, tai paneigia bylos medžiaga. Taip pat ekspertės teisme patvirtino, jog nei išmontavimas, nei transportavimas, nei saugojimas jokios įtakos stalų kokybei ar pateiktoms išvadoms neturėjo.Nepagrįsti apelianto argumentai, jog remiantis UAB „Furnitest“ atliktu stalų vertinimu, galima daryti išvadą, kad atsakovas pagamino tik vieną stalą su netinkama konstrukcija, juos paneigia abiejų ekspertizių išvados, patvirtinančios, kad visi ieškovo gaminti stalai yra su esminiais trūkumais, nesaugūs, neatitinkantys sutarties reikalavimų ir negali būti naudojami jų tiesioginiai paskirčiai. Teismo posėdžio metu ekspertė nurodė, kad brėžiniams nėra keliami standartai, jie keliami tik gaminiams, užsakovas nėra specialistas, todėl gamintojas priimdamas brėžinius turi įvertinti savo galimybes. Pažymėjo, kad stalams yra numatytos atitinkamos apkrovos, kurias jie turi išlaikyti.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas atsakingas už netinkamai parinktą medžiagą, dėl kurios ieškovo buvo padaryti kai kurie trūkumai. Būtent ieškovui teko pareiga įvertinti prašomą pagaminti gaminį, numatomas panaudoti medžiagas, savo galimybėmis tinkamai ir kokybiškai atlikti darbą ir informuoti atsakovą, jei jo pateikta medžiaga netinkama (CK 6.648 str. 2 d.), be to ekspertizės aktuose nurodoma daug trūkumų atsiradusių ne dėl medžiagos, o dėl netinkamo jos apdirbimo.Nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos neatsižvelgė į tai, kad stalai buvo naudojami pusę metų. Atsakovas neneigia, jog stalai su kokybės trūkumais buvo prekybos salėse iki 2013 m. birželio – liepos mėn., tačiau tai nepatvirtina apelianto išvedžiojimų, jog neva atsakovo nurodomi kokybės trūkumai nėra tokie, kurie šių stalų neleistų naudoti pagal paskirtį. Atsakovas pažymėjo, kad byloje atliktos ekspertizės patvirtino faktą, kad stalai netinkami naudoti, jie neatitinka sutarties sąlygų, saugumo, ilgaamžiškumo ir kt. reikalavimų. Ieškovas apie šiuos trūkumus buvo informuotas iš karto, tačiau šių trūkumų nepašalino. Ekspertė L. G. teismo posėdžio metu patvirtino, jog aplinkybė, kad stalai buvo naudojami puse metų esminės reikšmės neturi, nes baldai turi būti naudojami ilgiau.Pažymėjo, kad ieškovo argumentai, kad jam turi būti atlyginta, už atsakovo gautą naudą naudojant baldus daugiau nei puse metų nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teismui, todėl yra nepagrįsti ir negali būti vertinami.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos įskaitė dalį reikalaujamų priteisti netesybų į nuostolių sumą, o likusią dalį sumažino iki 10000 Lt.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Konstatavo, kad priešieškinio reikalavimų patenkino tik 39,8 proc., atsakovo įsitikinimu pirmosios instancijos teismas patenkino 55,5 proc. priešieškinio reikalavimų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo rangos sutarties įvykdymo, atsakovo pareigos atsiskaityti už pagamintus stalus, šių stalų kokybės ir ieškovo pareigos atlyginti atsakovo patirtus nuostolius bei sumokėti baudą.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neįvertino visų esminių bylos aplinkybių ir ieškovo argumentų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą ir jis yra naikintinas.

Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės grindžiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostata, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-110/2013). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus procesiniuose dokumentuose ir išsakytus teismo posėdžio metu, dviejų ekspertizių išvadas, eksperčių bei liudytojų parodymus konstatavo, jog ieškovas stalus pagamino su esminiais trūkumais, kurių negalima laikyti pašalinamais ir kurie lėmė negalėjimą jų naudoti pagal baldo funkcinę paskirtį, tokį sutarties pažeidimą laikė esminiu, todėl sprendė, kad yra pagrindas nutraukti šalių sutartį, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti jo patirtus nuostolius ir sumokėti sutartyje numatytas netesybas.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pagamintų stalų trūkumai buvo esminiai ir jų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Nepagrįsta, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi ieškovo pagaminti stalai buvo su trūkumais.

Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą sprendė, jog ieškovo pristatyti stalai buvo su esminiais trūkumais, kurie trukdė naudoti stalus pagal jų paskirtį. Apeliaciniame skunde vardijama eilė aplinkybių, kuriomis remiantis apeliantas kvestionuoja ekspertizių tikslumą, tačiau kolegijos vertinimu, jos yra paneigtos byloje esančiais įrodymais.

Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „Furnitest“ atliko bandymus, kurių metu įvertino dviejų tipų, t.y. stalo Nr. 24 ir Nr. 26 ieškovo pagamintų stalus pastovumo, stiprumo, ilgalaikiškumo rodiklių aspektu. Minėtą ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, jog stalo Nr. 24 defektai – detalių kraštų dangos atsiklijavę ir nulūžę, aštrūs, nesuapvalinti stalviršio ir kojų kampai, aštrios, nesuapvalintos, nenusklembtos briaunos, aštrūs, nesuapvalinti jungiamųjų plokštelių kampai; stalo Nr. 26 defektai – stalviršio, kojų kraštai, prie kurių tiesiogiai liečiasi naudotojas, visi kiti kraštai ir kampai aštrūs, kampai, nesuapvalintos, nenusklembtos ir išfrezuotų angų briaunos. Stalas po bandymų pagal LST EN 1730:2013, 6.2, kryptis A-B, bandymų neišlaikė. Sujungimai sulūžo, ištrūko sąvaržų veržlės iš kojų, atsijungė stalviršis nuo kojaryšio, pažeista stalo geometrija, stalas neatlieka savo funkcijų. Stalo Nr. 24 stiprumo, ilgalaikiškumo rodikliai atitinka LST EN 15372:2008 (2 bandymų lygis) reikalavimus, bendrieji saugos reikalavimai neatitinka LST EN 15372:2008 (2 bandymų lygis) reikalavimų. Stalo Nr. 26 stiprumo, ilgalaikiškumo rodikliai bei bendrieji saugos reikalavimai neatitinka LST EN 15372:2008 (2 bandymų lygis) reikalavimų. Nors apeliantas ir atkreipia dėmesį, jog bandymai atlikti tik su dviem stalais iš 29, o buvo užsakyti 5 modelių stalai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog Nr. 24 ir Nr. 26 modelių stalai sudaro beveik pusę viso atsakovo užsakymo (T.1., b.l. 14). Pažymėtina ir tai, jog Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atliktos ekspertizės metu buvo įvertinti visi likusieji 27 stalai ir konstatuota, jog jie neatitinka visuomeninės paskirties stalams keliamų reikalavimų, šalių sudarytos sutarties sąlygų, netinkamas medžiagų, furnitūros parinkimas bei pritaikymas, gamybos proceso technologijos pažeidimai ir nevaldymas sudarė sąlygas trūkumams pasireikšti bei progresuoti eksploatacijos metu. Šie trūkumai ekspertizės metu įvertinti kaip esminiai, dėl kurių stalai netinkami naudoti pagal sutartyje numatytą paskirtį. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui, įvertinus byloje esančią medžiagą, nebuvo pagrindo nesiremti ekspertizių išvadomis.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ekspertizių išvadoms galėjo turėti įtakos, jog prieš tai stalai buvo naudojami ir išmontuoti, transportuojami ir kt. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas aiškinosi šią aplinkybę, tokia apelianto versija paneigta ekspertės parodymais teismo posėdžio metu, kurio metu ji patvirtino, jog nei išmontavimas, nei transportavimas, nei saugojimas jokios įtakos stalų kokybei neturėjo. Be to, kaip minėta, iš ekspertizės išvadų matyti, jog iš esmės stalai netinkami naudoti pagal paskirtį dėl netinkamai pasirinktų konstrukcinių sprendimų, gamybos proceso technologijos pažeidimų, todėl kolegijos vertinimu, trūkumai, dėl kurių stalai nebuvo tinkami naudoti pagal paskirtį atsirado jau gamybos procese, o ne juos transportuojant, sumontuojant ar kt.

Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog ieškovas nėra atsakingas dėl trūkumų, kurie atsirado dėl netinkamos atsakovo pateiktos medžiagos, iš kurios pagaminti stalai parinkimo. Šiame kontekste sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, jog būtent ieškovas būdamas užsakytų stalų gamintojas, baldų gaminimo srities profesionalas, teikdamas baldų gamybos paslaugas turėjo informuoti atsakovą, kad jo pateikta medžiaga netinkama užsakytiems stalams pagaminti (CK 6.648 str. 2 d.). Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad stalai buvo gaminami pagal atsakovo pateiktus brėžinius. Kolegija nesutinka su šiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog atsakovo pateikti brėžiniai yra ne techniniai, o vaizdiniai. Tuo tarpu, kaip jau minėta, stalų trūkumai atsirado gamybos procese ir dėl netinkamų ieškovo techninių sprendimų.

Nesutiktina ir su apelianto argumentais, jog aplinkybė, kad stalai buvo naudojami pusę metų, patvirtina, kad jie tinkami naudoti pagal paskirtį. Kad baldai nėra tinkami naudoti pagal paskirtį konstatuota ekspertų išvadose. Be to atkreiptinas dėmesys, jog nustatant baldų naudojimo pagal paskirtį galimybes atsižvelgtina ne tik į baldo funkcinę paskirtį, bet ir į jo estetinę paskirtį (pvz., daiktams laikyti skirtas baldas gali būti vertinamas skirtingai priklausomai nuo to, ar tai reprezentacinis baldas, ar estetinės paskirties neturintis baldas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog atsakovas užsakė ir ieškovas žinojo, jog stalai turėjo atlikti reprezentacinę funkciją, o bylos medžiaga patvirtinta, jog ieškovo pristatyti stalai turėjo daug estetinių trūkumų, tai reiškia, kad jie negalėjo būti naudojami pagal tą paskirtį, kuriai buvo gaminami, todėl konstatuotina, kad atsakovas šiuo atveju negavo įrangos su tokiomis savybėmis, kurio protingai galėjo tikėtis, todėl ji laikytina nekokybiška (Sutarties 2.3 p.). Tuo tarpu apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog pristatyti stalai buvo su nepašalinamais trūkumais taip pat neturėjo įtakos teisingam sprendimui priimti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė ar stalų trūkumai galėjo būti ištaisomi ar reikėjo stalus keisti naujais, teisinės reikšmės sprendžiant klausimą ar jie buvo tinkami naudoti pagal paskirtį, neturi, kadangi iš bylos medžiagos aišku, kad ieškovas aptartų stalų trūkumų nei juos taisydamas, nei pakeisdamas naujais nepašalino, o tai laikytina esminiu šalių sudarytos sutarties pažeidimu. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nutraukti šalių sudaryta sutartį. Taip pat atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino priešieškinio apimtį ir nepagrįstai nutraukė sutartį visoje apimtyje, kadangi atsakovas iki patikslinto priešieškinio pateikimo nekėlė pretenzijų dėl stalų pristatytų į Klaipėdos ir Vilniaus miestus, kokybės. Šie argumentai paneigti byloje esančiais įrodymais, kadangi iš paties ieškovo derybų dėl trūkumų ištaisymo metu, pateikto 2013 m. sausio 3 d. Papildomo susitarimo prie 2012 m. lapkričio 6 d. sutarties Nr. 06/11/12-SKA, matyti, jog atsakovas pretenzijas pareiškė dėl į visus miestus pristatytų stalų kokybės (T.1., b.l. 65-68).

Kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, jog pirmosios instancijos teisme ieškovas nekėlė klausimo dėl atlygio už atsakovo gautą naudą puse metų naudojantis jo pagamintais stalais. Pažymėtina, kad pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 str. numato draudimą apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtų argumentų pirmosios instancijos teismui ieškovas nenurodė, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas teigdamas, jog atsakovas gavo naudą bei reikalaudamas atlyginimo nepateikė jokių skaičiavimų ar šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl šie argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio.

Apeliantas taip pat kvestionuoja teismo sprendimą dėl priteistos 10000 Lt baudos, kadangi, jo vertinimu, šiuo atveju šalių sudarytos sutarties priedo Nr. 1 1.2 p. netaikytinas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vertinant šalių sudarytos sutarties visumą baudos mokėjimą šalys siejo su visų sutartyje nurodytų ieškovo įsipareigojimų įvykdymu laiku, t.y. ieškovas sutartyje nustatytais terminais, privalėjo sumontuoti kokybišką, tinkamą naudoti pagal paskirtį įrangą, turinčią tas savybes, kurių protingai gali tikėtis pirkėjas (sutarties 2.3 p.), o pardavėjui dėl savo kaltės vėluojant pateikti ir sumontuoti įrangą, atsakovas gali reikalauti 1000 Lt baudos už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties priedo Nr. 1, 1.2 p.). Vadovaujantis apelianto logika, šalių sudarytoje sutartyje griežtesnė atsakomybė būtų taikoma už įrangos nepristatymą laiku ir didesnis prioritetas būtų keliamas ne įrangos kokybei, o jos pristatymo terminams. Tai, kolegijos vertinimu, neatitinka protingos verslo praktikos, tokia apelianto pateikiama sutarties interpretacija, neva baldų nepristatymas nustatytu terminu ir jų pristatymas laiku, tačiau nekokybiškų sukelia skirtingas pasekmes, nelaikytinas pagrįstu ir atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju atsakovas įgijo teisę reikalauti iš ieškovo sumokėti baudą.

Apeliantas nurodo, jog priešieškinio reikalavimas kartu atlyginti žalą ir sumokėti baudą prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas tokio reikalavimo tenkinti negalėjo. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, ir pažymi, jog pagal įstatymą, asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas, numatytas įstatyme ar sutartyje (CK 6.71 str., 6.256 str. 1 d., 6.258 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, kad reikalaujama netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, todėl nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos įskaitė juos į prašomą priteisti netesybų sumą, o likusią netesybų dalį, laikydamas nepagrįstai didele sumažino iki 10000 Lt.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, jog nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo teisę apskųsti sprendimą apeliacinę tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kolegija dėl šio atsakovo argumento nepasisako.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai vertino bylos įrodymus, tinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atsakovas UAB „I-Service“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą nepriteistinos, iki bylos nagrinėjimo iš esmės nepateikus šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., CPK 98 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.