Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-992-577/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-02
Bylos Nr.: e2A-992-577/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“
Atsakovas: akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“

Kategorijos

2.4.4.1Servitutas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-992-577/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19126-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.2.4.11; 3.3.1.18.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl servituto nustatymo, kompensacijos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė UAB „Skomė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“, ir jį patikslinusi, prašė: 1) teismo sprendimu patalpose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 187,78 kv. m. ploto servitutą, patalpose, pažymėtose indeksais (R-171)-11,69 kv. m; (R-172)-9,75 kv. m; (R-173)-7,40 kv. m; (R-174)-16,89 kv. m; (R-175)-4,91 kv. m; (R-176)-11,37 kv. m; (R-177)-11,26 kv. m; (R-178)-10,86 kv. m; (R-179)-17,01 kv. m; (R-180)-8,82 kv. m; (R-181)-30 kv. m ir koridoriui (R-170)-47,82 kv. m, suteikiantį teisę elektros tinklų operatoriams prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų elektros tinklų, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jų remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo ar modernizavimo darbus, taip pat įrengti naujus elektros energetikos objektus, neišplečiant esamų apsaugos zonų ribų; 2) nustatyti, kad kompensacija už nustatomą servitutą yra periodinė, mokama iki einamųjų metų sausio 31 dienos, periodinės metinės kompensacijos dydis yra 7 865,76 Eur + PVM; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Skomė“ nuosavybės teise valdo 7 676,37 kv. m. ploto patalpas, esančias pastate (duomenys neskelbtini), kuriose yra atskiros patalpos, kuriomis ūkinėms komercinėms reikmėms naudojasi AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau ir – ESO). Pažymėjo, kad už naudojimąsi tokio tipo patalpomis vidutiniškai rinkoje yra mokamas 4 Eur PVM ar net didesnio dydžio mokestis už 1 kv. m. Už naudojimąsi patalpomis, kuriose yra atsakovei ESO priklausanti inžinerinė įranga (139,96 kv. m. bendro ploto) reikalaujama 4 Eur už kv. m. per mėn. kompensacijos, t. y. 559,84 ?Eur + PVM per mėn.; už naudojimąsi koridoriumi R-170 (47,82 kv. m. ploto) - pusė anksčiau nurodytos sumos (2 Eur už kv. m. per mėn.), t. y 95,64 Eur + PVM per mėn. (per metus 7 865,76? Eur + PVM). Pasak ieškovės, tai, jog patalpose R-173 ir R-175 ir R-180, atsakovės teigimu, šiuo metu jokie tinklai nėra įrengti, nepaneigia aplinkybės, jog dėl aplink esančių atsakovės aukštos įtampos elektros įrenginių šios patalpos faktiškai nepanaudojamos – jose negalima jokia veikla; jos funkciškai neatsiejamos nuo kitų patalpų, kuriomis naudojasi atsakovė. Kadastrinių matavimų bylose ginčo patalpos buvo žymimos kaip viena patalpa R8-43 (146,92 kv.m.) – transformatorinė, kas patvirtina, jog atsakovas nurodyta visa patalpa (ir vėliau iš jos suformuotomis patalpomis) naudojasi ir jas valdo mažiausiai dvidešimt metų ir už tai patalpų savininkui jokio atlyginimo nemoka. Tai yra bendras elektros inžinerinis tinklas, kurio tinkamam funkcionavimui yra būtinos visos šios patalpos.

2. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašė ieškinį palikti nenagrinėtą, nes ieškovė nesilaikė šios kategorijos byloms Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau ir – EEĮ) nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti arba pripažinti ieškovės teisę gauti iš atsakovo vienkartinę kompensaciją už skirstomųjų tinklų eksploatavimui įstatymu nustatytus servitutus, kompensacijos dydį apskaičiuojant EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, nurodant, kad kompensacijos dydis bus apskaičiuotas priėmus Metodikos pakeitimą, arba priteisti iš atsakovės ieškovei 2 026,21 Eur dydžio vienkartinę kompensaciją. Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad kompensacijos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimas turėtų būti sprendžiamas, nesivadovaujant Metodika, atsakovė prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pasak atsakovės, pastate įrengtiems atsakovės elektros įrenginiams yra nustatytas įstatyminis servitutas, todėl prašymas nustatyti servitutą teismo sprendimu yra perteklinis ir negali būti tenkinamas. Reikalavimas priteisti periodinę kompensaciją yra nepagrįstas, kadangi dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 4.129 straipsnis), o nuostolių už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės ir kito nekilnojamojo daikto servitutu, atlygintinumo klausimai sureguliuoti pakeitus EEĮ 75 straipsnį, kurio 3 dalyje, be kitų sąlygų nustatyta, kad tinklų operatoriai nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, kurių maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Atsakovės teigimu, reikalaujamos priteisti kompensacijos dydis yra nepagrįstas, nes (i) ne visose ieškovo įvardintose patalpose yra įrengti atsakovės elektros įrenginiai; (ii) ieškovas neįrodė patirtų nuostolių – dėl servituto patirtų netekimų, nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio su servitutu; (iii) kompensacijos dydis turi būti paskaičiuotas EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Teigia, kad nesant pagrindo tenkinti pagrindinio reikalavimo dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, turi būti atmestas išvestinis reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nustatė patalpose, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), priklausančiose UAB „Skomė“ atlygintinį 187,78 m² ploto servitutą patalpose, pažymėtose indeksais R-171 (11,69 m²), R-172 (9,75 m² ), R-173 (7,40 m²), R-174 (16,89 m²), R-175 (4,91 m²), R-176 (11,37 m²), R-177 (11,26 m²), R-178 (10,86 m²), R-179 (17,01 m²), R-180 (8,82 m²), R-181 (30 m²) ir R-170 (47,82 m²), suteikiantį teisę elektros tinklų operatoriams (įskaitant ir atsakovei AB „Energijos skirstymo operatoriui“) prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų elektros tinklų, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jų remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo ar modernizavimo darbus, taip pat įrengti naujus elektros energetikos objektus, neišplečiant esamų apsaugos zonų ribų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės 75 Eur žyminio mokesčio, 1 392 Eur advokato išlaidoms apmokėti ieškovei UAB „Skomė“.

4. Teismas nurodė, kad išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka privaloma tik vartotojams/buitinėms vartotojams kilus ginčams dėl energetikos įmonės veiklos. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su daiktine teise - servitutu, todėl privaloma išankstinio bylos išsprendimo ne teisme tvarka netaikoma. Atsakovės prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teismas netenkino.

5. Pažymėjo, kad ginčo patalpų servitutas yra įstatyminis, nors ir neregistruotas VĮ „Registrų centras“. Kadangi šalys nesutaria dėl servituto turinio, t. y. kokioms konkrečioms patalpoms yra nustatytas įstatyminis servitutas, teismo vertinimu, ieškovė, remiantis CK 4.126 straipsnio 1 dalimi, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl servituto turinio konkrečioms ginčo patalpoms nustatymo teismo sprendimu.

6. Teismo nuomone, atsakovė nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, jog dėl aplink esančių atsakovės auštos įtampos elektros įrenginių patalpos, pažymėtos indeksais R-173, R-175, R-180, faktiškai nenaudojamos, o bet kokią veiklą jose vykdyti pavojinga ir neįmanoma. Nurodytos patalpos funkciškai neatsiejamos nuo kitų patalpų, kuriomis naudojosi atsakovė, o savarankiško šių patalpų naudojimo galimybės nėra. Taip pat teismas rėmėsi ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad minėtose patalpose po grindimis pakloti aukštos įtampos kabeliai; patalpą R-180 atsakovė naudoja transformatorinės eksploatacijai. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2001 m. gruodžio 20 d. kadastrinių matavimo bylose ginčo patalpos buvo nurodytos kaip viena patalpa; jų paskirtis yra transformatorinė, t. y. visomis trejomis ginčo patalpomis pagal paskirtį gali naudoti tik atsakovė, tinklų operatorius. Teismo vertinimu, koridorius, kaip bendroji patalpa, užtikrina atsakovės pateikimą į transformatorinės/elektros įrenginių naudojamas patalpas, užtikrina atsakovės teisių ir pareigų įgyvendinimą; patalpose R-170 yra atsakovei priklausantys elektros tinklai, įrengti po grindimis kabelių kanaluose; ji ribojosi su atsakovės transformatorinės patalpomis. Aplinkybė, kad koridoriumi gali naudotis ieškovė, įtakos servituto nustatymui, teismo vertinimu, neturi. Sprendė, kad servitutas nustatomas visoms ieškovės nurodytoms patalpoms.

7. Svarstydamas šalių argumentus dėl kompensacijos būdo, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo patalpų servitutas yra įstatyminis, taip pat į teisinį reglamentavimą, t. y. kad EEĮ 75 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo, jog nekilnojamųjų daiktų savininkams tinklų operatoriai išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, kurių maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal iki 2018 m. gegužės 1 d. Vyriausybės patvirtintą metodiką per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos. Teismas nesutiko su ieškovės prašymu priteisti kompensaciją už patalpų servitutą metinėmis periodinėmis išmokomis, nes tai prieštarauja EEĮ 75 straipsnio 3 dalies imperatyviam teisiniam reglamentavimui.

8. Teismas nesutiko su atsakovės paskaičiuotu vienkartinės kompensacijos dydžiu už atsakovės faktiškai naudojamą 110,39 m² patalpų plotą pagal nepatvirtintą Metodiką (2 026,21 Eur). Teismo vertinimu, ši suma yra neadekvati, neproporcingai iškreipta, nes patalpos yra sostinės centre, kur yra didelė patalpų bei jų nuomos paklausa; ginčo patalpų vertė remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis 2017 metais sudarė apie 34 500 Eur; atsakovė ginčo patalpomis neatlygintinai naudojasi apie 20 metų. Teismas nurodė, kad EEĮ 75 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, kad atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę paskirtį praradimo, t. y. nuostoliai gali būti susieti su patalpų verte, tačiau ne su ginčo patalpų galima nuomos kaina. Pažymėjo, kad ieškovė nurodė rūsio patalpų nuomos kainą, neatsižvelgdamas į patalpų paskirtį.

9. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė turi teisę į vienkartinę piniginę kompensaciją už ginčo patalpų servitutą, susietą su šių patalpų verte. Tačiau piniginės kompensacijos būdo pakeitimas (ne periodinės, o vienkartinės), be to, ieškinio pagrindo pakeitimas (kompensacija grindžiama ne nuostoliais, kildintinais iš nuomos santykių, o ne susieta su patalpų verte), teismo vertinimu, būtų civilinės bylos nagrinėjimo ribų peržengimas. Dėl šių motyvų ieškovės reikalavimą nustatyti, kad kompensacija už nustatomą servitutą yra periodinė, mokama iki einamųjų metų sausio 31 dienos, periodinės metinės kompensacijos dydis yra 7 865,76 Eur + PVM, teismas atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

10. Ieškovė UAB „Skomė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos už servituto nustatymą priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir nustatyti, kad už nustatomą servitutą yra mokama 7 865,76 Eur ir PVM dydžio periodinė kompensacija, mokama iki einamųjų metų sausio 31 dienos; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas konstatavęs, kad nustatomas servitutas privalo būti atlygintinis, rezoliucinę dalį išdėstė taip, kad įsiteisėjus sprendimui jis būtų nustatytas neatlygintinai. Teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalis negali prieštarauti vienai kitai; sprendimas yra neteisėtas, nes nevisiškai išspręstas klausimas dėl nustatomo servituto atlygintinumo. Nesutikdamas su ieškovės reikalaujama priteisti kompensacija ar jos mokėjimo periodiškumu, teismas privalėjo savo iniciatyva nustatyti, kokia turi būti priteisiama kompensacija už servituto nustatymą.

10.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad už servituto nustatymą priteisiama kompensacija gali būti tik vienkartinė. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tokiu atveju neturėtų būti taikomas EEĮ 5 straipsnio 3 ir Metodika, skirta kompensacijoms už servitutų nustatymą žemės sklypams apskaičiavimui, o turi būti taikomos bendrosios CK numatytos taisyklės, reglamentuojančios atlyginimą už servituto nustatymą. Apeliantė pabrėžia, kad pagal bendrąsias taisykles galimos tiek vienkartinės, tiek periodinės kompensacijos. Cituojamoje civilinėje byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti vienkartinę kompensaciją, o teismas tenkino tokį reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad negali būti priteisiama periodinė kompensacija.

10.3. Kasacinis teismas atlygintinumą už servituto nustatymą sieja būtent su tarnaujančio daikto rinkos kainos kriterijumi, taip pat taisykle, kad turi būti atlyginami visi savininko patiriami nuostoliai dėl servituto nustatymo. Apeliantės teigimu, atsakovė turi visiškai atlyginti ieškovės pajamų dėl negalėjimo naudotis jai priklausančiomis transformatorinės patalpomis praradimus. Ieškovės patiriami nuostoliai išreiškiami ieškovės negautomis pajamomis, kurios nesant nustatyto servituto, galėtų būti gautos už transformatorinės nuomą tretiesiems asmenims. Mano, kad turėtų būti nustatomas toks pats atlyginimo dydis, kurį moka kiti ieškovės nuomininkai. Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktikoje formuojamas bendrąsias kompensacijų už servituto nustatymą taisykles, apeliantė laiko, kad jos prašomas kompensacijos dydis – periodinė metinė 7 865,76 ?Eur + PVM suma, yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tenkinti reikalavimo priteisti periodinę metinę kompensaciją.

10.4. Teismui nusprendus, kad teisingiausia priteisti vienkartinę kompensaciją, susietą su Patalpų verte, toks sprendimas buvo galimas ir jis nebūtų peržengęs ieškinio ribų. Teismas galėjo savo iniciatyva apskaičiuoti pagal nustatomą servituto plotą, kokia yra transformatorinės patalpų vidutinė rinkos vertė pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis, taip pat galėjo imtis papildomų priemonių siekiant išsiaiškinti kokia yra transformatorinės patalpų rinkos vertė, tačiau to nepadarė, nepriteisdamas jokios kompensacijos ir pažeisdamas CK 4.129, 6.249 straipsnius bei kasacinio teismo praktiką analogiškose bylose.

Atsiliepimas

11. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime prašo ieškovės UAB „Skomė“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės UAB „Skomė“ reikalavimas priteisti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ kompensaciją už servituto nustatymą, t. y. nustatyti, kad kompensacija už nustatomą servitutą yra periodinė, mokama iki einamųjų metų sausio 31 dienos, periodinės metinės kompensacijos dydis yra 7 865,76 Eur ir PVM. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovei gali būti priteista tik vienkartinė kompensacija už nustatytą servitutą patalpose, pagrįstai vadovavosi EEĮ 75 straipsnio 3 dalimi bei EEĮ pakeitimo įstatymu. Ši išvada atitinka CK 4.129 straipsnio reglamentavimą, kuriame įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje, EEĮ pakeitimo įstatyme reglamentuojama servituto atlygintinumo tvarka (kompensacijos būdo nustatymas) ne tik žemės, bet ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Analogiškai minėti teisės aktai nurodomi ir ieškovės cituojamoje 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019. Nors bylos nagrinėjimo metu galiojančios Metodikos redakcija nenustatė konkrečios kompensacijos dydžio už servitutus kituose nekilnojamuose daiktuose apskaičiavimo tvarkos, tai savaime nepaneigia teisinio reglamentavimo dėl kompensacijos būdo (periodinė ar vienkartinė) nustatymo. Metodika yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, o nuostata, kad žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos vienkartinės kompensacijos, yra įtvirtinta įstatyme. Ieškovė nevertino, jog buvo inicijuotas Metodikos pakeitimas, kuriuo nustatyta kompensacijos už servitutus kituose nekilnojamuose daiktuose apskaičiavimo tvarka. Atsakovė siūlė ieškovei sumokėti vienkartinę kompensaciją, kurios dydį apskaičiavo pagal Metodikos pakeitimo projekto nuostatas. Pažymi, kad šiuo metu jau yra priimta nauja Metodikos redakcija (įsigalioja nuo 2020 m sausio 31 d.), kurioje nustatyta ir vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, apskaičiavimo tvarka. Cituojama kasacinio teismo nutartis buvo priimta dar nesant parengto Metodikos pakeitimo projekto. Nors ieškovė akcentuoja, kad minėtoje nutartyje nebuvo nurodyta, jog už tokį servitutą gali būti nustatoma tik vienkartinė kompensacija, toks klausimas minėtoje byloje nebuvo keliamas, o pasisakyta, kad sprendžiant klausimą dėl vienkartinės kompensacijos dydžio nustatymo, turi būti taikomos bendrosios kompensacijų apskaičiavimo už servitutus taisyklės.

Žemesnės instancijos teismas

11.2. Teismas pripažino ieškovės teisę į vienkartinę piniginę kompensaciją už nustatytą servitutą, o tai reiškia, kad sprendimu nėra nustatytas neatlygintinis servitutas. Ieškovei neįrodžius prašomos periodinės kompensacijos pagrįstumo ir patirtų nuostolių dėl nustatyto servituto dydžio, teismas pagrįstai atmetė šią reikalavimo dalį.

11.3. Atsakovė neginčijo ieškovės pateiktų įrodymų dėl nuomos rinkos kainų, remdamasis suformuota teismų praktika, kad negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovė įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės. Ieškovė negalėjo pagrįstai tikėtis gauti nuomos mokestį už patalpas, kuriose yra įrengta transformatorinė, bei numatyti gauti šias pajamas iš anksto, nes jau įsigydama nuosavybės teise pastatą, žinojo apie taikomus suvaržymus. Dalyje ginčo patalpų, kuriose nėra įrengtų jokių atsakovės elektros įrenginių, ieškovė nevykdo jokios veiklos, nors šias patalpas galėtų išnuomoti ar panaudoti kitais tikslais.

Šalies argumentai

11.4. Ieškovei kategoriškai nesutinkant su vienkartinės kompensacijos nustatymu, teismas pagrįstai sprendė, kad vienkartinės kompensacijos priteisimas būtų ieškinio ribų peržengimas. Reikalavimo priteisti ieškovės nurodomo dydžio periodinę kompensaciją atmetimas, neužkerta teisės dėl vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą apskaičiavimo ir išmokėjimo kreiptis į atsakovę teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo metu esant patvirtintai tvarkai, pagal kurią turi būti apskaičiuojamas vienkartinės kompensacijos dydis nekilnojamųjų daiktų savininkams už nustatytą servitutą elektros įrenginiams, ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad turėtų būti nustatoma vienkartinė kompensacija, susieta su patalpų verte, nebeaktualūs ir nenagrinėtini. Ieškovės reikalavimas, kad už nustatomą servitutą yra mokama 7 865,76 Eur ir PVM dydžio periodinė kompensacija, neatitinka ne tik atsiliepime nurodytų teisės aktų, bet ir naujai priimtos Metodikos pakeitimo nuostatų reglamentavimo.

12. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria teismas nustatė patalpose, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), priklausančiose UAB „Skomė“ atlygintinį 187,78 kv. m ploto servitutą, patalpose, pažymėtose indeksais R-171 (11,69 kv. m ), R-172 (9,75 kv. m), R-173 (7,40 kv. m), R-174 (16,89 kv. m ), R-175 (4,91 kv. m), R-176 (11,37 kv. m), R-177 (11,26 kv. m), R-178 (10,86 kv. m), R-179 (17,01 kv. m), R-180 (8,82 kv. m), R-181 (30 kv. m) ir R-170 (47,82 kv. m), suteikiantį teisę elektros tinklų operatoriams (tame skaičiuje ir atsakovui AB „Energijos skirstymo operatorius“) prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų elektros tinklų, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jų remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo ar modernizavimo darbus, taip pat įrengti naujus elektros energetikos objektus, neišplečiant esamų apsaugos zonų ribų, o taip pat priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią ieškovės ieškinio dalį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas sprendime pripažindamas, jog ginčo patalpų servitutas yra įstatyminis, bei konstatuodamas, kad dėl to ginčo tarp šalių nėra, nutarė dar kartą nustatyti servitutą teismo sprendimu, remdamasis CK 4.126 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis. Toks teismo sprendimas nepagrįstas ir prieštaraujantis tiek CK 4.124 straipsnio 1 dalies ir CK 4.128 straipsnio, tiek EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nuostatoms, o sprendime padarytos išvados yra prieštaringos.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Teismas ne tik iš naujo nustatė servitutą teismo sprendimu toms pačioms ieškovės patalpoms, kuriose jau nuo 1975 metų įrengti atsakovės elektros įrenginiai, bet ir be jokio teisinio pagrindo praplėtė jau įstatymu nustatyto servituto ribas, papildomai nustatydamas servitutą ieškovės patalpose, pažymėtose indeksais R-173, R-175 ir R-180, kuriose atsakovei priklausančių Elektros įrenginių nėra. Pasak apeliantės, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių aišku, kokiose ieškovės patalpose yra įrengti atsakovei priklausantys elektros įrenginiai, kuriems nuo 2004 m. liepos 10 d. tuo metu galiojančios redakcijos EEĮ 50 straipsnio 2 dalies (šiuo metu galiojančios redakcijos 75 straipsnio 3 dalis) pagrindu yra nustatytas įstatyminis servitutas. Nustatyto servituto turinys, kaip tai reglamentuojama CK 4.112 straipsnio 1 dalyje, yra aiškiai nustatytas minėtame įstatyme, t. y. servituto turėtojui suteiktos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės.

12.3. Šalims nesutariant dėl servituto turinio, tačiau jau esant nustatytam įstatyminiam servitutui, šie šalių nesutarimai galėtų būti sprendžiami tik nagrinėjant klausimą dėl servituto atlygintinumo ir kompensacijos dydžio nustatymo, bet ne teismo sprendimu nepagrįstai dar kartą nustatant servitutą bei išplečiant įstatymu nustatyto servituto ribas.

12.4. Teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas, sprendimu nustatydamas servitutą ieškovės patalpose ne tik atsakovės elektros įrenginiams tinkamai naudoti, bet nekonkretizuotiems elektros tinklų operatoriams.

12.5. Teismas nepagrįstai išplėtė įstatymu nustatyto servituto patalpoje R-170 (koridoriuje) ribas, nustatydamas servitutą visam šios patalpos 47,82 kv. m plotui. Pažymi, kad patalpoje R-170 visi atsakovei priklausantys elektros tinklai įrengti po grindimis kabelių kanaluose. Įstatyminis servitutas pagal EEĮ 75 straipsnio 3 dalį yra nustatytas elektros tinklų apsaugos zonos ribose, todėl jo ribos neapima viso patalpos R-170 (koridoriaus) ploto. Teismas nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių, kad į transformatorinės patalpas ji turi galimybę patekti ir pro patalpoje R-179 esantį įėjimą. Teismo sprendimas prieštarauja CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad servitutas teismo sprendimu nustatomas, jeigu nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Patalpa R-170 yra bendrojo naudojimo (paskirtis – koridorius); ja naudojasi praktiškai tik ieškovė ir jos nuomininkai; be to, joje įrengta nemažai kitų inžinerinių tinklų bei abonentinių kabelių. Ieškovė neįrodė, jog jos nuomininkai moka nuomos mokestį už naudojimąsi šia patalpa (R-170), o taip pat kad yra nustatyti servitutai dėl kitų inžinerinių tinklų naudojimo; neįrodė, jog ji patiria kokius nors nepatogumus ar netekimus, taip pat kad dėl nustatyto įstatyminio servituto negali naudoti patalpos R-170 pagal tiesioginę jos paskirtį.

12.6. Sprendimas prieštarauja CK 4.111 straipsnio 1 dalies, CK 4.123 straipsnio, 4.128 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms, kadangi ieškovės patalpose R-173, R-175, R-180 nėra jokių atsakovės elektros įrenginių (ir kabelių po grindimis). Aukštos įtampos tinklai transformatorinėje nėra sumontuoti. Priešingai, nei teigiama sprendime, ieškovė nepagrindė, kad kitose ginčo patalpose įrengti elektros įrenginiai gali būti pavojingi ieškovei vykdyti bet kokią veiklą patalpose R-173, R-175. Patalpa R-173 visiškai atskirta nuo kitų patalpų, patekimas į ją yra laisvas iš pastato išorinės pusės, todėl ši patalpa gali būti naudojama bet kokiems ieškovės poreikiams tenkinti. Į patalpą, pažymėtą indeksu R-175, galima patekti per koridoriuje esančias duris. Tiek ieškovei, tiek atsakovei priklausantys Elektros įrenginiai patalpoje R-174 yra įrengti po grindimis ir ant sienų esančiose spintelėse, laikantis visų techninių reikalavimų, todėl nekelia jokios grėsmės asmenų saugumui. Patalpa R-175 taip pat gali būti naudojama bet kokiems ieškovės poreikiams tenkinti, ypač sandėliavimui. Teismas nevertino, kad patalpoje R-175 yra įrengtos lentynos, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė arba jau naudojo šią patalpą sandėliavimui, arba šiuo tikslu ketina ją naudoti ateityje.

12.7. Apeliantė pripažįsta, kad patalpa R-180, funkciškai neatsiejama nuo Transformatorinės ir kitai paskirčiai jos panaudoti nėra galimybės, tačiau joje įrengti ne atsakovės elektros įrenginiai, bet ieškovei priklausantys vidaus elektros tinklai (vartotojo įrenginiai), kuriais jai yra tiekiama elektros energija savo poreikiams tenkinti. Vien atsakovei priklausantiems elektros energijos apskaitos skaitikliams servitutas nėra nustatomas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 vienkartinė kompensacija buvo paskaičiuota, vertinant tik patalpų ploto dalį, kurią užima atsakovo elektros įrenginiai, tuo tarpu tų pačių patalpų ploto dalis, kurioje įrengti vartotojo elektros įrenginiai, vertinama nebuvo.

12.8. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2001 m. gruodžio 20 d. kadastrinių matavimų byla, nes pagal 2018 m. sudarytos naujos kadastrinių matavimų bylos duomenis visos Patalpos jau yra išskirtos į atskiras patalpas ir nurodyta jų paskirtis. Teismas turėjo spręsti dėl servituto nustatymo būtinumo, objektyviai nustatydamas, ar atsakovė savo poreikiams naudojasi kiekviena konkrečia atskira patalpa, esant joje įrengtiems atsakovės elektros įrenginiams. Aplinkybė, kad kadastrinio matavimo bylos duomenimis patalpų R-173, R-175 ir R-180 paskirtis yra transformatorinė, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog jomis naudotis pagal paskirtį gali tik atsakovė. Patalpų R-173 ir R-175 atsakovė nenaudoja nuo pat transformatorinės įrengimo, todėl tik ieškovė, kaip šių patalpų savininkė, gali nuspręsti dėl jų panaudojimo būdo, įskaitant, pakeisti šių patalpų paskirtį.

12.9. Teismas, nespręsdamas kompensacijos dydžio klausimo, nepagrįstai sprendime pasisakė, jog atsakovės apskaičiuotos vienkartinės kompensacijos dydis yra neadekvatus, nepagrįstas ir neteisingas; tokiu būdu peržengė ieškinio ribas. Be to, šie teismo motyvai prieštarauja sprendime nurodytam teisiniam reglamentavimui dėl vienkartinių kompensacijų už nustatytą įstatymu ar sutartimi servitutą nustatymo ir apmokėjimo tvarkos visiems žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkams. Savininkų patirti praradimai dėl daiktinių teisių į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą suvaržymų (servitutų) turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. elektros tinklų operatoriams priimant ir nagrinėjant savininkų prašymus, bet ne teismo tvarka. Ieškovei neįrodžius savo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimo, siejamo su atsakovės veiksmais (neveikimu), egzistavimo, atsakovė nurodė, kad ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Teismas šio prašymo netenkino. Nesprendžiant klausimo dėl vienkartinės kompensacijos priteisimo, ieškinys turėjo būti atmestas dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų.

12.10. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų reikalavimų teismo sprendimo motyvacinei daliai ir nepaaiškino, kodėl nesutinka su atsakovės nurodytais argumentais, o vertino tik ieškovės argumentus, kurių dauguma yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Toks sprendimas prieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams.

Atsiliepimas

13. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti ESO apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės UAB „Skomė“ reikalavimas nustatyti atlygintinį 187,78 kv. m. ploto servitutą, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Esant ginčui dėl įstatyminio servituto turinio, jo ploto, ir įstatymuose nesant numatytam aiškiam reglamentavimui kaip šis plotas turėtų būti apskaičiuojamas nustatant servitutą elektros įrenginiams eksploatuoti patalpose, laikytina, kad teismas priėmė teisingą sprendimą aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti servituto plotą, nurodyti kokiose konkrečiose patalpose jis yra nustatomas ir taip išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. EEĮ 75 straipsnio 3 dalies normos konstrukcija suponuoja, kad šiuo įstatymu nustatomų servitutų ribos ir plotai privalo atitikti kituose teisės aktuose nustatytas elektros energetikos įrenginių apsaugos zonas, tačiau ESO nenurodo, kokiame konkrečiame teisės akte yra nustatytos šios apsaugos zonos ir kokia apsaugos zona turėtų būti taikoma šiuo konkrečiu atveju. ESO priklausantiems ginčo elektros įrenginiams, kurie įrengti ieškovei priklausančiose patalpose, teisės aktai nenustato jokių apsaugos zonų. Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad įstatymu jau nustatytas apibrėžtų ribų servitutas ginčo elektros energijos įrenginiams eksploatuoti.

13.2. Teismui nenustačius servituto koridoriaus patalpose R-170, ESO prarastų galimybę patekti prie jų eksploatuojamų elektros tinklų, o palikus galioti tik įstatyminę teisę, jos nedetalizavus, nebūtų jokios galimybės nustatyti ieškovei atlyginimą už naudojimąsi jam priklausančiomis patalpomis, nes nebūtų aišku, už kokį konkretų plotą toks atlyginimas turėtų būti skaičiuojamas. Tai, jog patalpose R-173 ir R-175, pasak atsakovės, šiuo metu jokie tinklai nėra įrengti, nepaneigia aplinkybės, jog dėl aplink esančių jos elektros įrenginių jose negalima jokia veikla, nes patalpos apsuptos aukštos įtampos elektros įrenginiais ir jose būti pavojinga. Atsakovė šių aplinkybių nepaneigė. Transformatorinė visuomet buvo traktuojama kaip vienas bendras objektas - elektros inžinerinis tinklas. Patalpų R-173, R-175 ir R-180 naudojimo paskirtis pagal kadastrinių matavimų duomenis – transformatorinė, kas patvirtina, kad visos šios patalpos yra naudojamos aprūpinimui elektros energija visą pastatą ir aplinkinius statinius, pasitelkiant būtent ESO priklausančius elektros energetikos tinklus.

13.3. Teismas pagrįstai nesivadovavo ESO pateiktais vienkartinės kompensacijos skaičiavimais pagal negaliojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką ir joje suformuotas taisykles, kad daikto savininkui turi būti atlyginami visi jo patiriami nuostoliai dėl servituto nustatymo, akivaizdu, kad ESO siūloma vienkartinė 2 026,21 Eur dydžio kompensacija visiškai neužtikrina ieškovės nuostolių dėl servituto nustatymo atlyginimo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad tokio dydžio vienkartinė kompensacija yra nepagrįsta ir neteisinga.

13.4. Skundo dalį dėl netinkamo įrodymų vertinimo ESO grindžia pasikartojančiais motyvais bei deklaratyviais teiginiais, nekonkretizuodama, kokie atsakovės pateikti įrodymai buvo vertinami netinkamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Byloje nustatyta, kad UAB „Skomė“ nuosavybės teise valdo 7 676,37 kv. m. ploto patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė, teigdama, kad ūkinėms komercinėms reikmėms transformatorinės patalpomis: (R-171)-11,69 kv. m; (R-172)-9,75 kv. m; (R-173)-7,40 kv. m; (R-174)-16,89 kv. m; (R-175)-4,91 kv. m; (R-176)-11,37 kv. m; (R-177)-11,26 kv. m; (R-178) -10,86 kv. m; (R-179)-17,01 kv.m ; (R-180)-8,82 kv.m ; (R-181)-30 kv.m ; (R-144)-18,26 kv. m ir koridoriumi (R-170)-47,82 kv. m., t. y. viso 187,78 kv. m. ploto, naudojasi atsakovė, kreipėsi į teismą dėl atlygintinio servituto nustatymo ir 7 865,76 Eur + PVM dydžio metinės periodinės kompensacijos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. nustatė visoms ginčo patalpoms servitutą, atmesdamas reikalavimo dalį dėl metinės periodinės kompensacijos priteisimo. Tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė apeliacinius skundus. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl kompensacijos už servituto nustatymą priteisimo, ir nustatyti, kad už nustatomą servitutą iki einamųjų metų sausio 31 dienos mokama 7 865,76 Eur ir PVM dydžio periodinė kompensacija. Atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas ieškovei UAB „Skomė“ priklausančiose patalpose nustatė atlygintinį 187,78 kv. m ploto servitutą, prašo šį ieškovės reikalavimą atmesti. Atsižvelgiant į tai, kad kompensacijos priteisimo klausimų išsprendimas gali priklausyti nuo reikalavimo nustatyti servitutą tenkinimo/atmetimo apimties, teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl atsakovės apeliacinio skundo.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

16. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, pripažinęs, jog ginčo patalpų servitutas yra įstatyminis, be pagrindo nustatė servitutą teismo sprendimu, remdamasis CK 4.126 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria atsakovės pozicijai, kad esant įstatyminiam servitutui, tas pats servitutas negali būti nustatomas teismo sprendimu. Tačiau sprendžiant, ar paminėti argumentai sudaro pakankamą pagrindą naikinti atsakovės skundžiamą sprendimo dalį, būtina įvertinti nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo specifiką.

17. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais - administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

18. Kaip ir nurodė atsakovė, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šiuo atveju patalpų servitutas yra įstatyminis, tačiau reikalavimą dėl servituto konkrečioms ginčo patalpoms nustatymo, remiantis CK 4.126 straipsniu, tenkino, nurodydamas, jog šalys nesutaria, kokioms konkrečioms patalpoms yra nustatytas įstatyminis servitutas.

19. Pažymėtina, kad 2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus Elektros energetikos įstatymą, ši nuostata buvo perkelta į Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 7 d.). Šiuo metu galiojančioje minėto straipsnio redakcijoje nustatyta, jog Elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių nustatytų (nustatomų) apsaugos zonų ribose.

20. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog ginčo objektui (patalpoms) jokios specialios naudojimo sąlygos (apsaugos zonos) nėra įregistruotos. Apeliantė (atsakovė) taip pat nenurodė kokiame teisės akte jos nustatytos.

21. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusiose Elektros tinklų apsaugos taisyklėse (toliau ir - Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93, nustatančiose elektros tinklų apsaugos zonas, jose esančios žemės ir miško naudojimo sąlygas, veiklos plėtrą ir apribojimus ir kt., numatyta, kad apsaugos zona - greta (aplink) elektros tinklų (tinklus) esanti teritorija (žemės juostos ir oro erdvės), skirta užtikrinti tinkamą elektros tinklų apsaugą ir saugų jų eksploatavimą, kurioje galioja nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pagal šių taisyklių 6 punktą, Elektros tinklų apsaugos zonos nustatomos: transformatorių pastotėse - iki tvoros ribos (6.6 papunktis); aplink transformatorines ir skirstomuosius punktus - žemės plotai ir oro erdvė apriboti vertikaliomis plokštumomis, esančiomis nuo jų 10 metrų atstumu (6.7 papunktis). Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 24 straipsnio 6 dalį - transformatorių pastotės, skirstyklos, srovės keitimo stoties apsaugos zona atitinkamai sutampa su transformatorių pastotės, skirstyklos ir srovės keitimo stoties statiniais ir įrenginiais užstatyta teritorija ir oro erdve virš jos. Uždarų transformatorių pastočių apsaugos zonos nenustatomos. Transformatorinės ar skirstomojo punkto apsaugos zona yra 5 metrų pločio žemės juosta aplink transformatorinę ar skirstomąjį punktą ir oro erdvė virš šios juostos. Integruotų į pastatą transformatorinių apsaugos zonos nenustatomos (įstatymo 24 straipsnio 7 dalis).

22. Taigi, teisės aktai aiškiai apibrėžė apsaugos zonas tik žemės teritorijai. Dėl šios priežasties, spręstina, kad nagrinėjamu atveju šalims nesutariant dėl įstatymu nustatyto servituto patalpose ribų (konkrečių patalpų/ploto), ir teisės aktais nesureguliavus šio klausimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo reikalavimą ir sprendimu apibrėžė servituto ribas. Netiksli patenkinto reikalavimo formuluotė savaime nėra pagrindas naikinti šią teismo sprendimo dalį.

23. Kaip minėta, teismas pripažino, kad servitutas apima visas ieškovės ieškinyje nurodytas patalpas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis skundžiamo sprendimo išvadomis.

24. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be jokio teisinio pagrindo praplėtė įstatymu nustatyto servituto ribas, papildomai nustatydamas servitutą ieškovės patalpose, pažymėtose indeksais R-173, R-175 ir R-180, kuriose atsakovei priklausančių elektros įrenginių nėra, bei patalpoje R-170 (koridoriuje), nustatydamas servitutą visam šios patalpos 47,82 kv. m plotui. Pažymi, kad patalpoje R-170 visi atsakovei priklausantys elektros tinklai įrengti po grindimis kabelių kanaluose.

25. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad apeliantė teigdama, jog teismas be teisinio pagrindo praplėtė įstatymu nustatyto servituto ribas, šias ribas įtvirtinančio teisinio pagrindo nenurodė, o sprendime jau konstatuota, kad servituto ribos patalpose teisės aktuose nereglamentuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl atsakovei priklausančių elektros įrenginių naudojimui būtinų patalpų, reikšmingos pačios atsakovės atsiliepimuose akcentuojamos aplinkybės apie ginčo objektų (tiek ieškovės patalpų, tiek elektros įrenginių) sukūrimą, jų tikslą, paskirtį ir pan. Dėl šios priežasties, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog patalpos R-173, R-175 ir R-180 funkciškai neatsiejamos nuo kitų patalpų, ankstesnėse kadastrinių matavimo bylose (pvz. 2001 m. gruodžio 20 d.) ginčo patalpos buvo nurodytos kaip viena patalpa, ir jų paskirtis yra transformatorinė. Apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad vėlesnių kadastrinių matavimų metu patalpų atvaizdavimas atskiromis patalpomis yra susijęs su faktinių aplinkybių (šių patalpų naudojimo) pasikeitimu.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustatant servitutus siekiama kuo mažesnio tarnaujančiojo daikto savininko teisių varžymo, visais atvejais ieškoma viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudotis tuo daiktu, kuo mažiau ribodamas tarnaujančiojo daikto savininko teises. <...>Tam tikrais atvejais gali susidaryti tokia situacija, kad tarnaujančiojo daikto savininkui naudingiau yra didesnis servitutas (didesniam žemės sklypo plotui), gaunant už tai atitinkamą kompensaciją, nei turėti laisvą nuo servituto daikto dalį, kuri negali būti naudojama pagal paskirtį ir už tai nekompensuojama. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar tarnaujančiojo daikto savininkas, atlaisvinus dalį daikto nuo servituto, galės juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį, turėti iš jo naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020).

27. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad nuo transformatorinės sukūrimo patalpų savininkė galėjo naudotis ir naudojosi patalpomis, kuriose nėra atsakovės elektros įrenginių, todėl teiginiai, kad ieškovė gali jas naudoti pagal paskirtį, pakeisti paskirtį ir vykdyti kitą veiklą ir pan., laikytini deklaratyviais.

28. Taip pat atmestini, kaip neįtakojantys skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio skundo argumentai dėl servituto nustatymo visam patalpos R-170 (koridoriaus) 47,82 kv. m plotui. Apeliantė pati nurodo, jog šioje patalpoje yra atsakovei priklausantys elektros tinklai įrengti po grindimis kabelių kanaluose ir iš esmės neneigdama poreikio jomis naudotis, nesutinka dėl servituto nustatymo visam plotui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrindė galimybės nustatyti konkretų jos poreikiams reikalingą plotą, juolab, atsakovei įstatymu nustatyta teisė ne tik prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų elektros tinklų, tačiau ir atlikti jų remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo ar modernizavimo darbus, ir kt. Tai, kad šia patalpa naudojasi ir pati ieškovė, servituto ploto nustatymui (t. y. ploto, reikalingo atsakovės įrenginių naudojimui bei priežiūrai), šiuo atveju, nereikšminga. Aplinkybės, kad į transfomatorinės patalpas atsakovė gali patekti pro patalpoje R-179 esantį įėjimą, neeliminuoja aukščiau nustatyto poreikio prieiti prie koridoriuje R-170 esančių elektros kabelių, juos naudoti bei prižiūrėti.

29. Kadangi atsakovė nereiškia reikalavimų dėl sprendimo dalies, susijusios su kompensacijos priteisimu, teisėjų kolegija dėl šios grupės apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas netinkamai nustatė ir įvertino/nevertino atsakovės nurodomų faktinių aplinkybių. Skundžiamame sprendime detaliai nurodyta, kokiais įrodymais teismas rėmėsi darydamas atitinkamas išvadas, o vien tai, kad apeliantė nesutinka su šiomis išvadomis, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

31. Kadangi, kaip jau nustatyta, ginčo, jog patalpų servitutas yra įstatyminis, nėra, servituto turinys bei subjektas nustatytas įstatyme, teismo sprendimas turi būti patikslintas, nurodant, kad nustatomas ne servitutas, tačiau įstatymo nustatyto servituto ribos, t. y. konkrečios patalpos, kurioms jis nustatytas.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

32. Ieškovė prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos už servituto nustatymą priteisimo bei nustatyti, kad už servitutą mokama 7 865,76 Eur ir PVM dydžio periodinė kompensacija, mokama iki einamųjų metų sausio 31 dienos.

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė turi teisę į vienkartinę piniginę kompensaciją, susietą su patalpų verte, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog piniginės kompensacijos būdo (ne periodinės, o vienkartinės), ieškinio pagrindo (kompensacija grindžiama ne nuostoliais, kildintinais iš nuomos santykių, o ne susieta su patalpų verte), pakeitimas, būtų civilinės bylos nagrinėjimo ribų peržengimas, ieškovės reikalavimą atmetė. Pasak apeliantės, nesutikdamas su ieškovės reikalaujama priteisti kompensacija ar jos mokėjimo periodiškumu, teismas privalėjo savo iniciatyva nustatyti, kokia turi būti priteisiama kompensacija už servituto nustatymą. Teisėjų kolegija pritaria šiai apeliantės pozicijai.

34. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, tai teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių atlyginimo priteisimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Tai atitinka Europos deliktų teisės nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017). Taigi, ir nagrinėjamu atveju, ieškovei pareiškus reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, teismas, konstatavęs, jog ieškovė turi teisę į vienkartinę kompensaciją, nepagrįstai teismo sprendimu nenustatė jos dydžio.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra galimybė šį klausimą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo motyvų dėl jai priteistinos vienkartinio pobūdžio kompensacijos. Pažymėtina, jog šalys neginčija aplinkybės, kad patalpų servitutas yra įstatyminis. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista EEĮ 75 straipsnio 3 dalis, joje, be kita ko, nurodant, kad tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, o jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

38. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams tiesiant perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengiant kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, taikomos ir atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki šio įstatymo įsigaliojimo, skirtų elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams.

39. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 buvo patvirtinusi tik Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijų, mokamų už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką, o kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, nustatymo tvarka nebuvo įtvirtinta. Šiuo metu yra priimta nauja Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės ir kito nekilnojamojo daikto servitutu, nustatymo metodikos redakcija (įsigaliojo nuo 2020 m sausio 31 d.), kurioje nustatyta ir vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, apskaičiavimo tvarka.

40. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog tokiu atveju neturėtų būti taikomas EEĮ 75 straipsnio 3 dalis ir Metodika, skirta kompensacijoms už servitutų nustatymą žemės sklypams apskaičiavimui, o turi būti taikomos bendrosios CK numatytos taisyklės, reglamentuojančios atlyginimą už servituto nustatymą. Tačiau iš minėtos kasacinio teismo nutarties turinio matyti, kad išvada dėl bendrųjų servitutų atlygintinumą reglamentuojančių teisės normų taikymo padaryta atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo galiojusios Metodikos redakcijoje nebuvo nustatyta kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, nustatymo tvarka, t. y. esant teisės spragai, bei nenustačius pagrindo taikyti įstatymo analogiją.

41. Kaip minėta, Metodikos pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 31 d., ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos metu, dar nebuvo priimti. Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog kompensacijų nustatymo metodikos yra orientyras teismui sprendžiant priteistinos kompensacijos dydį, t. y. teismas gali priteisti kompensaciją, kuri apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, gali ją sumažinti, padidinti arba jos apskritai nepriteisti. Taigi teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar teisės aktuose nustatytos kompensacijos dydis atitinka konkrečiu atveju kompensacijos reikalaujančiam asmeniui sukeltus nepatogumus dėl įstatymu nustatyto servituto.

42. Nagrinėjamu atveju, pagal naujai įsigaliojusią Metodiką apskaičiuotos vienkartinės kompensacijos už nustatytą 187,78 m² ploto servitutą ieškovei priklausančiose patalpose dydis siekia 3 446,70 Eur (pagal Metodikos 32 punkte nurodytą formulę – Nd=Sd x Vk x Kn (187,78 kv.m. x 183,55 x 0,1)).

43. Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas atlygintinumą už servituto nustatymą sieja su tarnaujančio daikto rinkos kainos kriterijumi, taip pat taisykle, kad turi būti atlyginami visi savininko patiriami nuostoliai dėl servituto nustatymo, tuo pačiu teigdama, jog atsakovė turi visiškai atlyginti ieškovės pajamų dėl negalėjimo naudotis jai priklausančiomis transformatorinės patalpomis praradimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie kriterijai (tarnaujančio daikto rinkos kaina bei negautos pajamos) nėra tapatūs. Atlyginus nuostolius, nustatytus taikant nekilnojamojo daikto rinkos vertės kriterijų, papildomas atlyginimas negautų pajamų forma (šiuo atveju už nuomą), nelaikytinas teisingu.

44. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo dėl priteistinos kompensacijos pagrįstumo, atsižvelgia į tai, kad pagal Metodiką apskaičiuotas nuostolių dydis nustatomas vertinant ir tarnaujančio daikto vidutinę rinkos vertę; į tai, kad pagal metodikoje nustatytas formules apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija, į tai, kad byloje įrodymais nepaneigta ieškovės galimybė naudoti patalpas R-173, R-175 ir R-180 bei koridorių R-170 (bendras šių patalpų plotas - 68,95 kv.m.). Apibendrinusi išdėstytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, priteisiant vienkartinę 3 446,70 Eur dydžio kompensaciją už įstatymu nustatytą servitutą ieškovei nuosavybės teise priklausančiose ginčo patalpose.

45. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

46. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta nustatyti servitutą, paliktina iš esmės nepakeista, patikslinant, kad nustatomas ne servitutas, bet įstatyminio servituto ribos (plotas). Skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės UAB „Skomė“ reikalavimas tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės ESO vienkartinę 3 446,70 Eur dydžio kompensaciją už įstatymu nustatytą servitutą ieškovei nuosavybės teise priklausančiose ginčo patalpose (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

48. Bylos duomenimis ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 858 Eur bylinėjimosi išlaidų (75 Eur žyminis mokestis ir 2 783 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidos). Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės patenkintas ieškovės reikalavimas dėl servituto ribų nustatymo bei iš dalies tenkintas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, iš atsakovės ieškovei priteistinos 2/3 dalys jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 905,33 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

49. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 2 662 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą bei 1 452 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Be to, šalys už apeliacinius skundus sumokėjo po 75 Eur žyminio mokesčio.

50. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomų išlaidų už apeliacinio skundo bei atsiliepimo parengimą dydis artimas maksimaliam Rekomendacijose nustatytam dydžiui (maksimalus už apeliacinį skundą išlaidų dydis siekia 3 294 Eur, o už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1 712,88 Eur). Teisėjų kolegija, spręsdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgia į ginčo pobūdį, tai, kad ieškovės atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. faktinės bylos aplinkybės, esminiai šalių argumentai jam buvo žinomi, taip pat į tai, kad nors atsakovės apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, tačiau šio apeliacinio skundo argumentų pagrindu sprendimo dalis dėl reikalavimo nustatyti servitutą buvo patikslinta, į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (reikalavimas priteisti periodinę kompensaciją netenkintas, priteisiant vienkartinę kompensaciją). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti elektros energetikos objektų ir įrenginių, kuriuos valdo atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ (į. k. 304151376 ), eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti įstatymu nustatyto atlygintinio servituto ribas, t. y. kad UAB „Skomė“ (į. k. 122574319) priklausančiose patalpose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiose (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas apima bendro 187,78 m² ploto patalpas, kurios pažymėtos indeksais R-171 (11,69 m²), R-172 (9,75 m²), R-173 (7,40 m²), R-174 (16,89 m²), R-175 (4,91 m/²), R-176 (11,37 m²), R-177 (11,26 m²), R-178 (10,86 m²), R-179 (17,01 m²), R-180 (8,82 m²), R-181 (30 m²) ir R-170 (47,82 m²).

Priteisti ieškovei UAB „Skomė“ iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ vienkartinę 3 446,70 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt šešių eurų) dydžio kompensaciją už įstatymu nustatytą servitutą ir 1 905,33 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkis eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Priteisti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovei UAB „Skomė“ 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičNeringa Švedienė