Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-167-795/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-10-26
Bylos Nr.: 1A-167-795/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-44142-2021-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Kristina Kakurinė
Kaltinamasis: M. P.

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.2Įrodymų sąsajumas (BPK 20 str. 3, 5 d. ir kt. str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-795/2023Proceso Nr. 1-01-1-44142-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.2; 2.1.14; 2.4.6.5.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant A. Č., I. F.,dalyvaujant prokurorei Liudmilai Paulienei,išteisintajam M. P. ir jo gynėjui advokatui A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės L. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2021 m. gruodžio 11 d., apie 21.40 val., adresu (Duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo R. A. namuose išgertuvių metu kumščiu sudavė du kartus į veidą nukentėjusiajam, tokiu būdu padarydamas viršutinės lūpos muštinę žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė L. P. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendį dėl M. P. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį; 2) pripažinti M. P. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme; 3) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir ir 9 dalimis, naujai paskirtą bausmę subendrinti su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi subendrinta bausme, kuri buvo paskirta, subendrinus Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. ir 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes, dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 10 mėnesių; 4) vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir pagal ankstesnius nuosprendžius atliktos bausmės laiką. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. P. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Vis dėlto, priešingai, nei įvertino teismas, jo veiksmuose egzistuojančius nusikalstamos veikos požymius patvirtina kiti byloje esantys duomenys, t. y. nukentėjusiojo R. A. ir liudytojų L. J. bei L. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, specialisto išvada ir kiti rašytiniai įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje, patvirtina vieni kitus, sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę, kartu nepatvirtindami pirmosios instancijos teismo išvadų.

2.2. Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai teikė prioritetą ir atskirai vertino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos R. T. 2021 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime dėl įvykio aplinkybių užfiksuotus duomenis, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis, kalbintas įvykio vietoje, apie savo sužalojimo aplinkybes policijos pareigūnams nurodė, kad jam į veidą sudavė asmuo vardu L.. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog 2021 m. gruodžio 11 d. nukentėjusysis nei L. Ž., nei M. P. nepažinojo, kaip nurodė apklaustas teisiamojo posėdžio metu, aplinkybė, kad jam sudavė asmuo vardu L., tarnybiniame pranešime buvo užfiksuota klaidingai, nes jam sudavė M.. Atsižvelgus į įvykio situaciją, t. y. nukentėjusysis buvo neblaivus, susijaudinęs dėl įvykusio konflikto, patyręs sveikatos sutrikdymą, akivaizdu, jog R. A. galėjo netiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, sumaišyti jam mažai pažįstamų asmenų vardus. Kita vertus, įvykio vietoje buvo daug neblaivių asmenų, o policijos pareigūnė nurodė, kad per trumpą laiką su visais pabendravo, todėl, tikėtina, galėjo suklysti, tarnybiniame pranešime nurodydama įvykio aplinkybes.

2.3. Minėtame pirminiame Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos R. T. 2021 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes patikslina Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos R. N. 2021 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad pareigūnė, patikslinusi įvykio aplinkybes, nes iš karto po įvykio nukentėjusysis buvo neblaivus, bendravimo su nukentėjusiuoju metu nustatė, jog jis nurodė, kad 2021 m. gruodžio 11 d. jo namuose buvo konfliktas dėl telefono su asmenimis L. ir M.. Šio konflikto metu L. nukentėjusįjį stumtelėjo ranka ir nuėjo link išėjimo iš buto, o M. kumščiu sudavė nukentėjusiajam du kartus į veidą ir prakirto lūpą, po to kartu su L. pasišalino iš buto. Taigi jau kitą dieną po įvykio nukentėjusysis, būdamas blaivus, nurodė įvykio aplinkybes ir įvardijo sužalojusį asmenį ir tokios pozicijos laikėsi viso proceso metu.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusysis su pareiškimu į policiją kreipėsi tik 2021 m. gruodžio 21 d., tačiau toks vertinimas tik formaliai atitinka objektyvią tiesą, nes iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi ir su policijos pareigūnais bendravo iš karto po įvykio tiek 2021 m. gruodžio 11 d., tiek 2021 m. gruodžio 12 d. Nukentėjusiajam to pakako, kad manytų, jog atitinkamas baudžiamasis procesas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra pradėtas. Akivaizdu, jog 2021 m. gruodžio 21 d. pareiškimo priėmimas iš nukentėjusiojo buvo tik formalus tyrimo veiksmas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui žinant, kad nukentėjusysis pageidauja M. P. patraukimo atsakomybėn, o be jo pareiškimo negali būti pradėtas procesas. Nukentėjusysis neturi teisinio išsilavinimo, todėl pats kreipimasis į policijos pareigūnus jam siejosi su atitinkamo proceso pradėjimu ir jo pažeistų teisių gynimu. Apie esmines aplinkybes nukentėjusysis R. A. davė nuoseklius parodymus, kurie atitiko ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, todėl vien tik mažareišmiai neatitikimai nukentėjusiojo paaiškinimuose nesudaro pakankamo pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais, sprendžiant M. P. kaltės klausimą.

2.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad galima daryti prielaidą, jog nukentėjusysis ir liudytoja L. J. pakeitė poziciją dėl nukentėjusįjį sužalojusio asmens, nes L. Ž. yra L. J. draugas, todėl teismas nepagrįstai jų parodymų nevertino kaip patikimų. Teismas tokią išvdą padarė nepagrįstai, nes būtent L. Ž. kaltino tiek nukentėjusysis, tiek L. J. dėl telefono vagystės ir nebuvo suintersuoti jam padėti, o tuo labiau apkalbėti pirmą kartą matytą M. P.. Kita vertus, reikėtų įvertinti motyvą, kodėl galėjo reikėti apkalbėti M. P.. Nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tik siekė teisinio situacijos įvertinimo ir net neteikė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, o bylos nagrinėjimo teisme metu atleido M. P., nes juos sieja asmeninis bendravimas ir kriminalinė praeitis. Būtent L. Ž. parodymus teismas turėjo įvertinti kritiškai, kaip siekį padėti M. P. išvengti atsakomybės. Priešingai, nei nurodyta nuosprendyje, L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2022 m. balandžio 1 d. ir įtariamojo apklausos metu davė parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes, o 2022 m. balandžio 26 d. su L. Ž. buvo atlikta akistata.

2.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nukentėjusiojo parodymų, kurie dėl jo sužalojimo ir jį sužalojusio asmens iš esmės buvo nuoseklūs. Taip pat tinkamai neįvertino ir liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų, nors tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos L. J. parodymus teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, pripažino įrodymais. Nukentėjusiojo R. A. ir liudytojos L. J. parodymai patvirtina tą faktą, jog žalingi padariniai – nežymus nukentėjusiojo R. A. sveikatos sutrikdymas – yra susiję priežastiniu ryšiu su nusikalstamais M. P. veiksmais – smūgių sudavimu nukentėjusiajam į veidą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

3. Atsiliepimų į pateiktą apeliacinį skundą nustatytu terminu negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė teismo apeliacinį skundą tenkinti.

5. Nuteistasis M. P. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Jo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį, o prokurorė yra nusistačiusi prieš jį.

6. Gynėjas advokatas A. K. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad nekaltumo prezumpcijos klausimas šioje byloje nėra paneigtas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės L. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. P. pripažintinas kaltu ir nuteistinas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo (BPK 326 straipsnio 4 dalis ir 329 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami išteisintojo M. P. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nustatymo ir įrodymų vertinimo pagrįstumo bei teisėtumo klausimai. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje.

Dėl M. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

10. Išteisintasis M. P. nagrinėjamoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad 2021-12-11, apie 21.40 val., adresu (Duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo R. A. namuose išgertuvių metu kumščiu sudavė du kartus į veidą nukentėjusiajam, tokiu būdu padarydamas viršutinės lūpos muštinę žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byloje nėra surinkta neabejotinų įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima pašalinti abejones dėl M. P. kaltinime nurodytų tyčinių veiksmų padarymo prieš R. A.. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas M. P. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino. Tokį teismo sprendimą ginčija prokurorė, teigdama, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie M. P. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės skundo argumentai dėl M. P. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįsti.

11. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus bylos aplinkybių nagrinėjimo, neįvertino visų parodymų ir nesulygino jų su kitais byloje esančiais duomenimis, vertindamas įrodymus, nepagrįstai teikė prioritetą ir atskirai vertino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini0 rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos R. T. 2021-12-12 tarnybiniame pranešime dėl įvykio aplinkybių užfiksuotus duomenis, nepagrįstai pirmenybę suteikė išteisintojo parodymams.

12. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Žemesnės instancijos teismas

13. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015, Nr. 2K-93-788/2017). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

14. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nepašalino prieštaravimų, prioritetą suteikdamas ir atskirai vertindamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos R. T. 2021-12-12 tarnybiniame pranešime dėl įvykio aplinkybių užfiksuotus duomenis bei išteisintojo M. P. parodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai M. P. priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

15. Išteisintojo M. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. A., liudytojų L. J., L. Ž. ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų R. T., R. N. parodymai, 2021-12-21 protokolas-pareiškimas (t. 1, b. l. 13, 14–19, 20–21), Klaipėdos apskrities VPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos R. N. 2021-12-12 tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 22, 23–24), Klaipėdos apskrities VPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK alkoholio kiekio matuoklio „Alcotest 6810“, Nr. ARXH-0053, panaudojimo registracijos žurnalo išrašas (t. 1, b. l. 43–46), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 53), 2022-03-31 akistatos protokolas (t. 1, b. l. 118–119, 120, 121) ir kiti byloje esantys įrodymai. Visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo aplinkybių.

16. Išteisintasis M. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstami, L. Ž. ir M. Ž. buvo pažįstami su nukentėjusiuoju, jie ir pasiūlė nukentėjusiajam kartu išgerti, atvykti į Plungę, vyko kartu. Buvo keturiese, t. y. pats nukentėjusysis kartu su sugyventine, R., M. Ž., L. Ž. ir „G.“, kurio pavardės nežino. Asmenų, kurie buvo bute, nepažinojo. Bute vartojo alkoholį, visi buvo apsvaigę nuo alkoholio. Įvyko žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo ir L. Ž., pats nekonfliktavo. Mano, kad nukentėjusysis jį apkalba, nežino, ar jis turi pagrindo kerštauti. Išbėgo iš namų, kuriuose viskas įvyko, vien dėl to, kad R. A. puolė jį su peiliu. Jei nukentėjusiajam ir sudavė, tai sudavė gindamasis dėl to, kad nukentėjusysis puolė jį su peiliu. Pasišalino iš buto be daiktų, be rūbų žiemos metu. Jeigu jis sudavė nukentėjusiajam, tai tik tam, kad išbėgtų iš buto. Nukentėjusysis laiptinėje šūkavo, gal laiptinėje kažkas jam sudavė. Greičiausiai, jam buvo trukdoma pasišalinti iš buto, nukentėjusysis priešais jį stovėjo su peiliu.

17. 2022-03-07 ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu M. P. paaiškino, kad 2021-12-11 jis kartu su pažįstamais asmenimis, tai yra L., pavardės nežino, M., pavardės nežino, ir „G.“, tikslių anketinių duomenų nežino, traukiniu išvyko iš (Duomenys neskelbtini) miesto į (Duomenys neskelbtini) miestą. Atvykę į (Duomenys neskelbtini) visi nuėjo iki „G.“ draugo namų. Nei namo, nei buto adreso tikslaus nežino. Bute, be jų, buvo buto šeimininkas, vardo nežino, buto šeimininkė, vardo nežino, ir dar vienas jam nepažįstamas asmuo iš (Duomenys neskelbtini) miesto. Bute visi vartojo alkoholį, t. y. gėrė degtinę. Išgertuvių metu tarp jo, L. ir buto šeimininko įvyko žodinis konfliktas. Buto šeimininkas jį bei L. pradėjo kaltinti dėl paimto telefono, tačiau jis telefono neėmė, o kad L. būtų ėmęs telefoną, jis nematė. Šio žodinio konflikto metu buto šeimininkas iš kambario išėjo į virtuvę, po kiek laiko grįžęs iš virtuvės rankoje laikė peilį. Kaip peilis atrodė, tiksliai nepamena, tačiau geležtės ašmenys buvo apie 30 cm ilgio. Rankoje laikydamas peilį buto šeimininkas jam bei L. pagrasino, jog juos papjaus. Jiems grasino per atstumą, arti priėjęs nebuvo. Nieko nelaukę jiedu su L. išsigandę iš buto išbėgo. L. iš buto išbėgo pirmas. Po to iš buto išbėgo ir jis. Buto šeimininkui jis nesudavė, net prie jo priėjęs nebuvo. L. taip pat, kiek matė, buto šeimininkui nesudavė. Jis tvirtina savo parodymus. Nors tą vakarą buvo neblaivus, to vakaro aplinkybes puikiai prisimena.

18. Nukentėjusysis R. A. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad įvykis vyko 2021 metais. Pamena, kad jam sudavė į veidą, sukėlė fizinį skausmą. Su M. P. nebuvo pažįstamas. Draugė paskambino pažįstamam M. Ž. ir „G.“, norėjo juos pasikviesti, tačiau jie atvyko keturiese, nežino, ar jie buvo išgėrę. Bute buvo vartojamas alkoholis, jautėsi apsvaigęs, apsvaigęs buvo ir M. P.. Konfliktas įvyko, nes L. Ž. davė savo telefoną paskambinti, o pastarasis jam telefono grąžinti neketino. Apie 12 val. vakaro L. Ž. išėjo į balkoną kartu su M. P. parūkyti, L. Ž. eidamas iš balkono jį pastūmė ant fotelio, po to jis atsisėdo, o tada M. P. kumščiu trenkė į lūpą ir pabėgo. Kumščiu pataikė į kairę veido dalį, į viršutinę lūpą, ji kraujavo, nes buvo prakirsta, skaudėjo. Smūgis buvo netikėtas, nespėjo pasipriešinti, iš viso sudavė du smūgius. Tame kambaryje, kur viskas įvyko, tuo metu daugiau nieko nebuvo, po suduotų smūgio M. P. pasišalino. Kaimynė išvietė policiją, jai jis pasakė, kad L. Ž. jį pastūmė, tačiau policija kitaip užrašė, t. y. kad L. Ž. jam trenkė. Atvažiavo GMP ir išsivežė į gydymo įstaigą. Po įvykio su M. P. nesiaiškino dėl įvykio, nežino, kur jis gyvena, dėl įvykio kreipėsi į policiją.

19. 2021-12-21 bei 2022-01-20 ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu R. A. parodė, kad 2021-12-11 d. apie 17.00 val. į jo gyvenamuosius namus, esančius adresu (Duomenys neskelbtini), atvyko jo pažįstami iš anksčiau L. Ž. ir M., kurio pavardės jis nežino. Abu asmenys gyvena (Duomenys neskelbtini), tikslesnio jų gyvenamosios vietos adreso nežino. Jiems atvykus namuose buvo ir jo sugyventinė L. J. bei dar keli jo draugai. Visi kartu jų su sugyventine namuose vartojo alkoholinius gėrimus. Apie 21.00 val. L. Ž. paprašė jo telefono, kad duotų pasiskambinti jo draugei. Jis įdavė telefoną L. į rankas, jis pasiskambino, pakalbėjo su drauge ir po pokalbio paprašė, kad telefoną jam atiduotų. Tuo metu, kai jis kalbėjo su drauge, L. ir M. buvo išėję į balkoną. Jam paprašius atiduoti telefoną, L. ranka jį nestipriai pastūmė ir nuėjo link buto durų, o M. sudavė jam du kartus kumščiu į veidą (į lūpą) ir abu su L. pasišalino iš buto. Nuo suduotų smūgių jam buvo prakirsta lūpa, pradėjo bėgti kraujas. Nori patikslinti, kad dėl L. pastūmimo jam jokie sužalojimai nebuvo padaryti, net nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Jis jį pastūmė, kad galėtų praeiti, nes jis buvo pastojęs jam kelią. Po L. pastūmimo jis atsirėmė į minkštą kampą. Dėl M. suduotų jam smūgių buvo pristatytas į (Duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, kur jam buvo nustatyta viršutinės lūpos 1,5 cm muštinė žaizda. Priėmime jam susiuvo lūpą. Po medikų apžiūros buvo išleistas į namus gydytis ambulatoriškai. Tą vakarą jis buvo neblaivus, tačiau visas įvykio aplinkybes prisimena labai gerai. Telefonas, kurį iš jo pavogė, buvo „LG V10“. Prašė dėl telefono vagystės ir jo sumušimo pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti jį nukentėjusiuoju. Papildomai parodė, kad nori patikslinti anksčiau duotus parodymus. Gali pasakyti, jog tą vakarą L. Ž. jo paprašė, kad paskolintų jam savo mobilųjį telefoną, kadangi jo telefonas išsikrovė. Sutiko, padavė jam į rankas savo mobilųjį telefoną „LG V10“. Telefonu L. naudojosi apie pusvalandį, buvo balkone. L. grįžus į kambarį jo sugyventinė L. J. nurodė L., jog užteks jam naudotis jo mobiliuoju telefonu, tegul jis telefoną grąžina. L. telefono nesiruošė grąžinti. Ką toliau kalbėjo L. su L., jis negirdėjo, nes nuėjo vienas pats į balkoną parūkyti. Jau parūkęs ir grįždamas į kambarį, išgirdo, kaip L. konfliktuoja su L., priėjęs prie L., jam griežtai pasakė, jog šis nekeltų konflikto ir atiduotų telefoną, tačiau L. į tai nereagavo. Tuo metu, nieko nesakęs, stumtelėjo jį į šoną nuo savęs, dėl to jis nuvirto ant minkšto kampo. Stūmimo ir virtimo metu fizinio skausmo nepajuto. Tuo metu matė, kaip L. priėjęs prie televizoriaus staliuko paėmė ant jo buvusį mobilųjį telefoną „Huawei P9“, priklausantį jo sugyventinei L.. Paėmęs šį telefoną L. iš karto išėjo iš buto. Tuo metu M., kuris buvo kambaryje, jam atsistojus nuo sofos, priėjęs prie jo du kartus dešinės rankos kumščiu sudavė jam du smūgius į veidą ir prakirto lūpą. Iš lūpos pradėjo bėgti kraujas, jis tuo metu pajuto fizinį skausmą, jam skaudėjo lūpą. Matė, kaip M., neapsivilkęs striukės, išbėgo lauk iš buto. Jis dar bandė vytis M., t. y. bėgo jam iš paskos, tačiau jo nepavijo. Po įvykio jis pasigedo savo mobiliojo telefono „LG V10“. 2022 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai datos nepamena, savo pašto dėžutėje rado jam priklausantį telefoną „LG V10“. Mobilųjį telefoną jo sugyventinė taip pat yra atgavusi. Po įvykio (Duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriuje jam buvo nustatyta viršutinės lūpos muštinė žaizda. Žaizdą medikai susiuvo ir jį išleido gydytis ambulatoriškai.

20. Iš 2021-12-21 protokolo-pareiškimo nustatyta, kad R. A. pranešė apie tai, kad 2021-12-11 apie 21.30 val., (Duomenys neskelbtini), išgertuvių metu pažįstamas L. Ž. paėmė jam priklausantį telefoną „LG V10“, o jam pareikalavus telefoną grąžinti, kitas tą vakarą kartu su jais buvęs asmuo M., kurio pavardės nežino, kumščiu sudavė jam du kartus į veidą ir abu iš kambario pasišalino. Dėl sužalojimų kreipėsi į (Duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, kur jam buvo nustatyta viršutinės lūpos muštinė žaizda. Dėl pavogto telefono jam padaryta 80 eurų turtinė žala. Prašė dėl telefono vagystės ir jo sumušimo pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti jį nukentėjusiuoju. Remiantis akistatos 2022-03-31 protokolu nustatyta, kad akistatos tarp nukentėjusiojo R. A. ir įtariamojo M. P. metu nukentėjusysis R. A. parodė, kad, parūkęs balkone ir grįždamas į kambarį, išgirdo, kaip sugyventinė L. konfliktuoja su L., jis priėjo prie L. ir pasakė, jog šis čia nekeltų konflikto ir atiduotų jo telefoną, tačiau L. į tai nereagavo, nieko nesakęs, stumtelėjo jį į šoną nuo savęs, dėl to jis nuvirto ant minkšto kampo, stūmimo ir virtimo metu fizinio skausmo nepajuto, L., paėmęs mobilųjį telefoną „Huawei P9“, kuris priklausė jo sugyventinei L., iš karto išėjo iš buto. Tuo metu M., kuris buvo kambaryje, jam atsistojus nuo sofos, priėjęs prie jo du kartus dešinės rankos kumščiu sudavė du smūgius į veidą ir jam prakirto lūpą. Iš lūpos pradėjo bėgti kraujas, jis tuo metu pajuto fizinį skausmą, jam skaudėjo lūpą. Po suduoto smūgio, M. pasišalino iš buto. Įtariamasis M. P. į klausimą, ar girdėjo nukentėjusiojo R. A. pateiktą atsakymą, atsakė, kad viską girdėjo, tačiau nesutinka su tuo, ką nurodo nukentėjusysis R. A., laikosi savo parodymų; nurodė, jog įvykio metu nukentėjusysis R. A. jį bei L. pradėjo kaltinti dėl paimto telefono, jis sakė, jog telefono neėmė, šio žodinio konflikto metu R. išėjo iš kambario ir nuėjo iki virtuvės, po kiek laiko grįžęs, rankoje laikė peilį. Peilis buvo įprastas, virtuvinis, kažkokių išskirtinių požymių neturėjo. Geležtės ilgis galėjo būti apie 30 cm. Į klausimą, pateiktą nukentėjusiajam R. A., ar girdėjo įtariamojo M. P. parodymus, nukentėjusysis R. A. atsakė, kad girdėjo, tačiau su tuo, ką jis sako, jis nesutinka, jokio peilio jis nebuvo pasiėmęs, peiliu negrasino, nesupranta, kodėl įtariamasis nurodo tiesos neatitinkančias aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu jis yra davęs išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, lieka prie savo duotų parodymų, kurie byloje yra teisingi.

21. Liudytoja L. J. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad įvykio data galėjo būti 2022-12-11, M. P. trenkė R. A. į lūpą, tai vyko jos ir R. A. namuose. Jai paskambino A. G. ir pas ją atvažiavo A. G., L. Ž., M. Ž. ir M. P., kurio nepažinojo, jis buvo L. Ž. ir M. Ž. draugas, atvažiavo taikiai nusiteikę, visi šventė. L. Ž. paprašė R. A. telefono, pastarasis davė, po to jiedu, t. y. L. Ž. ir R. A., susipyko, į žodinį konfliktą įsikišo M. P., trenkė į lūpą ir pasišalino. Nepamena, kuo trenkė, kumščiu ar delnu, kiek kartų M. P. sudavė R. A.. Po smūgio R. A. nebandė smūgiuoti atgal, pradėjo šaukti susiėmęs už lūpos, buvo daug kraujo, kreipėsi į medikus. Namuose yra vienas kambarys, kuriame ir šventė, stovėjo netoli, todėl matė, kaip M. P. trenkė R. A.. R. A., L. Ž. nesmurtavo. Įvykį galėjo matyti kambaryje, kuriame vyko konfliktas, buvę asmenys. Nepamena, kokiame kambaryje būdama iškvietė policiją, telefono paprašė M. Ž., tuo metu, kai kvietė policiją, M. Ž. nemiegojo, policijos pareigūnams atvykus, M. Ž. jau miegojo. Tą vakarą, atvykus policijai, nurodė, kad šis asmuo (kaltinamasis M. P.) sudavė smūgius R. A.. Galbūt duodama paaiškinimus policijai sumaišė vardus, buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį. Tikrai nebuvo taip, kad R. A. su peiliu būtų vaikščiojęs. Išeidamas kaltinamasis pasakė, kad R. A. su peiliu puolė ir už tai jam ir trenkė. Iš karto kaltinamasis melavo. Kaltinamasis atsistojo ir išėjo, kai pasakė, kad policiją iškvies, išsigando. Kaltinamasis išėjo be striukės, be kepurės, skubėjo, nes bijojo policijos. Nebuvo taip, kad nukentėjusysis stovėjo tarpduryje ir trukdė kaltinamajam išeiti. L. Ž. pažįsta nuo vaikystės, po įvykio neteko bendrauti, nepalaiko jokių ryšių. L. Ž. išsinešė abu telefonus iš buto, po savaitės juos atidavė sūnui (Duomenys neskelbtini).

22. 2021-12-29 ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu L. J. nurodė, kad 2021-12-11 ji buvo savo namuose, adresu (Duomenys neskelbtini), kartu su savo sugyventiniu R. A.. Apie 15 val. jai į mobilųjį telefoną paskambino jos vaikystės draugas A. G., paklausė, ar gali kartu su dar trimis draugais, t. y. M. Ž., L. Ž. ir M., pavardės nežino, atvažiuoti pas ją į svečius išgerti, kaip A. nurodė, „bonkę“. Ji sutiko, nurodė, kad gali. Apie 17 val. A. su minėtais asmenimis atvyko pas ją į namus. A., L., M. ir M. buvo jau ganėtai apsvaigę nuo alkoholio, nuo visų jų sklido stiprus alkoholio kvapas. Jiems atvykus, visi buto svetainės kambaryje prie stalo vartojo alkoholį, t. y. gėrė brendį, degtinę. Išgertuvių metu L. paprašė R., kad šis jam paskolintų mobilųjį telefoną, nes L. norėjo pasinaudoti „Messenger“ programėle. R. padavė L. savo telefoną. L., gavęs telefoną, ilgai juo naudojosi. Po maždaug pusės valandos ji L. pasakė, jog jis grąžintų telefoną R., kadangi per ilgai juo naudojasi. L. į jos prašymus nekreipė dėmesio, telefono grąžinti nesiruošė. Tuomet ji atsistojo nuo sofos ir, priėjusi prie sėdinčio L., iš rankų ištraukė mobilųjį telefoną, atsisėdo ant sofos ir telefoną paslėpė už savęs. Tuo metu L., įpykęs bei susinervinęs, atsistojo nuo kėdės ir pradėjo ant jos rėkti, liepė duoti telefoną, rėkė, jog telefonas yra ne jos. Tuo metu R., grįždamas iš balkono į kambarį, pamatė, jog L. kelia konfliktą, jog su ja konfliktuoja, siekdamas apraminti L. priėjo prie jo. Priėjęs R. ramiu tonu nurodė L., kad jis čia nekeltų konflikto, jog telefonas yra tiek jo, tiek jos, o ne jo. L. išgirdęs, ką dėsto R., dar labiau susinervinęs bei atsisukęs į R. pusę, rankomis jį pastūmė. Po to M., kuris sėdėjo ant sofos, staiga atsistojo ir priėjęs prie R. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smūgiavo R. į veidą. Po suduotų smūgių ties lūpomis pasirodė kraujas, R. rankomis dengė veidą, t. y. lūpas. Tuo metu matė, kaip L. priėjo prie kambaryje esančio televizoriaus staliuko ir paėmė jos telefoną, nurodydamas, jog dabar čia jo telefonas. Į jos raginimus atiduoti jai telefoną, jis nereagavo, spruko iš buto. Ji, pamačiusi, jog M. su R. tarpusavyje dar stumdosi, pasiskolinusi M. mobilųjį telefoną ir nuėjusi į vonios kambarį, paskambino pagalbos numeriu ir pranešė apie įvykį. M. išgirdęs, kad iškvietė policiją, palikęs savo striukę išbėgo iš buto, R. bandė vytis M., tačiau jo nepavijo. Visą konfliktą matė, tačiau nieko nedarė, A., M. ir D.. Po įvykio atvykus pareigūnams ir apžiūrėjus butą, pasigedo R. telefono. Dėl savo telefono pretenzijų ji neturi, telefoną atgavo po įvykio praėjus porai dienų, jį jai grąžino M. Ž., t. y. L. brolis.

23. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad esant prieštaravimų tarp kaltinamojo, liudytojos L. J. ir nukentėjusiojo R. A. įvykio vietoję nurodytų aplinkybių ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų, jų pašalinti nėra galimybės.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiojo R. A. ir liudytojos L. J. parodymų turinį, nesutinka su apylinkės teismo išvada nesivadovauti šiais parodymais sprendžiant M. P. kaltės klausimą. Sutiktina su teismo išvada, kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau jų paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus, kadangi stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, juolab kad įvykio metu visi asmenys buvo neblaivūs. Be to, kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis, o nukentėjusysis ir liudytoja šioje byloje apklausti ne po vieną kartą. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-122-303/2020).

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik išdėstė išteisintojo M. P. parodymus, bet jų detalios analizės, kaip kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų, neatliko, besąlygiškai patikėjo M. P. parodymais, nors, vertinant išteisintojo viso proceso metu duotus parodymus, akivaizdu, kad jie nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu jis nurodė, kad bute visi vartojo alkoholį, t. y. gėrė degtinę. Išgertuvių metu tarp jo, L. ir buto šeimininko įvyko žodinis konfliktas. Buto šeimininkas jį bei L. pradėjo kaltinti dėl paimto telefono, tačiau jis telefono neėmė, o kad L. būtų ėmęs telefoną, jis nematė. Šio žodinio konflikto metu buto šeimininkas iš kambario išėjo į virtuvę, po kiek laiko grįžęs iš virtuvės jis rankoje laikė peilį. Kaip peilis atrodė, tiksliai nepamena, tačiau geležtės ašmenys buvo apie 30 cm ilgio. Rankoje laikydamas peilį buto šeimininkas jam bei L. pagrasino, jog juos papjaus. Jiems grasino per atstumą, arti priėjęs nebuvo. Nieko nelaukę jiedu su L. išsigandę iš buto išbėgo. L. iš buto išbėgo pirmas. Po to iš buto išbėgo ir jis. Buto šeimininkui jis nesudavė, net prie jo priėjęs nebuvo. L. taip pat, kiek matė, buto šeimininkui nesudavė. Jis tvirtina savo parodymus. Nors tą vakarą buvo neblaivus, jis to vakaro aplinkybes puikiai prisimena. Apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad buvo apsvaigę nuo alkoholio. Įvyko žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo ir L. Ž., pats nekonfliktavo. Mano, kad nukentėjusysis jį apkalba, nežino, ar jis turi pagrindo kerštauti. Išbėgo iš namų, kuriuose viskas įvyko, vien dėl to, kad R. A. puolė jį su peiliu. Jei nukentėjusiajam ir sudavė, tai sudavė gindamasis dėl to, kad nukentėjusysis puolė jį su peiliu. Pasišalino iš buto be daiktų, be rūbų žiemos metu. Jeigu jis sudavė nukentėjusiajam, tai tik dėl to, kad išbėgtų iš buto. Nukentėjusysis laiptinėje šūkavo, gal laiptinėje kažkas jam sudavė. Greičiausiai, jam buvo trukdoma pasišalinti iš buto, nukentėjusysis priešais jį stovėjo su peiliu. Tai, kad M. P. pasišalino iš buto be rūbų, viso proceso metu nuosekliai tvirtino nukentėjusysis ir liudytoja. Visa tai, kas išdėstyta, rodo, kad išteisintojo M. P. parodymai nėra nuoširdūs ir kad neigdamas kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis tik siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Išteisintojo teiginiai, kad nukentėjusysis priešais jį stovėjo su peiliu ir jam bei L. pagrasino, jog juos papjaus, paneigti liudytojų L. J., M. Ž., D. G. ir L. Ž. parodymais. Nors liudytojas L. Ž. apklausiamas teisme nurodė, kad R. A. kažkodėl pradėjo konfliktuoti su M. P., pamatė, kad nukentėjusysis atsinešė didelį peilį iš virtuvės, tačiau L. Ž. nurodė, kad nukentėjusysis su peiliu nieko nedarė. Kaip matyti iš bylos duomenų, nustatyta, kad 2022-12-11 21.55 val. M. P. nustatytas 2,00 promilių girtumas, kuris turėjo įtakos išteisintojo veiksmams, ir akivaizdu, kad išteisintasis to vakaro aplinkybių puikiai prisiminti negali.

26. Pastebėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas joks motyvas nukentėjusiajam ir liudytojai apkalbėti M. P.. Taigi, įvertinus tai, kad M. P. šioje byloje buvo kaltinamasis, kuris neigdamas savo kaltę siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir įvertinus jo parodymų kaitą bei neatitiktį iš dalies liudytojų parodymams, jo parodymai vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog teismas neatmeta prielaidos, kad liudytoja L. J. ir nukentėjusysis pakeitė poziciją dėl nukentėjusįjį sužalojusio asmens iš asmeninių draugiškų paskatų, nes L. Ž., kuris ir buvo paėmęs nukentėjusiojo bei liudytojos telefonus, yra liudytojos L. J. draugas, o kaltinamojo nei liudytoja, nei nukentėjusysis nepažinojo. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas kategoriškai nesutinka ir pažymi, jog skundžiamo nuosprendžio išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai, nes būtent L. Ž. kaltino tiek nukentėjusysis, tiek L. J. dėl telefono vagystės ir nebuvo suinteresuoti jam padėti, o tuo labiau apkalbėti pirmą kartą matyto M. P..

27. Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad nors, priešingai, nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo R. A. ir liudytojos L. J. parodymai dėl tam tikrų aplinkybių ir kito, tačiau dėl esminių aplinkybių išliko nuoseklūs ir vienodi, juos patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai.

28. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis visose apklausose nurodė, kad įvykio dieną M. sudavė jam du kartus kumščiu į veidą (į lūpą), nuo suduotų smūgių jam buvo prakirsta lūpa, pradėjo bėgti kraujas, skaudėjo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai – viršutinė lūpos muštinė žaizda. Be to, specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad sužalojimas padarytas dėl ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus viršutinę lūpą. Konstatuota, jog sužalojimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Sužalojimas padarytas anksčiau kaip 2021-12-11 21.44 val. (nurodyta GMP iškvietimo priėmimo data ir laikas), kas neprieštarauja užduotyje nurodytam laikui ir aplinkybėms. Taigi sužalojimas R. A. konstatuotas būtent toje vietoje, į kurią jis nurodė gavęs smūgį savo namuose.

29. Liudytoja policijos pareigūnė R. T. apklausiama apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog atsimena, kad nuvyko į butą, kur buvo daug žmonių, nusistatė visų asmenybes. R. A. teigė, kad bute esantys asmenys paėmė jo ir jo sugyventinės mobiliuosius telefonus. Vienas iš asmenų ar dviese, buvo labai sunku suprasti, trenkė jam į veidą ir sukėlė jam skausmą. Kas būtent jam sudavė smūgius, būdama įvykio vietoje negalėjo suprasti, nes visi buvo neblaivūs ir visi skirtingai dėstė nuomones. Nustatė asmenybes ir pasiūlė, kai išblaivės, jei turės pretenzijų, kreiptis į komisariatą ir parašyti pareiškimą. Surinko visą medžiagą ir perdavė tolesniam tyrimui Veiklos skyriui. Ji su kolega ieškojo tų asmenų, nes buvo įvardinti du asmenys, kurie galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Buvo žiemos metas ir jie pastebėjo asmenį, kuris buvo neapsirengęs, nustatė, kad jis tikrai buvo vienas iš asmenų, buvusių tame bute. Sulaikytą asmenį prisimena, jei parašė tarnybiniame, tai jis ir buvo. Jai atrodo, kad asmuo buvo be viršutinių rūbų. Jai atrodo, kad nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas. Patvirtino, kad nukentėjusiajam medikus kvietė ir išsivežė detaliai apžiūrėti. Būtent tuo momentu, kai jie ten buvo, tiksliai neįvardijo, nei kaip, nei kas jam sudavė. Vienu momentu sakė, kad M., paskui kad L., labai painiojosi ir buvo sunku nustatyti, nors visi buvo bute, niekas nieko nematė, kas ką darė, dėl neblaivumo. Buvo įvardinti du asmenys M. ir L.. Patvirtino viską, kas parašyta jos tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 25–26), tačiau paaiškino, kad galėjo rašydama sumaišyti vardus, kadangi nelabai galėjo viską suprasti. Mano, kad tarnybiniame pranešime galėjo padaryti techninių klaidų, buvo sumaištis, daug žmonių, o jie su kolega buvo dviese. Įvykio vietoje ji buvo su kolega V. Š., kuris jau nebedirba.

30. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja policijos pareigūnė R. N. nurodė, kad R. A. pats atvyko ir nurodė įvykio aplinkybes, prašė dėl įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą. Į protokolą-pareiškimą įrašė aplinkybes, nurodytas R. A.. Kadangi buvo atliekamas aplinkybių patikslinimas, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne iš karto po įvykio, todėl pagal nustatytas taisykles privalėjo parašyti dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo tarnybinį pranešimą. Tarnybiniame pranešime nurodė aplinkybes, nurodytas nukentėjusiojo. Paaiškino, kad gautą pranešimą galima tikslinti 10 dienų ir spręsti, pradėti tyrimą ar priimti kitą sprendimą. Gali būti, kad ji nurodė dieną, kada R. A. ateiti, to negali nei patvirtinti, nei paneigti. Buvo susipažinusi su pirminiu tarnybiniu pranešimu, jai nelabai kilo klausimas, nes įvykio metu asmenys buvo neblaivūs. Iš pirminio tarnybinio pranešimo žinojo, kad buvo daug asmenų, daug kalbėta, buvo neaiškios aplinkybės. Įvykio metu tie asmenys keitė parodymus ir liudytoja ne taip nurodė. R. A. atvyko patikslinti aplinkybių ir konkrečiai jai nurodė, kad L. atidavė telefonus. Ji priėmė protokolą-pareiškimą, apklausė R. A. kaip liudytoją ir surašė pagal jo žodžius.

31. Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusysis su pareiškimu į policiją kreipėsi tik 2021-12-21, tačiau toks vertinimas tik formaliai atitinka objektyvią tiesą, nes iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi ir su policijos pareigūnais bendravo iš karto po įvykio tiek 2021-12-11, tiek 2021-12-12. Nukentėjusiajam to pakako, kad manytų, jog atitinkamas baudžiamasis procesas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra pradėtas. Akivaizdu, jog 2021-12-21 pareiškimo priėmimas iš nukentėjusiojo buvo tik formalus tyrimo veiksmas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui žinant, kad nukentėjusysis pageidauja M. P. patraukimo atsakomybėn, o be jo pareiškimo negali būti pradėtas procesas. Tai patvirtina liudytojos pareigūnės R. N. paaiškinimai, iš kurių nustatyta, kad buvo atliekamas aplinkybių patikslinimas, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne iš karto po įvykio, kadangi įvykio dieną visi asmenys buvo neblaivūs. Pažymėjo, kad gautą pranešimą galima tikslinti 10 dienų ir spręsti, pradėti tyrimą ar priimti kitą sprendimą, todėl R. A. protokolą-pareiškimą pateikė 2021-12-21.

32. Išteisintojo teiginys, jog prokurorė yra nusistačiusi prieš jį, atmetamas kaip nepagrįstas, nes šis teiginys nepagrįstas jokiais duomenimis ir iš esmės grindžiamas tik subjektyvia M. P. nuomone, kurios susiformavimui, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmės turėjo apeliacinio skundo pateikimas.

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, t. y. apklaususi liudytojas – policijos pareigūnes R. T. ir R. N., iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. P. pareikšto kaltinimo, susikoncentravo tik į išteisintojo M. P. parodymus, neįvertindamas, kad jie nėra nuoseklūs, tinkamai neįvertino M. P. kaltinančių įrodymų visumos, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įrodytomis pripažįsta šias M. P. įvykdytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes: M. P. 2021-12-11, apie 21.40 val., adresu (Duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo R. A. namuose išgertuvių metu kumščiu sudavė du kartus į veidą nukentėjusiajam, tokiu būdu padarydamas viršutinės lūpos muštinę žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, jog M. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jo padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuota teisingai ir įrodyta anksčiau aptartais įrodymais.

Dėl skirtinos bausmės

34. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

35. Nagrinėjamu atveju M. P. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kurios sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką skiriama viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas M. P. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog M. P. anksčiau teistas 18 kartų, jo teistumai susiję tiek su smurto vartojimu, tiek su svetimo turto pagrobimu, baustas administracine tvarka. M. P. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę.

36. Šioje byloje jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą M. P. padarė nepaisydamas ankstesnių teistumų ir jam valstybės taikytų poveikio priemonių. Tokioje situacijoje, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, be kita ko, ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti vis naujus nusikaltimus, nuteistajam gali būti skiriama tik baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis, atsižvelgiant į veikos pobūdį, padarymo aplinkybes ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nustatytinas šiek tiek didesnis už įstatyme nustatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad M. P. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra tikslinga skirti 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

37. Prokurorės skunde prašoma, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, naujai paskirtą bausmę subendrinti su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi subendrinta bausme, kuri buvo paskirta, subendrinus Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. ir 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes, dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 362 ¹ straipsniu, tenkintas nuteistojo M. P. prašymas ir Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. ir 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiais paskirta, bei 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi subendrinta bausmė sušvelninta, paskiriant subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, atliktos pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 27 d., 2022 m. kovo 3 d., 2022 gegužės 23 d., 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžius. Minėta nutartis įsiteisėjo 2023-06-30. Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis M. P. prie Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nutartimi paskirtos 4 (ketverių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedama šiuo nuosprendžiu paskirtos 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis (4 mėnesiai) ir M. P. skiriama galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką visiškai įskaitytina bausmė, atlikta pagal 2023 m. birželio 15 d. nutartį.

Dėl daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimo išsprendimo

38. BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi ir sprendimai dėl daiktinių įrodymų likimo. BPK 94 straipsnyje yra numatytos priemonės, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį. Pagal BPK 94 straipsnio 2 dalies nuostatas, šio straipsnio 1 dalyje nurodytus sprendimus ikiteisminio tyrimo metu priima prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutraukiantys ikiteisminį tyrimą, vėlesnėse proceso stadijose – bylą nagrinėjantis teismas. Atsižvelgiant į tai, skaitmeninės laikmenos (2 vnt.), pateiktos su ikiteisminio tyrimo medžiaga, paliktinos saugoti kartu su byla.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

39. Klaipėdos apygardos teisme 2023 m. birželio 14 d. buvo gautas (Duomenys neskelbtini) garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – VGTPT) prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo“, jame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 110 Eur – iš M. P. (t. 3, b. l. 94-96).

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi M. P. buvo paskirtas gynėjas advokatas A. K..

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. 2A-2-458/2021 konstatuota, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali šių aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės. Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais VGTPT analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021 ir kt.).

42. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinis procesas M. P. atžvilgiu vyko valstybinio kaltintojo, t. y. valstybės, iniciatyva, paduodant skundą M. P. padėtį bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. P. gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina. Be to, M. P. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tenkinus prokurorės skundą M. P. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi minėtas VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nutartimi paskirta 4 (ketverių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį ir M. P. paskirti galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nutartį.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 2 skaitmenines laikmenas, saugoti kartu su byla.

Atmesti (Duomenys neskelbtini) garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. P. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Kristina KakurinėSavinijus KatauskasDalia Kursevičienė