- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-99-230/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16585-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- R. Z.
- Ieškovas
- J. Z.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. Z. ieškinį atsakovei R. Z. ir pagal atsakovės R. Z. priešieškinį ieškovui J. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalinimo, neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovė R. Z. pateikė teismui priešieškinio papildymą, kuriame prašo: 1) priimti priešieškinio papildymą; 2) padalinti šalims priklausantį kilnojamąjį turtą – juridinio asmens HANDVERKEREN JONAS AS, įmonės kodas 998 339 804, registracijos adresas Toftdahls vei 1D, 0981 Oslas, Norvegija, 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų (preliminari vertė 4 133 Eur), priteisiant ieškovui jas natūra, o atsakovei 2 066,50 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį; 3) išreikalauti iš ieškovo duomenis apie juridinio asmens HANDVERKEREN JONAS AS, įmonės kodas 998 339 804, registracijos adresas Toftdahls vei 1D, 0981 Oslas, Norvegija, turtą, kreditorinius ir debitorinius reikalavimus, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m., kitus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti faktinę įmonės akcijų vertę; 4) priteisti ieškovui Norvegijoje registruotą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (preliminari vertė 516 582 Eur); 5) priteisti atsakovei Norvegijoje registruotą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (preliminari vertė 1 136 481 Eur); 6) nustatyti, kad piniginės prievolės pagal 2015 m. liepos 7 d. kredito sutartį Nr. 1805.85583, sudarytą su Sparebanken Hedmark dėl 4 000 000 NOK dydžio kredito sumos, lieka solidariomis ieškovo ir atsakovės prievolėmis (preliminari vertė 413 266 Eur); 7) priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 103 316,50 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę santuokinio nekilnojamojo turto, esančio Norvegijoje, dalį; 8) priteisti ieškovui 3 elektrinių įrankių dėžes (vertė po 500 Eur) ir plytelių pjoviklį (vertė 1 020 Eur) (iš viso vertė 2 520 Eur), o atsakovei 1 260 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį; 9) priteisti iš ieškovo atsakovei nuo 2018 m. spalio 2 d. ½ dalį šalims priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 25 d. nutartimi atsisakė priimti priešieškinio papildymo 2, 3, 4, 5, 6, 7 reikalavimus dėl turto ir prievolės Norvegijoje padalijimo, nustatė atsakovei galutinį terminą iki 2019 m. lapkričio 8 d. galutinai suformuluoti priešieškinio reikalavimus.
3. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles. CPK 786 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams, užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
4. Teismas pažymėjo, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, jog valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų, yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą. Net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Norvegijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti.
5. Teismas taip pat sprendė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti ir kilnojamojo turto padalinimo.
6. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovei 2019 m. balandžio 8 d. teikiant teismui priešieškinį, teismo nutartimi atsakovės priešieškinio reikalavimas dalyje dėl juridinio asmens HANDVERKEREN JONAS AS 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų padalinimo jau buvo atsisakytas priimti. Ieškovo reikalavimai dėl turto, esančio Norvegijoje padalinimo, taip palikti nenagrinėtais, vadovaujantis tomis pačiomis nuostatomis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad Norvegijoje vyksta procesas dėl santuokos metu įgyto turto ir kreditorinių įsipareigojimų, esančių Norvegijoje, padalinimo, atsakovės priešieškinio papildymo 2-7 reikalavimai atsisakytini priimti.
7. Teismo nuomone, atsakovės priešieškinio 8 ir 9 reikalavimai nėra konkretūs. Iš reiškiamų reikalavimų nėra aišku, kokias 3 elektrinių įrankių dėžes atsakovė prašo priteisti ieškovui (t. y. elektrinių įrankių dėžės ir plytelių pjoviklis nėra identifikuoti, nenurodyta jų markė, įsigijimo laikas, elektrinių įrankių dėžėse esantis turinys). Taip pat nėra konkretus reikalavimas priteisti iš ieškovo atsakovei nuo 2018 m. spalio 2 d. ½ dalį šalims priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti). Atsakovė taip pat nenurodė teismui, už kokio nekilnojamojo turto išlaikymą prašoma priteisti išlaidas, nenurodyta prašomų priteisti išlaidų suma, neidentifikuoti patys komunaliniai mokesčiai. Kadangi priešieškinio patenkinimo atveju, priešieškinio reikalavimai iš esmės būtų perkeliami į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuri privalo būti įvykdytina, atsakovė įpareigotina patikslinti priešieškinio reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu atsakovė R. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti papildytus priešieškinio reikalavimus Nr. 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir pareikalauta patikslinti reikalavimus Nr. 8, 9 ir perduoti priešieškinio reikalavimų priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nenustatė ir byloje nėra jokių pakankamai pagrįstų duomenų, kad nekilnojamojo turto, esančio Norvegijoje, jurisdikcijos klausimai būtų priskirti išimtinei Norvegijos Karalystės jurisdikcijai. Todėl šalims priklausančio nekilnojamojo turto, nors ir esančio Norvegijoje, padalijimo klausimas turi ir gali būti sprendžiamas Lietuvos teisme nagrinėjamoje byloje.
1.2. Nutartyje nenurodytas joks teisinis pagrindas (Norvegijos įstatymas, Norvegijos teismų praktika ar pan.), kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad Norvegija atsisakytų pripažinti Lietuvos teismo sprendimą, kuriuo padalintas nekilnojamasis turtas, esantis Norvegijoje. Norvegijos teismas nesivadovautų CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir jame įtvirtintu abipusiškumo principu ar Lietuvos teismų praktika, o taikytų nacionalinės teisės aktą arba vadovautųsi nacionaline teismų praktika.
1.3. Pagal civilinio proceso teisės principą jura novit curia (lot. teismas žino teisę) teismui kilo pareiga nurodyti Norvegijos Karalystės nacionalinį teisės aktą ar suformuotą praktiką, kuria remiantis Lietuvos teismo sprendimas, kuriuo padalintas Norvegijoje esantis nekilnojamasis turtas, nebūtų pripažįstamas Norvegijoje. Priešingu atveju, teiginys, kad Norvegijos teismas nepripažintų Lietuvos teisme priimto teismo sprendimo dėl Norvegijoje esančio nekilnojamojo turto ar akcijų padalinimo, tėra prielaida. Juo labiau kad Norvegijoje atsakovei buvo išaiškinta, jog joje esantis nekilnojamasis turtas galėtų būti dalinamas Lietuvos teisme.
1.4. Nutartyje nurodytas akcijų nedalinimo motyvas yra nepagrįstas ir remiasi nagrinėjamajai bylai netinkamai pritaikyta teismų praktika. Pagal kasacinio teismo praktiką kilnojamasis turtas (nagrinėjamuoju atveju akcijos), nors ir esantis užsienio valstybėje, gali būti tarp šalių dalinamas Lietuvos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).
Šalies argumentai
1.5. Teismas nenustatė ir byloje nėra jokių duomenų, kad kilnojamojo turto (akcijų) jurisdikcijos klausimai būtų priskirti išimtinei Norvegijos Karalystės jurisdikcijai. Todėl šalims priklausančių akcijų, nors ir registruotų Norvegijoje, padalijimo klausimas turi ir gali būti sprendžiamas Lietuvos teisme nagrinėjamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
1.6. Nors pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi atsakovei jau buvo atsisakęs priimti priešieškinio reikalavimą dėl akcijų padalinimo, tačiau atsakovė dėl ligos praleido šios nutarties apskundimo terminą.
1.7. Faktas, kad nekilnojamasis turtas ir akcijos šiuo metu pradėtos dalinti Norvegijoje, pats savaime nesudaro pagrindo teigti apie išimtinės jurisdikcijos Norvegijos Karalystei egzistavimą. Atsakovei paprasčiau būtų visą turtą pasidalinti vienoje byloje ir tuo atveju, jeigu Norvegijoje esantis nekilnojamasis turtas ir Norvegijos įmonės akcijos būtų pradėtos dalinti Lietuvoje, būtų pagrindas nutraukti pradėtas šio turto dalinimo procedūras Norvegijoje.
1.8. Teismo reikalavimai itin tiksliai apibūdinti dalintiną kilnojamąjį turtą (įrankius) yra pertekliniai, o kai kuriuos iš jų įvykdyti yra pernelyg sudėtinga, juo labiau teismo nustatytu terminu. Pavyzdžiui, visiškai nėra aišku, dėl ko atsakovei reikalinga nurodyti įrankių įsigijimo datą, nes teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad įrankiai įsigyti santuokos metu, dėl to byloje nėra ginčo. Dėl įrankių markės ir tikslaus įrankių dėžių turinio pažymėtina, kad jie turėtų būti Lietuvoje esančiame šalims priklausančiame name, tuo tarpu atsakovė gyvena Norvegijoje ir vien tam, kad nustatyti įrankių markę ir tikslų turinį, atsakovei tektų atskristi į Lietuvą. Be to, ieškovas pasisavino įrankius, dėl ko atsakovė kreipėsi į policiją, ir nėra aišku, ar jie yra grąžinti ir ar atsakovei net grįžus į Lietuvą ji turės galimybę juos apžiūrėti ir aprašyti priešieškinyje.
1.9. Prašomos priteisti išlaidos aiškiai apibrėžtos priešieškinio reikalavime. Atsakovė nurodė, kad išlaidos priteistinos už šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą. Byloje yra visi duomenys, koks nekilnojamasis turtas priklauso šalims. Atsakovė taip pat nurodė, kokias išlaidas ji prašo priteisti (padalinti tarp šalių į dvi lygias dalis) – išlaidas nekilnojamajam turtui išlaikyti (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti). Atsakovė neturi galimybės įvardinti tikslios šių išlaidų sumos, kadangi ji laikui bėgant nuolat kinta. Kiekvieną mėnesį vis reikia mokėti papildomai už turto išlaikymą ir ši suma nuolat keičiasi (didėja).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį atsakovės R. Z. priešieškinio reikalavimų, o kitiems priešieškinio reikalavimams nustatyti trūkumai, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Nors pagal CPK 143 straipsnio 3 dalį teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, tačiau šiuo atveju byloje yra kilęs ginčas dėl jurisdikcijos, o teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio patikrinti, ar byla jam teisminga, todėl tarp šalių kilęs ginčas atskirojo skundo ribose (atsisakymo priimti priešieškinio reikalavimus dėl teismingumo) nagrinėtinas iš esmės.
Dėl atsisakymo priimti 4, 5, 6, 7 priešieškinio reikalavimus
12. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nutartimi perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu iškėlus bylą teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė R. Z. priešieškinio papildyme, be kita ko, pareiškė šiuos reikalavimus: priteisti ieškovui Norvegijoje registruotą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (preliminari vertė 516 582 Eur); priteisti atsakovei Norvegijoje registruotą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (preliminari vertė 1 136 481 Eur); nustatyti, kad piniginės prievolės pagal 2015 m. liepos 7 d. kredito sutartį Nr. 1805.85583, sudarytą su Sparebanken Hedmark dėl 4 000 000 NOK dydžio kredito sumos, lieka solidariomis ieškovo ir atsakovės prievolėmis (preliminari vertė 413 266 Eur); priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 103 316,50 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę santuokinio nekilnojamojo turto, esančio Norvegijoje, dalį.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti minėtus priešieškinio reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad šie reikalavimai yra teismingi Norvegijos Karalystės teismui pagal išimtinę kompetenciją. Atsakovė R. Z. nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, atskirąjį skundą grįsdama tuo, kad teismas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto jurisdikcijos klausimai yra priskirtini išimtinei Norvegijos Karalystės jurisdikcijai, todėl Norvegijos Karalystė atsisakytų pripažinti Lietuvos teismo sprendimą, kuriuo padalintas Norvegijos Karalystėje esantis nekilnojamasis turtas.
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Taigi, nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
16. Pažymėtina, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. Tokie klausimai nepatenka ir į Lugano konvencijos taikymo sritį – šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši konvencija netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Dėl to teismas, spręsdamas reikalavimo dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismingumo klausimą, turi taikyti tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nuostatas, jeigu ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį, arba nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai susitarimai.
17. Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.
18. CPK 786 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams; užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
19. Nustatant reikalavimo dėl Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo teismingumą, atkreiptinas dėmesys į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 786 straipsnio taisyklė reiškia ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015).
20. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų, yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą. Net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Norvegijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti.
21. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Norvegijos Karalystėje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo, taip pat ir prievolės pagal kredito sutartį padalinimo, kadangi šios prievolės įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas Norvegijos Karalystėje esantis nekilnojamasis turtas.
Dėl atsisakymo priimti 2, 3 priešieškinio reikalavimus
22. Atsakovė R. Z. priešieškinio papildyme prašo padalinti šalims priklausantį kilnojamąjį turtą – juridinio asmens HANDVERKEREN JONAS AS, įmonės kodas 998 339 804, registracijos adresas Toftdahls vei 1D, 0981 Oslas, Norvegija, 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų (preliminari vertė 4 133 Eur), priteisiant ieškovui jas natūra, o atsakovei 2 066,50 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį.
23. Dėl kilnojamojo turto padalijimo klausimo teismingumo pažymėtina, kad, remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Kadangi pagal CPK 385 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų, be kita ko, dėl turto padalijimo, klausimus, tai CPK 784 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, kuriam teismingas santuokos nutraukimo klausimas ir kuris be kita ko privalo išnagrinėti pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo, turi jurisdikciją spręsti dėl kilnojamojo sutuoktinių turto padalijimo. Ši taisyklė taikytina tik papildomai įvertinus, ar valstybė, su kuria yra susijęs byloje esantis užsienio elementas, nėra nustačiusi išimtinės jurisdikcijos klausimams, susijusiems su tam tikru turtu, nagrinėti arba nėra kitų absoliučių pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto teismo sprendimo.
24. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad Norvegijos Karalystė vertybinių popierių (akcijų) jurisdikcijos klausimus būtų priskyrusi išimtinei savo jurisdikcijai, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl akcijų padalijimo, nepriklausomai nuo to, kad šis turtas yra registruotas Norvegijos Karalystėje, gali būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tačiau, įvertinus tai, kad pagal byloje esančius duomenis ieškovas J. Z. nuo 2018 m. liepos 20 d. yra pradėjęs skyrybų (taip pat ir turto padalinimo) procesą Norvegijoje (t. 1 b. l. 99, 101-102, 122-126), darytina išvada, kad Norvegijos Karalystė prisiėmė jurisdikciją. Be to, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Norvegijos Karalystėje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, operatyviau ir ekonomiškiau būtų išnagrinėti viso sutuoktinių turto, registruoto Norvegijos Karalystėje, taip pat ir piniginių prievolių padalijimo klausimus Norvegijos Karalystės teisingumo įstaigose. Priešingu atveju, sutuoktinių turto, registruoto Norvegijos Karalystėje, dalijimas pagal skirtingas jurisdikcijas, gali turėti nepageidaujamų pasekmių sutuoktinių turto teisinio režimo vientisumui ir lemtų skirtingų valstybių teisės taikymą atskiriems sutuoktinių turtą sudarantiems objektams.
25. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė R. Z. 2018 m. spalio 26 d. rašte nurodė, jog šalių gyvenamosios (deklaruotos) ir darbo vietos yra Norvegijoje, dalis santuokoje įgyto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kurį prašoma padalinti, taip pat yra Norvegijoje, šioje šalyje pradėtas ir santuokos nutraukimo procesas, taigi ieškinys neteismingas Kauno apylinkės teismui (t. 1 b. l. 99). Be to, Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės priešieškinio reikalavimą padalinti juridinio asmens HANDVERKEREN JONAS AS, įmonės kodas 998 339 804, registracijos adresas Toftdahls vei 1D, 0981 Oslas, Norvegija, 40 vnt. paprastąsias vardines akcijas. Atsakovė šios nutarties neskundė, ji yra įsiteisėjusi. Nors atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad jai apskųsti minėtą nutartį sukliudė sveikatos būklė, tačiau iš pateiktos 2019 m. lapkričio 1 d. medicininės pažymos nėra galimybės daryti išvadą, jog būtent nutarties priėmimo laikotarpiu atsakovės sveikata buvo pablogėjusi ir buvo tokia, kad trukdė jai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, juolab, kad atsakovę byloje atstovauja profesionalus teisininkas (advokatas).
Dėl įpareigojimo galutinai suformuluoti priešieškinio reikalavimus Nr. 8 ir 9
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė atsakovei R. Z. galutinį terminą iki 2019 m. lapkričio 8 d. galutinai suformuluoti 8 ir 9 priešieškinio reikalavimus, t. y. priteisti ieškovui 3 elektrinių įrankių dėžes (vertė po 500 Eur) ir plytelių pjoviklį (vertė 1 020 Eur) (iš viso vertė 2 520 Eur), o atsakovei 1 260 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį, priteisti iš ieškovo atsakovei nuo 2018 m. spalio 2 d. ½ dalį šalims priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti).
27. Atsakovė R. Z. atskirajame skunde nurodo, kad teismo reikalavimai itin tiksliai apibūdinti dalintiną kilnojamąjį turtą (įrankius) yra pertekliniai, o prašomos priteisti išlaidos aiškiai apibrėžtos priešieškinio reikalavime.
28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas. Jeigu ieškinys neatitinka CPK 111 ir 135 straipsniuose numatytų reikalavimų, teismas nustato pareiškėjui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
29. Teismo taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo ieškiniui nustatyta daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro dvi svarbiausios dalys – ieškinio dalykas ir jo pagrindas. Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis nagrinėjimas, todėl ieškinį pareiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, galėtų greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Įstatyme ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kad iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). Taigi, iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą iš pareikšto ieškinio apskritai neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės R. Z. suformuluoti priešieškinio reikalavimai – priteisti ieškovui 3 elektrinių įrankių dėžes (vertė po 500 Eur) ir plytelių pjoviklį (vertė 1 020 Eur) (iš viso vertė 2 520 Eur), o atsakovei 1 260 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį, priteisti iš ieškovo atsakovei nuo 2018 m. spalio 2 d. ½ dalį šalims priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti), yra nepakankamai tikslūs, nekonkretūs, t. y. nėra aišku, kokias 3 elektrinių įrankių dėžes atsakovė prašo priteisti ieškovui (t. y. elektrinių įrankių dėžės ir plytelių pjoviklis nėra identifikuoti, nenurodyta jų markė, įsigijimo laikas, elektrinių įrankių dėžėse esantis turinys). Taip pat nėra konkretus reikalavimas priteisti iš ieškovo atsakovei nuo 2018 m. spalio 2 d. ½ dalį šalims priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų (komunaliniams mokesčiams, draudimui, apsaugos paslaugoms apmokėti). Atsakovė nenurodė teismui, už kokio nekilnojamojo turto išlaikymą prašoma priteisti išlaidas, nenurodyta prašomų priteisti išlaidų suma, neidentifikuoti patys komunaliniai mokesčiai.
31. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti teismo išvada ieškinį patenkinti, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ieškinio turinys išdėstomas atsižvelgiant į ieškinio dalyką, t. y. į tai, ko prašo ieškovas. Teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas dokumentas, todėl jo gera valia nevykdant prasideda priverstino išieškojimo procesas – išduodamas vykdomasis raštas, kreipiamasi į antstolį. Vykdomajame rašte turi būti nurodyta su išieškojimu susijusiu rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi, tokio teismo sprendimo, kurio priėmimo pageidauja atsakovė, konkrečiai nesuformuluodama priešieškinio dalyko, priverstinis įvykdymas nebūtų galimas, o tai akivaizdžiai paneigtų teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 straipsnis) ir sukeltų naujų ginčų, taigi teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, kaip pagrindinis civilinio proceso tikslas, nebūtų pasiektas (CPK 2 straipsnis).
32. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
33. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.