Kauno apygardos teismo sprendimas

Ieškovė J. D. pareikštame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės I. U. 91542,60 Lt negrąžintą skolą, 38 143,00 Lt palūkanų (5 proc. dydžio metines palūkanas nuo paskolintos pinigų sumos laikotarpiu nuo 2005-09-27 iki ieškinio pateikimo dienos), iš viso 129 685,60 Lt (37 559,55 Eur), 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2005-09-27 ji LLoyds TBS (duomenys neskelbtini) bankiniu mokėjimo nurodymu į atsakovės banko sąskaitą pervedė 18 000 svarų sterlingų, remiantis LR CK 6.36 str. ir Lietuvos Banko pateiktu oficialiu lito ir užsienio valiutų santykių duomenimis, 2005-09-27 Didžiosios Britanijos svaras sterlingas buvo lygus 5,0857 Lt, taigi bankinio mokėjimo nurodymu pervesta suma atitinka 91 542,60 Lt. Ieškovė pasitikėjo atsakove, nes atsakovė buvo ieškovės sugyventinio motina, todėl rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Žodiniu susitarimu atsakovė pasiskolino pinigus iš ieškovės ir susitarė, kad pinigus grąžins ieškovei kai tik galės, t. y. kai pagerės finansinė atsakovės situacija. Ieškovės suteikta 91542,60 Lt paskola atsakovei iki šiol nėra grąžinta, nors ieškovė ne kartą reikalavo grąžinti paskolintą pinigų sumą. Laiko, kad 2005-09-27 banko mokėjimo nurodymas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Atsakovės veiksmai, ieškovės pinigų priėmimas ir tolesnis disponavimas jais savo nuožiūra, ieškovės nuomone, patvirtina šalių paskolinius teisinius santykius, numatytus CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Be to, ieškovės nuomone, ji neprivalo įrodinėti, kad jos asmeninėje banko sąskaitoje pinigai yra jos, nes jau pats banko pavedimo originalas yra įrodymas, patvirtinantis, kad ji turi pinigų ir juos pervedė I. U.. Atsakovei I. U. nesutinkant su ta aplinkybe, jog ji gavo pinigus kaip paskolą bei nesant rašytinės paskolos sutarties, tačiau neginčijant paties pinigų gavimo fakto - 316078,29 Eur pinigų suma yra perduota (gauta) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl remiantis LR CK 6.237 straipsniu bet kuriuo atveju privalo būti grąžinta asmeniui, kurio sąskaita buvo įgyta. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei teismas vertintų, kad ieškovė, ieškinyje išdėsčiusi faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodė materialiosios teisės normas, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovės nuomonės. Ieškovė taip pat nurodė, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, atsakovė privalo mokėti ieškovei penkių procentų dydžio metines palūkanas už paskolintą 91 542,60 Lt pinigų sumą. Nuo 2005-09-27 bendra mokėtina palūkanų suma – 38 143,00 Lt. Be to, remiantis LR CPK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovė taip pat privalo sumokėti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Atsakovė I. U. atsiliepime į J. D. ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas trečiojo asmens R. U. savarankiškame ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis dėl 18 000 svarų sterlingų pervedimo iš ieškovės į jos sąskaitą ir šio pinigų pervedimo tikslą, bei papildomai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, jog ji įsipareigojo grąžinti tariamos paskolos sumą iki kol jos finansinė padėtis pagerės. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės finansinė padėtis 2005 metų rugsėjį buvo labai gera. Atsakovė 2001-07-13 pardavė žemės sklypą su pastatais už 28 000 Lt; 2003-04-25 pardavė sodo namelį už kurį gavo 8 000 JAV dolerių (pagal galiojusį JAV valiutos kursą – 25 763 Lt); 2003-07-04 pardavė turėtą butą už 25 000 Lt. Taigi, mažiau nei dviejų metų laikotarpyje iki ieškovės tariamos paskolos nurodytos sudarymo datos, atsakovė buvo įgijusi 78 736 Lt grynųjų lėšų. Be to, laikotarpiu nuo 2001 metų iki ieškovės nurodytos tariamos paskolos datos (imtinai) atsakovė taip pat turėjo nuolatines pajamas, gaunamas kaip darbo užmokestį, dirbdama Kauno apskrities viršininko administracijoje budėtoja, bei finansinę paramą gaudavo ir iš savo sūnaus. Šiuo atveju atsakovė jokio paskolos dokumento nepasirašinėjo, valios gauti paskolą bei ją grąžinti neišreiškė. Atsakovės nuomone, nurodytos faktinės aplinkybės įrodo, jog jai ne tik, kad nebuvo jokio pagrindo skolintis iš ieškovės pinigines lėšas, bet ir tai, jog ieškovė pervesdama atsakovei lėšas, disponavo jomis ne kaip savo nuosavybe, o tik atliko lėšų perdavimą pavedimo pagrindais. Kadangi ieškovės reikalaujama pinigų suma iš tiesų yra ne ieškovės ir atsakovės sandorio objektas, bet atsakovės ir R. U. tarpusavio teisinio santykio objektas, laiko, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu, nes veikė tik pavedimo pagrindais ir nedisponavo reikalaujamomis lėšomis nuosavybės teise.Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais R. U. pareikštame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš J. D. ir R. D. 144 200 Lt bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o patikslinęs ieškinio dalyką, papildomai, tuo pačiu ieškinio pagrindu prašė pripažinti pinigines lėšas, gautas pagal 2007-05-10 pirkimo - pardavimo sutartį, registro NR. (duomenys neskelbtini), pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine R. U. ir J. D. nuosavybe. Nurodė, kad jo mama atsakovė I. U. niekuomet nesiskolino pinigų iš jo buvusios sugyventinės J. D., nes jai jų niekada nereikėjo. Ieškinyje minimi 18 000 svarų, kuriuos pervedė ieškovė į jo mamos sąskaitą, 2005-07-27 buvo įnešti jo paties į ieškovės sąskaitą banke ir tai yra jo asmeniniai pinigai. Nurodė, kad ieškovė atvyko į Angliją 2003 metais ir jis su ja pradėjo gyventi. Ji nei santaupų, nei didelių pajamų neturėjo. Jis sumokėjo už ieškovės mokslus ir ją pilnai išlaikė. Ieškovė uždirbdavo minimalias sumas ir jas išleisdavo tik savo reikmėms. Negana to, jis dar paremdavo finansiškai ieškovės tėvus ir atveždavo pinigų į Lietuvą. Ieškovę įsimylėjo, pagyvenus kartu pradėjo planuoti bendrą ateitį ir visiškai pasitikėjo ieškove. Jis tikėjosi sukurti naują šeimą, kartu planavo grįžti į Lietuvą bei įsigyti nekilnojamojo turto. Jų artimą bendrą gyvenimą patvirtina tai, kad jiems gyvenant kartu gimė dvi dukros: (duomenys neskelbtini) gimė T. U., (duomenys neskelbtini) gimė L. U.. Kadangi jis turėjo nuolatines pajamas, uždirbdavo daugiau nei 8 000 litų per mėnesį, turėjo santaupų, todėl nutarė 2005 metais įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje. Nekilnojamojo turto ieškojo jo ir ieškovės tėvai. Tuo tikslu, 2005-11-25 jis su ir ieškove Vilniaus miesto 32-ajame notarų biure kartu sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo R. D. (ieškovės seserį) ir E. D. (ieškovės tėvą) bendrosios dalinės nuosavybės teise arba kiekvieno iš įgaliotojų asmenine nuosavybės teise pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą esantį Lietuvos Respublikoje. Paprastai pinigus parveždavo į Lietuvą pats, kadangi didelių sumų pervedimai yra apmokestinami dideliais komisiniais mokesčiais, tačiau, kai 2005 metų vasarą, dėl didelio užimtumo, neturėjo galimybės grįžti ir pinigus nusprendė tėvams pervesti bankiniu pavedimu. Atsižvelgiant į tai, jog jo sąskaita 2005 metais buvo tik Barclays Bank plc, kuris tuo metu teikė tarptautinių perlaidų paslaugas tik už itin didelius komisinius mokesčius, jis įnešė į ieškovės sąskaitą apie 18 000 svarų sterlingų ir paprašė savo sugyventinės atlikti piniginę perlaidą jo mamai iš jos banko sąskaitos, esančios Lloyds Bank TSP plc, kuriame komisiniai mokesčiai buvo ženkliai mažesni. Tuo tikslu, 2005-07-26 jis nuo savo banko sąskaitos, esančios Barclays Bank plc, nuėmė 13 900 svarų sterlingų ir šią sumą įnešė į Lloyds Bank TLC plc banko skyrių, buvusį šalia paslaugas teikiančio Barclays Bank plc padalinio. Pateiktas jo banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog 13 900 svarų sterlingų buvo pasiimti grynaisiais pinigais Barclays Banko padalinyje, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ieškovės Lloyds Bank TLC banko skyrius kuriame buvo įnešti pinigai į jos sąskaitą, yra (duomenys neskelbtini), t. y. šalimais esančiame banko skyriuje, ką patvirtina kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent minėtus pinigus 2005-09-27 ieškovė jo prašymu pervedė į jo mamos sąskaitą. Gautas pinigines lėšas mama išsiėmė ir laikė namuose, tam, kad pinigus būtų galima panaudoti įsigyjant nekilnojamąjį turtą. 2005 metų gruodžio - 2006 metų sausio mėnesiais, jo ir ieškovės įgaliotiniai, ieškovės artimieji E. D. ir R. D. nurodė, jog yra radę patrauklų nekilnojamojo turto įsigijimo pasiūlymą - žemės sklypą su statiniais, parduodamą už 160 000 Lt. Šio nekilnojamojo turto įsigijimui, jo tėvai perdavė gautus 18 000 svarų sterlingų įgaliotiniam E. D., o dar 17 000 svarų sterlingų, t. y. trūkstamą nekilnojamojo turte įsigijimo kainą, jis pervedė įgaliotinei R. D. 2006-02-03. Taigi, 2006 metų vasario mėnesį įgaliotiniams R. D. ir E. D. buvo perdavęs iš viso 35 000 svarų sterlingų, kuriuos panaudojus 2006-02-08 įgaliotinis E. D. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir už 160 000 litų J. D. vardu nupirko žemės sklypą su statiniais. Žemės sklypas su statiniais buvo nupirktas J. D. asmeninės nuosavybės teise, nepaisant to, jog visą sklypo kainą sumokėjo jis – R. U.. Tokiu būdu įgaliotiniai R. D. ir E. D. pažeidė 2005-11-25 įgaliojimo sąlygas, kuriose buvo numatyta, jog įgyjant turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgaliotiniai privalo vadovautis nuostata, kad įgyjamo turto dalis, tenkanti kiekvienam iš įgaliotojų, turi būti proporcinga kiekvieno iš jų mokamai turto kainos daliai. J. D., disponuodama R. U. pinigais įgytą turtą, 2007-05-10 pardavė už 400 000 litų, iš kurių jis negavo nieko ir tokiu būdu buvo apgautas. Jis netgi nebuvo informuotas apie šio turto pardavimą. 2010 metais sužinojęs apie turto pardavimą, pradėjo reikšti pretenzijas, bet ginčas nebuvo išspręstas. Jis gyveno su ieškove ir vaikais iki 2013 m. pradžios ir tikėjosi, kad pinigus atgaus. 2013 metais kreipėsi ne ginčo tvarka į R. D., prašydamas grąžinti pinigus. Pažymėjo, kad ieškinys pareikštas ieškovei reaguojant būtent į jo 2013-10-01 ir 2013-12-19 pretenzijas, kuriomis kreipėsi į R. D. dėl piniginių lėšų grąžinimo. Mano, kad R. D. su juo gyveno ir vedė bendrą ūkį, gimdė vaikus tik tikslu užvaldyti jo turtą. Ieškovė puikiai žinodama aukščiau išdėstytas aplinkybes drįso ne tik pareikšti ieškinį jo mamai, bet netgi pareikšti jam ieškinį dėl išlaikymo įsiskolinimo dukroms nuo 2011 metų, kai jie kartu gyveno iki 2013 m. pradžios. Nurodė, kad už jo asmenines lėšas - 160 000 Lt, 2006-02-08 ieškovės vardu buvo nupirktas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini). Kadangi šis turtas J. D., atstovaujamos E. D., 2007-05-10 buvo parduotas už 400 000 Lt, kas liudija, kad ieškovė kartu su tėvu ir seserimi uždirbo 240 000 Lt bei atsižvelgiant į tai, kad negalės šio sandorio ginčyti, vienintelis kelias apginti pažeistas teises yra prašyti priteisti iš ieškovės J. D. bei sesers R. D. jo naudai 144 200 Lt. Kadangi ieškovė ir sesuo yra viena šeima, veikė vieningai siekiant išgauti iš jo pinigus, ir neaiški jų pozicija bei gynybos taktika, reiškia ieškinį solidariai priteisti iš J. D. ir R. D.. Ieškinį grindė tuo pagrindu, kad nuo 2004 metų su ieškove gyveno kaip sugyventiniai ir tarp jų susiklostė bendra veikla, o taip pat nepagrįsto praturtėjimo institutu. Nurodė, kad jis su ieškove gyveno kartu Anglijoje nuo 2004 metų iki 2012 m. balandžio mėnesio. Tuomet abu nutarė, kad vyks gyventi į Ameriką. Tokiu būdu jis 2012 m. balandžio mėnesį išvyko į Ameriką tikslu legaliai apsigyventi ir įsikurti, kad galėtų atvykti ieškovė su vaikais. 2012 m. liepos mėnesį ieškovei nupirko bilietą į Ameriką ir ji atskrido pas jį į Los Andželą. Ieškovė sugrįžo į Lietuvą 2012 metų rugpjūčio pabaigoje ir išvyko į Angliją. Kadangi ieškovė Amerikoje nepasiliko, jis, siekdamas išsaugoti šeimą, grįžo 2012 m. rugsėjo mėnesį iš Amerikos į Angliją į jų bendrus namus. Jų bendras gyvenimas nutrūko 2013 m. pradžioje.Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais E. D. pareikštame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės I. U. 70 040 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. U. jam ir R. D. 2005-11-25 buvo išdavęs įgaliojimą Vilniaus miesto 32 - ajame notarų biure. 2006-02-08 R. U. pervedė 17000 svarų sterlingų (70 040 Lt) R. D., kuri tą pačią dieną visą sumą pervedė jam. 2010-11-02 iš Vilniaus miesto 32 - ojo notarų biuro buvo gautas pranešimas, kad įgaliojimas panaikintas ir privaloma grąžinti įgaliojimo originalą bei pateikti R. U. ataskaitą apie veiklą ir atsiskaityti už viską, ką įgaliotiniai yra gavę, vykdydami pavedimus pagal įgaliotojo išduotą įgaliojimą. 2011 metų pradžioje E. D. susitiko su R. U. mama I. U., kuri iš sūnaus turėjo taip pat jai išduotą įgaliojimą tvarkyti visus jo piniginius reikalus. Kadangi E. D. dukra jau negyveno su R. U., jam nebuvo žinomos jo banko sąskaitos, pats R. su juo nebendravo, t. y. pasirinko rašytinį bendravimą per notarą, jis perdavė gautus pinigus jo kitam įgaliotam asmeniui - motinai I. U. prie liudytojo A. V. akių. I. U. patikino, kad ji įneš pinigus į banką, kad turi įgaliojimą tvarkyti sūnaus lėšas banke, ir sūnus sužinos apie grąžintus pinigus greitai. Jei I. U. neperdavė savo sūnui R. U. gautų piniginių lėšų, tai ji yra nepagrįstai praturtėjusi ir privalo grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Grąžinus pinigus I. U., 2011-02-24 į notarų biurą buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo patvirtino, kad jokių veiksmų pagal šį įgaliojimą neatliko ir grąžino įgaliojimo originalą. Pažymėjo, kad jokių pretenzijų po šio pranešimo dėl jų kaip įgaliotinių veiksmų pareikšta iš trečiojo asmens R. U. nebuvo. Apie dukters vardu sudarytus sandorius trečiajam asmeniui buvo gerai žinoma, jis jų niekada neginčijo.

Apeliaciniame skunde ieškovė J. D. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – J. D. ieškinį patenkinti, trečiojo asmens R. U. ieškinį atmesti, arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovės I. U. ir trečiojo asmens R. U. ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nelogiška ir nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovės pervesti 18 000 svarų atsakovei I. U. buvo ne ieškovės paskola, o R. U. pervedimas motinai I. U. nekilnojamojo turto įsigijimui, pasinaudojant J. D. sąskaita. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tik atsakovės I. U. ir trečiojo asmens žodiniais paaiškinimais, kurie tiek jų byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, tiek procesiniuose dokumentuose akivaizdžiai prieštaringi. Atsakovė I. U. teigė, jog 2005-09-27 iš ieškovės J. D. LLoyds TBS (duomenys neskelbtini) bankiniu mokėjimo nurodymu gautus pinigus 18000 GBP perdavė trečiajam asmeniui E. D. grynaisiais pinigais apeliantės 2006-02-08 įsigyto žemės sklypo pirkimui. Tačiau trečiasis asmuo E. D. procesiniuose dokumentuose tokių aplinkybių nepripažino, o atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių įrodyti didelės pinigų sumos perdavimo faktą, nors pinigai arba rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai laikomi perduotais nuo daiktų perdavimo momento. Rašytinės sutarties formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė pinigų perdavimo faktą įrodinėjo tik savo ir pinigų perdavime nedalyvavusio sūnaus paaiškinimais bei kritiškai vertintinais sutuoktinio R. B. U. parodymais. Tačiau net liudytojo parodymai yra prieštaringi byloje įrodinėtoms atsakovės aplinkybėms, nes apeliantė pervedė atsakovei ne 15 000 svarų sterlingų sumą ir jokių pinigų (tokiu atveju) atsakovei ir jos sutuoktiniui pridėti nereikėjo, kas akivaizdžiai patvirtina, kad suinteresuotas liudytojas tik siekia palaikyti artimo giminaičio - sūnaus versiją, tačiau apie ieškovės parvestus pinigus, jų dydį, pinigų išėmimo iš banko ir perdavimo aplinkybes E. D., teisme duodamas paaiškinimus negalėjo išsamiai ir tiksliai paaiškinti, todėl jo parodymai vertintini kaip neobjektyvūs ir nepatikimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino nei liudytojo nurodytų faktinių aplinkybių, nei procesinių teisės normų aspektu - galimybės jas įrodinėti žodiniais paaiškinimais, neatsižvelgė, sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios, jų patikimumo visų byloje esančių įrodymų visumoje (CPK 185 str.).Teismas nevertino oficialaus rašytinio įrodymo - AB SEB banko trečiojo asmens R. U. sąskaitų išrašų laikotarpiu nuo 2011-01-01. iki 2014-05-27, kuriuos atsisakė prijungti prie bylos tuo pagrindu, kad jie yra prijungtoje Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-5703-947/2014 medžiagoje. AB SEB banko trečiojo asmens sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal įgaliojimą I. U. operuoja didelėmis grynųjų pinigų lėšomis (tuo metu trečiasis asmuo yra ne Lietuvoje) 2012-07-23 19 356, 40 Lt sumą įneša į trečiojo asmens sąskaitą, 2011-07-31 17 221,00 Lt sumą įneša, konvertuoja ir perveda trečiajam asmeniui. Tačiau paklausus, iš kur ji turi tokias pinigų sumas, kada jas ir iš ko gavo - nesugebėjo atsakyti į klausimus, o teismas nepašalino pagrįstų abejonių, jog minėtos pinigų sumos galėjo būti panaudotos iš ieškovės pervestų pinigų arba buvo gautos iš E. D. ir grąžintos trečiajam asmeniui. Ieškovės atstovė teikė prašymą įpareigoti atsakovę (arba pačiai atsakovei) pateikti savo AB SEB banko atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašą laikotarpiu nuo 2005-09-27 iki 2006-02-08, kai buvo įsigytas ginčo žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), iš kurio galima būtų nustatyti kaip buvo panaudoti gauti pinigai. Šios aplinkybės itin svarbios, nes tuo laikotarpiu, kai ieškovė 2005-09-27 pervedė pinigus atsakovei (o trečiojo asmens teigimu, kai jis įnešė pinigus į ieškovės sąskaitą 2005-07-26) tiek iš trečiojo asmens 2014-03-28 pateikto patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių, tiek iš žodinių paaiškinimų, akivaizdu, kad šalims ne tik nebuvo žinoma apie ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bet nebuvo nurodyta jokio kito norimo įsigyti konkretaus objekto, kas paneigia teismo padarytą išvadą, jog pinigai buvo pervesti su tikslu žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo.Teismas nepagrįstai sprendime teigia, jog ieškovė nenurodė, kad įrodymas (2005-07-26 kvitas) yra suklastotas, neteikė suklastojimo įrodymų (CPK 184 str.), neprašė skirti ekspertizės, neteikė kitokių įrodymų, paneigiančių šį įrodymą, o ir pats faktas, jog šis kvitas buvo rastas pas R. U. leidžia teismui daryti neabejotiną išvadą, jog jis patvirtina jo pinigų įnešimą į J. D. sąskaitą nurodytą dieną. Pirmiausia, ieškovė pateikė LLoyds banko 2015-12-05 raštą, kuriame patvirtinta, kad bankas negali pripažinti, kad mokėjimo kvitas yra LLoys banko kvitas. Taigi, ar begali būti teismui pateikta svaresnių įrodymų, galinčių sukelti pagrįstas abejones dėl jo suklastojimo fakto. Antra, akivaizdu, kad nei trečiojo asmens The Barclays banko sąskaitos išrašas, nei LLoyds banko 2005-07-26 kvitas negali būti pripažinti tinkamais/tiesioginiais įrodymais, galinčiais patvirtinti atsakovės ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes procesiniuose dokumentuose, nes kvitas yra surašytas ne trečiojo asmens ranka (teismo posėdyje pripažino pats trečiasis asmuo R. U.), kvite nėra duomenų apie pinigus įnešusį asmenį, jame nėra ir pinigus gavusio asmens pavardės. Teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų visumos (CPK 185 str.) ir todėl padarę visiškai nepagrįstas išvadas: ieškovės 2005-07-27 banko sąskaitos išrašo (2 t., b. l. 26). Vadovaujantis logikos dėsniais, jei trečiasis asmuo būtų 2005-07-26 įnešęs 14 000 Anglijos svarų sterlingų, tai atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens motinai jie, atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, buvo pervesti tik 2005-09-27, tai 2005-07-27 jie turėjo būti ieškovės banko sąskaitoje, ir, akivaizdu, jog likutis turėjo būti ne 431,49 svarų sterlingų. Trečia, teismas ne kartą siūlė trečiajam asmeniui R. U. įrodyti jo nurodomą argumentą, jog pinigus per ieškovės banko sąskaitą savo motinai jis pervedė taupydamas bankinius mokesčius, tačiau vėliau nevertino tos aplinkybės, jog trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti The Barclays ir LLoyds bankų mokestinių prievolių skirtumus. Ketvirta, teismas nevertino kito svarbaus rašytinio įrodymo turinio - trečiojo asmens R. U. The Barclays banko atsiskaitomosios sąskaitos išrašo, kuriame prie 2005-07- 26 atliktos operacijos su 13 900,00 svarų sterlingų pinigų suma yra nurodyta „payments“ (liet. mokėjimas) į mokėjimo kortelę, o ne kaip operacija atlikta grynais pinigais. Penkta, teismas nevertino 2013-10-01 trečiojo asmens pretenzijos ir 2013-12-19 pakartotinės pretenzijos, pateiktų ne J. D., o R. D. ikiteisminio proceso metu, patvirtinančių ne tik, kad trečiojo asmens pozicija proceso metu pastoviai keičiasi pagal situaciją, bet ir tai, kad trečiasis asmuo turėjo pretenzijų tik dėl 86 354, 90 Lt/ 17000,00 GBP lėšų grąžinimo, pervestų 2005-11-25 įgaliojimo pagrindu, kurias pretenzijose nurodė tik kaip „galimai galėjusias būti panaudotas ginčo turto įsigijimui“. Jokių pretenzijų J. D. trečiasis asmuo nei dėl 17 000 GBP, nei juolab dėl 18 000 GBP pinigų sumos neturėjo. Šešta, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo pakankamai pajamų/piniginių lėšų, kad paskolinti atsakovei, nes vadovavosi tik trečiojo asmens vienašališkais ir melagingais paaiškinimais, kad ji nieko nedirbo (tik studijavo), nes netinkamai įvertino ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais įrodyta, kad ji turėjo pakankamai pajamų pervesti atsakovei 18000 svarų sterlingų, nes dirbo ne pas vieną darbdavį.Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika, pripažino, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas bei teigė, kad prievolės gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, tačiau nematė pagrindo svarstyti nepagrįsto I. U. praturtėjimo J. D. sąskaita pagrindo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Atsakovei I. U. nesutinkant su ta aplinkybe, jog ji gavo pinigus kaip paskolą bei nesant tarp šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties, tačiau neginčijant paties pinigų gavimo fakto, t. y. kad 26 512,57 Eur pinigų suma yra perduota (gauta tokiu atveju) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, remiantis CK 6.237 str., atsakovė bet kuriuo atveju privalo grąžinti ieškovei pinigus, kuriuos įgijo jos sąskaita. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjęs bylą iš esmės, privalėjo ginčo santykiui taikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui nemačius pagrindo svarstyti nepagrįsto I. U. praturtėjimo J. D. sąskaita pagrindo - liko neatskleista bylos esmė. Teismas nepagrįstai patenkino trečiojo asmens R. U. reikalavimus. Trečiasis asmuo pradiniu patikslintu ieškiniu - tiesiog prašė solidariai iš atsakovių priteisti 144 200 Lt sumą, 2015-12-04 patikslintu ieškiniu (kurio metu pakeitė tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką) prašė pripažinti bendrosios jungtinės veiklos susitarimo pagrindu sudarytą ne nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), 2006-02-08 d. įsigijimo sandorį, bet 2007-05-10 pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu gautas lėšas pripažinti bendrąja jo ir ieškovės jungtine nuosavybe bei priteisti solidariai šią sumą iš abiejų atsakovių. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto (turimo, o ne parduoto) bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės - asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti/(o ne parduoti) turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-28. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Šalys nebuvo sudarę nei rašytinės, nei žodinės jungtinės veiklos sutarties, nors pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė. R. U. nenurodė/neatliko nė vieno konkliudentinio veiksmo, galinčio patvirtinti, jog jis turėjo valią sukurti/gauti bendra jungtine veikla pajamas. Trečiojo asmens neveikimas, nesidomėjimas nei įsigyjamu, nei turimu, nei parduodamu turtu, nei gautomis lėšomis ir jų paskirstymu 2006-2007 metais patvirtina, jog jokios bendros jungtinės tarp J. D. su trečiuoju asmeniu nebuvo, nes visus aktyvius veiksmus J. D. vardu atliko jos tėvas E. D.. Pirmosios instancijos teismui tik po septynių metų atsiradęs tokio pobūdžio reikalavimas, nesukėlė abejonių trečiojo asmens sąžiningumu bei tokio reikalavimo pagrįstumu. Apeliantės nuomone, jeigu šalis nereikalavo ir teismas nepripažino, jog šalys kaip bendraturčiai įsigijo turtą (duomenys neskelbtini), tai negali bendromis pajamomis būti pripažįstami pinigai, gauti, parduodant daiktą ir už jį gaunant pinigus. Pasikeitus turto rūšiai (CK 1.97 str.), t. y. vietoje parduodamo daikto (CK 1.98 str.) gavus pinigus (CK 1.100 str.) - turto rūšies pokyčių turto teisinis režimas nepakinta ir lėšos, gautos pardavus asmeninės nuosavybės teise J. D. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, taip pat yra jos asmeninė nuosavybė ir negali tapti bendromis jungtinėmis lėšomis. Be to, bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių, nesant partnerystės), turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą, todėl teismas tiek priimdamas tokį ieškinį, tiek tenkindamas tokį ieškinį, akivaizdžiai išėjo už pareikšto ieškinio reikalavimo ribų. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu, todėl vienašalis trečiojo asmens noras pasidalinti tik pelnu už (duomenys neskelbtini) parduotą žemės sklypą yra absoliučiai nesąžiningas ir neteisėtas, nes jokių sudaryto susitarimo nei raštu, nei žodžiu sąlygų apskritai nenurodė. Duodami paaiškinimus teismui, tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo labai aiškiai ir vienodai nurodė aplinkybes, susijusias su jų kaip sugyventinių, bendrai įsigytais daiktais, t.y. kad jie bendrai pirkdavo tik smulkmenas, buičiai reikalingus daiktus, maistą, niekada nevedė bendro ūkio ir kiekvieno uždirbti pinigai buvo asmeniniai. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neneigė fakto, jog bendro gyvenimo metu jų pinigai visada buvo atskiri - jie neturėjo bendros banko sąskaitos, kaip yra įprasta daryti partneriams Anglijoje.Teismas netinkamai nustatė procesinių palūkanų priteisimo datą. Teismas skundžiamu sprendimu iš apeliantės procesines palūkanas priteisė nuo 2014-02-03, nors trečiojo asmens R. U. pirminį ieškinį teismas priėmė tik ištaisius trūkumus ir pateikus 2014-03-28 patikslintą ieškinį. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu trečiasis asmuo 2015-12-04 pateikė patikslintą ieškinį, o teismas leido pakeisti tiek ieškinio pagrindą, tiek ieškinio dalyką. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies akivaizdu, jog būtent šio 2015-12-04 patikslinto ieškinio reikalavimus, teismas ir tenkino. Taigi, teismo tenkintas 2015-12-04 trečiojo asmens patikslintas ieškinys, o ne 2014-02-03, net nepriimtas, ieškinys, kuris buvo pareikštas visai kitu teisiniu pagrindu, nei prieš tai pareikšti ieškiniai.Teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės visas trečiojo asmens R. U. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog trečiojo asmens R. U. patikslintą ieškinį tenkina J. D. atžvilgiu, o solidarios atsakovės R. D. atžvilgiu patikslintas ieškinys atmestinas. Vadinasi, ieškinys tenkintas tik iš dalies. Tačiau rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog tenkino ieškinį pilnai ir priteisė iš atsakovės J. D. 100 procentų trečiojo asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų - 145 Eur žyminio mokesčio, 160,68 Eur už dokumentų vertimą ir 888 Eur, turėtų išlaidų advokato pagalbai, kas bendroje sumoje sudaro 1193,68 Eur. Akivaizdu, jog ieškinį tenkinus tik vienos atsakovės atžvilgiu, t. y. kitos atsakovės atžvilgiu jį atmetus, galėjo būti patenkinta tik 50 procentų - 596,84 Eur, trečiojo asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų.Atsakovė R. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą patenkinti, priteisti iš trečiojo asmens R. U. ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovė sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad teismas privalėjo vertinti ir atsižvelgti į trečiojo asmens R. U. surašytas 2013-10-01 ir 2013-12-19 pretenzijas bei jų turinį, kuriose R. U. reikalauja ne patikslintame ieškinyje reikalaujamos priteisti 144 200 Lt/41763,21 Eurų sumos bendros jungtinės veiklos pagrindu iš J. D., o grąžinti kaip be pagrindo įgytą turtą 86 354, 90 Lt/ 17000, 00 GBP lėšų, pervestų 2005-11-25 įgaliojimo pagrindu, kad pretenzijų J. D. trečiasis asmuo nei dėl 17000 GBP, nei juolab dėl 18 0000 GBP pinigų sumos neturėjo ir ieškinys teisme buvo pareikštas, tik gavus atsakovei I. U. ieškinį dėl skolos grąžinimo, kaip gynybinė versija. Minėtos pretenzijos buvo siųstos adresu, kuriame atsakovė faktiškai negyveno ir niekada nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos, o R. U. atsakovės gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini) visada buvo gerai žinoma. Todėl tokių ieškovo veiksmų negalima pripažinti sąžiningais nuo pat pradžių, nes pretenzijos sąmoningai siuntinėjamos, aiškiai žinant, kad jos nepasieks adresato.2011-02-24 atsakovė atsiskaitė su R. U. pagal įgaliojimą, parašydama į Vilniaus notarų biurą pranešimą, jog pagal 2005-11-25 įgaliojimą neatliko jokių veiksmų, galinčių sukelti R. U. teisių ir/ar pareigų. Tuo metu jokių pretenzijų per protingą terminą nebuvo pareikšta, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.Teismo sprendime padaryta išvada, jog R. U. pasitikėjo J. D. šeima yra absoliučiai nepagrįsta, nes jokio pasitikėjimo iš jo pusės niekada nebuvo, R. U. pervedė pinigus tik pasirašęs įgaliojimą, o juos tėvui grąžinus I. U., akivaizdu, jog net motinai liepė įnešti į jo banko asmeninę sąskaitą.Atsakovė sutinku su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog tenkinus ieškinį tik iš dalies, trečiojo asmens 50 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų negali būti priteista iš J. D..

Atsakovė I. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovės I. U. naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas teisingai aiškino ir taikė LR CK 6.870 straipsnio nuostatas, teisingai nustatinėjo sąlygas paskolos sutarčiai įrodyti, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog mokėjimu pavedimu buvo perduotas atsakovei paskolos dalykas bei neįrodė atsakovės įsipareigojimo grąžinti šiuos pinigus. Proceso dalyviai - ieškovė ir tretieji asmenys, prašė priteisti ir pretendavo į tuos pačius pinigus, kurie iš tiesų buvo R. U.. Todėl teismas detaliai aiškinosi visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl pinigų įgijimo, šalių galimybes juos turėti ir įgyti turtą. Teismas aiškindamas ieškovės nurodomą sutartį, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pagrindiniais principais, prioritetą teikdamas šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams, sudarant sutartis. Teismas teisingai nustatė byloje, kad ieškovė pinigus atsakovei persiuntė R. U. prašymu nekilnojamojo turto pirkimui, kuriuos jis pats įnešė į J. D. sąskaitą banke. Taigi, atsakovei persiųstu pinigų savininku buvo R. U.. Nors apeliantė ginčija šias aplinkybes, tačiau skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų įrodymų visuma.Nepagristas apeliantės prašymas jos reikalavimą kvalifikuoti pagal LR CK 6.237 straipsnio nuostatas. Byloje nėra jokių sąlygų taikyti minėtą normą. Teisminėje praktikoje ne kartą paminėta, kad vertinant prievolės egzistavimą, svarbu atsižvelgti į tikruosius asmenų ketinimus pinigų pervedimo metu, jų ketinimus reikalavimų teismui pareiškimo metu, susiklosčiusius santykius tarp šalių, aplinkybę, ar pinigų pervedimo metu juos pervedęs asmuo ketino šias sumas susigrąžinti. Šiuo atveju ieškovės ketinimas susigrąžinti atsakovei pervestus pinigus atsirado tik po sūnaus pretenzijos ieškovės seseriai R. D. grąžinti pinigus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir susitarimus nepagristo praturtėjimo institutas šioje byloje negali būti taikomas.Nors ieškovė apeliaciniu skundu įrodinėja, kad jai turėjo būti priteisti pinigai kaip paskola ar be pagrindo perduoti pinigai, tačiau šioje dalyje ginčija ir teismo išvadą, kuria teismas nustatė, kad atsakovei persiųsti pinigai - 18000 svarų, buvo perduoti ieškovės tėvui E. D., už kuriuos jis nupirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ieškovės vardu. Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nebuvo pateiktas rašytinis pakvitavimas, kuriuo atsakovė perdavė 18 000 svarų E. D., tačiau šią aplinkybę teismas nustatė iš eilės byloje surinktų įrodymų visumos. Šią aplinkybę paaiškino ne tik atsakovė, liudytoju apklaustas jos sutuoktinis B. U., trečiasis asmuo R. U., bet ir pateikti rašytiniai įrodymai, kuriuos teismas ištyrė visapusiškai.Nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad šioje byloje pastoviai keitėsi trečiojo asmens R. U. pozicija pagal situaciją. R. U. pozicija ne tik, kad visą laiką buvo nuosekli, bet ji atitiko ir byloje surinktus įrodymus. Ta aplinkybė, kad advokato G. Č. kontoros advokatai išstudijavę pateiktus dokumentus, išsiuntė R. D. pretenziją dėl 17000 svarų grąžinimo, jokiu būdu nepatvirtina trečiojo asmens pozicijos pasikeitimo. Akivaizdu, kad ieškovė J. D., jos sesuo R. D. ir jų tėvas E. D. visi veikė prieš trečiąjį asmenį, siekdami užvaldyti jo lėšas. 2005 m. ieškovės artimieji E. D. ir R. D. nurodė, jog yra radę patrauklų nekilnojamojo turto įsigijimo pasiūlymą - žemės sklypą su statiniais, parduodamą už 160000 Lt. Šio nekilnojamojo turto įsigijimui, atsakovė ir perdavė 2005 m. gruodžio mėn. gautus 18’000 svarų įgaliotiniam E. D., o dar 17 000 svarų, t.y. trūkstamą nekilnojamojo turto įsigijimo kainą, sūnus pervedė įgaliotinei R. D. 2006-02-03. Taigi, 2006 metų vasario mėnesį įgaliotiniams R. D. ir E. D. buvo perduota iš viso 35000 svarų sterlingų, kuriuos panaudojus 2006-02-08 įgaliotinis E. D. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir už 160’000 Lt J. D. vardu nupirko žemės sklypą su statiniais.Tai, kad trečiasis asmuo R. U. nereiškė reikalavimo pripažinti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) bendrąja nuosavybe, nes jis buvo parduotas ieškovės, nereiškia, kad trečiasis asmuo negali pretenduoti į lėšas, kurios buvo gautos pardavus šį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio vedimas, bendro turto kūrimas abiejų iš bendro ūkio gautomis lėšomis bei bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukurti dalinę nuosavybę. CK yra numatyta piliečių teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Tokiai sutarčiai privaloma rašytinė forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės šio pobūdžio sutartims nėra numatytos. Įstatyme įtvirtinta nuostata, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Būtent pagal minėtas nuostatas R. U. pagrįstai pripažintas lėšų, gautų pardavus turtą bendraturčiu. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Pagal šalių bendro gyvenimo metu galiojusius įstatymus ir šiuo metu galiojančio CK 4.47 straipsnio nuostatas nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir įgyjant turtą sandoriu. Teismas visiškai teisingai nurodė aplinkybes ir aptarė įrodymus apie tai, kaip trečiasis asmuo prisidėjo prie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) įgijimo.Trečiasis asmuo R. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės trečiojo asmens R. U. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagristas, teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumų. Visi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, dėstomi painiai ir smulkmeniškai, gerokai nukrypstant nuo bylos esmės ir pagrindinio ginčo dalyko šioje byloje. Ieškovė apeliaciniu skundu siekia pasisakyti dėl atskirų, teisiškai mažiau reikšmingų bylos duomenų, neturinčių esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Dėl tų bylos duomenų, kurie teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip svarūs ir reikšmingi atmetant ieškovės ieškinį, ieškovė arba nutyli, arba bando juos sukritikuoti kaip nepatikimus. Ieškovės teisinė argumentacija neatitinka teisminės praktikos tokio pobūdžio ginčuose ir pažeidžia teisės normų reikalavimus.Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.