- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-12
- Bylos Nr.
- e2S-200-855/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-01096-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- M. Š.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) M. Š. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės J. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui M. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. Š., prašydama: 1) nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 389 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės, šią sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus naudai 3 885 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Taip pat ieškinyje ieškovė J. V. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti atsakovą M. Š. mokėti nepilnamečiam sūnui J. Š. laikiną išlaikymą po 389 Eur kas mėnesį, kol bus išnagrinėta civilinė byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Utenos apylinkės teismas Ignalinos rūmai Švenčionyse 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ieškovės J. V. prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo M. Š. laikiną išlaikymą vaikui J. Š. kas mėnesį mokant po 300 Eur nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje priėmimo; ieškovę J. V. paskirdamas šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
4. Visų pirma pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo praktiką orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams tenkinti, laikytinas minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu (nuo 2025 m. sausio 1 d.) yra 1038 Eur (neatskaičius mokesčių), arba 777 Eur (atskaičius mokesčius). Taip pat pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis turi būti mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, o tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį. Šiuo metu (nuo 2025 m. sausio 1 d.) kiekvienam vaikui mokama 122,50 Eur dydžio išmoka.
5. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuotą teismų praktiką, įvertinęs tai, kad atsakovas ieškovės pateiktais duomenimis nuo 2025 m. kovo mėn. neteikia išlaikymo vaikui, vaiko amžių (5 metai), kad išsamių duomenų apie ieškovės bei atsakovo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, sveikatos būklę byloje nėra, sprendė, jog yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Tokio dydžio laikinas materialinis išlaikymas nepilnamečiam vaikui (iš esmės nesprendžiant ginčo), teismo vertinimu, pakankamas tam, kad laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugotas nepilnamečio vaiko turtiniai interesai.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atsakovas M. Š. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Atsakovas nebuvo informuotas apie teisme sprendžiamą klausimą, t. y. apie ieškovės pateiktą prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovo nuomonės dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo nebuvo paklausta, nors Utenos apylinkės teismo praktikoje kitose analogiškose bylose šalys yra informuojamos teismo pranešimais, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių bus nagrinėjamas tam tikrą teismo paskirtą datą/laiką, paprašoma atsakovų ir vaiko teises atstovaujančios institucijos iki teismo nurodytos datos/laiko pateikti atsiliepimą/nuomonę į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju atsakovui tokia galimybė nebuvo sudaryta. Taip pat nebuvo gauta valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos nuomonė.
6.2. Ieškovė pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri buvo pagrindas teismui priimti tikrovės neatitinkančiais duomenimis pagrįstą skundžiamą teismo procesinį sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog „<...> sūnaus gyvenamoji vieta yra su ieškove, kuri faktiškai vykdo jo išlaikymo pareigą, padengdama visas būtinas ir papildomas vaiko išlaidas. Atsakovas nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti vaiką“. Remdamasis šiomis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis bei ieškovės pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, teismas sprendė, jog atsakovui nuo 2025 m. kovo mėn. neteikiant išlaikymo vaikui, yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Pabrėžtina, jog ieškovė teismui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, neva nuo kovo mėnesio atsakovas išlaikymo vaikui nebeteikia, kad visas būtinas ir papildomas išlaidas padengia tik viena ieškovė, todėl teismas vadovavosi ir grindė savo sprendimą tokiomis tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu atsakovas kiekvieną mėnesį, įskaitant kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius, bankiniais pavedimais ieškovei perveda po 250 Eur vaiko išlaikymui, o kai kuriais mėnesiais, pagal poreikį, ir daugiau. Tad nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovas nebeteikia išlaikymo vaikui nuo kovo mėnesio, kaip ir netiesa, kad ieškovė viena padengia visas vaiko išlaikymo išlaidas. Be to, valstybės skiriamus vaiko pinigus gauna išimtinai tik ieškovė, atsakovas geranoriškai sutikęs ir su ieškove yra sutarę, kad vaiko pinigus vaiko naudai leidžia ieškovė.
6.3. Ieškovė ne tik nurodė teismui netiesą, nuslepiant atsakovo mokėjimus vaikui, bet ir nuslėpė, kad atsakovas, kaip tėvas, aktyviai ir noriai dalyvauja vaiko auklėjime, bendravime ir skiria tam savo laiką bei lėšas. Vien rugpjūčio mėnesį atsakovas sūnų du kartus buvo nuvežęs prie jūros: Lietuvoje (į Palangą) bei Latvijoje (į Ventspilį), siekdamas, kad būtų nauda vaiko sveikatai. Vaiko laisvalaikiui atsakovas asmenines lėšas skiria, neatsižvelgiant į jo atliekamus bankinius pavedimus ieškovei, pavyzdžiui, vien tik apsigyvenimui su sūnumi rugpjūčio mėn. pajūryje Ventspilyje (Latvija) atsakovas išleido 198 Eur; aplankė Rygos zoologijos sodą, aplankė Ventspilio pajūrio muziejų. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ne viena vykdo vaiko išlaikymo pareigą, ne viena apmoka „visas būtinas ir papildomas išlaidas“, ir paneigia aplinkybes, kad atsakovas nuo kovo mėnesio nebeteikia išlaikymo vaikui. Atsakovo teikiamas nuoseklus vaiko išlaikymas, įskaitant rūpestis jo laisvalaikiu ir sveikata, nesudaro jokio pagrindo ar kokių nors abejonių dėl išlaikymo neteikimo ateityje. Taigi, ieškovei nurodžius teismui neteisingus duomenis, kad atsakovas nuo kovo mėnesio išlaikymo vaikui nebeteikia ir nuo to laiko ji tik viena apmoka vaiko išlaikymo išlaidas, kuo iš esmės rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį, nebelieka jokio teisinio pagrindo, kaip ir jokios menamos grėsmės byloje, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ar kad vaiko interesai bus pažeisti.
Atsiliepimas
2. Ieškovė J. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atsakovo atskirąjį skundą atmesti, priteisti ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pagal teismų praktiką laikinas išlaikymas priteisimas tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių. Todėl apelianto argumentas, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu teismas buvo suklaidintas dėl to, kad išlaikymas nuo 2025 m. kovo mėn. nėra teikiamas, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
7.2. Atsakovas nurodo, kad jis teikia vaikui 250 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, darytina išvada, kad atsakovo teikiamas 250 Eur išlaikymas vaikui buvo nepakankamo dydžio, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad būtent 300 Eur išlaikymo dydis, teiktinas atsakovo, atitiks šalių nepilnamečio vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir laikytinas pagrįstu. Be to, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis (drabužiais, maistu ir kt.). Kai kurių iš vaiko poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, sveikatos paslaugų, dviračio, paspirtuko įsigijimas ir kt. apmokėjimas). Šiuo atveju jas patiria ieškovė, su kuria vaikas faktiškai ir gyvena. Atsakovas, bendraudamas su vaiku, patiria tik vienkartines išlaidas (pvz. maistas, pramogos ir pan.), tačiau būtent ieškovė privalo tenkinti ne tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, būstas, apranga ir pan.), bet ir kitus vaikui svarbius poreikius (ugdymas, sveikata ir pan.), todėl šiems poreikiams tenkinti privalo būti priteisiamas išlaikymas iš tėvo nepaisant to, kad jis, bendraudamas su vaiku, patiria tam tikras vienkartines išlaidas.
Šalies argumentai
7.3. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, neprašo sumažinti iš jo priteistą laikiną išlaikymą, jis tik prašo nutartį panaikinti. Atsakovas atskirajame skunde nenurodo, kad vaiko poreikiai yra mažesni, nei nurodė ieškovė ar mažesni nei vienas MMA, taip pat neįrodinėja, kad priteistas laikinas išlaikymas objektyviai viršija jo finansines galimybes jį mokėti. Tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, šia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Todėl visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Nagrinėjamu atveju pritaikant laikinąsias apsaugos priemones būtent ir buvo nustatytas minimalius vaiko užtikrinantis laikinas išlaikymas, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką.
7.4. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis, prieš sprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), privalomai teismo turėjo būti informuotas. Teisiniame reglamentavime nurodyta, kad tik tais atvejais, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Šiuo atveju tokios būtinybės nebuvo, todėl ir procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
4. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų
5. Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.
6. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantas M. Š., tiek ieškovė J. V. kartu su savo procesiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui skundžiamą 2025 m. rugsėjo 9 d. teismo nutartį; AB Swedbank išrašą apie atsakovo mokėjimo pavedimus kovo-rugpjūčio mėn.; nuotraukas iš 2025 m. vasaros atsakovo su sūnumi kelionių į Palangą ir Ventspilį, apmokėjimo kvitą; nuotraukas bei susirašinėjimų su ieškove fragmentus. Šiais naujai pateiktais įrodymais apeliantas grindžia savo poziciją, jog ne tik ieškovė rūpinasi jų bendru sūnumi, tačiau ir atsakovas aktyviai dalyvauja sūnaus gyvenime, jo rūpinasi, dėl ko patiria papildomas išlaidas (pvz., drabužiams, laisvalaikiui ir pan.). Ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą taip pat pateikė įrodymus – 2025 m. rugsėjo 2 d. Sprendimą dėl vaikui nustatyto neįgalumo; mokėjimo kvitus (už vaiko pramogas žaidimų kambaryje, keramikos užsiėmimus, muziejų lankymą, viešbučių kambarių nuomą, dviratį, paspirtuką); šalių susirašinėjimo fragmentą.
7. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta iš karto po ieškinio priėmimo, t. y. atsakovas neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir atitinkamai savo poziciją pagrindžiančių įrodymų, taip pat į tai, kad abiejų šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės ginčą sprendžiant iš esmės pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, abiejų šalių pateiktus įrodymus prijungia prie bylos medžiagos ir dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti. Atkreiptinas dėmesys, kad visi šalių į bylą pateikti įrodymai bus įvertinti tik bylą nagrinėjant iš esmės, šio apeliacinio proceso metu yra sprendžiami tik laikino šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymo priteisimo klausimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
9. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis teismas priteisė iš atsakovo (apelianto) M. Š. šalių nepilnamečiam vaikui laikiną periodinį kasmėnesinį 300 Eur išlaikymą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ir prašo ją panaikinti pilna apimtimi. Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tuo, jog turi būti įvertinta tai, kad jis kiekvieną mėnesį, įskaitant kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius, bankiniais pavedimais ieškovei perveda po 250 Eur vaiko išlaikymui, ko teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nežinojo, taip pat papildomai prisideda prie vaiko išlaikymo (pvz., perka drabužius, maistą, žaislus, praleidžia laisvalaikį, keliauja ir pan.), todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti.
10. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės J. V. prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Be to, CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
12. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
13. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).
14. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Ši priemonė taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Pažymėtina, kad, šiuo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Minėta, kad abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas privalo teikti vaikams išlaikymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas.
15. Teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti laikiną išlaikymo dydį, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų bylos nagrinėjimo metu būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK3.192 straipsnio 2 dalis). Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios ginčo šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad mažesnis nei MMA išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi, gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis.
18. Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką kasacinis teismas nurodė, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga, išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.
19. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. Nutarimu Nr. 709, nuo 2025 m. sausio 1 d. (būtent į 2025 metų laikotarpį patenka skundžiama 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartis) 1 MMA dydis yra 1 038 Eur; atskaičius mokesčius – 777 Eur. Tokiu atveju, kiekvienam iš tėvų tenkanti išlaikymo suma – 388,55 Eur.
20. Atsižvelgiant į nurodytą tiek teisinį reglamentavimą, tiek šiuo aspektu suformuluotą teismų praktiką, vertinant tai, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo laikinojo išlaikymo dydis vaikui neviršija nuo 2025 metų esamo MMA dydžio, laikytina, kad ieškovė įrodė minimalius vaiko poreikius, kurių tenkinimui yra reikalingas ne mažesnis nei 388,55 Eur / mėn. periodinis kiekvieno iš tėvų išlaikymas.
21. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, priteistą iš atsakovo vaiko išlaikymo dalį sumažino valstybės mokamos vaikui išmokos dalimi, kurią nuo 2025 metų sudarė 122,50 Eur suma (777 Eur – 122 Eur / 2), ir priteisė iš atsakovo periodinį kasmėnesinį laikiną išlaikymą 300 Eur apimtyje.
22. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis ir joje padarytos išvados dėl laikinojo išlaikymo vaikui priteisimo iš atsakovo po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra pagristos ir teisėtos.
23. Apelianto argumentai, jog skundžiama nutartis buvo priimta remiantis ieškovės į bylą pateiktais tikrovės neatitinkančiai duomenimis, t. y. kad vaiko išlaikymo pareiga nebuvo vykdoma nuo kovo mėnesio, - nagrinėjamu atveju iš esmės neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi laikinosios apsaugos priemonės dėl laikinojo išlaikymo vaikui priteisimo pagal teismų praktiką gali būti taikomos ne tik tuo atveju, kuomet išlaikymo pareiga nėra vykdoma apskritai, tačiau ir tuomet, kai išlaikymas vaikui teikiamas tik iš dalies. Šiuo nagrinėjamu atveju byloje (sprendžiant klausimą dėl laikinojo išlaikymo vaikui teikimo) nėra ginčo, kad atsakovas kas mėnesį perveda ieškovei vaiko išlaikymui po 250 Eur (tą patvirtina tiek ieškovės, tiek ir atsakovo į bylą pateikti banko išrašai), tačiau nei ir esant šiems įrodymams apie kasmėnesinio 250 Eur išlaikymo vaikui teikimą, akivaizdu, kad atsakovo teikiama 250 Eur išlaikymo suma nepatenkina net minimaliai būtinųjų vaiko poreikių, todėl teismas pagrįstai priteisė laikiną 300 Eur dydžio išlaikymą.
24. Svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovas, teigdamas, jog vaiko poreikiams kas mėnesį turėtų pakakti 500 Eur (turint omeny, kad jo skiriama išlaikymo suma yra 250 Eur), nepateikė teismui jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, t. y. nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo siūlomas mokėti išlaikymas užtikrins jo vaiko būtinuosius poreikius maistui, drabužiams, būstui, sveikatai, lavinimui ir kt. Taip pat atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis galimai neturi galimybės tokio išlaikymo vaikui teikti.
25. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas prieš spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo pareigą (arba vadovaujantis nusistovėjusia teismo tvarka) informuoti ir leisti pasisakyti pačiam atsakovui, laikytini nepagrįstais. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendžia nedelsiant (bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; išimtiniais atvejais per septynias darbo dienas) ir tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi pranešti apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad toks pranešimas atsakovui būtų būtinas, kadangi, visų pirma, prašomo priteisti laikinojo vaiko išlaikymo dydis neviršijo nustatyto minimalaus orientacinio išlaikymo dydžio (1 MMA); antra, byloje nebuvo duomenų (tarp kitko, jų atsakovas neteikė ir apeliaciniame procese, ir apskritai nenurodė ir neįrodinėjo) apie sunkią atsakovo finansinę padėtį. Pažymėtina, jog atsakovui buvo pranešta apie teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovui buvo suteikta galimybė pateikti atskirąjį skundą, kuriame jis turėjo galimybę nurodyti nesutikimo su ieškovės prašymu argumentus, teikti ieškovės nurodomas aplinkybes paneigiančius įrodymus bei savo argumentus patvirtinančius įrodymus, atsakovas šia teise pasinaudojo pateikdamas atskirąjį skundą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo nuomonė nebuvo išklausyta. Visus atsakovo nurodytus argumentus ir juos lydinčius įrodymus apie atsakovo papildomą prisidėjimą prie šalių sūnaus išlaikymo nagrinės ir vertins pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėdamas iš esmės.
26. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu faktinė šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra su ieškove, kuriai tenka rūpintis kasdiene vaiko buitimi, ugdymu, sveikata ir į tai, kad priteisiant laikiną išlaikymą turi būti patenkinti ne tik baziniai vaiko poreikiai, tačiau laikinas išlaikymas turi būti pakankamas visapusiškam vaiko vystymuisi, į tai, kad ieškovės prašomo priteisti laikino išlaikymo dydis neviršija 2025 m. taikyto MMA dydžio, be to, byloje atsakovas nepateikė duomenų, kad jis nėra finansiškai pajėgus mokėti prašomo dydžio išlaikymą, atsakovas taip pat neginčijo vaiko poreikių, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl laikino išlaikymo priteisimo būtinumo 300 Eur/mėn. apimtyje nepilnamečio vaiko interesų apsaugos užtikrinimo tikslu.
27. Nors atsakovo nurodomos aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, jog jis nemažai laiko leidžia su vaiku ir tuo metu tenkina vaiko poreikius, tačiau laikotarpiu, kuomet šalių nepilnametis bendrauja su atsakovu, ieškovei, su kuria faktiškai vaikas gyvena, tenka pareiga užtikrinti esminius, tiek kasdienius, tiek nekasdienius, vaiko poreikius, kuriems užtikrinti reikalingos pastovios vaiko išlaikymo išlaidos. Įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui iš atsakovo priteisimas reikalingas, nes jis skirtas apsaugoti būtiniausius vaiko interesus, kad būtų patenkinti būtinieji vaiko poreikiai, tokie kaip maistas, apranga, būstas, sveikata, mokslas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (laikino išlaikymo priteisimą), siekdamas laikinai (iki bylos išnagrinėjimo) sureguliuojant esamą situaciją, kad būtų reguliari ir aiški atsakovo nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti skiriama suma iki sprendimo byloje priėmimo.
28. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo, priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka.
29. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad klausimą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (įskaitant ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su nagrinėjamais procesiniais klausimais, tame tarpe ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių) turės būti išspręstas pirmosios instancijos teismo bylą išnagrinėjus iš esmės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Apelianto (atsakovo) M. Š. atskirąjį skundą atmesti.
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.