- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-459-843/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52373-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- A. L.
- Nukentėjusysis
- J. Š.
- Advokatai
- Marija Bartaševičiūtė
- Kategorijos
- 1.1.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. L. nuteista už tai, kad 2018 m. gegužės 20 d., apie 22.00 val., daugiabučio namo laiptinėje, žodinio konflikto metu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją J. Š., taip ją pargriovė ant laiptų, jai stovinčiai su ranka sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį bei su koja spyrė ne mažiau kaip vieną smūgį į kojos sritį, taip J. Š. padarydama odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniajame smilkinyje, dešinėje plaštakoje, kairiajame dilbyje, poodines kraujosruvas akies viršutiniame voke, kairiajame dilbyje, kairėje blauzdoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai, dalinio įrodymų tyrimo metu gauti duomenys,
Šalies argumentai
2. Nuteistoji A. L. apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2019 m. balandžio 24 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendį ir ją išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Įvykis nebuvo ištirtas visapusiškai ir objektyviai, nes dėl to paties įvykio yra atliktas kitas ikiteisminis tyrimas (byloje Nr. 01-1-36523-18), kuriame įtariamoji yra J. Š. Kadangi dėl to paties įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, tai lėmė, jog teismas negalėjo teisingai, objektyviai ir pilnai išnagrinėti šį įvykį. Taip pat nebuvo ištirta, ar nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. A. L. buvo užpulta ir tik gynėsi nuo J. Š. 2019 m. balandžio 3 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-437-804/2019, kurioje J. Š. buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to paties įvykio, dėl kurio A. L. yra pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šioje byloje. Todėl, apeliantės vertinimu, teismas padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas.
2.2. Skunde taip pat nurodė, kad teismo išvados neatitiko faktinių įvykio aplinkybių, o įrodymai buvo įvertinti netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. L. kalta nustatęs, kad ji bandydama uždaryti buto duris sukėlė konfliktinę situaciją ir pirma panaudojo fizinius veiksmus pastumdama J. Š. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis išimtinai J. Š. parodymais, nemotyvuotai atmesdamas A. L. parodymus, kad fizinį smurtą vartojo ne ji, o J. Š. Nuteistoji teigia, kad ji jokių smūgių nesudavė, jos parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti įrodymai, o būtent liudytojų G. L., L. M. parodymai, tai, kad būtent ji kvietėsi skubią medicinos ir policijos pagalbą, jai buvo nustatyti sužalojimai. Tuo tarpu J. Š. veiksmai po įvykio patvirtina jos kaltę, nes ji į medikus nesikreipė, į teismo medicinos tarnybą kreipėsi tik po 4 dienų, atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad apeliantė ją sumušė, į policiją kreipėsi tik 2018 m. rudenį. Be to, nukentėjusios parodymai yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštarauja liudytojo N. D. (N. D.) parodymams, o teismas šių prieštaravimų nepašalino. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, jog J. Š. iškart po įvykio buvo nustatytas 1,16 promilės girtumas, o ši melavo siekdama jį nuslėpti, ką patvirtina liudytojo N. D. parodymai. Teismas nevertino ir J. Š. asmenybės, jos parodymų patikimumo, suinteresuotumo bylos baigtimi, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo neblaivi ir jos atžvilgiu jau yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl to paties įvykio. Dėl to teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.
2.3. Apeliantė taip pat teigia, jog teismo išvada, kad nuteistoji tyčia rankomis pastūmė J. Š. ir taip ją pargriovė ant laiptų, su ranka sudavė smūgį į veido sritį, neatitinka bylos įrodymų ir specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų pobūdžio. Pagrindiniai nustatyti sužalojimai yra apibrozdinimai ir apdraskymai, tačiau neaišku kada ir kokiu būdu jie padaryti. Pati nukentėjusioji niekada nėra nurodžiusi, kad A. L. būtų jai drėskusi odą. J. Š. į medicinos specialistą kreipėsi praėjus 4 dienoms po įvykio, todėl yra pagrįstos abejonės, kad sužalojimai atsirado ne dėl konflikto su A. L. Be to, specialisto išvada buvo surašyta nukentėjusiajai prašant, pagal pastarosios pateiktus paaiškinimus, specialistui nežinant objektyvių įvykio aplinkybių, tad nebuvo svarstoma galimybė, jog nukentėjusioji susižalojo pati arba sužalojimai atsirado liudytojams bandant jas išskirti. Net ir nustačius, kad apeliantei bandant uždaryti duris J. Š. patyrė kokį nors fizinį poveikį, A. L. negali kilti baudžiamoji atsakomybę, nes ji gynėsi. J. Š. kėsinosi į jos būsto neliečiamybę ir sveikatą, kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus.
2. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklausta specialistė R. G. Ji nurodė, kad byloje pateiktą išvadą patvirtina. Kaip ir nurodyta išvadoje, sužalojimai veide galėjo atsirasti dėl kontakto su buku ribotu paviršiumi. Negalima atmesti, kad sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkiant į buką paviršių. Yra vienas sužalojimas, o visi kiti yra nubrozdinimai. Jie galėjo atsirasti 3-6 parų laikotarpiu. Išvadoje ji nurodė tiriamosios teiginius, o iš kitų asmenų įvykio aplinkybių ji negirdėjo.
3. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja patikslino savo poziciją dėl teismui reiškiamų apeliacinių reikalavimų, prašė bylą nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, nes nuteistoji ir nukentėjusioji susitaikė. Netenkinus šio prašymo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji J. Š. prašė bylą nutraukti, nes susitaikė su nuteistąja. Prokuroras prašė apeliacinį skundą, taip pat prašymą nutraukti bylą BK 38 straipsnio pagrindu atmesti.
4. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme nuteistoji A. L. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, nes J. Š. ją užpuolė, laikė už plaukų, ji gynėsi ir gindamasi galėjo jai nagais įbrėžti veidą. Įbrėžimų galėjo būti ir ne vienas. Tačiau į veidą ranka jai nesmogė ir koja nespyrė. Ji tik padarė judesį koja, kad ši eitų namo, tačiau jos nepalietė. Ji taip pat pastūmė nukentėjusiąją, nes ši ją stūmė, tačiau J. Š. nenukrito ant laiptų. Neneigia, kad J. Š. sužalojimai galėjo atsirasti šio jų konflikto metu, visas įvykio aplinkybes jai sunku atsiminti, nes viskas vyko labai greitai. Dėl padarytų sužalojimų ji gailisi, atsiprašė, su nukentėjusiąja susitaikė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso dalyvių išsakytus argumentus, byloje surinktus ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad A. L. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašytus požymius, tačiau yra pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą A. L. atžvilgiu nutraukti atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkei ir nukentėjusiajai susitaikius.
7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra galimas tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, be to, nėra jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas visų pirma pateiks savo išvadas šiais klausimais.
8. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad 2018-05-24 atlikus J. Š. apžiūrą buvo nustatyti tokie jos kūno sužalojimai: kaktos dešinėje, 2 cm nuo vidurinės linijos, 1 cm virš antakio lanko, 0,1x2,5 cm, kaktos kairėje, 1,5 cm į išorę nuo išorinio akies kampo, 0,1x0,2 cm linijiniai odos nubrozdinimai; dešinės akies viršutiniame voke 2x3 cm kraujosruva; dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, III-o delnakaulio projekcijoje, išilginės krypties, 0,1x0,5 cm, kairio dilbio priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, pagal 11-5 val. laikrodžio ciferblato rodykles, 0,1x0,5 cm odos nubrozdinimai; kairio dilbio priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, skersinės krypties 1x3 cm kraujosruva; kairės blauzdos priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje 8x3 cm kraujosruva. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių, kad šie sužalojimai buvo padaryti 2018-05-20 nagrinėjamo incidento metu. Visų pirma tai patvirtina specialisto išvadoje nurodytas sužalojimų atsiradimo laikas – prieš 3-6 paras iki apžiūros, tai yra nuo 2018-05-18 iki 2018-05-21. Byloje nėra jokių duomenų, kad iki incidento 2018-05-20 J. Š. kūne buvo kokių nors sužalojimų, tiek kad ji buvo sužalota kitą dieną po jo, tai yra 2018-05-21. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, šios išvados nepaneigia ir liudytojos L. M. parodymai, kad ji po incidento J. Š. veide sužalojimų nepastebėjo. Tokią išvada darytina atsižvelgus tiek į pačios liudytojos nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo prieblanda, jos nurodytas bendravimo su nukentėjusiąja laikas nebuvo ilgas, tiek į nukentėjusios J. Š. paaiškinimus, kad ji naudojo maskuojančią kosmetiką, kas, teismo vertinimu, yra logiška ir įtikinama. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekilo abejonių ir dėl to, kad minėtus sužalojimus nagrinėjamo incidento metu padarė būtent A. L. Šias aplinkybes nuosekliai viso proceso metu tvirtino nukentėjusioji J. Š. Tai patvirtino ir liudytojo N. D. parodymai. Abu šie asmenys nurodė, kad A. L. kilusio nesutarimo metu pirma pradėjo smurtinio pobūdžio veiksmus, pastūmė J. Š., sudavė ranka jai į veidą, dėl ko atsirado kraujosruva ir įdrėskimai nagu, spyrė koja į koją, abi buvo įsikibusios viena kitai į plaukus. Šių asmenų parodymai atitinka ir specialisto išvadoje nustatytą sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją (kraujosruva ir nubrozdinimai nukentėjusios veide, kraujosruva kojos blauzdoje). Specialisto išvadoje nurodyti bendri sužalojimus padariusio objekto požymiai - kietas bukas ir buką briauną ar mažą kontaktuojantį paviršių turintis daiktas (daiktai), atitinka nukentėjusios ir liudytojo įvardytą smūgiavimą ranka, koja, nubrozdinimą rankos nagais. Taigi, šie įrodymai sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes. Proceso metu išsakyti teiginiai, kad A. L. koja buvo operuota, abejonių dėl padarytų išvadų nesukėlė. Pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 135-136) patvirtina, kad apeliantės dešinė koja buvo operuota 2018-01-24, gydymas stacionare baigtas 2018-01-25, toliau tęstas ambulatorinis gydymas, nedarbinga buvo iki 2018-03-30. Be to, iš visų apklaustų asmenų parodymų matyti, kad nagrinėjamo konflikto metu A. L. kojos būklė netrukdė jai vaikščioti, tad negalėjo trukdyti ir smūgiuoti. Abejonių nesukėlė ir apeliantės teiginiai, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti jas skyrę vyrai, nes nei G. L., nei N. D. tokių aplinkybių nenurodė. Be to, ir pati A. L. apeliacines instancijos teisme nurodė, kad jos veiksmų pasėkoje galėjo būti padaryti minėti nustatyti nukentėjusios kūno sužalojimai. Taigi, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina esmines nagrinėjamo kaltinimo aplinkybes, o būtent, kad J. Š. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl A. L. smurtinių fizinių veiksmų jos atžvilgiu.
9. Pasisakant dėl procese iškeltos versijos, o būtent, kad A. L. veikė būtinosios ginties situacijoje, pažymėtina, kad byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad J. Š. iš tiesų atliko tam tikrus smurtinius puolamojo pobūdžio veiksmus A. L. atžvilgiu, dėl ko pastarajai buvo padaryti kūno sužalojimai. J. Š. atžvilgiu taip pat yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris šiuo metu nėra įsiteisėjęs. Tačiau šios aplinkybės, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog A. L. veikė būtinosios ginties situacijoje. Atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta apie specifines konfliktines situacijas – muštynes. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad muštynių metu besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Todėl tokiose situacijose teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-172/2011, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015 ir kt.). Taigi, vien aplinkybė, kad abiejų nagrinėjamo incidento dalyvių atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, pati savaime baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepatvirtina. Tokia situacija yra galima tuomet, kai yra nustatomi abipusiai puolamojo pobūdžio smurtiniai veiksmai, dėl kurių, kaip buvo minėta, teisė į būtinąją gintį nekyla.
10. Byloje surinkti įrodymai patvirtina aktyvius A. L. smurtinius veiksmus J. Š. atžvilgiu, o būtent ji nukentėjusiąją stumdė, sudavė smūgius į veidą ir koją, buvo įsikibusi jai į plaukus, dėl ko jų gyvenimo partneriams teko įsikišti ir aktyviais veiksmais abi moteris išskirti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie aktyvūs A. L. veiksmai buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio, tad pagrindo išvadai apie būtinosios ginties situaciją šiuo atveju nėra. Nenustačius būtinosios ginties situacijos nėra galimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas.
11. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad byloje pagrįstai nustatyti visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, o baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių nėra.
12. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, šios įstatyme numatytos sąlygos yra.
13. Sprendžiant, ar A. L. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltės pripažinimas nereiškia besąlygiško sutikimo su visomis pareikšto kaltinimo formuluotėmis ar nukentėjusiojo ar kitų proceso dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K- 550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nors ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme A. L. nurodė savo kaltės nepripažįstanti, o apeliacinės instancijos teisme teigė, kad kaltę pripažįsta tik iš dalies, ši nuteistosios pozicija turi būti vertinama atsižvelgus ir į jos parodymų turinį, ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Iš byloje nustatytos konflikto eigos matyti, kad nagrinėjami įvykiai vystėsi labai greitai, situacija neabejotinai buvo stresinė, nuteistoji patyrė puolamojo pobūdžio veiksmus ir iš J. Š. pusės. Teismo vertinimu šios aplinkybės neabejotinai neigiamai įtakojo A. L. galimybes tiek tiksliai įsiminti įvykius, savo pačios veiksmus bei jų padarinius, tiek adekvačiai juos vertinti ne kaip gynybinius. Be to, teismas sprendžia, kad jos poziciją įtakojo ir pareikšto kaltinimo formuluotės, kas buvo akcentuojama ir proceso metu, nes jai buvo inkriminuojami smūgiai, tuo tarpu nukentėjusiajai be kita ko buvo padaryti ir nubrozdinimai. A. L. teismui pripažino, kad jos veiksmų pasėkoje galėjo būti padaryti J. Š. kūno sužalojimai, įvardyti kaltinime, ji galėjo nagais apibraižyti nukentėjusios veidą, ją stūmė, buvo padariusi judesį koja, tačiau, jos vertinimu, jos nepalietė. Ji taip pat nurodė, kad įvykio aplinkybes jai sunku atsiminti, nes viskas vyko labai greitai. Be to, ji nurodė, kad dėl savo veiksmų labai apgailestauja ir atsiprašo. Teismas sprendžia, kad tokiu būdu ji pripažino esmines jos veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį reikšmingas aplinkybes, o būtent, kad savo fiziniais smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdė J. Š. sveikatą, sąžiningai klydo dėl savo veiksmų įvardijimo, jų padarinių bei vertinimo, o dalies veiksmų neatsiminė. Tuo pačiu teismas sprendžia, kad BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga yra.
14. Pateiktas teismui 2019-09-03 prašymas nutraukti baudžiamąją bylą šalims susitaikius bei nukentėjusios ir nuteistosios apeliaciniam teismui išsakyta pozicija patvirtina, kad nukentėjusioji J. Š. materialinių pretenzijų A. L. nebeturi, jos susitaikė. A. L. praeityje teista nebuvo, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, administracine tvarka nebausta, dirba mokytoja, darbe charakterizuojama teigimai. Tai leidžia spręsti, kad nagrinėjama nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, įtakota susiklosčiusios konfliktinės situacijos, naujų nusikalstamų veikų A. L. nedarys. Šių duomenų visuma yra pakankama išvadai, kad yra ir kitos BK 38 straipsnio 1 dalies 2-4 punkte numatytos sąlygos atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, šiuo atveju papildomai atsižvelgia ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 167 straipsnio 1 dalies nuostatas, ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tai yra, įstatymo leidėjas šios kategorijos bylose, nesant BPK 167 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, nukentėjusiojo poziciją dėl baudžiamojo proceso kaltininko atžvilgiu būtinumo iškelia aukščiau už viešą interesą. Nagrinėjamas atvejis visuomeninės reikšmės neturi. Nukentėjusioji J. Š. nors ir teikė ikiteisminį procesą inicijuojantį skundą, šiuo metu baudžiamojo proceso tęsimo nebenori, kas laikytina reikšmingu sprendžiant minėtą nagrinėjamą klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, kad baudžiamojo proceso nutraukimas šiuo atveju užtikrintų teisinės santarvės atkūrimą.
16. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir A. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja J. Š.
17. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendį, kuriuo A. L. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalimi A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atleisti, kaltininkei ir nukentėjusiajai susitaikius, bei baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Išaiškinti A. L., kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas ji kaip asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Be to, jeigu ji kaip asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir bus sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.