Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Paulius Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo –

R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo 10 (dešimčiai) mėnesių bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo metu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti savo gyvenamosios vietos, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, uždraudžiant turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus.

Į bausmę įskaitytas R. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (duomenys neskelbtini) (2 (dvi) dienos), 1 (vieną) laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 99,75 Eur (devyniasdešimt devynių eurų septyniasdešimt penkių euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš R. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. R. V., 2021 m. lapkričio 30 d. apie 22 val., adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,21 promilių neblaivumas), konflikto su sugyventine D. K. metu sugriebęs ją už kaklo smaugė, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai D. K. fizinį skausmą, t. y. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

10. Atsižvelgdama į prokuroro apeliacinio skundo prašymą ir jame nurodytus argumentus, teisėjų kolegija patikrins skundžiamą nuosprendį tik dalyje dėl nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72² straipsnyje, skyrimo.

Dėl BK 72² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

11. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs R. V. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, jam nepagrįstai nepaskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Pasak prokuroro, R. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta griežtesnė bausmė (areštas) už analogiško nusikaltimo padarymą ir kartu skirtas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose nuteistojo asmenybei nepadarė jokios teigiamos įtakos, kadangi jis vėl smurtavo prieš tą patį asmenį. Siekiant teigiamai paveikti nuteistąjį ir jį sulaikyti nuo analogiško pobūdžio naujų nusikaltimų darymo ateityje, tikslinga R. V. skirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kaip nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė apsunkins suderinimą su darbu.

12. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš esminių bausmės, kaip valstybės taikomos prievartos priemonės, paskirčių yra paveikti bausmę atlikusį asmenį taip, kad jis preciziškai laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). BK 72² straipsnyje nustatyta, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (R. V. smurtavo prieš savo sugyventinę). Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą.

13. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Ar asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui, jos turi atlikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsisakydamas R. V. paskirti prokuroro pasiūlytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nurodė, kad atsižvelgiant į: smurtinių veiksmų intensyvumą ir pobūdį (nuteistasis vieną kartą suėmė už kaklo per drabužius nukentėjusiajai, skausmas buvo trumpalaikis, kitokių smurtinių veiksmų neatliko); tai, jog supratęs savo veiksmų pavojingumą nuteistasis pats iškvietė policijos pareigūnus; nukentėjusiosios poziciją (santykiai su nuteistuoju išliko geri, viskas įvyko dėl alkoholio vartojimo); R. V. nuoširdžiai gailisi ir atsiprašė nukentėjusiosios; kaip nurodė nuteistasis, jeigu nevartoja alkoholio, tarpusavio konfliktų nebūna; programos lankymas labai apsunkintų suderinimą su darbu, todėl nėra tikslinga skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę R. V. (b. l. 105).

15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenimis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje nustatytų svarbių aplinkybių bei medžiagoje esančių duomenų, spręsdamas BK 72² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, todėl nepagrįstai R. V. neskyrė įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

16. Neprieštarautina pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams, kad aplinkybės, jog pats nuteistasis policijos pareigūnams pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikė ir pastaroji neturi pretenzijų R. V., nuteistasis nuoširdžiai gailisi ir atsiprašė nukentėjusiosios, smurtiniai veiksmai nebuvo intensyvūs, yra svarbios, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos nešalina R. V. baudžiamosios atsakomybės bei nepanaikina padarytų veiksmų pavojingumo baudžiamojo įstatymo kontekste. Visos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės iš esmės turi reikšmės parenkant nuteistajam skiriamos bausmės rūšį ir dydį (past. – iš esmės analogiškomis aplinkybėmis buvo remtasi R. V. parenkant bausmės rūšį ir jos dydį).

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) R. V. buvo pripažintas kaltu už analogiško nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, t. y. jis, 2018 m. gruodžio 8 d. apie 21.30 val., gyvenamojoje vietoje, kilusio konflikto metu, būdamas neblaivus, sugyventinei D. K. kairės rankos delnu sudavė į veido sritį ir sukėlė jai fizinį skausmą. Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu R. V. buvo paskirta galutinė sumažinta bausmė – areštas 20 parų. Kartu su bausme R. V. buvo skirta ir BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią baudžiamojo poveikio priemonę įpareigojant įvykdyti per 6 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos (b. l. 47-48). R. V. bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę yra įvykdęs (b. l. 42).

18. Įvertinus, kad per beveik trejų metų laikotarpį nuteistasis padarė antrą analogišką nusikalstamą veiką prieš tą pačią nukentėjusiąją, nusikalstami veiksmai šioje byloje nagrinėjamu atveju taip pat buvo padaryti nuteistajam apsvaigus nuo alkoholio (past. – nustatytas artimas sunkiam 2,21 promilių girtumas), atsižvelgiant ir į tai, jog už pirmos nusikalstamos veikos padarymą paskirta griežtesnė bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė (įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose) bausmės paskirties bei jai keliamų tikslų akivaizdžiai nepasiekė, kadangi R. V. pakartotinai nusikalto, darytina išvada, jog tik nuteistojo interesus tenkinančios laisvės apribojimo bausmės paskyrimas neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskyrus nuteistojo interesus tenkinančią bausmę ir kartu su ja neskiriant BK 72² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, R. V. gali susiformuoti nebaudžiamumo jausmas bei jis, manydamas, jog dėl jo smurtinių veiksmų nekils rimtesnių teisinių pasekmių, gali toliau bandyti smurtauti prieš nukentėjusiąją. Be to, paskyrus tik vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių, taip pat nebus kiek įmanoma maksimaliau užkardinta analogiškos veikos padarymo tikimybė ateityje.

19. Nagrinėjamu atveju būtina (past. – kiek tai numato ir teismams suteikia teisę baudžiamasis įstatymas) tinkamai užtikrinti nukentėjusiosios teisėtus bei įstatymais ginamus interesus, jog ateityje nebeiškiltų net menkiausios tikimybės, kad jos atžvilgiu pakartotinai bus smurtaujama. 2021 m. gruodžio 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio taip pat nurodė, jog R. V. jau porą dienų vartoja alkoholį ir po išgertuvių visada naudoja prieš ją smurtą, t. y. sugyventinis smurtauja jau nebe pirmą kartą (b. l. 10). Ikiteisminiame tyrime 2021 m. gruodžio 2 d. apklausta nukentėjusioji D. K. taip pat nurodė, kad tai ne pirmas kartas, kai nuteistasis prieš ją smurtauja. R. V. kai išgeria tampa neprognozuojamas ir labai agresyvus. Jeigu jis nuoširdžiai jos atsiprašys ir daugiau nebesmurtaus, nukentėjusioji atleis, nes myli R. V. (b. l. 18). Įvertinus šiuos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotus parodymus galima pagrįstai manyti, kad nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu yra smurtavęs daugiau nei byloje nustatytus du kartus, tačiau D. K. paprasčiausiai nesikreipia į policijos pareigūnus dėl galimai nusikalstamo sugyventinio elgesio (past. – šioje byloje į pareigūnus kreipėsi ne ji, o būtent nuteistasis), kas sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog išlieka reali recidyvo tikimybė ateityje ir būtina R. V. dar kartą įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Darytina išvada, kad laisvės apribojimo bausmė ir prokuroro prašoma baudžiamojo poveikio priemonė bus suderinamos bei sudarys realią galimybę iš tiesų taisomai veikti nuteistąjį, kad ateityje jis pakartotinai nebesmurtautų nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu.

20. Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš pagrindinių argumentų neskirti prokuroro siūlytos baudžiamojo poveikio priemonės, nurodė, kad programos lankymas labai apsunkintų nuteistojo suderinimą su darbu. Pažymėtina, kad ši išvada yra grįsta prielaidomis, neargumentuota ir jos nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys duomenys. Visų pirma, kaip teisingai nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde, pats nuteistasis proceso metu konkrečiai nedetalizavo, kaip konkrečiai dalyvavimas elgesio pataisos programoje jam trukdys tai suderinti su darbu. Antra, byloje nėra gauta UAB „A“ prašymo neskirti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonės ar paaiškinimų dėl R. V. darbo specifikos ar pan. Be to, pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji D. K. nurodė, kad R. V. 3 dienas dirba, 3 dienas būna namuose (b. l. 90-91), t. y. nuteistasis dirba vadinamuoju „slenkančiuoju“ darbo grafiku. Darytina išvada, kad nuteistasis turi laisvadienių ne tik savaitgaliais, tačiau ir darbo dienomis, kada vyksta smurtinį elgesį keičiančios programos, todėl R. V. nekils jokių problemų darbą suderinti su baudžiamojo poveikio priemonės vykdymu ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Sutiktina, kad tam tikromis dienomis iš tiesų gali sutapti darbo ir programos laikas, tačiau atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog su smurtinį elgesį keičiančias programas vykdančiomis institucijomis visada galima komunikuoti ir tartis, nurodant aplinkybę, jog jis dirba „slenkančiu“ darbo grafiku, derinti dalyvavimą iš anksto programose ir kt.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prokuroro prašymą R. V. skirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, todėl apeliacinis skundas tenkintinas bei skundžiamas nuosprendis pakeistinas, t. y. R. V. kartu su laisvės atėmimo 10 mėnesių bausme paskiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma iš nuteistojo R. V., t. y. 51,60 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog nuteistasis neturėjo gynėjo advokato, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius nuteistajam R. V. parinko gynėją advokatą Kazimirą Poplovuchiną.

24. Byloje būtinybę skirti gynėją advokatą numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-873/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-988/2020). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo iš nuteistojo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendį –

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, R. V. (R. V.) skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos šiam įpareigojimui įvykdyti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nuosprendis įsiteisėja paskelbimo dieną.