Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Kregždienė Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00890-2011-5

2012 m. rugsėjo 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus ieškinį atsakovei S. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) S. Ž. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisėtas. Tvirtinama, kad šuo, kuris sužalojo R. R., priklauso apeliantės tėvui. Apeliantės nuomone, R. R., žinodama, kad namų valdoje yra šuo, tačiau įeidama į kiemą, elgėsi neatsargiai. Atkreipė dėmesį, kad iki 2008-06-05 įvykio R. R. buvo sužalojusi tą pačią koją. Pabrėžė, kad teismas, priteisdamas žalą, neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) S. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal LR CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinančios aplinkybės – nenugalima jėga, nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Kolegija pažymi, kad apeliantė skunde teigdama, jog R. R. 2008-06-05 elgėsi neatsargiai, nepateikė teismui jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Priešingai, apeliantė visiškai atlygino administracinėje teisės pažeidimo byloje nutarimu jai paskirtą 500 Lt baudą. Iš minėto nutarimo turinio matyti, kad bauda apeliantei paskirta už Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 06 patvirtintų Gyvūnų laikymo Raseinių rajone taisyklių 2, 4, 6 punktų pažeidimus. Pagal Taisyklių 2 punktą savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Pagal 4 punktą ūkinės paskirties gyvūnai palaidi gali būti laikomi tik uždaroje savininko valdoje. Atviroje savininko valdoje ūkinės paskirties gyvūnai laikomi taip, kad nepadarytų žalos greta esančių valdų savininkų nuosavybei, nesužalotų žmonių. Už savo valdų ribų ūkinės paskirties gyvūnai vedami tik su pavadėliu. O šių taisyklių 6 punkte numatyta, kad atviroje savininko valdoje, kolektyviniuose soduose ir vienkiemiuose šunis leidžiama laikyti tik pririštus arba palaidus aptvertuose voljeruose, kurių aukštis ne mažesnis kaip 1,5 m.

Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad apeliantė, neginčydama minėto nutarimo ir pati sumokėdama paskirtą baudą, pripažino nutarimo teisėtumą, pagrįstumą ir tai, jog būtent ji atsakinga už naminio gyvūno (šuns) laikymą. Nors apeliantė tvirtina, kad šuo priklauso jos tėvui, tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog jos tėvui V. E. nustatytas didelių specialių poreikių lygis, apeliantė gyvena kartu su juo (48, 55, 56, 67 b. l.). Kolegijos vertinimu, vien 2008-06-19 aktas, kuriame gyvūno savininku įvardytas apeliantės tėvas (140 b. l.), nėra pakankamas pagrindas paneigti teismo išvadų, kadangi pagal prieš tai minėtų Gyvūnų laikymo Raseinių rajone taisyklių 43–47 punktus šunų savininkai privalo registruotis seniūnijose ir kitose savivaldybės valdybos nustatytose įmonėse ir organizacijose, mokėti teisės aktais nustatyto dydžio mokestį, ir kiekvienam gyvūnui išrašomi registracijos pažymėjimai. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė šuns registracijos pažymėjimo, todėl minėti apeliantės skundo teiginiai laikytini deklaratyviais ir neįrodytais.

Kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad R. R. sužalojimus lėmė ne 2008-06-05 įvykis, kadangi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodyta, jog medicinos dokumentuose nenustatyta duomenų, nurodančių, jog gydymas nuo 2008-06-05 iki 2008-10-23, susijęs ne su minima trauma, o su kitais susirgimais ar kulkšnelio lūžimu. Ekspertizės akte pažymėta, kad netektas darbingumas nesusietas su jokiais susirgimais (112–113 b. l.).

Nors apeliantė skunde teigia, kad teismas, priteisdamas 7816,48 Lt žalos atlyginimą, neatsižvelgė į jos turtinę padėtį, kolegija atkreipia dėmesį, jog pati apeliantė nurodė, kad ji dirba, jos dukterys yra pilnametės, tai patvirtina ir bylos medžiaga (55–57, 64–65 b. l.), Be to, kolegijos vertinimu, apeliantės dukterys gali savarankiškai dirbti ir gauti pajamų. Kolegija pažymi, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme naudojosi mokama advokato teisine pagalba (45, 137 b. l.), apeliantės prašymu buvo skirta medicininė ekspertizė ir apeliantė už ekspertizę sumokėjo (98, 100–101, 108 b. l.), apeliantė taip pat neprašė Šiaulių apygardos teismo atleisti ją iš dalies nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą ar šio mokesčio mokėjimą atidėti (155 b. l.) (CPK 83 str. 3 d., 84 str.). Esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apeliantė yra pajėgi atlyginti Valstybinio socialinio fondo biudžetui padarytą žalą.

Kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė (apeliantė), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ir nemotyvuotas.

Esant šioms aplinkybėms skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.