Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Transartas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7926-587/2014 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Transartas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims G. Š., L. Š., akcinei bendrovei DNB bankas, antstoliui M. P. dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme 2014 m. kovo 17 d. priimtas pareiškėjos UAB „Transartas“ pareiškimas, kuriuo prašoma nustatyti, kad skolininko G. Š. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra: ½ dalis 464/2672 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras duomenų NTR registre registruoto L. Š. vardu; ½ dalis 2-jų kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras duomenų NTR registre registruoto L. Š. vardu; ½ dalis automobilio AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), registruoto G. Š. vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria nustatytas pareiškėjai (išieškotojai) terminas pareiškimo dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo trūkumui pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14738-375/2012 nutraukė L. Š. ir G. Š. santuoką bei patvirtinto tarp pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Kauno apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. A2-2141-584/2014) atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-14738-375/2012 dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalies, kuria išspręstas pareiškėjų G. Š. ir L. Š. turto padalijimo klausimas ir į bylą trečiuoju asmeniu įtraukė UAB „Transartas“. Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2141-584/2014 panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo ir pareiškėjų G. Š. ir L. Š. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo paliko nenagrinėtu.

Taip pat byloje nustatyta, kad antstolis M. P., vykdydamas išieškojimą pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1199-587/2013 dėl 40166,32 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo, 2014 m. vasario 6 d. priėmė patvarkymą, kuriuo pasiūlė išieškotojai UAB „Transartas“, skolininkui G. Š. bei jo sutuoktinei L. Š. kreiptis į teismą dėl skolininko G. Š. turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su L. Š., dalies nustatymo.

Išieškotoja UAB „Transartas“, vadovaudamasis CPK 667 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į teismą su prašymu dėl skolininko G. Š. turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, dalies nustatymo. Šis išieškotojos pareiškimas buvo priimtas 2014 m. kovo 17 d. teisėjos rezoliucija ir nustatytas keturiolikos dienų terminas atsiliepimams pateikti. Teismas, atsižvelgdamas į CPK 667 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad nustatant skolininko nekilnojamojo turto dalį bendrojoje nuosavybėje su kitu asmeniu, kartu privalu nustatyti tokios skolininkui priklausančios nekilnojamojo daikto dalies naudojimosi tvarką, 2014 m. birželio 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjai (išieškotojai) terminą pašalinti pareiškimo trūkumą - pateikti siūlymą dėl naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarkos. Apeliantė nesutikdama su šia teismo nutartimi, atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas negali priskirti šios pareigos išieškotojui, nes įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir atsidalinti savo dalį arba nusistatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas.

CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi, kuriai įsiteisėjus, išieškojimas nukreipiamas į šią dalį (CPK 667 str. 2 d., 3 d.). Pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 str. 1 d.) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Darytina išvada, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Kai sutuoktinių bendro turto teisinis režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad po santuokos nutraukimo, būtų padalintas santuokoje įgytas turtas, todėl laikytina, kad skolininko G. Š. ir jo sutuoktinės vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005). Taigi darytina išvada, kad tais atvejais, kai remiantis viešo registro duomenimis skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą. Vis dėlto, nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.89 str. 1 d.). Tais atvejais, kai kyla bendraturčių ginčas dėl naudojimosi daiktu tvarkos, ji nustatoma teismo tvarka ginčo teisena pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.89 str. 2 d.). Be abejo, nustatyti naudojimosi tvarką turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.90 str. 3 d.). Taigi, įgyvendinti savo bendrosios jungtinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nusistatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas (turto bendraturtis), o teismai negali priskirti šios pareigos išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naudojimosi tvarkos nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra teismo pareiga, tai yra skolininko teisė. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad nei skolininkas, nei jo sutuoktinė pirmosios instancijos teismui jokių argumentų ir paaiškinimų nepateikė, taip pat nepateikė prašymo dėl naudojimosi tvarkos bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo išieškotoją pateikti pasiūlymą dėl naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarkos, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš esmės.