- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-2334-967/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04565-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
- Atsakovas
- T. O.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Belgis“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Lausona“, ieškinį atsakovui T. O. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Belgis“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB ,,Lausona“, (toliau – ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo T. O. (toliau – atsakovas) 19 356,26 Eur žalos atlyginima?, 5,00 procentų dydžio metines palu?kanas už priteistą sumą nuo bylos iške?limo teisme iki teismo sprendimo visiško i?vykdymo ir byline?jimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3233-340/2020 bendrovei iškelta bankroto byla; bendra patvirtinta kreditorių reikalavimų suma – 49 458,26 Eur. Atsakovas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo bendrovės vadovu ir, žinodamas, kad bendrovės įsiskolinimai kreditoriams didėja, nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo žalos kreditoriams atsiradimą – nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams bendrovei iškėlus bankroto bylą padidėjo iki 49 458,26 Eur. Žala skaičiuojama kaip skirtumas tarp bankroto byloje įsiteisėjusiomis teismo nutartimis patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (49 458,26 Eur) ir pradelstų įsipareigojimų sumos, buvusios nemokumo atsiradimo metu (30 102,00 Eur) ir yra lygi 19 356,26 Eur (49 458,26 Eur – 30 102,00 Eur).
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad bendrovės pagrindinė veikla buvo pastatų inžinierinių sistemų montavimas, darbai buvo atliekami užsienyje, už juos atsiskaitoma per sekantį mėnesį po darbų atlikimo. Ieškinyje remiamasi 2016 metų balanso duomenimis, kada bendrovė tik buvo pradėjusi veiklą, todėl jais remtis negalima. Bendrovė sėkmingai dirbo, buvo moki ir vykdė veiklą 2017-2019 metais. Kadangi laiku buvo mokamas darbo užmokestis, mokesčiai, bendrovei neturėjo būti keliama bankroto byla. Bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. kreditorių neturėjo ir vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl 2020 metų kreditorių sąraše yra darbuotojai, kuriems nebuvo išmokėtas 1-2 mėnesių darbo užmokestis už 2019 metus. Pagal nemokumo administratorės UAB „Lausona“ teiginius kreditorių sąraše turėtų būti asmenys, kurių reikalavimai atsiradę 2016 metais dėl nesumokėtų darbo užmokesčio ir PVM sąskaitų-faktūrų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9404-861/2021 ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant ieškovei iš atsakovo 19 356,26 Eur žalos atlyginimą, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19 356,26 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybės naudai – 435,00 Eur žyminio mokesčio.
5. Teismas nustatė, kad į bendrovės balansą įrašyto turto vertė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo 23 628,00 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 30 102,00 Eur; taigi 2016 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai gerokai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad bendrovė dar 2016 m. gruodžio 31 d. tapo nemokia ir atsakovas, kaip jos vadovas, turėjo pareigą pagal įstatymo nuostatas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
6. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas vadovu, geriausiai žinojo bendrovės finansinę padėtį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kas vertintina kaip neteisėti atsakovo veiksmai.
7. Teismas darė išvadą, jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytų nuostolių (žalos) yra tiesioginis priežastinis ryšys, būtent atsakovo neteisėtiems veiksmams (nesikreipimui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo šiai tapus nemokiai) lėmus nuostolių atsiradimą; nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama.
Atsiliepimas
8. Teismas pažymėjo, kad iš esmės atsakovas į bylą nepateikė jokių reikšmingų ginčo nagrinėjimui rašytinių įrodymų; atsiliepime į ieškinį deklaratyviai nurodė, jog nesutinka su savo asmenine atsakomybe, tačiau tokių savo teiginių nepagrindė; atsakovas pavėluotai (buvo įpareigotas pateikti duomenis iki 2021 m. balandžio 30 d.) pateikė į bylą 3 PVM sąskaitas-faktūras bei 2018 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, kurios nepaaiškino, 2021 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje tvirtino, kad vienais metais būna uždirbamas pelnas, kitais metais būna nuostoliai ir tai normalu, nes su bendrove laiku neatsiskaito užsakovas, kas byloje yra paneigta rašytiniais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3233-340/2020 nurodyta, jog bendrovė buvo nemoki 2018 metais, 2019 metais; neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų; iš 2018 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, jog bendrovė turėjo turto už 47 011,00 Eur, tuo tarpu per vienerius metus bendrovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 69 153,00 Eur; iš 2018 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog bendrovė 2018 metais patyrė 24 892,00 Eur dydžio nuostolius; vadovaujantis 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovės turtas sudarė 42 017,00 Eur, o per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 121 539,00 Eur; taigi bendrovė veikė nuostolingai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-9404-861/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, iš kurių matyti, jog 2016 metų gruodžio mėnesį gauti užsakymai, pagal kuriuos sumokėti avansai. Taigi į 2016 metų balansą buvo įtraukti ir nebaigti darbai pagal sudarytas sutartis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kas sudarė 2016 m. gruodžio 31 d. balanso grafoje „Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nurodytą 30 102,00 Eur sumą.
9.2. Ieškovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo pajėgi įvykdyti likusius prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, ką ir padarė, 2017 metais uždirbdama pelną.
9.3. Iš 2016 m. gruodžio 31 d. balanso nėra galimybės nustatyti, kokie bendrovės įsipareigojimai yra pradelsti, t. y. kada ieškovės pradelstų, bet ne per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Taigi sumos, nesant įrodymų, kad balanso sudarymo metu jų mokėjimo terminai buvo suėję, negali būti vertinamos kaip pradelstos.
9.4. 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.), kurie sudarė 37 892,00 Eur, neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (99 608,00 Eur), todėl 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo moki ir per 2017 metus uždirbo 68 099,00 Eur pelno.
Žemesnės instancijos teismas
9.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nustatė bendrovės nemokumo atsiradimo momentą.
9.6. Byloje nenustatyta, ar bendrovė bankroto procese negalės patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų, neturint jokių duomenų apie ieškovės finansinę padėtį – turimą turtą, gautinas sumas.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1558-608/2021 nepakeista? ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Atsakovas turėjo galimybę pateikti bendrovės 2017 metų balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą anksčiau – iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
10.2. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad 2017 metais bendrovės veikla buvo pelninga, akivaizdu, jog 2018-2019 metais ši veikė nuostolingai ir jos nemokumas, kuris atsirado 2016 m. gruodžio 31 d., neišnyko.
10.3. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2016 m. gruodžio 31 d. viršijo turto vertę, todėl ši dar 2016 m. gruodžio 31 d. ĮBĮ prasme tapo nemokia ir atsakovui kaip jos vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
10.4. Atsakovas, kuris pats pasirašė 2016 metų balansą, negalėjo nežinoti, kad bendrovė buvo nemoki. Atsakovo nurodoma aplinkybė, jog tai buvo tik bendrovės veiklos pradžia, nepašalina pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo bei dėl šios pareigos nevykdymo kilusios atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
13. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3233-340/2020 ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Lausona“ (nutartis įsiteisėjo 2020 m. birželio 30 d.); 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3233-340/2020 nemokumo administratorės UAB „Lausona“ (toliau – nemokumo administratorė) prašymu patvirtintas patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, pagal kurį pirmos eilės kreditorių (įmonės darbuotojų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus) bendra finansinių reikalavimų suma – 49 458,26 Eur. Ieškovės teigimu, kreditoriniai reikalavimai kyla iš laikotarpio, kai ši buvo faktiškai nemoki (pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, ieškovės turtas sudarė 23 628,00 Eur sumą, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 30 102,00 Eur) dėl atsakovo neapdairaus bendrovės valdymo, nevykdomų laiku finansinių įsipareigojimų kreditoriams, o jų nebegalint įvykdyti, neinicijuotos ieškovės bankroto bylos iškėlimo, sukeliant 19 356,26 Eur žalą (49 458,26 Eur – 30 102,00 Eur).
14. Taigi, aptartos bylos faktinės aplinkybės iš esmės leidžia daryti išvadą, kad byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo civilinės atsakomybės nustatymo.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2017 m. gruodžio 31 d. balansą ir 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, sudarytus 2018 m. kovo 6 d. Nurodė, kad atsakovas vedant bylą pirmosios instancijos teisme atstovavo pats save; į bylą buvo pateikęs 2018 m. gruodz?io 31 d. pelno (nuostoliu?) ataskaita?, iš kurios matyti, jog 2017 metais bendrovė gavo 68 099,00 Eur pelno ir manė, kad jos užteks; 2017 m. gruodžio 31 d. balansas ir 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita, sudaryti 2018 m. kovo 6 d., yra pateikti VĮ ,,Registrų centrui“, tačiau pirmosios instancijos teismas šių dokumentų neišsireikalavo.
16. Ieškovė su atsakovo prašymu nesutiko, nurodydama, kad šis turėjo galimybę pateikti bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą ir 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą anksčiau – iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
17. Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks įstatymo leidėjo įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotą apeliaciją, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.
18. Kadangi atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriuos sudaro 2017 m. gruodžio 31 d. balansas ir 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita, yra susiję su bendrovės nemokumo momento nustatymu, teisėjų kolegija pripažįsta esant pagrindą juos priimti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui tinkamai įvertinti.
Dėl žalos, padarytos bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kai vėluojama kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
19. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo datą 2016 m. gruodžio 31 d., nedetalizavo bendrovės turimų įsipareigojimų ir turto santykio, be to, byloje nebuvo pateikta atitinkamų įrodymų apie bendrovės finansinius duomenis, nepateiktas pradelstų kreditorinių įsipareigojimų sąrašas, iš kurio pirmosios instancijos teismas galėtų spręsti dėl bendrovės nemokumo.
20. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės.
21. Atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal IBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).
22. Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
23. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką žalos atlyginimo iš įmonės vadovo bylose, esminis momentas, privalomai nustatytinas taikant atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu yra įmonės nemokumo atsiradimo momentas. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, įmonės nemokumu gali būti pripažįstama tik tokia jos būsena, kai 1) įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
24. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2020 m. vasario 15 d. išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad bendrovė įregistruota 2016 m. spalio 4 d.; veiklos rūšys – didmeninė ir mažmeninė prekyba, paslaugų teikimas ir kita veikla, neprieštaraujanti Lietuvos Respublikos teisės aktams; vadovu 2016 m. rugsėjo 22 d. paskirtas (išrinktas) Š. B. (įgaliojimų pabaigos data – 2016 m. lapkričio 29 d.), nuo 2016 m. lapkričio 30 d. – atsakovas. 2016 m. gruodžio 31 d. balanso, sudaryto 2017 m. kovo 22 d., duomenimis, ieškovės turto vertė buvo 23 628,00 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 30 102,00 Eur. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog 2016 m. gruodžio 31 d. pradelstiems įsipareigojimams gerokai viršijus pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, bendrovė dar 2016 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki ir atsakovas, kaip jos vadovas, turėjo pareigą pagal įstatymo nuostatas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs į tai, kad: 1) bendrovę įregistravus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, ši veiklą iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d. tevykdžiusi nepilnus tris mėnesius, kas objektyviai leidžia kvestionuoti pelningo veikimo galimybę; 2) bendrovei dalį ataskaitinio laikotarpio, t. y. nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. vadovavo Š. B.; 3) ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių skirtingų vadovų atsakomybės, t. y. ar šie padarę žalos laiku neinicijuodami bankroto bylos, jeigu taip, ar jie laikytini bendraskoliais už savo vadovavimo laikotarpiu atsiradusią žalą, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jų neteisėtais veiksmais ir atsirado per jų vadovavimo laikotarpį; 4) bendrovės nemokumui konstatuoti nenustatytas įstatyme reikalaujamas kriterijus – pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, pirmosios instancijos teismui nenurodžius, kokia dalis iš bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytų per vienerius metus kreditoriams mokėtinų sumų jo sudarymo dieną jau buvo pradelsta; 5) atsakovas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, teigė, jog bendrovė faktinę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2016 metų gruodžio mėnesio; pagal ieškovės išrašytas 2016 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą Serija BEL Nr. 0001 14 850,00 Eur sumai, 2016 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija BEL Nr. 0002 11 500,00 Eur sumai ir 2016 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija BEL Nr. 0003 14 000,00 Eur sumai iš užsakovų gauti avansai, už kuriuos nupirktos medžiagos, pradėti vykdyti darbai, kurių atlikimas nukeltas į kitus metus (dėl to į 2016 m. gruodžio 31 d. balansą įtraukti 30 000,00 Eur finansiniai įsipareigojimai); bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo pajėgi įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, ką rodo, remiantis 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita, ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. gautas 68 099,00 Eur grynasis pelnas. Taigi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįstant įrodyta aplinkybę, kad ieškovė tapo nemoki būtent 2016 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovui buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
25. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį, nes žala dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo yra laikoma ne bendrovės bankroto byloje patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų suma, o tik bendrovės skolų padidėjimas, atsiradęs konkretaus vadovo vadovavimo laikotarpiu dėl to, jog toks vadovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ar akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015).
27. Atsakovas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams, nes atlyginama tik ta žala, kuri kilo būtent dėl neteisėto delsimo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus, tačiau juos taikė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 19 356,26 Eur žalos atlyginimą, nusprendė, kad būtent tokio dydžio nuostolius bendrovė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, neatsižvelgdamas į tai, kad duomenys apie kreditorinių reikalavimų bendrovei susidarymo momentą ir išaugusio jos skolų dydžio aplinkybes nebuvo pateikti, atitinkamai negalint atlikti ir jų analizės (CPK 178 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
28. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
29. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
30. Atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateiktų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismui netinkamai aiškinus ir taikius aktualias ĮBĮ normas, padarant įrodymais nepagrįstas išvadas reikšmingoms faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti ir įvertinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas buvo tenkintas, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nepatirtos, o apeliacinės instancijos teisme prašymas ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai į bylą nepateikti, jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
tenkinti apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-9404-861/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.