Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-09-09 · Civilinė byla Nr. 2A-354-258/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-09
Bylos Nr.
2A-354-258/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-06492-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
Ieškovas
M. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 2.5.10.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-354-258/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06492-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.10.2.4.2.; 2.5.10.5.2.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl teismų padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad jis yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2011-05-12 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., 150 str. 2 d., 259 str. ir 264 str. 2 d. 8 metams laisvės atėmimo. Bausmę vykdyti pradėjo 2010-02-22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013 panaikino Vilniaus Pataisos namų (toliau - Vilniaus PN) pareigūno R. S. 2013-09-23 sprendimą, kuriuo atsisakyta ieškovą pristatyti Lygtinio paleidimo komisijai dėl lygtinio paleidimo svarstymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartyje konstatavo, jog įstatymas, sunkinantis nuteistojo teisinę padėtį, negalioja asmenims, padariusiems veikas iki tokio įstatymo paskelbimo bei įpareigojo pristatyti ieškovą Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijai svarstyti ieškovo lygtinio paleidimo klausimą. 2014-01-13 Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisija apsvarstė ieškovo prašymą dėl lygtinio paleidimo, prašymo netenkino ir paskyrė kito svarstymo datą – 2014 m. liepos mėnesį. 2014-02-24 Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi byloje Nr. TS-200-536/2014 taikė ieškovo atžvilgiu naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatą, konstatuodamas jog lygtinis paleidimas ieškovo atžvilgiu netaikomas. 2014-04-21 Vilniaus apygardos teismas, svarstydamas skundą dėl 2014-02-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, pateikė analogišką aiškinimą kaip ir 2011-11-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013, kad naujos redakcijos BVK ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas. Vilniaus apygardos teismas nutartimi byloje Nr. 1S-327-166/2014 pripažino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-24 nutartis byloje Nr. TS-200-536/2014 neteisėta, tačiau jos nepanaikino ir paliko galioti. 2014-11-04 ieškovas Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą pristatyti jį Lygtinio paleidimo komisijai dėl pakartotinio lygtinio paleidimo svarstymo. 2014-11-20 raštu Nr. 42-1075(1) Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisijos pirmininkas A. L. atsisakė vykdyti 2013-11-04 teismo nutartį ir informavo ieškovą, kad jis nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo komisijai, nes pareigūnas laikosi kitokios nuomonės, nei teisės aiškinimas, nurodytas galiojančiose teismo nutartyse. Atsisakymą vykdyti 2013-11-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį byloje Nr. TS-149-870/2013 ir pristatyti ieškovą svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, ieškovas apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui ir prašė pakartotinai įpareigoti Vilniaus PN svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-22 nutartimi byloje Nr. TS-195-957/2014 atmetė ieškovo skundą motyvuodamas tuo, jog ieškovui lygtinis paleidimas netaikomas. Ieškovo teigimu, tas pats teismas, to paties asmens atžvilgiu ir tame pačiame lygtinio paleidimo procese priėmė du skirtingus sprendimus tuo pačiu klausimu, todėl 2014-12-22 nutartis byloje Nr. TS-195-957/2014 buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui. 2015-01-30 nutartimi byloje Nr. 1S-101-365/2014 Vilniaus apygardos teismas ieškovo skundo netenkino. Ieškovas nurodė, jog dėl tokių teismų veiksmų, kai tame pačiame procese priiminėjami visiškai skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai. Tokiu būdu jam buvo padaryta neturtinė žala, kurios dydį ieškovas vertina 40 000 Eur ir prašo šią sumą priteisti iš Lietuvos valstybės.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, kad ieškovas neteisingai nurodė, kad teismai turėjo vadovautis sprendimais bylose Nr. TS-149-870/2013 ir 1S-327-166/2014. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013 patenkino ieškovo skundą ir įpareigojo svarstyti prašymą dėl lygtinio paleidimo, nes atsižvelgė į anksčiau formuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, tačiau tokia praktika pasikeitė, nes ankstesnis teisės normų aiškinimas prieštaravo galiojančioms teisės normoms. Tai, kad praktika buvo suformuota kitaip, nei to nori ieškovas, savaime nėra pagrindu laikyti, kad jo atžvilgiu buvo padaryti neteisėti veiksmai ir žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.272 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai nuteistas, suimtas, sulaikytas ar jam neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės. Ieškovas žalą kildina ne dėl neteisėto suėmimo, nuteisimo ir pan., bet dėl to, jog teismai bausmių vykdymo procese, skirtingai traktavo jo prašymus Vilniaus pataisos namų administracijai dėl jo pristatymo dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų ir priėmė skirtingas nutartis tuo pačiu klausimu, todėl ieškovo reikalavimai valstybei dėl žalos atlyginimo negali būti nagrinėjami CK 6.272 str. normos pagrindu.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje galimas valstybės civilinės atsakomybės už teisėjo ar teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo kėlimo klausimas CK 6.263 straipsnio pagrindu, nes valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-286/2013).

Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismui instancine tvarka patikrinus pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. konstatavus, kad ji yra teisėta ir pagrįsta, šią bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo kitaip vertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nutarties Nr. TS-195-957/2014, todėl atmestini ieškovo argumentai, kad ginčijama teismo nutartis yra neteisėta. Aplinkybė, jog teismų praktika pasikeitė ne taip, kaip norėtų ieškovas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų bei dėl to atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų teismų veiksmų, t. y. ieškovui neįrodžius vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas automatiškai patyrė neturtinę žalą.

III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) M. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad lygtinio paleidimo draudimas pagal BVK 158 str. numatytas nuo 2013-01-01, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 nutartimi buvo išaiškinta, jog įstatymas sunkinantis nuteistojo padėtį neturi grįžtamosios galios ir ta pačia nutartimi Vilniaus pataisos namai buvo įpareigoti svarstyti apelianto prašymą dėl lygtinio paleidimo. Įsiteisėjusia nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai turi res judicata galią ir kitose bylose negali būti ginčijami. Šioje byloje nebuvo jokio primygtinio socialinio poreikio, kuris būtų leidęs nepaisyti pirmojo sprendimo (2013-11-04) ir nukrypti nuo teisinio tikrumo principo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad ankstesnėse savo bylose, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą, tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama. Nagrinėjamu atveju buvo grubiai pažeistos Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 str. 1 d., Konstitucijos 31 str., LR Teismų įstatymo 9 str. 1 d., 33 str. įtvirtintos nuostatos ir vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-11 sprendimą. Nurodo, kad visi apeliaciniame skunde keliami klausimai jau buvo išnagrinėti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Atsakovas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis. Apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje, nustatyta CK 6.272 str. Teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, t. y. šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar teismo kaltei. Teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2011; kt.).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad lygtinio paleidimo draudimas pagal BVK 158 str. numatytas nuo 2013-01-01 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi Nr. TS-149-870/2013 buvo išaiškinta, jog įstatymas sunkinantis nuteistojo padėtį neturi grįžtamosios galios ir ta pačia nutartimi Vilniaus pataisos namai buvo įpareigoti svarstyti apelianto prašymą dėl lygtinio paleidimo. Klausimas dėl apelianto lygtinio paleidimo, apelianto nuomone, jau buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 nutartimi, todėl turi res judicata galią ir negalėjo būti nagrinėjamas iš naujo.

Bylos duomenys tvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013 panaikino Vilniaus PN pareigūno R. S. 2013-09-23 sprendimą, kuriuo atsisakyta ieškovą pristatyti Lygtinio paleidimo komisijai dėl lygtinio paleidimo svarstymo, įpareigojant pataisos namus apelianto prašymą dėl lygtinio paleidimo svarstyti. Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad nuo 2013-01-01 pasikeitė bausmių vykdymo kodekso BVK 158 str. 1 d. 2 p. redakcija, numatanti kad nuteistiems pagal BK 149 str. 3 d. 4 d., 150 str. 3 d., 4 d., 151 str. 2 d., 151¹ str. ir 153 str. lygtinis paleidimas nuteistajam M. N. negali būti taikomas, todėl įstaigos komisijai nuteistasis nebus pristatomas (b.l. 14). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 nutartis buvo vykdoma ir nuteistojo teisė į svarstymą buvo įgyvendinta, tačiau komisija vykdydama teismo įpareigojimą priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą ir jį atmetė. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į svarstymo metu aktualią teismų praktiką bei galiojančius įstatymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas. Be to, Vilniaus pataisos namams 2014-11-20 sprendimu atsisakius apeliantą pristatyti įstaigos komisijai dėl jo lygtinio paleidimo svarstymo, šis sprendimas buvo apskųstas ir išnagrinėtas teisme (b.l.15), o šio teismo sprendimo teisėtumas patikrintas apeliacine tvarka (b.l.18) teismui nenustačius jokių teisės normų pažeidimų ar nukrypimo nuo aktualios skundo nagrinėjimo metu teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismui instancine tvarka patikrinus pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. konstatavus, kad ji yra teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo kitaip vertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nutarties Nr. TS-195-957/2014, todėl nėra pagrindo ir sutikti su apelianto teiginiais, kad nebuvo laikomasi įsiteisėjusių teismo nutarčių ir tuo buvo padaryta žala apeliantui.

Be kita ko, klausimas dėl komisijos atsisakymo pristatyti ieškovą svarstymui Lygtinio paleidimo komisijai Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013-11-04 nutartimi panaikinus komisijos 2013-09-23 sprendimą jau buvo nagrinėjamas ir civilinėje byloje Nr. 2-9904-809/2014. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovo M. N. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas M. N. skundą, konstatavo, kad negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu jog Komisijos veiksmų neteisėtumas konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 sprendimu, kuriuo buvo panaikintas Komisijos sprendimas, nes pats savaime faktas, kad komisija buvo priėmusi sprendimą, kuris vėliau panaikintas nesudaro pagrindo teigti jog ryšium su tuo ieškovas patyrė žalą. Ieškovas turėjo teisę skųsti neteisėtą komisijos sprendimą ir šia teise nekliudomai pasinaudojo, sprendimas buvo panaikintas, kas esant byloje nustatytoms aplinkybėms laikytina pakankama satisfakcija.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita KisielienėVidas StankevičiusLiuda Uckienė