- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-22
- Bylos Nr.
- TS-195-957/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Nuteistasis
- M. N.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo M. N. skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 42-1075(1), kuriuo atsisakyta teikti M. N. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje, panaikinimo ir įpareigojimo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją svarstyti M. N. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. N. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir 264 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2011 m. kovo 25 d., į bausmės atlikimo laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d.
M. N. 2014 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją prašydamas jį pristatyti svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų.
Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas A. L. 2014 m. lapkričio 20 d. rašytiniame atsakyme Nr. 42-1075(1) į M. N. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymą Nr. 29-537(1) jam nurodė, kad, vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI- 2040 (Žin., 2002, Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110) 1 ir 2 straipsnio nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal BK 149 straipsnio 3,4 dalis, 150 straipsnio 3, 4 dalis, 151 straipsnio 2 dalį 151 ¹ straipsnį ir 153 straipsnį, todėl jis nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. N. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 42-1075(1), kuriuo atsisakyta pristatyti jį svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų, vadovautis teismų nutartyse - bylos Nr. TS-149-870/2013 ir Nr. 1S-327-166/2014 - pateiktu teisės aiškinimu ir įpareigoti Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisiją svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Skunde M. N. nurodo, jog dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija buvo įpareigota svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo, pripažinus, jog galiojančios BVK nuostatos sunkina jo teisinę padėtį, todėl neturi būti taikomos. 2014 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos namų, pateikė analogišką teisės aiškinimą, tačiau lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos taikyti atsisakė dėl neįgyvendinto teisingumo pricipo. M. N. nuomone, Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. sprendimas atsisakyti pristatyti jį svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų yra neteisėtas, priimtas ignoruojant anksčiau minėtas teismų nutartis, kurios yra įsiteisėję, be kita ko, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei pažeidžiantis fundamentalius teisingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu, Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 42-1075(1) naikintinas, o Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija įpareigotina svarstyti nuteistojo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
M. N. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir 264 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio BVK 158 straipsnyje toks draudimas nebuvo numatytas.
Pažymėtina, jog aktualioje teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis byloje Nr. 1S-684-92/2014, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 1S-971-190/2014, Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 1S-1829-238/2014, 2014 m. spalio 31 d. nutartis byloje Nr. 1S-1827-478/2014 ir kt.) sutinkama, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kuris numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, laikytinas procesiniu teisės aktu. Taigi, jis savo esme negali būti prilygintas baudžiamajam įstatymui, įtvirtinančiam materialines teisės normas. Būtent dėl šios priežasties BVK nuostatų taikymo atveju, eliminuojama galimybė remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Pačiame BVK yra imperatyviai numatyta, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis), todėl darytina išvada, jog lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo) procese turi būti vadovaujamasi būtent tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis.
M. N. skunde nurodo, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai ignoravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. (bylos Nr. TS-149-870/2013) ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. (bylos Nr. 1S-327-166/2014) nutartyse išdėstytus argumentus, kur iš esmės pripažinta, jog galiojančios BVK nuostatos sunkina jo teisinę padėtį, todėl turėtų būti taikomos švelnesnės, t. y. ankstesnės redakcijos BVK nuostatos. Teismas šį nuteistojo skundo motyvą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma, pažymėtina, jog M. N. skunde išimtinai nurodo tik jam palankius teismų sprendimus, nors šiuo klausimu teismų praktika pasikeitė. Be to, iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad M. N. skundas analogišku klausimu buvo svarstytas ir atmestas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis byloje Nr. TS-146-870/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis). Taigi, M. N. kitus jam nepalankius teismų sprendimus, nutylėjo.
Teismas sutinka su nuteistojo argumentu, jog remiantis Konstitucija ir Teismų įstatymu Lietuvos Respublikos teismai išties yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, tačiau pažymi, jog tai jokiu būdu negali reikšti, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas absoliučiai negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas (Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-748-508/2014).
M. N. skunde be kita ko nurodė, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo sprendimas pažeidžia Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šį nuteistojo argumentą teismas taip pat vertina kaip nepagrįstą. Europos Žmogaus Teisių Tesimas yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose. Be to, Konvencijos 6 straipsnis netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes čia nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.).
Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, teismas sprendžia, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 42-1075(1), kuriuo atsisakyta teikti M. N. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 3, 158 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360, 362, 364 straipsniais,
nutaria:
Nuteistojo M. N. skundo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 42-1075(1) netenkinti.
Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.