Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelentos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pareiškėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-24 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-05-24 sprendimu ieškinį tenkino: nusprendė priteisti ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo ūkininko D. Š. 2 354,69 EUR nesumokėtų mokėjimų, 1 239,04 EUR delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 3 593,73 EUR už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016-07-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 81 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad šalys sudarė dvi Lizingo sutartis – Nr. LT039053 ir Nr. LT054550. Ieškovas 2012-02-08 raštu suinteresuotiems asmenims nurodė, jog pagal Lizingo Sutartį LT039053 per visą sutarties laikotarpį sumokėjo 116 850,48 LTL arba 33 842,24 EUR (iš jų 27 948,36 EUR turto išpirkimo; 167,69 EUR – sutarties mokesčio; 2 994,34 EUR palūkanų; 972,25 EUR kitų mokėjimų ir 1759,60 EUR delspinigių). Ieškovo teigimu pagal 2012 m. vasario 08 d. duomenis neišpirkto turto vertė buvo lygi 0,00 EUR. Pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550 per visą sutarties laikotarpį buvo sumokėta 98 091,11 LTL arba 28 409,15 EUR (iš jų 23 386,82 EUR – turto išpirkimo; 115,85 EUR sutarties mokesčio; 3 292,30 EUR palūkanų; 434,43 EUR kitų mokėjimų ir 1 179,76 EUR delspinigių). 2012-02-08 duomenimis neišpirkto turto vertė buvo 4 127,12 EUR.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012-08-31 sprendimu byloje Nr. 2-1133-592/2012 nusprendė ieškovo ieškinį, kuriuo buvo reikalauta įpareigoti atsakovą įvykdyti prievolę per 10 dienų grąžinti ieškovui daiktą gautą pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550, atmesti. Reikalavimo dėl daikto išreikalavimo pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 ieškovas atsisakė, nes atsakovas sumokėjo neišpirktą vertę. Teismas patenkino atsakovo priešieškinį ir nusprendė pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos 2011-09-21 ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai skaičiavo atsakovui delspinigius. Teismas taip pat pripažino, jog ieškovas 2011-09-21 nepagrįstai vienašališkai nutraukė abi Lizingo sutartis.Vilniaus apygardos teismas 2013-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1402-590/2013, pakeitė minėtą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1133-592/2012. Teismas panaikino sprendimo dalį, kuria teismas buvo nusprendęs pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos 2011-09-21 ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai skaičiavo atsakovui delspinigius. Likusi sprendimo dalis palikta nepakeista. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimui byloje Nr. 2-1133-592/2012, kuriuo buvo pripažintas neteisėtu 2011-09-21 Lizingo sutarčių nutraukimas, šis nutraukimas neteko galios ir šalys atsidūrė situacijoje, buvusioje iki Lizingo sutarčių nutraukimo, t. y. Lizingo sutartys tapo galiojančiomis ir jokių papildomų veiksmų ar susitarimų, kuriais būtų pripažintas Lizingo sutarčių galiojimo atnaujinimas, šalims nebuvo reikalingas. Ta aplinkybė, jog anksčiau šalys, nutraukus sutartis pasirašydavo jų atnaujinimo dokumentus, neturi reikšmės šiai aplinkybei, nes, šiuo atveju, sutarčių atnaujinimas buvo atliktas teismo sprendimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai atsakovo teiginiai, jog Lizingo sutarčių galiojimo atnaujinimui buvo reikalinga pasirašyti jų atnaujinimo dokumentus, teismo atmesti, kaip nepagrįsti. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo teiginiais, kad Lizingo sutartys pasibaigė, nes baigėsi jų vykdymo terminai nurodyti grafike. Teismas nurodė, kad 2013-10-03 ieškovas pateikė pretenziją atsakovui iš kurios matyti, jog ieškovo duomenimis atsakovo skola - 2 756,29 EUR. Vilniaus apygardos teismas 2015-06-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1197-553/2015, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atsakovo ieškinį, kuriuo atsakovas reikalavo įpareigoti ieškovą perduoti jam daiktą, gautą pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 ir visus reikalingus dokumentus nuosavybės teisėms įregistruoti, atmesti. 2015-08-12 ieškovas pateikė atsakovui pranešimą dėl įsiskolinimo, iš kurio matyti, jog atsakovo skola ieškovo duomenimis 5 819,01 EUR. Šiuo raštu ieškovas informavo, jog nuo 2015-08-28 vienašališkai nutraukia Lizingo sutartis. Taigi Lizingo sutartys nutrauktos nuo 2015-08-12.2016-01-15 ieškovo Reikalavime atsakovui nurodyta, jog atsakovo pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550 neišpirkto turto vertė buvo 4 165,95 EUR, delspinigiai 1 261,71 EUR, pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 delspinigiai 391,35 EUR, iš viso 5 819,01 EUR. 2016-05-09 ieškovo Pažymoje apie įsiskolinimą nurodyta, jog atsakovas skolingas 2 354,69 EUR skolos pagal einamojo mokėjimo sąskaitas ir 391,35 EUR delspinigių, iš viso 2 746,04 EUR. 2016-05-09 Delspinigių paskaičiavimo detalizacijoje matyti, jog delspinigių suma pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550 yra 847,69 EUR. Iš Lietuvos banko 2016-07-14 PRDB duomenų matyti, jog pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 sutarties suma buvo 23 756,09 EUR ir paskola visa yra grąžinta ir buvo vėlavimas vykdyti įsipareigojimus. Pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550 paskolos suma 24 762,50 EUR yra visa grąžinta, bet buvo vėlavimai vykdant atsakovui savo įsipareigojimus. Nors atsakovas atsikirtinėja, jog PRDB duomenų bazėje yra nurodyta, jog paskolos yra visos grąžintos, todėl ieškovas nebegali reikalauti paskolos grąžinimo, tačiau šie teiginiai teismo pripažinti nepagrįstais. Pagal PRDB tvarkymo taisyklių 9 punktą, keliami duomenys apie suteiktas paskolas, tačiau nekeliami duomenys apie palūkanas, delspinigius, netesybas, todėl pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 PRDB yra teisingai nurodyta, jog paskola yra grąžinta, nes paskola yra grąžinta, o delspinigiai nėra nurodomi. Pagal Lizingo sutartį Nr. LT054550 visa paskola nėra grąžinta ir ieškovo PRDB pateikti duomenys nėra teisingi, tačiau tai neįrodo paskolos grąžinimo fakto. Duomenis PRBD teikia ieškovas, kuris byloje nurodė, jog duomenys yra klaidingi, todėl negalima remtis PRBD duomenimis, siekiant pagrįsti prievolės įvykdymą. Šioje byloje atsakovas turėjo prievolę sumokėti pinigus pagal Lizingo sutartis, todėl jis privalėjo įrodyti, jog pinigus sumokėjo laiku ir sumokėjo tiek, kiek privalėjo sumokėti pagal Lizingo sutartis. Taigi teiginiai, jog prievolė yra pasibaigusi, nes taip nurodyta PRBD bazėje, yra atmesti. Atmesti ir atsakovo teiginiai, jog po Vilniaus apygardos teismo 2013-06-04 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1402-590/2013, suėjus įmokų mokėjimo grafike nurodytiems terminams ir atsakovui sumokėjus visas įmokas, Lizingo sutartys buvo pasibaigusios, todėl nebuvo pagrindo skaičiuoti delspinigius. Minėtame sprendime buvo nustatyta, kad po teismų sprendimų Lizingo sutarčių galiojimas buvo atnaujintas ir Lizingo sutartys tapo galiojančiomis. Pagal Lizingo sutarčių bendrosios dalies 2.1. punktą Lizingo sutartys galiojo iki jose nustatytų sąlygų pilno įvykdymo arba nutraukimo Lizingo sutartyse nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas nebuvo įvykdęs Lizingo sutarčių tinkamai, todėl jos nesibaigė tinkamu įvykdymu ir galiojo iki ieškovo vienašalio jų nutraukimo 2015-08-12 pranešimu Nr. 01-30-6907. Taigi byloje nesant duomenų, jog atsakovas buvo tinkamai laiku vykdęs savo prievoles, todėl ir Lizingo sutartys nebuvo pasibaigę tinkamu įvykdymu, o pasibaigė ieškovui vienašališkai nutraukus jas.Pagal Lizingo sutarčių bendrųjų dalių 2.9., 2.10., 2.14., 2.15. punktus ieškovas turėjo teisę dengti atsakovo įsipareigojimus pagal bet kurią iš Lizingo sutarčių, nepriklausomai ką pavedime buvo nurodęs atsakovas, pirmiausia dengiant netesybas ir vėliau kitas įmokas. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad ieškovas netinkamai atliko įskaitymus iš atsakovo sumokėtų sumų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, kad, neva ieškovas padengdavo skolas, kurių terminas dar nebūdavo pasibaigęs ir priskaičiuodavo delspinigius už skolas, kurių mokėjimo terminas jau būdavo pasibaigęs, ir taip nepagrįstai buvo padidinta atsakovo skola ieškovui. Teismas siūlė atsakovui spręsti klausimą dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo atsikirtimus (nurodytus neatitikimus), pateikimo (CPK 179 str. 1 d.), tačiau atsakovas jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių jo teiginius nepateikė. Tuo tarpu ieškovas buvo aktyvus ir pateikė detalesnius savo ankstesnių pažymų duomenis ir paaiškinimus, kurie yra nuoseklūs ir atitinkantys ankstesnius ieškovo teiginius.Atsakovas nenurodė ir neįrodinėjo jokių konkrečių sąskaitų, kurios būtų paskaičiuotos neteisingai, nenurodė ir neįrodinėjo, jog delspinigiai paskaičiuoti neteisingai. Taigi, byloje esant ieškovo įrodymams, patvirtinantiems delspinigių paskaičiavimą ir nesant priešingų įrodymų, jog paskaičiavimai neteisingi, atsakovo abstraktūs atsikirtimai, jog ieškovas netinkamai paskaičiavo delspinigius atmesti, kaip neįrodyti (CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat nesilaikė tikimybių pusiausvyros principo įrodinėjimo procese; neanaalizavo, nevertino (ignoravo) atsakovo tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes ir pateiktus paaiškinimus, į juos neatsižvelgė priimdamas skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, kaip neabejotinais ir objektyviai teisingais, neatsižvelgdamas ne tik į atsakovo pateiktus paaiškinimus, bet ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą.Teismas ignoravo atsakovo nurodytas aplinkybes, kad paskutinė įmoka pagal Lizingo sutarties Nr. LT039053 įmokų grafiką buvo 2011-05-30, o paskutinė įmoka pagal Lizingo sutarties Nr. LT054550 įmokų grafiką buvo 2012-06-30.Po 2012-08-31 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1133­592/2012 sprendimo įsiteisėjimo (2013-06-04), nei Sutartis 1, nei Sutartis 2 iš ieškovo pusės nebuvo atnaujintos, o suėjus įmokų mokėjimo grafikuose nurodytiems terminams (2011-05-30 ir 2012-06-30), atitinkamai atsakovui D. Š. dar iki ieškovo kreipimosi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo visiškai įvykdžius įsipareigojimus pagal abi Lizingo sutartis, laikytina, kad abi Lizingo sutartys yra pasibaigusios. Nėra galima teismo išvada, kad po 2013-06-04 šalys atsidūrė situacijoje, buvusioje iki Lizingo sutarčių nutraukimo, kadangi pagal įmokų mokėjimo grafikus ir terminus (jeigu atsakovas neva dar turėjo įsipareigojimų), pastariesiems seniai praėjus, šalys situacijoje, buvusioje iki Lizingo sutarčių nutraukimo, objektyviai negalėjo atsidurti.Nors į PRDB ir nekeliami duomenys apie nesumokėtas palūkanas ar netesybas, tačiau nepadengus šių įsipareigojimų, nėra jokio objektyvaus pagrindo PRDB fiksuoti, kad įsipareigojimai pagal konkrečią sutartį yra įvykdyti.Vien ta aplinkybė, kad ieškovas nurodė teismui, jog duomenys PRDB yra klaidingi, todėl negalima remtis PRBD duomenimis, siekiant pagrįsti prievolės įvykdymą, nesudaro pagrindo tikėti tokiais ieškovo, kaip subjektyviai suinteresuoto atitinkama turtine nauda asmens, kuris, be kita ko, yra finansinė įstaiga ir atsako už teisingų duomenų kontroliuojančiais institucijai pateikimą, teiginiais.Teismas ignoravo atsakovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovo reikalavimas priteisti 391,35 EUR delspinigius pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053 yra nepagrįstas ir neteisėtas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia teisiškai motyvuotų argumentų, kodėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1133-592/2012 neturėtų būti laikomas sprendimu dėl pripažinimo, t. y. savaime sukeliančiu teisinį efektą ir nereikalaujančiu priverstinio ar savanoriško vykdymo veiksmų, todėl priešingi apelianto teiginiai yra vertintini kaip nepagrįsti.Priešingai nei teigia apeliantas, Ieškovas šioje byloje įrodė savo reikalavimų pagrįstumą. Byloje buvo patiekti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys kiek įmokų pagal Lizingo sutartis apeliantas privalėjo sumokėti, bei įrodymai kiek įmokų buvo faktiškai sumokėta.Priešingai nei teigia apeliantas, jis nėra tinkamai įvykdęs visų įsipareigojimų pagal lizingo sutartį Nr. LT039053 ir pagal šią sutartį apelianto valdyto ir naudoto turto nuosavybės teisė jam neturi būti perleista. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.Apeliantas niekuomet nereiškė reikalavimo perskaičiuoti delspinigius ir neišdėstė savo nuomonės kokiu būdu delspinigiai turėtų būti perskaičiuoti. Ir apeliaciniame skunde yra dėstomi tik deklaratyvūs teiginiai apie būtinybę delspinigius skaičiuoti kitokia tvarka, tačiau nėra pateikiami konkretūs ir aiškūs skaičiavimai kaip delspinigių dydis turėtų būti pakeistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1133-592/2012, kuriuo buvo pripažintas neteisėtu 2011-09-21 Lizingo sutarčių nutraukimas, šis nutraukimas neteko galios ir šalys atsidūrė situacijoje, buvusioje iki Lizingo sutarčių nutraukimo, t. y. Lizingo sutartys tapo galiojančiomis ir jokių papildomų veiksmų ar susitarimų, kuriais būtų pripažintas Lizingo sutarčių galiojimo atnaujinimas, šalims nebuvo reikalingas. Savo nesutikimą apeliantas iš esmės grindžia argumentais, kuriuos išsakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t.y. teigia, kad abi Lizingo sutartys buvo pasibaigusios dar iki ieškovo kreipimosi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (tiek dėl įsipareigojimų įvykdymo, tiek dėl sutarčių terminų pabaigos, atitinkamai ir dėl jų „neatnaujinimo“). Dėl to, apelianto nuomone, ieškovas neturėjo pagrindo: 1) išrašyti atsakovui pažymoje apie įsiskolinimą nurodytas Einamojo mokėjimo sąskaitas, kurių apmokėjimo terminas neva buvo 2013-08-30; 2) priskaičiuoti delspinigius už neva neapmokėtas Einamojo mokėjimo sąskaitas, kurių atsakovas nėra gavęs; 3) 2015-08-12 pranešimu vienašališkai nuo 2015-08-28 nutraukti Lizingo sutartį Nr. LT039053 ir Lizingo sutartį Nr. LT054550. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1133-592/2012, kuriuo 2011-09-21 įvykęs Lizingo sutarčių vienašalis nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, buvo atkurti tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę lizingo teisiniai santykiai ir sutartys vėl tapo galiojančiomis. Pripažinus sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos (ab initio) yra taikoma restitucija – sandorio šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai, kad visų pagal Lizingo sutartis mokėtinų įmokų mokėjimo terminai suėjo iki minimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimo įsiteisėjimo dienos, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir atsakomybės už sutarties pažeidimą. Kaip teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, civilinėje byloje Nr. 2-1133-592/2012 buvo reikštas (ir patenkintas) tik reikalavimas pripažinti vienašališką Lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu, o reikalavimas pakeisti ginčo sutarčių sąlygų (taip pat ir dėl konkrečių įmokų mokėjimo terminų pakeitimo) nebuvo pareikštas. Atitinkamai visų mokėtinų įmokų mokėjimo terminai atnaujinus sutartis liko tie patys. Lizingo sutarčių sąlygose nebuvo nurodyta, jog lizingo sutartys pasibaigia suėjus mokėtinų sumų mokėjimo terminams.Teismo sprendimai sukelia teisines pasekmes byloje dalyvaujantiems asmenims. Apeliantas, teigdamas, kad teismo sprendimu, kuriuo atsakovo reikalavimu sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, sutartys nebuvo atnaujintos, nenurodė kokias kitas teisines pasekmes tokiu atveju sukėlė jam šis teismo sprendimas. Kita vertus, jei, kaip teigė apeliantas, Lizingo sutartys buvo pasibaigusios iki ieškovo kreipimosi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, nėra aišku kokias savo teises atsakovas siekė apginti ginčydamas sutarties nutraukimo teisėtumą. Be to, šioje pareikštu ieškiniu buvo reikalaujama vykdyti prievoles, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, todėl sutarties atnaujinimo aplinkybė nėra esminė sprendžiant dėl atsakovo prievolės įvykdyti sutartinus įsipareigojimus, jei sutartys ir būtų pasibaigusios jų nutraukimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Banko tvarkomos paskolų rizikos duomenų bazės (toliau taip pat vadinama PRDB) duomenimis apie atsakovo grąžintas skolas. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas įvertino rašytinius įrodymus ir konstatavo, jog dėl techninės klaidos ieškovas į PRDB pateikė neteisingą informaciją apie atsakovo skolas. Šie duomenys vertinami kaip išvestinė paties ieškovo parengta informacija vadovaujantis pirminiais finansiniais dokumentais apie pagal sutartį įvykdytus atsiskaitymus. Tai, kad PRDB buvo pateikta klaidinga informacija įrodo ir tai, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ketino savo klaidą ištaisyti (atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog tą ir padarė). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įrodinėjimo pareiga, jog prievolė yra įvykdyta tinkamai, tenka atsakovui (CPK 178 str.), tuo tarpu atsakovas įrodymų apie tai, jog sumokėjo atsakovui jo nurodytą skolą, nepateikė. Tuo tarpu ieškovas pateikė įrodymus apie atsakovui priskaičiuotas ir nesumokėtas sumas. PRDB pateiktos informacijos neatitikimas faktinei situacijai gali reikšti tik tai, kad turėtų būti pataisomi PRDB pateikti duomenys, o ne tai, kad atsakovas dėl minėtos klaidos turi būti atleistas nuo prievolės įvykdymo. Apeliantas nesutinka su ieškovo atliktu 4 500 Lt (1 303,29 Eur) išlaidų paskirstymu. Šiuo klausimu ieškovas pateikė išsamius motyvuotus paaiškinimus ir duomenis apie įsiskonimo susidarymą per visą sutarčių galiojimo laikotarpį. Apeliantas nepaneigė teismo išvadų dėl šių įrodymų vertinimo, vadovaujasi epizodiniais skolos fiksavimo duomenimis. Apeliantas nepagrindė, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad apeliantas turėjo galimybę netrukdomai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe ieškovo išrašytomis delspinigių sąskaitomis bei kitais pirminiais finansiniais dokumentais, aiškintis, kokiu pagrindu buvo išrašytos naujos sąskaitos, kurių dengimui vėliau buvo perskirtos apelianto sumokėtos įmokos, bei, siekiant paneigti ieškovo nurodytas aplinkybes bei jo pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę, teikti lygiaverčius rašytinius įrodymus, konkrečius paskaičiavimus, atsižvelgus į sutarčių vykdymą visu sutarčių galiojimo laikotarpiu.Nepagrįstu laikytini ir apelianto argumentai, jog ieškovas neteisėtai priskaičiavo 391,35 Eur delspinigius pagal Lizingo sutartį Nr. LT039053, bei pilnai nepadengdamas sąskaitų, kurių apmokėjimo terminas suėjęs, tačiau iš dalies dengdamas sąskaitas, kurių apmokėjimo terminas dar nesuėjęs,per laikotarpį nuo 2010-02-­22 iki 2011-09-28 ieškovas nepagrįstai priskaičiavo 5 019,10 Lt dydžio delspinigių. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad teismas ignoravo atsakovo nurodytas aplinkybes dėl susidariusių įsiskolinimų. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2013-09-13 delspinigių sąskaitos Nr. 8214246212 kopija. Šioje sąskaitoje nurodyta, kad 391,35 EUR dydžio delspinigiai apeliantui buvo priskaičiuoti dėl to, kad sąskaitą, kurios suma buvo 6.894,17 LTL, apeliantas apmokėjo tik 2011-12-08, nors ši sąskaita turėjo būti apmokėta 2011-05-30. Dėl to, delspinigiai paskaičiuoti už 98 pradelstas dienas, taikant 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde šios aplinkybės nėra ginčijamos. Apeliantas nepagrindė, kad aptariamos sąskaitos suma ar mokėjimo terminas nurodyti neteisingai, taip pat neginčijo fakto, kad ši sąskaita buvo apmokėta pradelsus 98 dienas.Skundžiamame sprendime nurodoma, kad teismas, atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės, nurodė, jog byloje yra ieškovo teiginius pagrindžiantys įrodymai ir nėra atsakovo teiginius pagrindžiančių įrodymų bei pasiūlė atsakovui spręsti klausimą dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo atsikirtimus (nurodytus neatitikimus), pateikimo (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į tai, kad atsakovas taip pat turi pagrįsti savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau teismo siūlymu nepasinaudojo, papildomų įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurių įrodomosios vertės atsakovas nepaneigė. Ieškovas pirmosios instancijos teisme pateikė išsamius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, tame tarpe pažymas už šalių atsiskaitymą per visą sutarčių galiojimo laikotarpį. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas taip pat išsamiai nurodė aplinkybes apie įsiskolinimo susidarymą, nurodė detalius skolos paskaičiavimus bei motyvuotus atsikirtimus į apelianto nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija, įvertindama šiuos įrodymus, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, paneigiančių skolos ieškovui buvimo fakto, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinant ieškinį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-24 sprendimą palikti nepakeistą.