- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-1402-590/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11127-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Ieškovas
- „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- D. Š., D.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui D. Š. dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę pagal lizingo sutartį ir pagal atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu, dėl sutarčių sąlygos dėl delspinigių pakeitimo, tarpininkavimo išlaidų nepagrįstumo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą įvykdyti prievoles, t. y. per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 traktorių (duomenys neskelbtini)3 ir diskinę sėjamąją, pagal 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 – automobilį SSANG YONG KYRON XDI 2.0 L. Nurodė, kad atsakovas nuolat vėluodavo mokėti ieškovui pagal lizingo sutartis įmokas, susidarė įsiskolinimas. 2011-07-05 ieškovas išsiuntė atsakovui pretenziją, reikalaudamas sumokėti įsiskolinimą iki 2011-07-21 ir įspėjo atsakovą, kad šio reikalavimo neįvykdžius lizingo sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas, remdamasis lizingo sutarčių bendrosiomis sąlygomis ir atsakovui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, 2011-09-21 pranešimu Nr. 01-30-6419 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti įsiskolinimą.
Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė įpareigoti atsakovą įvykdyti prievolę, t. y. per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 – automobilį SSANG YONG KYRON XDI 2.0 L, kėbulo Nr. KPTS0A1KS6P041895. Ieškovas pažymėjo, kad šį patikslintą ieškinį teikia atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas sumokėjo lizingo sutarties Nr. LT039053 dalyko (traktoriaus (duomenys neskelbtini)3 ir diskinės sėjamosios) neišpirktą vertę. Šis reikalavimas grindžiamas tuo pačiu pagrindu kaip ir pradiniame ieškinyje.
Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpyje (nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos) delspinigiai už netinkamai įvykdytas prievoles pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 atsakovui D. Š. ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB buvo skaičiuojami ir priskaičiuoti nepagrįstai bei neteisėtai; pakeisti 2006-09-21 lizingo sutarties Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutarties Nr. LT054550 2.8.1 p. įtvirtintą sąlygą dėl delspinigių dydžio, nustatant, jog Klientas (atsakovas) privalo sumokėti Lizingo bendrovei (ieškovui) delspinigius po 0,02 procento per dieną nuo sumos, kurią Klientas įsiskolino pagal įmokų grafiką, kartu įpareigojant ieškovą perskaičiuoti delspinigius; pripažinti D. Š. ir „Swedbank lizingas“, UAB 2006-09-21 lizingo sutarties Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutarties Nr. LT054550 nutraukimą nuo 2011-09-21 nepagrįstu ir neteisėtu; pripažinti, kad ieškovo atsakovui išrašytose sąskaitose – 2010-11-05 sąskaitoje Nr. 8589072629, 2010-11-05 sąskaitoje Nr. 8589072658 ir 2012-01-05 sąskaitoje Nr. 8005713844 nurodytos ieškovo patirtos tarpininkavimo išlaidos 4 500 Lt dydžio sumai yra nepagrįstos. Reikalavimą dėl delspinigių priteisimo grindė tuo, kad ieškovo priskaičiuoti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, atsakovui nebuvo teikiamos delspinigių sąskaitos, delspinigiais galėjo būti siekiama nutraukti sutartis ir gauti nepagrįstos naudos. Pažymėjo, kad atsakovo atliktų mokėjimų sąskaita buvo dengiamos delspinigių sumos, o ne lizingo įmokos. Nuo 2010-07-28 ieškovas neturėjo skaičiuoti delspinigių, nes egzistavo force majeure aplinkybės, apie kurias ieškovas buvo informuotas. Tokiu būdu nuo šios datos iki sutarčių vienašališko nutraukimo nepagrįstai buvo priskaičiuota 4 625,86 Lt delspinigių pagal sutartis. Nurodė, kad sutarčių 2.8.1 p. įtvirtinti delspinigiai – 0,2 procento dydžio per dieną nuo sumos, kurią klientas įsiskolino pagal įmokų grafiką – yra neprotingai dideli ir mažintini vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismų praktika. Atsakovo nuomone, nesąžiningos yra sutarčių 2.14 p. sąlygos, kurios nustato, jog atsakovas sutinka, kad tuo atveju, jeigu jis nevykdo (netinkamai vykdo) lizingo sutarties (arba) ir kitų šalių sutarčių, iš įmokėtų ar mokėtinų sumų ieškovas turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią šalių sutartį, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo atsakovas, mokėdamas ieškovui. Atsakovas dėl vienašališko sutarčių nutraukimo nurodė, kad tik 2011-11-09 elektroniniu paštu gautas ieškovo atstovų raštas, prie kurio buvo prisegtas ieškovo 2011-09-21 pranešimas apie sutarčių nutraukimą, nurodant, jog atsakovas skolingas 8 947,45 Lt. Atsakovas, gavęs pažymą apie force majeure aplinkybes 2011-07-12 prašymu kreipėsi į ieškovą, prašydamas pratęsti atsiskaitymo terminą ir iki sutarties nutraukimo buvo sumokėjęs 8911,33 Lt sumą (todėl nutraukimo dieną nebuvo ir skolingas). Atsakovas prašė ieškovo nurodyti, kokias sumas dar yra skolingas, kad jas apmokėjus įgytų nuosavybę į jam perduotą turtą. 2011-12-08 atsakovas sumokėjo ieškovui 8 800 Lt, 2011-12-16 – 3 900 Lt. Dėl ieškovo 4 500 Lt dydžio išlaidų nepagrįstumo atsakovas nurodė, kad 2010-07-27 pranešimu ieškovas informavo atsakovą, jog nuo 2010-07-27 nutraukia sutartis, nes atsakovas nesumokėjo įmokų ir yra susidariusi 14 583,29 Lt skola. 2010-07-29 atsakovas sumokėjo ieškovui 14 653,73 Lt sumą, 2010-09-15 abi sutartys buvo atnaujintos. 2010-10-28 (po sutarties atnaujinimo) nepagrįstai iš atsakovo buvo paimtas pagal sutartis jam perduotas turtas, kuris atiduotas saugoti tretiesiems asmenims ir netrukus grąžintas atsakovui. Tokiu atveju atsakovui buvo ieškovo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui 2010-11-05 sąskaitos Nr. 8589072629 ir Nr. 8589072658 bendrai 3 000 Lt sumai, sąskaitose įvardinant „Tarpininkavimas, vykdant turtinę prievolę (pagal UAB Baltijos inkaso PVM s.f. AAA 01794)“. Tačiau šalių sudarytose sutartyse nėra aptarta apie tokias išlaidas, neaiškus ir šių išlaidų turinys. Atsakovas pažymėjo, kad šių išlaidų padengimui buvo naudojamos 2010-10-28 pervestos 3 000 Lt dydžio piniginės lėšos, skirtos periodinėms lizingo įmokoms ir palūkanoms dengti. 2012-01-05 ieškovas išrašė atsakovui analogišką sąskaitą 1 500 Lt sumai (po sutarties nutraukimo), ją padengus iš periodinėms įmokoms sumokėtų atsakovo lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-08-31 sprendimu ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atmetė, o atsakovo D. Š. priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino, jog force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpyje (nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos) delspinigiai už netinkamai įvykdytas prievoles pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 atsakovui D. Š. ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB buvo skaičiuojami ir priskaičiuoti nepagrįstai bei neteisėtai; pripažino D. Š. ir „Swedbank lizingas“, UAB 2006-09-21 lizingo sutarties Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutarties Nr. LT054550 vienašališką nutraukimą nuo 2011-09-21 nepagrįstu ir neteisėtu; pripažino, kad ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB atsakovui D. Š. išrašytose 2010-11-05 sąskaitose Nr. 8589072629 ir Nr. 8589072658, 2012-01-05 sąskaitoje Nr. 8005713844 nurodytos išlaidos 4500 Lt dydžio sumai yra nepagrįstos; kitoje dalyje atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas iki sutarčių nutraukimo informavo ieškovą apie force majeure aplinkybes, sumokėjo gana ženklias pinigų sumas. Ieškovas nepateikė svarių argumentų, kodėl atsisakyta tenkinti atsakovo 2011-07-12 prašymą pratęsti mokėjimo terminus, nors prieš pat sutarties nutraukimą gavo ženklias sumas, o likusių įmokų suma buvo neženkli. Teismas nurodė, jog tai, kad atsakovas atsiskaitė pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053, patvirtina atsakovo galimybę ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje neįrodytas esminis sutarties pažeidimas ir ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Teismas sprendė, jog konstatavus nepagrįstą vienašališką sutarčių nutraukimą, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas nepagrįstai skaičiavo delspinigius nuo 2010-07-28, nes egzistavo force majeure aplinkybės, apie kurias, tikėtina, ieškovas buvo informuotas. Teismas nurodė, kad atsakovas yra ūkininkas, todėl dėl staigios žiemos pradžios ir stipraus atšalimo iššalus dideliems pasėlių plotams (126 ha žieminių rapsų, 80 ha žieminių kviečių, 164,64 ha rugių), lietingiems ir karštiems orams sunaikinus atsėtus ženklius plotus (84,87 ha vasarinių miežių, 181,24 ha vasarinių kviečių, 227 ha vasarinio rapso) būtų neprotinga nelaikyti tokių aplinkybių (klimatinių) nenugalima jėga. Teismas ieškovo argumentus, kad atsakovas turėjo žinoti Lietuvai būdingus orus ir tik sau prisiimti tokią riziką, atmetė kaip nepagrįstus, nes tai reikštų, jog Lietuvoje negali būti auginami tokie elementarūs žemės ūkio augalai ir plečiamas toks verslas, o ieškovas, pats finansuodamas žemės ūkio technikos nuomą, žinodamas, kokiems tikslams ir kas ją naudoja, būtų visiškai atleidžiamas nuo šios verslo rizikos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nuo atsakovo nurodytos datos iki sutarčių vienašališko nutraukimo nebuvo pagrindo skaičiuoti delspinigius už netinkamai įvykdytą prievolę, tuo pačiu konstatavo, kad nepagrįstai buvo priskaičiuota 4 625,86 Lt delspinigių. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo šalys yra verslo subjektai, delspinigiai siejami su finansinės nuomos prievole, kurios pagrindu atsakovui buvo perduotas valdyti ir naudoti gana didelės vertės turtas, todėl sutartyse nustatyto dydžio delspinigiai yra protingo dydžio ir atitinka delspinigių paskirtį. Teismas taip pat pažymėjo, jog įstatymas leidžia šalims susitarti dėl įmokų paskirstymo, todėl, teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad sutarčių 2.14 p. sąlygos, nustatytos verslo subjektų (atsakovas kaip ūkininkas nėra laikomas ir vartotoju) laisva valia yra nesąžiningos (CK 6.188, 6.211 str.). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas nepagrindė būtinybės naudotis UAB „BALTIJOS INKASO“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ tarpininkavimo paslaugomis, nes nėra įrodymų, kad pats atsakovas atsisakė teikti duomenis apie turto buvimo vietą ar ėmėsi priemonių turtą slėpti ir pan. Paslaugų sumos yra gana ženklios, todėl ieškovas privalėjo imtis ekonomiškesnių priemonių kontrolei vykdyti. Teismas sprendė, jog ieškovo patirtos 4 500 Lt dydžio tarpininkavimo išlaidos yra nepagrįstos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimą dalyje, kurioje atsakovo D. Š. priešieškinis tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo D. Š. ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčo lizingo sutarčių 11.1.1 str. nurodyta, kada sutartis gali pasibaigti lizingo bendrovei vienašaliai nutraukus sutartį, t. y. esant esminiam sutarties pažeidimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad klientas padarė kelis esminius ginčo lizingo sutarčių pažeidimus, t. y. ginčo lizingo sutarčių 11.1 punkto (<...> „klientas neįvykdė finansinės prievolės pagal nustatytą laiką ir nesugebėjo per 30 dienų po Mokėjimų ar nustatyto termino padengti šio įsiskolinimo.“) ir 11.1.2 punkto („klientas trečią ar daugiau kartų pažeidžia finansinių prievolių pagal Sutartį vykdymo terminus <...>“), kadangi, vadovaujantis kliento 2010-09-15, 2011-03-21 prašymais ginčo lizingo sutarčių nutraukimai buvo anuliuoti, taip pat klientas neįvykdė 2011-07-12 rašte nurodyto įsipareigojimo (t. y. 3 kartus atsakovas pažeidė vykdymo terminus). Taigi, esant dviem esminiams pagrindams nutraukti ginčo lizingo sutartis, lizingo bendrovė, vadovaudamasi ginčo lizingo sutarčių 11.2.3 p., 2011-09-21 nutraukė ginčo lizingo sutartis. Būtent tai, kad lizingo gavėjas nesumokėjo visos įsiskolinimo pagal ginčo lizingo sutartis sumos iki paties nurodyto termino 2011-09-01 ir neprašė šio termino pratęsti, ir buvo pagrindas lizingo bendrovei 2011-09-21 nutraukti lizingo sutartis ir pareikalauti grąžinti jam, kaip teisėtam ginčo turto savininkui, turtą, kurį įpareigojo grąžinti iki 2011-09-29. Pažymi, jog nagrinėjamos bylos kontekste teismas privalėjo tirti, ar, atsakovo nurodytos aplinkybės laikytinos nenugalimos jėgos aplinkybėmis, t. y., ar tai buvo ypatingai didelis atšalimas/sausra konkrečioje vietovėje, ar atsakovas galėjo tokių veiksnių tikėtis ir imtis priemonių nuo jo pasisaugoti ir pan. Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna stipresnių atšalimų/sausrų, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas ūkio savininkas, versdamasis ūkininko veikla, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad atsakovas nesiėmė priemonių atsiradusiai žalai dėl tam tikrų klimatinių sąlygų buvimo, išvengti, kadangi, sprendžiant dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, svarbios vidutinio, protingai apdairaus ir rūpestingo asmens pastangos žalai išvengti, o tokių aplinkybių nebuvimas, leidžia pagrįstai abejoti atsakovo rūpestingumu. Taigi, teismas, nenagrinėdamas ieškovo argumentų bei pateiktos teismų praktikos, neištyrė esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių. Be to, nurodo, kad svarbi aplinkybė, ta, kad atsakovas apie egzistavusias nenugalimos jėgos aplinkybes nurodė 2010 m. žiemos, 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais ir prašė teismo pripažinti, force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpį nuo 2010-07-28 iki lizingo sutarčių nutraukimo (2011-09-21), tačiau jokių duomenų apie 2011 metais egzistavusias force majeure aplinkybes atsakovas nepateikia. Taigi, teismas, ne tik, kad nepagrįstai nurodė, jog atsakovo nurodytu laikotarpiu egzistavo force majeure aplinkybės ir, kad ieškovas minėtu laikotarpiu nepagrįstai skaičiavo delspinigius, bet dar ir neteisėtai konstatavo delspinigių nepagrįstumą 2011 metų laikotarpiui tam nesant jokių įrodymų, nurodydamas, kad nuo 2010-07-28 iki lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo (2011-09-21) ieškovas nepagrįstai priskaičiavo 4 625,86 Lt delspinigius. Nurodo, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškovas suteikė galimybę atsakovui jo paties prašymu atidėti įsiskolinimo grąžinimą iki 2011-09-01, tačiau nesant atsakovo prašymo šį terminą pratęsti, t. y. ieškovui laikant, kad atsakovas turi galimybes toliau vykdyti mokėjimus, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių jų nevykdo, ieškovas lizingo sutartis pagrįstai ir nutraukė. Atsakovo lizingo sutarties nutraukimas paėjus 20 dienų po termino, tik patvirtina faktą, kad ieškovas suteikė galimybę atsakovui valdyti ir naudoti turtą bei padengti įsiskolinimą dar 20 dienų po paties prašyto termino suėjimo. Pažymi, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo ginčo lizingo sutarčių 15 str. teisėtumo ir pagrįstumo, vadinasi sutiko, kad šios lizingo sutarčių sąlygos teisėtos, ieškovo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti force majeure aplinkybių egzistavimą ir atleisti atsakovą nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo minėtu laikotarpiu, nes force majeure aplinkybės, šalinančios atsakovo atsakomybę dėl ginčo lizingo sutarčių neįvykdymo, nebuvo įrodytos, nėra ir jokio pagrindo atleisti atsakovą nuo delspinigių skaičiavimo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti ginčo lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu, kadangi ieškovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, suteikė atsakovui galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tik pastarajam juos pažeidus, lizingo sutartys buvo nutrauktos. Pažymi, jog lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punkte nurodyta, jog „(...) Klientas įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius.“ CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Nevisiškas žalos atlyginimas pažeistų aptariamą principą, nes civilinė atsakomybė nevisiškai atliktų kompensavimo funkciją. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius (CK 6.63 str. 2 d.). Tai yra tęstinė pareiga ir atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti padengti ir visas jos patirtas papildomas išlaidas. Pažymėtina, kad „Swedbank lizingas“, UAB tinkamai pagrindė patirtas papildomas išlaidas už partnerių suteiktas tarpininkavimo paslaugas, t. y., kad už minėtas paslaugas buvo atsiskaityta, kad partnerių pajamas lizingo bendrovė pervedė į jų atsiskaitomąsias sąskaitas. Akivaizdu, kad ieškovas reikalauja to, kas jam, vadovaujantis CK ir ginčo lizingo sutarties nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai priklauso.
Atsakovas D. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovui Vyriausybės nustatyta tvarka buvo išduota 2011-06-20 Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma Nr. 07-11, liudijanti nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure) egzistavimą ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių laikotarpiu. Pažymėtina, jog tokia pažyma yra galiojanti bei nenuginčyta (ieškovas neginčijo tokios pažymos), todėl bet kokie ieškovo teiginiai dėl tokios pažymos nepatikimumo ar jos, kaip įrodymo dėl force majeure aplinkybių egzistavimo, nepakankamumo, yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kritiškai, juolab nesant priešingų įrodymų. Pažymi, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų laiku (be vėlavimų) vykdyti neturėjo galimybės būtent dėl itin prastų klimato sąlygų, lėmusių prastą derlių (pasėlių sunaikinimas), atitinkamai mokumo sutrikimą. Šios aplinkybės visiškai atitinka visus nenugalimos aplinkybės požymius: visų pirma, prastų klimato sąlygų objektyviai neįmanoma numatyti, antra, prastų klimato sąlygų sukelti neigiami padariniai yra objektyviai nepašalinami. Pabrėžia, jog ieškovas, laikotarpiu nuo 2010-07-28 apskritai neturėjo teisės skaičiuoti netesybų (delspinigių), kadangi minėtu laikotarpiu egzistavo force majeure aplinkybės, apie ką atsakovas informavo ieškovą tiek žodžiu, prasidėjus atitinkamos oficialios pažymos gavimo procedūroms metų pradžioje, tiek vėliau raštu pateikdamas tokių nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimą patvirtinančius įrodymus. Nurodo, kad CK 6.212 str. 1 d. nurodyta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Atitinkama nuostata buvo įtvirtinta ir sutarčių 15.2. p. Tačiau ieškovas, nepaisant to, laikotarpiu nuo 2010-07-28 skaičiavo netesybas, t. y. delspinigius, dėl ko force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpiu (nuo 2010-07-28) delspinigiai už ne laiku įvykdytas prievoles priskaičiuoti nepagrįstai, kadangi aukščiau minėtos nuostatos suponuoja atsakovo atleidimą nuo atsakomybės neturint galimybės savalaikiai įvykdyti sutartinių prievolių dėl egzistavusių force majeure aplinkybių. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas ne tik nepateikė atitinkamų delspinigių sąskaitų, kurias neva turėjo apmokėti ieškovas, ir praktiškai kurių pagrindu šiai dienai neva yra susidaręs įsiskolinimas, bet ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui atitinkamos delspinigių sąskaitos buvo siunčiamos apmokėjimui ir buvo įteiktos. Atsakovui neįrodžius delspinigių skaičiavimo ir priskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat neįrodžius delspinigių sąskaitų egzistavimo (ne tik fiksavimo pažymoje) bei jų pateikimo atsakovui, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą bei vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, visiškai pagrįstai konstatavo delspinigių nepagrįstumo faktą. Taip pat nurodo, kad iš 2011-11-20 Vėluotų mokėjimų ataskaitos matyti, jog tai dienai atsakovas nebebuvo skolingas ieškovui pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 dėl traktoriaus BELARUS ir diskinės sėjamosios, be to, darytina išvada, jog jau vėliausiai 2011-08-22, kuomet buvo atliktas paskutinis mokėjimas iki lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo datos (2011-09-21), atsakovas nebebuvo skolingas ieškovui pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053, todėl 2011-09-21 nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo vienašališkam šios sutarties nutraukimui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog vienašališkas sutarčių nutraukimas nuo 2011-09-21 buvo neteisėtas ir nepagrįstas, atitinkamai ieškovo nurodyti atsakovo įsipareigojimai šiai dienai faktiškai yra įvykdyti. Nurodo, jog per visą sutartinių santykių laikotarpį ir po vienašališko sutarčių nutraukimo (2011-09-21), ieškovas iš atsakovo gavo 192 640,14 Lt dydžio piniginę sumą. Visa tai tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas yra atsiskaitęs su ieškovu (išpirkęs lizinguojamą turtą), ieškovas nėra patyręs nuostolių (ar bent jau neproporcingų nuostolių), todėl vienašališkas sutarčių nutraukimas yra neadekvatus, nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pažymi, jog nesant jokiam – nei faktiniam, nei teisiniam pagrindui, t. y. nepagrįstai, 2010-10-28 iš atsakovo buvo paimtas pagal sutartis jam perduotas turtas (perduotas saugoti tretiesiems asmenims, tačiau netrukus grąžintas), ko pasekoje atsakovui buvo ieškovo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui 2010-11-05 sąskaitos Nr. 8589072629 ir Nr. 8589072658 bendrai 3 000 Lt dydžio sumai. Šiose sąskaitose nurodyto mokėjimo pavadinimas/ paskirtis buvo įvardinta „Tarpininkavimas, vykdant turtinę prievolę (pagal UAB Baltijos inkaso PVM s.f. AAA 01794)“. Pažymėtina, jog nei vienoje iš sutarčių nėra nurodyta, kad atsakovas turi padengti kokias nors „tarpininkavimo, vykdant turtinę prievolę“ išlaidas, juolab, kai kyla klausimas, ar tokios išlaidos yra apskritai patirtos, o jei patirtos, ar jos yra pagrįstos, ir koks yra tokių išlaidų turinys. Pabrėžia, kad konkrečiu atveju, aukščiau minėtu laikotarpiu po sutarčių atnaujinimo iki pat 2010 m. lapkričio mėnesio nebuvo jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo tretiesiems asmenims teikti kokias nors tarpininkavimo paslaugas, vykdant turtinę prievolę, ieškovui. Dėl šios priežasties aukščiau minėtos ieškovo išrašytos sąskaitos 3 000 Lt dydžio tarpininkavimo išlaidoms, kurios neaptartos sutartyse, padengti laikytinos nepagrįstomis, o jų pagrindu iš atsakovo gautos pinginės sumos – nepagrįstai gautomis piniginėmis lėšomis. Taip pat pažymi, jog ieškovui nepagrįstai nutraukus sutartis nuo 2011-09-21, apskritai negalėjo būti teikiamos jokios tarpininkavimo paslaugos, o jeigu kokios nors tarpininkavimo paslaugų išlaidos ir buvo patirtos, tai jos konkrečiu atveju pripažintinos nepagrįstomis ne tik dėl aukščiau nurodytų priežasčių, bet ir dėl to, jog tokių išlaidų dydis yra neadekvatus ir neproporcingas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Kolegija sutinka su apelianto Swedbank lizingas“, UAB argumentais dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių taikymo. CK 6.212 str. 1 d. nustato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Taigi atsakovas, siekiantis būti atleistas nuo prievolės vykdymo minėtu pagrindu, turi įrodyti, kad sutartis nebuvo įvykdyta dėl force majeure aplinkybių. Narinėjamu atveju ginčas kilo dėl lizingo sutarčių vykdymo. Atsakovas D. Š. teikė argumentus ir įrodymus, kad lizingo sutarčių negalėjo vykdyti dėl 2010 metų blogų klimato sąlygų, kurios sunaikino dalį pasėlių (b.l. 52-54). Kolegija nesutinka su atsakovo argumentacija, nes mano, kad lizingo sutarčių dėl transporto priemonių įsigijimo vykdymas nėra susijęs su klimatinėmis sąlygomis, dalies pasėlių ar derliaus praradimu. Ūkininko pasėliai ir užaugintas derlius nagrinėjamu atveju nėra lizingo sutarties dalyku, todėl atsakovo nurodytos force majeure aplinkybės, susijusios su derliaus praradimu nesudaro pagrindo nevykdyti lizingo sutarties sąlygų. Pagal lizingo sutartį lizingo gavėjas prisiima pareigą mokėti lizingo sutartyje numatytas turto išpirkimo įmokas ir kitus mokėjimus. Reikiamų finansinių išteklių neturėjimas pagal CK 6.212 str. 1 d. nelaikomas nenugalima jėga. Taigi atsakovas D. Š., negalėdamas mokėti lizingo sutartyje nustatytų įmokų dėl lėšų stygiaus, neturi būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės force majeure aplinkybių pagrindu. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpyje (nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos) delspinigiai už netinkamai įvykdytas prievoles pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 atsakovui D. Š. ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB buvo skaičiuojami ir priskaičiuoti nepagrįstai bei neteisėtai, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.212 str. 1 d. numatytas materialinės teisės normas, todėl sprendimas šioje dalyje panaikinamas, o atsakovo priešieškinis šioje dalyje atmetamas.
Tačiau kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl lizingo sutarties nutraukimo. Išskyrus motyvus dėl force majeure aplinkybių, kolegija sutinka su visais kitais argumentais, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Ieškovas neįrodė CK 6.217 str. 2 d. nurodytų esminio sutarties pažeidimo sąlygų, todėl neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti lizingo sutarčių (CK 6.217 str. 1 d., CK 6.574 str.). Atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 1.5 str. 1 d., CK 6.200 str. 2 d.). Be to, sutarties šalys turi paisyti kitų civilinių teisinių santykių reguliavimo principų, iš kurių sutarties šalims ypač svarbūs yra lygiateisiškumo ir proporcingumo principai. Kolegijos vertinimu, ieškovo 2011-09-21 sprendimas vienašališkai nutraukti lizingo sutartis, esant nedideliam įsiskolinimui ir žinant atsakovo (ūkininko) sunkią finansinę padėtį dėl prarasto 2010-2011 metų derliaus, yra neproporcinga, nesąžininga ir neprotinga reakcija į atsakovo padarytą teisės pažeidimą. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagristai atmetė ieškinį ir pripažino lizingo sutarčių vienašališką nutraukimą nepagristu ir neteisėtu, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
Atmetamas apeliacinis skundas dalyje dėl atsakovo Swedbank lizingas“, UAB 4500 Lt išlaidų. Ieškovas nurodė, kad 2010-07-27 nutraukus lizingo sutartis, atsakovas patyrė 4500 Lt turto suradimo išlaidų, iš kurių 3 000 Lt sumokėjo UAB „BALTIJOS INKASO“ (b.l. 179-182), o 1 500 Lt sumokėjo UAB „Turto rizikos sprendimai“ (b.l. 187-189). Pirmosios instancijos teismas minėtas ieškovo išlaidas už turto suradimą pripažino nepagrįstomis, nes ieškovas nepagrindė tokių išlaidų būtinybės ir neįrodė, kad atsakovas atsisakė teikti duomenis apie turto buvimo vietą ar ėmėsi priemonių turtą slėpti ir pan. Kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pagal lizingo sutarčių 6.1.1 p. nuostatas lizingo davėjas turi teisę tiesiogiai arba per trečiuosius asmenis kontroliuoti ir stebėti turto būklę, o jeigu kontrolė buvo reikalinga todėl, kad lizingo gavėjas nevykdė ar netinkamai vykdė esmines sutarties sąlygas, klientas privalo visiškai apmokėti su kontrole susijusias ir pagrįstas lizingo davėjo išlaidas. Ieškovas nepagrindžia 3000 Lt išlaidų būtinumo. Apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas piktybiškai nebendradarbiavo su ieškovu paneigia paties apelianto apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad 2010-07-27 nutraukus lizingo sutartis, atsakovas jau 2010-07-29 sumokėjo visą skolą, o 2010-09-05 pateikė prašymą atnaujinti lizingo sutartis. Taigi nors atsakovas nebuvo grąžinęs turto, tačiau jo neslėpė, sumokėjo skolas, prašė atnaujinti sutartis, todėl nurodytomis aplinkybėmis ieškovui nebuvo jokios būtinybės 2010-10-19 prašyti turto paieška užsiimančią UAB „BALTIJOS INKASO“ surasti turtą. Kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad ieškovas ir atsakovas susitarė dėl 3000 Lt išlaidų apmokėjimo ir atsakovas jas apmokėjo, nes šioms aplinkybėms patvirtinti ieškovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).
Nepagrįstos ir ieškovo 1 500 Lt išlaidos apmokant UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugas. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad tokias išlaidas ieškovas patyrė po 2011-09-21 lizingo sutarčių nutraukimo (b.l. 187-189). Lizingo sutartis ieškovas 2011-09-21 nutraukė neteisėtai, todėl pagal lizingo sutarčių 6.1.1 p. atsakovas neprivalo apmokėti 1500 Lt išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti delspinigių skaičiavimą netesėtu ir nepagrįstu, iš dalies keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Iš ieškovo į valstybės biudžetą priteista žyminio mokesčio 400 Lt suma sumažinama 100 Lt, todėl iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 300 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai 100 Lt padidinamos iš atsakovo valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 200 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės atmetė apeliacinį skundą, nes atmetė apelianto prašymą tenkinti ieškinį, o sprendimą pakeitė tik nežymia dalimi, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n utaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti, panaikinat sprendimo dalį ir atmetant priešieškinio reikalavimą pripažinti, jog force majeure aplinkybių egzistavimo laikotarpyje (nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo dienos) delspinigiai už netinkamai įvykdytas prievoles pagal 2006-09-21 lizingo sutartį Nr. LT039053 ir 2007-06-14 lizingo sutartį Nr. LT054550 atsakovui D. Š. ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB buvo skaičiuojami ir priskaičiuoti nepagrįstai bei neteisėtai.
Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų: priteisti iš ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB (juridinio asmens kodas 111568069) 300 Lt (tris šimtus litų) ir iš atsakovo D. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.