- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-1148/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- V. D.
- Ieškovas
- AB DnB NORD bankas
- Trečiasis asmuo
- Z. V.
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3428-232/2012 pagal ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovei V. D. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo Z. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 116756,67 Lt skolos, 9,62 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, patikslintu ieškiniu ieškinio reikalavimus padidino prašydamas priteisti iš atsakovės banko naudai 121996,28 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teise iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2007-12-12 kreditavimo sutartį suteiktas Z. V. 110000 Lt kreditas su kintama palūkanų norma, grąžinimo terminas 2025-12-31, už laiku negrąžintą kreditą nesumokėtas bankui palūkanas Z. V. įsipareigojo bankui mokėti 0,08 proc. dydžio delspinigius. Už prievolių pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą 2007-12-12 laidavimo sutartimi laidavo atsakovė V. D.. Kredito gavėjas savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį vykdė netinkamai, skolos pradelsimo atsiskaitymo terminas pratęstas iki 2010-10-15. Kadangi ir toliau įsipareigojimai nebuvo vykdomi, kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta 46.1 p. pagrindu.
Patikslintame ieškinyje nurodė, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2011-09-16 nutartimi išaiškino, jog 2007-12-12 Kreditavimo sutarties K-4100-2007-68 sąlygos, kurių pagrindu bankas nutraukė Kreditavimo sutartį yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, negalioja pagal CK 6.188 str. ir turi būti taikomos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą, todėl bankas atnaujino Kreditavimo sutartį. Ieškovas 2011-11-24 raštais per papildomai suteiktą 2 mėn., laikotarpį ragino skolininkę ir laiduotoją padengti susidariusį įsiskolinimą, įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų bankas bus priverstas nutraukti Kreditavimo sutartį. Bankas 2012-01-26 pakartotiniu raštu įspėjo skolininkę ir laiduotoją. Kadangi įsiskolinimas nebuvo padengtas ieškovas laikydamas įstatyme nustatytos tvarkos 2012-03-16 vienašališkai Kreditavimo sutartį nutraukė. LR CK 6.81 str. numato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, o CK 6.6 str. 4 d. nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Nors Z. V. prievolių įvykdymas yra užtikrintas jai priklausančio turto įkeitimu, bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Bankas iš naujo 2012-03-23 pareiškimu kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Z. V. įkeisto turto.
Atsiliepimas
Atsakovė V. D. atsiliepimu prašė atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2010-11-05, todėl skolos dydis turėjo būti paskaičiuotas kreditavimo sutarties nutraukimo dienai. Ieškovas tiek įstatymiškai, tiek pagal sudarytos 2007-12-12 laidavimo sutarties Nr.K-4100-2007-68/L 2 .41.1. p. nuostatas, pirmiausiai privalo nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, o jo esant nepakankamai – nukreipti į laiduotojui priklausančio turto dalį. Ieškovas piktnaudžiauja savo teise, reikšdamas reikalavimą laiduotojo atžvilgiu, kad skolininko turimo turto 130000 Lt pakanka skolai padengti. Ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti, kadangi vienašališkai kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2010-11-05, todėl per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas pasibaigė ir terminas reikalavimui laiduotojai pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tekino ir priteisė ieškovo AB DNB bankas, naudai iš V. D., 121966,28 Lt skolos, 5497 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (121966,28 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-03-02 iki sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad šalių pasirašytos laidavimo sutarties 1.1. punkte numatyta, jog laiduotojo ir skolininko atsakomybė yra solidari, pagal 2.1.1. punktą laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką jo prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. LAT praktikoje yra konstatuota, kad hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Šiuo konkrečiu atveju kai pagrindinio skolininko prievolės, kylančios jam iš ginčo sutarties yra užtikrintos ir nekilnojamojo turto įkeitimu ir atsakovės sutartiniu laidavimu numatančiu solidariąją atsakovės prievolę, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese.
Laidavimo sutarties 4.2. punkte šalys susitarė, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininkių prievolių įvykdymo, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad Bankas praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytą 3 mėnesių terminą. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. Civiliniame kodekse nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja Civilinio kodekso nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Dėl nurodytų pagrindų teismas atmetė atsakovės motyvą, kad laidavimas yra pasibaigęs CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 07 20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas (LR CK 1.131 str., 6.88str.).
2. Negalima sutikti su teismo išvada, kad ieškovo pateikta skaičiuotė dėl palūkanų ir delspinigių paskaičiavimo yra teisinga ir teismui nėra pagrindo ja abejoti. Abejonių dėl banko skaičiuočių sudaro ir tai, kad siųstų įspėjimo raštų turinyje skolininkui ir laiduotojui nurodomos iš viso kitokios mokėtinos sumos nei pateiktos ieškinyje, patikslintame ieškinyje. Esant tokiems nesutapimams teismas turėjo reikalauti sutikslinti skaičiuotes arba toje dalyje ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neaiškiai suformuluotą ir pagrįstą netiksliais skaičiavimais.
3. Ieškovas neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, nes neturėjo teisės kreiptis į teismą nenutraukus kredito sutarties, nes jos nutraukimas buvo prapažintas neteisėtu. Šiai dienai neaišku ar banko sutarties nutraukimas su pagrindiniu skolininku yra teisėtas ir aplamai ar ji nutraukta, nes tai siejama su laiduotojui galima atsirasti atsakomybe.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais ir nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, laidavimo sutartimi laiduotoja, V. D. kaip solidari skolininkė užtikrino prievolių pagal Z. V. ir ieškovo 2007 m. gruodžio 12 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. K-4100-2007-68 įvykdymą. Tarp šalių kilus ginčui dėl netinkamo prievolių vykdymo, ieškovas nutraukė kreditavimo sutartį ir kredito gavėjui bei laiduotojai nevykdant sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, kreipėsi į teismą siekdamas prisiteisti susidariusį įsiskolinimą.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė V. D. nesutikdama su teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą ir išdėstė nesutikimo argumentus.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas (LR CK 1.131 str., 6.88str.). Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu sutikti negali.
CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra sutarę, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, kad buvo sudaryta terminuota laidavimo sutartis. Kaip matyti šalys laidavimo sutarties 4.2. punkte aiškiai susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.CK 6.123 str. 1 d. yra numatyta, kad „prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma“. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad laidavimo sutartimis šalys susitarė, jog laidavimas galios tol, kol bus įvykdytos prievolės pagal kreditavimo sutartį, todėl laikytina, kad laidavimas šiuo atveju galios tol, kol ieškovui bus įvykdytos visos prievolės pagal kreditavimo sutartį.
Apeliantė skunde nurodo, kad yra abejonių, ar pateikta skaičiuotė dėl palūkanų ir delspinigių paskaičiavimo yra teisinga.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010;2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kartu su pateiktu teismui ieškiniu pateikė ir skolos grafiką, kuris pagrindžia negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių dydį. Apeliantė skunde išdėsto nesutikimo su ieškovo reikalaujamos sumos dydžiu, argumentus tačiau nepateikia jokių įrodymų paneigiančių ieškovo nurodomos skolos dydį. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, teisėjų kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia nesumokėtas pagal sutartį sumas, priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius (delspinigiai paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, nes neturėjo teisės kreiptis į teismą nenutraukus kredito sutarties, nes jos nutraukimas buvo prapažintas neteisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai prieštarauja nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.
Bylos duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 nutartimi išaiškino, jog Kreditavimo sutarties sąlygos, kurių pagrindu Bankas buvo nutraukęs Kreditavimo sutartį, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu ir pripažino Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 ir 46.1 p. sąlygas negaliojančiomis ab initio. Po minėtos nutarties priėmimo Bankas atnaujino Kreditavimo sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio, kredito gavėja bei laiduotoja nesilaikė kredito sutarties sąlygų bei nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Bankas tiek kredito gavėjai tiek ir laiduotojai 2011 m. lapkričio 24 d. pranešimais (b.l. 55-56) nustatė terminą iki 2012 m. sausio 24 d. pašalinti sutarties pažeidimus ir sumokėti pradelstas sumas. 2012 m. sausio 26 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą kreditorius nurodė terminą pradelstoms skoloms sumokėti iki 2012 m. kovo 5 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik po minėtų pranešimų pateikimo bankas nutraukė kreditavimo sutartį, nes pagal minėtą kreditavimo sutartį ir toliau nebuvo atsiskaitinėjama su banku. Pažymėtina, kad ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. priimtą nutartį, kuria teismas atmetė Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutarties dėl įkeisto nekilnojamojo daikto arešto. Minėtoje nutartyje teismas įvertinęs Z. V. argumentus dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo taip pat yra konstatavęs, kad Kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nutarė atidėti atsakovei V. D. 3440 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas netenkintinas, todėl 3440 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš atsakovės V. D. priteistinas į valstybės biudžetą.
Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).
Išlaidų advokato ar jo padėjėjo teikiamos teisinės pagalbos apmokėjimo atlyginimo tvarką reglamentuoja CPK 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos), kuris nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už nurodytų asmenų teikiamas paslaugas maksimalų dydį.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, pateikė įrodymus patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1331 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl iš atsakovės V. D. ieškovo naudai priteistina 1331 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB DNB bankui į.k. 112029270 , 1331 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 3440 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.