Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-03-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-149/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2016-04-15Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-31
Bylos Nr.
1A-180-149/2017
Teisminio proceso Nr.
1-68-3-00007-2016-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernestas Rimšelis, Leonarda Gurevičienė, Jurgita Mačionytė
Nuteistasis
P. D.
Nukentėjusysis
A. K.
Nuorašas Pranešėja L.Gurevičienė Byla Nr. 1A-180-149/2017

Teisėjas O.Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00007-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

Leonardos Gurevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant nuteistojo gynėjui adv. Konstantinui Mironovui,nukentėjusiojo atstovui adv. padėjėjui Česlovui Norinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. K. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (62,75 Eur).

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš P. D. nukentėjusiojo naudai priteista 200 Eur.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš P. D. nukentėjusiojo naudai priteista 62,75 Eur.

Iš P. D. A. K. priteista 700 Eur jam suteiktos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 12 d. apie 15.50 val. laiptinėje, prie buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, įvykusio žodinio konflikto metu rankomis suspaudė A. K. kaklą, taip priversdamas A. K. stipriai sukąsti dantis, ko pasėkoje A. K. patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dviejų dantų vainikų nuskėlimu. Šiais savo veiksmais P. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu P. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį atmesti arba sutrumpinti paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą. Mano, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminius materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui ir kurie turi esminę reikšmę vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, pažeidė ir BPK įtvirtintas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

2.1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo A. K. pozicija ir nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kokius priešingus teisei veiksmus atliko būtent P. D., teismas nuosprendyje dėl nuteistojo veiksmų pavartojo žodį „lyg“. Tai rodo, jog apylinkės teismas nebuvo įsitikinęs nukentėjusiojo versija. Tokiu būdu buvo pažeistas įrodinėjimo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BPK 20 str.

2.2. Nurodo, jog įvykio nematė objektyvūs ir nešališki liudytojai. Vien tai, kad į konflikto vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, nepatvirtina, jog konflikto metu buvo smurtaujama. Nėra duomenų, patvirtinančių kad P. D. turėjo išankstinę tyčią ir norėjo sužaloti nukentėjusįjį. Nors teismas vadovavosi byloje esančia specialisto išvada ir eskperto parodymais, tačiau nuteistasis mano, kad ekspertas savo išvadas pagrindė vien prielaidomis, nes neturėjo galimybės tinkamai apžiūrėti nukentėjusiojo dantų. Šie prieštaravimai bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pašalinti. Be to, teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiojo A. K. aiškinimu, kad iki įvykio jo dantys buvo sveiki. Taigi visi netikslumai ir abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo P. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo A. K. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo P. D. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo P. D. apeliacinio skundo pagrįstumo

5. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

6. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).

Žemesnės instancijos teismas

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamo skundo kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

8. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Formuojamojoje teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis P. D., viena vertus, neigia savo kaltę ir prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kita vertus, tuo pačiu pateikia alternatyvų prašymą sušvelninti paskirtą jam bausmę, kas patvirtina tokio prašymo prieštaringumą.

10. Nors P. D. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: specialisto išvada Nr. G 4226/15(01) (t.1, b.l. 9), Medicinos dokumentų išrašu/siuntimu (t.1, b.l. 10), Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1 būrio patrulio Vitalij Miškuro 2015-12-12 tarnybiniu pranešimu (t.1, b.l. 57), P. D. 2015-12-21 paaiškinimu dėl įvykio aplinkybių (t.1, b.l. 64), nukentėjusiojo A. K., liudytojos S. J., specialisto O. D. bei iš dalies paties nuteistojo P. D., liudytojų V. D. ir A. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais.

11. Šių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina faktinę aplinkybę, kad P. D. 2015 m. gruodžio 12 d. apie 15.50 val. laiptinėje, prie buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, įvykusio žodinio konflikto metu rankomis suspaudė A. K. kaklą, taip priversdamas A. K. stipriai sukąsti dantis, ko pasėkoje A. K. patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dviejų dantų vainikų nuskėlimu.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pripažindamas P. D. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

13. P. D. veika kvalifikuota tinkamai.

14. Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

15. Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad P. D. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kad nėra P. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad P. D. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, yra sukūręs šeimą, išlaiko nepilnamečius vaikus, pagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kuri yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.

17. Apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendžio vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį.

18. Pažymėtina, jog vien tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

19. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas) Leonarda GurevičienėTeisėjai (parašai) Jurgita MačionytėErnestas RimšelisNuorašas tikras:Kolegijos pirmininkė Leonarda Gurevičienė