Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 1.2.30.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.5.19

2025 m. kovo 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. P. ir Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio (toliau – ir prokuroras) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir 309 straipsnio 2 dalyje (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija), ir nuteistas:

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – 2 metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir R. P. paskirta galutinė bausmė – 4 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Nukentėjusiosios L. R. atstovės civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Priteista iš R. P. nukentėjusiosios L. R. naudai 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl nukentėjusiajai L. R. paskirtos atstovės išlaidų priteisimo tenkintas ir priteista iš R. P. 400 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy Note 10 Plus (SM-N975FDS)“ IMEI1 (duomenys neskelbtini), IMEI2 (duomenys neskelbtini) su SIM kortele „Bitė“ Nr. (duomenys neskelbtini); stacionaraus kompiuterio sisteminis blokas „Asus“ Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuoti kaip nusikaltimo padarymo priemonės ir nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta šiuos daiktus perduoti valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. R. P. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete, t. y. jis laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2023 metų balandžio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete anūke L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)), prieš jos valią, tyčia, pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl šios mažametystės, du kartus kišo savo rankos pirštą L. R. į makštį, liepdavo nukentėjusiajai liesti jo lytinį organą – varpą, ir tokiu būdu tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete nukentėjusiąja L. R. prieš šios valią.

2. Taip pat R. P. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, t. y. jis laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2023 metų balandžio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jo anūkė L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, per rūbus ir po rūbais glamonėjo rankomis nukentėjusiosios L. R. lytinius organus, sėdmenis, krūtinę bei pilvo sritį, mokė ją masturbuotis, nukentėjusiajai rodydavo savo lytinį organą – varpą, liepdavo L. R. eiti kartu su juo į tualetą ir žiūrėti, kaip šis šlapinasi, žiūrėjo, kaip tualete nukentėjusioji L. R. šlapinasi, klausinėjo nukentėjusiosios apie jos makštį, kaip ši atrodo, ar pati kiša pirštus į makštį, paskambinęs telefonu klausinėdavo mažametės, ar ši dažnai masturbuojasi būdama viena namuose, siūlė nukentėjusiajai bučiuoti jo lytinį organą, savo kompiuteryje per internetą rodė nukentėjusiajai pornografinio turinio medžiagą, taip pat siūlė turėti lytinius santykius.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2022 metų liepos mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jo anūkė L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, per rūbus ir po rūbais glamonėjo rankomis nukentėjusiosios L. R. lytinius organus, sėdmenis, krūtinę bei pilvo sritį.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis laikotarpiu nuo 2020 metų tiksliai nenustatyto laiko, bet ne anksčiau kaip gegužės mėn., iki 2023 metų balandžio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jo anūkė L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, per rūbus ir po rūbais glamonėjo rankomis nukentėjusiosios L. R. lytinius organus, sėdmenis, krūtinę, pilvo sritį.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis 2022 metais, laikotarpiu nuo rugpjūčio 17 d. iki rugpjūčio 19 d., (duomenys neskelbtini), kambaryje ir baseine, žinodamas, kad jo anūkė L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, liepė nukentėjusiajai L. R. persirenginėti jo akivaizdoje, taip pat pats persirenginėjo L. R. matant bei glamonėjo nukentėjusiosios L. R. įvairias kūno vietas.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis 2023 m. liepos 3 d. apie 20:30 val. tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad jo anūkė L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, paskambinęs iš savo mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) mažametei nukentėjusiajai L. R. į jos mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini), paklausė jos „kaip ten pas tave apačioje?“, L. R. atsakius, kad „plaukuota“, „gauruota“, jis pasakė, kad gali jai padėti nusiskusti. Tokiu būdu jis tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti mažametės nukentėjusiosios L. R. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą bei sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.

3. Taip pat R. P. nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) už tai, kad pagamino, laikė ir demonstravo pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas, t. y. jis, turėdamas tikslą pagaminti, laikyti ir demonstruoti pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojami vaikai, laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2017 metų, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, naudodamasis fotoaparatu „Canon“, padarė fotonuotraukas savo mažametei anūkei L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuriose ji atvirai ir detaliai rodo savo lytinius organus, ir tokiu būdu pagamino keturiasdešimt penkias (45) pornografinio turinio nuotraukas, kurių pavadinimai: „Carved [3312917000].jpeg“, „Carved [3313446408].jpeg“, „Carved [3313550856].jpeg“, „Carved [3313688072].jpeg“, „Carved [3314613256].jpeg“, „Carved [3314720776].jpeg“, „Carved [3314752008].jpeg“, „Carved [3314778120].jpeg“, „Carved [3314817032].jpeg“, „Carved [3314915336].jpeg“, „Carved [3314996744].jpeg“, „Carved [3315026440].jpeg“, „Carved [3315104264].jpeg“, „Carved [3315147784].jpeg“, „Carved [3312879624].jpeg“, „Carved [3312967176].jpeg“, „Carved [3313482248].jpeg“, „Carved [3313575944].jpeg“, „Carved [3313716232].jpeg“, „Carved [3314654216].jpeg“, „Carved [3314730504].jpeg“, „Carved [3314763272].jpeg“, „Carved [3314790920].jpeg“, „Carved [3314880520].jpeg“, „Carved [3314934792].jpeg“, „Carved [3315006472].jpeg“, „Carved [3315047432].jpeg“, „Carved [3315110408].jpeg“, „Carved [3315238920].jpeg“, „Carved [3312894984].jpeg“, „Carved [3313075720].jpeg“, „Carved [3313518600].jpeg“, „Carved [3313657864].jpeg“, „Carved [3313806856].jpeg“, „Carved [3314677768].jpeg“, „Carved [3314740744].jpeg“, „Carved [3314773000].jpeg“, „Carved [3314804232].jpeg“, „Carved [3314902536].jpeg“, „Carved [3314988552].jpeg“, „Carved [3315016712].jpeg“, „Carved [3315076616].jpeg“, „Carved [3315138568].jpeg“, „Carved [3315252744].jpeg“, „Carved [3317527560].jpeg“, kuriose vaizduojamas tas pats mažametis, moteriškos lyties asmuo – vaikas iki 14 metų amžiaus imtinai, kurias, perkėlęs į stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką „Asus“ Nr. (duomenys neskelbtini), jas demonstravo mažametei nukentėjusiajai L. R. bei laikė jas savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2023 m. rugpjūčio 21 d., 10:35 val., kol stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką „Asus“ Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiu būdu jis neteisėtai pagamino, laikė ir demonstravo keturiasdešimt penkis (45) vienetus pornografinio turinio fotonuotraukų, kuriuose vaizduojamas vaikas.

4. Taip pat R. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą mažametei, bejėgiškos būklės artimai giminaitei, t. y. jis, būdamas mažametės L. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) seneliu, laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2023 metų balandžio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas savo anūkę – mažametę ir bejėgiškos būklės dėl mažametystės nukentėjusiąją L. R., padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl jo veiksmų ir pasireiškusį (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo jo skunde nurodytus teiginius pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, sušvelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nuteistasis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nenustatymo nuteistojo atžvilgiu.

2.2. Nurodo, kad jis nemanė dalį kaltės perkelti nukentėjusiajai. Duodamas parodymus per pirmąją apklausą, buvo šoke, tad apie siekį palengvinti savo teisinę padėtį negali būti kalbos, jis tiesiog sakė tiesą. Tai, kad nesiekė palengvinti savo teisinės padėties, rodo ir tas faktas, jog jis neturėjo gynėjo. Jis sutiko su tais kaltinimais, kurie iš tikrųjų teisingi, atskleidė faktines savo nusikalstamos veiklos aplinkybes ir vietas, nieko neslėpė ir neišsisukinėjo.

2.3. Nesutinka su teiginiu, kad jo prisipažinimas buvo deklaratyvus. Jis nežinojo, kokie faktai buvo išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu, todėl negalima teigti, kad jis gailėjosi dirbtinai ar priverstas įrodymų. O susidaręs įspūdis, kad jo veiksmuose ir kalbose nėra jokio kritiško požiūrio į savo veiksmus, susidarė greičiausiai todėl, kad jam per 25 metus operatyvinio darbo išsiugdė refleksas ar įprotis „dėvėti kaukę“. Tačiau tai nereiškia, kad jis nenuoširdžiai gailėjosi ar gailisi, tačiau jis nemoka parodyti savo emocijų. Yra pensininkas, neteistas, neturi jokių nusižengimų, nusikalto pirmą kartą.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio apeliaciniu skundu prašoma Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti – R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtą bausmę bausmių apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, 153 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 metams. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Skirdamas bausmę R. P. už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių, kas turėjo įtakos aiškiai per švelnios, R. P. padarytų veikų ir asmenybės pavojingumo neatitinkančios, bausmės paskyrimui.

3.2. Pastebima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismai vertindami kaltininko asmenybę atsižvelgia į visas teigiamas ir neigiamas kaltininką apibūdinančias aplinkybes ir jas vertina kaip visetą. Vilniaus apygardos teismas, analizuodamas BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, nepakankamai įvertino R. P. asmenybę. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis nors ir pripažino savo kaltę iš dalies, tačiau teigė, kad jokių prievartinio pobūdžio veiksmų nebuvo ir inkriminuoti veiksmai vyko mažametės iniciatyva, kuriai jis nesugebėjo atsispirti. Šis faktas ne tik negali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe, bet ir turi būti išimtinai kritiškai įvertinamas (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tai parodo ypatingai nenuoširdų, atsainų požiūrį į padarytus nusikaltimus, siekį sumenkinti savo vaidmenį ir palengvinti savo teisinę padėtį. Būtina akcentuoti ir tai, jog R. P. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu dėl 4 nusikalstamų veikų, viena iš kurių, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, priskirtina labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Be to, pažymima ir tai, jog nusikalstamos veikos, kurias padarė R. P., tęsėsi ilgą laiko tarpą, kadangi seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę anūkę buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiką – apie 7 metus. Tai, kad trys apysunkiai nusikaltimai ir vienas labai sunkus nusikaltimas buvo padarytas ne spontaniškai ir ne vieną kartą, R. P., vėlgi, charakterizuoja išimtinai neigiamai.

3.3. Pažymima, kad Vilniaus apygardos teismas nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Sankcijoje už R. P. padarytą labai sunkų nusikaltimą yra numatyta vienintelė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas nuo trejų iki trylikos metų. Nors nusikaltimo, įtvirtinto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtis yra formalioji ir įstatymų leidėjas laiko šį nusikaltimą tiek pavojingu, kad jis laikomas baigtu nuo to momento, kai tik pradedama įgyvendinti objektyvioji nusikalstamos veikos pusė, pabrėžiama, kad R. P. padarytas nusikaltimas yra baigtas visiškai ir jo sumanymas įgyvendintas pilna apimtimi. Nuteistasis seksualiai prievartavo savo anūkę ne vienerius metus, jis suprato, kad ji yra mažametė, bet vis vien pasinaudodamas jos bejėgiška būkle tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, taigi veikė tiesiogine tyčia. Svarbu akcentuoti ir šiuo nusikaltimu padarytą psichologinio pobūdžio žalą mažametei L. R., ypatingai sukeltus neigiamus išliekamuosius padarinius ateityje. Tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu pripažįstama, kad vaikas (šiuo atveju mažametis) jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas, kad vaikai yra labiau pažeidžiami nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys. Toks vaiko teisių apsauga pagrįstas požiūris turi užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis. Pažymima, kad seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus pagrindinių teisių, pirmiausia – vaikų teisės į apsaugą ir globą, pažeidimas. Byloje išnagrinėtos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad nuteistasis, būdamas ženkliai vyresnis už nukentėjusiąją, turintis daug gyvenimiškos patirties, suprato, kad bendrauja su mažamete, kuri yra lengvai socialiai pažeidžiama dėl savo fizinio ir psichinio nesubrendimo ir savo gyvenimiškos patirties stokos. R. P. pasinaudojo mažametės anūkės pažeidžiamumu ir priklausomumu. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad veika nebuvo atsitiktinė, nuteistojo veiksmai tikslingai buvo nukreipti į socialiai pažeidžiamą asmenį, kas leidžia pagrįsti didesnį veikos pavojingumą. Be to, kaip jau buvo minėta, byloje nebuvo nustatyta nei vienos R. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

3.4. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas nuteistajam paskyrė 4 metų ir 6 mėnesių terminuotą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokia bausmė negali būti laikoma teisinga, kadangi bausmė laikoma teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-68-788/2015). Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, teismas, vertindamas padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo stadiją, nusikaltimu padarytą žalą mažametei, nustatęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skirdamas bausmę į šias aplinkybes neatsižvelgė, jas paminėjo nuosprendyje tik formaliai, neįvertinęs jų skyrė bausmę, skaičiuodamas ne nuo BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, o artimesnės minimaliai laisvės atėmimo bausmei, nemotyvuodamas bausmės dydžio parinkimo.

3.5. Vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, teismas turi įvertinti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turi motyvuotai parinkti bausmės dydį, skaičiuodamas būtent nuo jos vidurkio. Šioje byloje bausmės dydis buvo skaičiuojamas nuo sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės minimumo. Atsižvelgiant į tai, kad yra viena R. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bausmė R. P. turi būti sugriežtinta, atsižvelgiant į BK 61 straipsnio nuostatas, nes bausmės vidurkis BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje yra 8 m. laisvės atėmimo. Paskyrus savo dydžiu neteisingą bausmę, nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirties – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniais skundais nuteistasis R. P. ir prokuroras iš esmės ginčija apygardos teismo nuosprendį tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės, t. y. nuteistasis prašo skirti jam švelnesnę bausmę, pripažįstant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o prokuroras – griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, kiti nuosprendžiu išspręsti klausimai nėra ginčijami. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, apeliacinių skundų ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) skirtą bausmę, todėl iš dalies tenkinamas prokuroro apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs esminių BK ar BPK pažeidimų, privalo juos ištaisyti, nepaisant to, ar gautas dėl to skundas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su R. P. nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus (nukentėjusiosios psichinės sveikatos sutrikdymas), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus sutrikdant nukentėjusiosios sveikatą kaip padarytus bejėgiškos būklės žmogui, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl nusikaltimais žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei mažamečiams nukentėjusiesiems padarytų sveikatos sutrikdymų. Nors dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas, teisėjų kolegijos vertinimu, toks apygardos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo pažeidimas blogina nuteistojo R. P. teisinę padėtį, todėl ši Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, R. P. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, perkvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Taip pat atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo R. P. teisinei padėčiai.

Dėl R. P. veikos kvalifikavimo sutrikdant nukentėjusiosios sveikatą

7. Kaip jau minėta aukščiau, apygardos teismas padarė įstatymo taikymo klaidą vertindamas apelianto nusikalstamą veiką, susijusią su nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymu. Gausioje teismų praktikoje akcentuota, jog nors prievartiniai seksualinio pobūdžio veiksmai atlikti prieš mažametį paprastai kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar BK 150 straipsnio 4 dalį kaip padaryti prieš bejėgiškos būklės asmenį, to paties nuteistojo veiksmus kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnį, kvalifikuojantis požymis – bejėgiška būklė (BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktas), be mažametystės nesant kitų nukentėjusiojo bejėgiškumo požymių, nėra konstatuojamas ir veika kvalifikuojama tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. BK 138 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiui (1 punktas), taip pat bejėgiškos būklės asmeniui (2 punktas). Nukentėjusiojo bejėgiška būklė reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo sveikatai, arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti prieš jį daromam nusikaltimui. Bejėgiška būklė gali būti dėl asmens fizinių ar psichinių savybių, t. y. sunkios ligos, invalidumo (neįgalumo) ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Teismų praktikoje paprastai laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo asmens fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes.

8. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusioji L. R. buvo mažametė. Duomenų, kad nusikalstamų veikų padarymo metu pastaroji buvo apsvaiginta ar tokioje fizinėje ar psichinėje būklėje, kad nesuvoktų aplinkos, nėra. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios bejėgišką būklę nusikaltimų jos atžvilgiu darymo metu lėmė tik jos amžius. Dėl nusikalstamų apelianto veiksmų nukentėjusiajai nesunkiai sutriko sveikata, t. y. L. R. konstatuotas (duomenys neskelbtini), šis sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu, pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, atsirado dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, jog R. P. nesunkiai sutrikdė anūkės L. R. sveikatą, tačiau apeliantui nepagrįstai inkriminuoti abu BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti kvalifikuojantys požymiai – nesunkus mažamečio ir bejėgiškos būklės asmens sveikatos sutrikdymas, nes, kaip jau paminėta aukščiau, šios kategorijos bylose mažametystė negali būti siejama su nukentėjusiojo bejėgiška būkle. Todėl objektyviai nenustačius požymių, pagrindžiančių mažamečio asmens taip pat ir bejėgiškumo būklę BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, R. P. veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą.

Dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimų

9. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BPK 362¹ straipsnį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑635-976/2015, Nr. 2K-267-942/2016, Nr. 2K-209-1214/2024).

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamu nuosprendžiu R. P., be kita ko, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) už tai, kad pagamino, laikė ir demonstravo pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas. Šio nusikaltimo padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo šio BK straipsnio 2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija. Tačiau vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2024 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060, įsigaliojęs nuo 2025 m. vasario 1 d., kuriuo buvo pakeista BK 309 straipsnio 2 dalis, šios dalies sankcijoje numatant papildomas laisvės apribojimo ir arešto bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad papildomų alternatyvių bausmių įrašymas į baudžiamojo įstatymo sankciją lengvina asmenų teisinę padėtį, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl R. P. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija), perkvalifikuotina į BK 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija).

Dėl R. P. paskirtos bausmės

11. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam skirti laisvės apribojimo bausmę. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuteistajam pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti griežtesnę – 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam R. P. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nenustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tais atvejais, kai teismas nustato, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba jis padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kasacinio teismo suformuluota taisyklė, kad prisipažinimu laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis pripažino faktines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau iš jo parodymų negalima spręsti apie nuoširdų gailėjimąsi – nuteistasis savo veiksmų iš esmės nevertina kritiškai, yra abejingas nukentėjusiosios atžvilgiu, kuriai dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdyta psichinė sveikata. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis neprisiėmė visiškos atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir dalį kaltės dėl savo veiksmų bandė perkelti nukentėjusiai mažametei, nurodydamas, kad jam inkriminuoti veiksmai vyko mažametės iniciatyva, kuriai jis negalėjo atsispirti. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti nuoširdaus nuteistojo gailėjimosi dėl jo padarytų nusikalstamų veikų mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuteistojo atžvilgiu nenustatyta pagrįstai.

13. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – 2 metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

14. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotas bei teisingas bausmes. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę.

15. Baudžiamajame įstatyme už BK 150 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki trylikos metų. BK 153 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmes. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. BK 309 straipsnio 2 dalies (skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) sankcija numatė baudos arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmes, o šiuo metu galiojanti aktuali įstatymo redakcija papildomai numato ir laisvės apribojimo bei arešto bausmes.

16. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. P. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį: nuteistasis įvykdė keturias nusikalstamas veikas, iš kurių trys (BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai, BK 153 straipsnio 1 dalis, BK 309 straipsnio 2 dalis (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija)) priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), o nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Vertinant nuteistąjį R. P. charakterizuojančias aplinkybes iki nusikalstamų veikų padarymo, nustatyta, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, yra pensininkas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistojo atsakomybę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 153 straipsnio 1 dalyje, sunkina tai, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė mažametei nukentėjusiajai būdamas artimu giminaičiu – seneliu (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Taigi nuteistojo atžvilgiu nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

17. Kaip minėta, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. P. nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, o nusikalstama veika, numatyta BK 309 straipsnio 2 dalyje (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija), perkvalifikuojama į BK 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš naujo spręstinas klausimas dėl nuteistajam R. P. pagal nurodytus BK straipsnius skirtinų bausmių rūšies bei jų dydžio. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, parenkant bausmės rūšis nuteistajam R. P. ir nustatant jų dydžius, vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. P. už atskiras nusikalstamas veikas turi būti skirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Nors šiuo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuota veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, o nusikalstama veika, numatyta BK 309 straipsnio 2 dalyje (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija), perkvalifikuojama į BK 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija), atkreiptinas dėmesys, kad perkvalifikavus nusikalstamą veiką neprivaloma skirti švelnesnės bausmės, šiuo atveju atsižvelgiama į aplinkybes, buvusias nuosprendžio priėmimo metu. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo keisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus (perkvalifikavus – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus) paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės ir pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) (perkvalifikavus – pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija) paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, taip pat pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės, kadangi šios bausmės yra proporcingos nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, galiojančias bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, kadangi paskirtos bausmės yra mažesnės nei sankcijoje numatyti šių bausmių vidurkiai, o pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) (perkvalifikavus – pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija) paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra net artima sankcijos minimumui, taigi paskirtos bausmės nėra per griežtos, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai.

19. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. P., taip pat pagrįstai akcentavo aplinkybes, susijusias su šios baudžiamosios bylos pobūdžiu, t. y. kad nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusioji buvo mažametė, kas rodo didesnį padarytų veikų pavojingumą dėl ypač ankstyvos intervencijos į nukentėjusiosios seksualinį neliečiamumą, lytinę brandą, sveikatą, ydingą supratimo apie tokio pobūdžio veiksmus formavimą bei šių veikų išliekamuosius padarinius. Neteisėti R. P. seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę anūkę buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiką – apie 7 metus, dėl nuteistojo prieš nukentėjusiosios valią atliktų lytinės prievartos veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl mažametės nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo, tinkamai neįvertino šių aplinkybių reikšmės, nuteistojo asmenybės ir jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo, bausmės individualizavimui esminę reikšmę turinčias aplinkybes iš esmės nuosprendyje nurodė tik formaliai.

20. Kaip minėta, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018).??? Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2009). Be to, teisingos bausmės prasme ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos apsaugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti, kaltininko ir nukentėjusiojo interesų įvertinimas, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė skiriant bausmę. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikalstamos veikos prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tinkamai neįvertino aukščiau nurodytų nuteistojo R. P. asmenybę ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą charakterizuojančių aplinkybių, pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad nuteistasis pripažino dalį jam inkriminuotų veiksmų, nors tai nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskyrus 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artimesnė sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui, teismas taip pat šio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.

22. Šioje baudžiamojoje byloje vertinant R. P. padarytų nusikaltimų pavojingumą, ypač svarbu pabrėžti nusikaltusio asmens ir nukentėjusiojo santykį, t. y. aplinkybę, kad nuteistasis yra nukentėjusiosios artimas giminaitis – senelis, taigi artimas šeimos narys, o nukentėjusioji nusikaltimų padarymo metu buvo mažametė, taigi ypač pažeidžiamas asmuo dėl savo jauno amžiaus ir artimų šeiminių ryšių su nuteistuoju. Kaip minėta, nusikalstami seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiką – apie 7 metus. R. P. nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui nebuvo atsitiktiniai, nuteistojo veiksmai tikslingai buvo nukreipti į socialiai pažeidžiamą ir jam artimą asmenį, kas leidžia pagrįsti didesnį jo asmenybės ir padarytų nusikaltimų pavojingumą. Nuteistasis suprato, kad nukentėjusioji anūkė yra mažametė, bet vis tiek pasinaudodamas pastarosios negebėjimu intensyviai priešintis, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, taigi veikė tiesiogine tyčia. Ypač svarbu akcentuoti ir prieš nukentėjusiąją padarytų nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui dėl psichologinio pobūdžio žalos sukeltus neigiamus išliekamuosius padarinius mažametei, šiuo metu jai konstatuotas (duomenys neskelbtini), vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su aptariamomis nuteistojo prieš nukentėjusiąją padarytomis nusikalstamomis veikomis, nukentėjusiajai buvo būdingas savęs žalojimas, valgymo sutrikimai ir suicidinės mintys. Ekspertų nukentėjusiajai rekomenduojama ilgalaikė psichiatrinė ir psichoterapinė pagalba psichotraumuojančių patirčių įveikai bei integracijai, nes nesuteikus tinkamos pagalbos gali formuotis sunkesni sutrikimai, stabilūs asmenybės pokyčiai (2 t., b. l. 1-13). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti apie pavojingus nuteistojo nusikalstamų veikų padarinius.

23. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių tinkamai neįvertino, dėl ko netinkamai individualizavo bausmę, taip pat tinkamai neįvertino mažametės nukentėjusiosios interesų, t. y. teismas nuteistajam iš esmės paskyrė neproporcingą padarytiems nusikaltimams ir sukeltiems padariniams ir atitinkamai neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau aptartas aplinkybes, be kita ko, R. P. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir požiūrį į padarytus nusikaltimus, nusikalstamų veikų aplinkybes, apibūdinančias nuteistąjį, ir atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį, sprendžia, kad R. P. bausmė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) griežtintina iki 6 metų laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokia bausmė laikytina proporcinga nuteistojo asmenybei ir padarytiems nusikaltimams, toks bausmės dydis pagrįstas nurodytais apeliacinės instancijos teismo išdėstytais motyvais, be kita ko, teismo vertinimu, toks bausmės dydis užtikrins BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų įgyvendinimą (bausmės paskirtį). Švelnesnė bausmė nuteistąjį ir jo padarytų nusikaltimų prieš mažametę charakterizuojančių aplinkybių kontekste nebūtų teisinga, šiuo atveju paskirtos 6 metų laisvės atėmimo bausmės terminas išlieka mažesnis nei BK 150 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl iš naujo skiriama bausmė nelaikytina per griežta, atitinka galiojančias bausmės skyrimo taisykles.

24. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat buvo pakeistos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar aplinkybių, kurios leistų nuteistajam R. P. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K‑98‑1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė. Dėl šios priežasties netenkinamas nuteistojo apeliacinio skundo prašymas skirti švelnesnę bausmę bei gynėjos baigiamųjų kalbų metu išsakytas prašymas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistajam skirti laisvės apribojimo bausmę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

25. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. vasario 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 18 d. pažyma Nr. APD-2025-02124 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 200,00 Eur už R. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Lietuvos apeliaciniame teisme buvo pateikta teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas dėl nuteistojo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, Lietuvos Respublikos 2024 m. balandžio 24 d. Įstatymu Nr. XIV-2573, Lietuvos Respublikos 2024 m. lapkričio 7 d. Įstatymu Nr. XIV-3060 bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį dėl R. P. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus bei paskirtos bausmės pakeisti.

R. P. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

R. P. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 309 straipsnio 2 dalies (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija) perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 309 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

R. P. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), padarymą skirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalį, ir R. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. P. palikti nenagrinėtą.