Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. K., jos atstovei advokato padėjėjai Lidžitai Kolosauskaitei, atsakovui V. G., jo atstovui advokatui Genadijui Lukminui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui V. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovo atstovo nuomone ieškinys pareikštas be teisėto pagrindo ir praleidus ieškinio senaties terminą, todėl turi būti atmestas. Jo nuomone, pinigų pervedimas atitiko dovanojimo sutarties sąlygas, nes pinigus ieškovė atsakovui pervedė laisva valia, niekieno neverčiama, atsakovas pinigus priėmė, ieškovė tokio sandorio neginčija. Pinigus ji pervedė savo noru, todėl negalima tvirtinti, kad be teisėto pagrindo atsakovas juos įgijo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ išraiška. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Todėl ieškovė turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo jos sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovei paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 ir kt.).

Taigi, ieškovė privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovės reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė ir jai pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu.

2006 m. liepos 20 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje N2-910-641/2006 santuoka tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią kiekvienam sutuoktiniui atiteko po ½ dalį santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto – buto ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvę sutuoktiniai jiems priklausantį bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis nekilnojamąjį turtą – butą ir ūkio paskirties pastatus - pardavė. Ieškovės pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad iš ieškovės sąskaitos 2008 m. birželio 13 d. atsakovui pervesta 75 000 litų, kas sudaro 21 721,50 Eur. Pervedimo paskirtis nurodyta – nekilnojamas turtas. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pažymėjimo matyti, kad atsakovas V. G. 2008 m. rugsėjo 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teisėmis įsigijo žemės sklypą sodininkų bendrijoje su sodo nameliu, esančius (duomenys neskelbtini). Iš pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad ieškovė 2008 m. spalio 8 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Iš ieškovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad pervesdama pinigus atsakovui ji tikėjosi, kad atsakovas rekonstruos sodo namelį, įrengs gyvenamąsias patalpas su atskiru įėjimu, kuriuose ji su sūnumi galės gyventi. Kad pinigai skirti nekilnojamojo turto įsigijimui, nurodyta ir mokėjimo pavedime, skiltyje „mokėjimo paskirtis“. Ieškovės teigimui, tokios patalpos ir buvo įrengtos, jomis ji kurį laiką naudojosi. Atsakovas neneigia, kad jis pinigus - 75 000 litų – iš ieškovės gavo. Patvirtino, kad pinigai buvo panaudoti sodo namelio rekonstrukcijai, patalpų su atskiru įėjimu įrengimui. Iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad sodo namelio pagerinimo darbai, rekonstrukcija nėra įteisinta, atsakovas šią aplinkybę patvirtino teismo posėdžio metu. Nors pinigines lėšas iš ieškovės atsakovas įgijo iki žemės sklypo su sodo nameliu įsigijimo, šio nekilnojamojo turto pirkimo metu atsakovas jau disponavo ieškovės lėšomis, tarp jų jau buvo susitarimas, kad ieškovės lėšos bus investuotos į nekilnojamąjį turtą, tačiau atsakovas nepanoro įsigyjamo turto savininke nurodyti ir ieškovę, sandorį sudarė savo vardu. Kad ieškovės lėšos buvo panaudotos atsakovo nekilnojamojo turto pagerinimui, abi šalys pripažino, todėl teismas laiko, kad rinkti tai patvirtinančius įrodymus (atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą ir kt.) netikslinga (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad atsakovas, ieškovės lėšas panaudodamas savo nekilnojamojo turto rekonstrukcijai, pagerino savo gyvenimo sąlygas, padidino savo turto apimtį ir vertę, tokiu būdu atsakovas turėjo naudos, praturtėjo ieškovės sąskaita. Ieškovės lėšas investavus į nekilnojamąjį turtą, jo pagerinimą ar naujų patalpų įrengimą ir jai nesant šio turto savininke, ji negali laisvai disponuoti turtu, reikalauti atidalinti ją iš bendrosios nuosavybės. Atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė, kad šalys būtų sudariusios dovanojimo sutartį ar kokį kitą sandorį, kurio pagrindu jam buvo pervesti 75 000 litų. Nagrinėjamoje byloje nesant tarp šalių ginčo, kad ieškovė perdavė pinigus atsakovui, ir atsakovui neįrodžius pinigų gavimo iš ieškovės teisinio pagrindo, laikytina, kad jis juos įgijo be teisinio pagrindo, nepagrįstai praturtėdamas, todėl ieškinys tenkintinas.

Ieškinio rezoliucinėje dalyje ieškovė prašo priteisti skolą, tačiau ieškinys pareikštas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, todėl akivaizdu, kad ieškovė prašo priteisti be pagrindo įgytas lėšas, o ne skolą, ieškinio reikalavime pinigų suma skola įvardinta per klaidą.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atsakovo atstovas prašydamas taikyti ieškinio senatį, netinkamai aiškino šio instituto taikymo nuostatas. Visų pirma, net nuo pinigų pervedimo atsakovui momento – 2008 m. birželio 13 d. - iki ieškinio pateikimo teismui momento nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, nes ieškinys teismui per EPP sistemą pateiktas 2018 m. birželio 13 d. Be to, pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Ieškovės naudojimasis nekilnojamuoju turtu, į kurį buvo investuoti jos pinigai, gyvenimas rekonstruotame sodo namelyje, gyvenamosios vietos deklaravimas 2018 m. spalio 8 d., pagrįstai leidžia manyti, kad tuo metu ieškovei dar nebuvo žinoma apie jos pažeistą teisę - kad ji už pervestus atsakovui pinigus nekilnojamojo turto neįgis, pinigų neatgaus. Tačiau teismas plačiau dėl ieškovės sužinojimo apie pažeistą teisę nepasisako, nes net nuo pinigų pervedimo iki ieškinio pateikimo teismui 10 metų ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį skolininkas – fizinis asmuo – privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovės reikalavimas priteisti nurodyto dydžio procesines palūkanas iš atsakovo taip pat yra pagristas ir tenkintinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. Šioje byloje bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjamu, nurodytos CPK 88 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Paduodama ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo, ieškovė sumokėjo 283 Eur žyminio mokesčio – 245 Eur už ieškinį (50 ir 195) ir 38 Eur už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemone. Kad ieškovė būtų sumokėjusi 477 Eur žyminio mokesčio, kaip nurodyta ieškovės atstovės prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, duomenų byloje nėra, tokių įrodymų ieškovė ir jos atstovė nepateikė. Iš pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito matyti, kad ieškovė už suteiktas teisines paslaugas advokato padėjėjai sumokėjo 600 Eur. Visos šios išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, pagrįstos pateiktais dokumentais. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą, į tai, kad buvo paruoštas ieškinys, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovę atstovaujanti advokato padėjėja dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, ieškovės turėtos išlaidos advokato padėjėjos pagalbai apmokėti pripažįstamos protingomis ir pagrįstomis, be to, dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio. Patenkinus ieškinį, ieškovės patirtos išlaidos priteisiamos iš atsakovo.

Atsakovas, kurio nenaudai priimtas sprendimas, privalo atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas valstybei (CPK 96 straipsnis). 2018 m. birželio 22 d. teismo nutartimi ieškovei buvo atidėtas dalies – 244 Eur – žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismo sprendimu ieškinį patenkinus, pareiga sumokėti žyminio mokesčio dalį valstybei tenka atsakovui.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra nedidelės, nesiekia 3 Eur, mažiau nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl jos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalimi, 6.242 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalimi, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš V. G. R. K. 21 721,50 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt vieną eurą 50 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. birželio 14 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 883 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš V. G. 244 Eur (du šimtus keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2018 m. rugsėjo 28 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12476-446/2018, - atsakovui V. G. priklausančių nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, bendrai 21 721,50 Eur (dvidešimt vieno tūkstančio septynių šimtų dvidešimt vieno euro 50 ct) sumai, areštą – palikti galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.