Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-566-638/2016 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, darbo užmokesčio, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorės pareigų, į ankstesnį darbą negrąžinti, priteisti dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovės kavinėje dirbo administratore nuo 2015 m. liepos 8 d. 2015 metų rugpjūčio viduryje prasidėjo konfliktai su direktoriaus sugyventine, ieškovei buvo liepiama dirbti nesulygtus pagal darbo sutartį darbus. Nuo 2015 metų rugpjūčio 25 dienos direktorius ėmė neįleisti ieškovės į darbo vietą. Ieškovė ateidavo į darbą, tačiau būdavo neįleidžiama, todėl skundėsi Valstybinei darbo inspekcijai. 2015 spalio 12 d. ieškovė iš bendrovės buhalterės sužinojo, kad yra atleista iš darbo už neatvykimą į darbą be pateisinančios priežasties. Prieš atleisdamas iš darbo darbdavys nepareikalavo, kad ieškovė pasiaiškintų dėl padaryto drausminio pažeidimo, t. y. nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Atleidimo dieną darbdavys neatsiskaitė, nesumokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Neteisėtu atleidimu ieškovei buvo padaryta didelė neturtinė žala – ji patyrė stresą, ilgą laiką buvo darbdavio gniuždoma, žeminama, patyrė baimę dėl ateities, nes viena augina mažametį vaiką.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, Nurodė, kad ieškovės išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos, neparemtos jokiais įrodymais. Ieškovė nevykdė tiesioginių direktoriaus nurodymų, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, atsisakė pasirašyti bet kokius dokumentus, informacinius pranešimus, todėl buvo atleista iš darbo. 2015 m. spalio 9 d. siūlymas pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą ieškovei buvo įteiktas, tačiau ji atsisakė pasirašyti, jog dokumentą gavo. Kompensacija už atostogas buvo sumokėta pavėluotai per klaidą. Išeitinė išmoka ir neturtinės žalos atlyginimas yra reikalaujami priteisti nepagrįstai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; pripažino neteisėta 2015 m. spalio 7 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą pastabą; pripažino neteisėta 2015 m. spalio 9 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovei E. P. paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo; nusprendė ieškovės į darbą negrąžinti, laikyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės E. P. ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei E. P. iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą 2909,50 Eur (priskaityta suma) už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 10 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ir toliau po 25,30 Eur (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išeitinę išmoką 506 Eur (priskaityta suma), 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; likusioje dalyje ieškinį atmetė; nurodė sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo (506 Eur, priskaityta suma) ieškovei iš atsakovės vykdyti skubiai; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 105 Eur žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad 2015 m. spalio 9 d. atsakovės direktoriaus Q. W. įsakymu ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 235 str. 2 p. 9 d. už tai, kad ieškovė nebuvo darbe be pateisinamos priežasties nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 9 d., ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba 2015 m. spalio 7 d. Iš darbo laiko žiniaraščio matyti, kad ieškovei pažymėtos pravaikštos 2015 m. rugsėjo 25 ir 28 dienomis, bei 2015 m. spalio 2,5,6,7,8 ir 9 dienomis. Atsakovė pateikė 2015 m. spalio 7 d. įsakymą, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda pastaba už netinkamą savo pareigų vykdymą ir nuostolių padarymą įmonei, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kuo pasireiškė netinkamas pareigų atlikimas, kaip buvo nustatyta ieškovės kaltė, ar buvo pareikalauta iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą. Iš atsakovės pateikto 2015 m. spalio 7 d. „siūlymo laisvanoriškai padengti nuostolius“ nematyti, kad ieškovė buvo supažindinta su siūlymu. Be to, siūlymo negalima laikyti reikalavimu pasiaiškinti DK 240 str. 1 d. prasme. Jeigu ieškovė, atsakovo teigimu, nuo 2015 m. spalio 2 iki 2015 m. spalio 9 dienos neatvyko į darbą, tai neaišku, kaip ieškovei 2015 m. spalio 7 d. buvo įteiktas siūlymas padengti nuostolius ir atitinkamai įsakymas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo. Įrašas ranka ant įsakymo, kad E. P. atsisakė pasirašyti dokumentus, neaišku kieno parašytas ir kada parašytas. Atsakovės pateiktas registruotos pašto siuntos kvitas, kuriuo atsakovė įrodinėjo, kad 2015 m. spalio 7 d. ieškovei buvo išsiųstas registruotu laišku įsakymas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, prieštarauja atsakovo teiginiams, kad ieškovei aktas buvo įteiktas spalio 7 dieną pasirašytinai, ir ji jo nepasirašė. Teismas, remdamasis CPK 417 str. suteikta teise viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, savo iniciatyva pripažino, kad 2015 m. spalio 7 d. ieškovei buvo neteisėtai paskirta drausminė nuobauda pastaba ir panaikino šią nuobaudą. Teismas konstatavo, kad įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nebuvo įleidžiama į darbo vietą dėl darbdavio agresyvaus elgesio, todėl pravaikštas darė ne dėl savo kaltės. Esant tokiai situacijai darbdavys neturėjo pagrindo skirti ieškovei drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, nes pats darbdavys ar jo įgalioti asmenys sudarė tokią situaciją, kad darbuotoja neturėjo galimybės atvykti į darbo vietą ir vykdyti darbo sutartimi sutartos veiklos. Papildomas pagrindas pripažinti, kad drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo buvo paskirta neteisėtai yra tas, kad direktoriumi pasirašęs asmuo Q. W. pagal įmonių registro duomenis, nuo 2015 m. spalio 8 d. nebuvo direktoriumi, direktoriumi nuo šios datos buvo paskirtas kitas asmuo - Y. H., todėl ieškovei paskirta drausminė nuobauda paskirta neteisėtai ir naikintina. Ieškovė grąžinti jos į darbą neprašė, įvertinęs atsakovės direktoriaus ir kitų darbuotojų konfliktišką, smurtaujančio pobūdžio elgesį, teismas sprendė, kad ieškovė į darbą būti grąžinta negali. Ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 25,30 euro už darbo dieną ir 506 eurai už mėnesį (priskaityta suma). Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovei buvo išmokėta 2015 m. gruodžio 28 d., todėl nepriteista. Atsakovės veiksmai atleidžiant ieškovę iš darbo buvo neteisėti, sukėlė ieškovei stresą, pergyvenimus, ji turėjo kreiptis į policiją, į darbo inspekciją, atsakovė nesiekė darbinių nesutarimų išspręsti įmonės viduje, konstruktyviai, teismas sprendė, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala, kurią teismas vertino 100 eurų, atsižvelgdamas į trumpą ieškovės darbo laikotarpį atsakovės įmonėje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės E. P. ieškinį atmesti (b. l. 127-132). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, visapusiškai neįvertino visų įrodymų, nepagrįstai pripažino 2015 m. spalio 7 d. ir 2015 m. spalio 9 d. paskirtas drausmines nuobaudas neteisėtomis, priteisė neproporcingai didelę kompensaciją, neteisingai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.Teismas be juridinio pagrindo viršijo ieškinio dalyką ir savo iniciatyva pripažino 2015 m. spalio 7 d. drausminę nuobaudą neteisėta. Aplinkybę, kad ieškovė 2015 m. spalio 7 d. buvo darbe ir jai buvo pateikti dokumentai pripažįsta tiek pati ieškovė, tiek 2015 m. spalio 7 d. atsisakymo susipažinti su drausminės nuobaudos skyrimo aktą pasirašę atsakovės darbuotojai. Ieškovei buvo įteiktas siūlymas laisvanoriškai padengti nuostolius ir vėliau įsakymas dėl drausminės pastabos skyrimo, tačiau ieškovė šių dokumentų nepriėmė. Ieškovės padaryti neteisėti veiksmai ir darbo drausmės pažeidimas išsamiai aprašyti siūlyme atlyginti nuostolius. Pateiktą siūlymą reikėtų vertinti ir kaip reikalavimą pateikti pasiaiškinimą DK 240 str. 1 d. nustatyta tvarka.Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir nepagrįstai nustatė, kad dėl ieškovės pravaikštų yra kaltas darbdavys. Ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, neatvyko į darbą 7 darbo dienas be jokios aiškiai įvardintos priežasties. Byloje ieškovė pravaikštų priežastis ir svarbą įrodinėja savo draugės I. B. liudijimu ir Kauno miesto Centro PK nuovados raštu. Liudytoja yra susijusi su ieškove ir suinteresuota palankia bylos baigtimi. Policijos rašte nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, išskyrus ieškovės pateikto pareiškimo policijai duomenis. Darbuotoja nesutiko vykdyti direktoriaus tiesioginių nurodymų ir neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, todėl atsakovė turėjo juridinį pagrindą skirti ieškovei drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo.Atsakovė laikėsi DK nustatytos tvarkos ir tinkamai paskyrė drausminę nuobaudą. Pirmiausiai 2015 m. spalio 9 d. ieškovei buvo pateiktas siūlymas pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 9 d. Aplinkybę, kad ieškovei buvo įteiktas siūlymas pasiaiškinti ir vėliau įteiktas įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo, patvirtina 2015 m. spalio 9 d. darbdavio surašytas aktas, kurį pasirašė trys darbuotojai, atitinkamai vėliau apklausti ir byloje. Šio akto teisėtumo ir pagrįstumo ieškovė neginčijo.Teismas nepagrįstai pripažino drausminę nuobaudą neteisėta tuo pagrindu, kad direktoriumi pasirašęs asmuo Q. W. nuo 2015 m. spalio 8 d. nebuvo įmonės direktoriumi. Byloje nėra informacijos, kad atsakovė nepritartų ar prieštarautų atliktam veiksmui ir pasirašytam įsakymui (CK 2.133 str. 6 d., 2.136 str. 1 d.). Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad įsakymas priimtas ir drausminė nuobauda paskirta teisėtai, pagrįstai ir nekėlė įsakymo pasirašiusio asmens atstovavimo tinkamumo klausimo. Įsakymo pasirašymas ir tinkamo įmonės atstovavimo klausimas yra vidinis įmonės reikalas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad Q. W. faktiškai ėjo direktoriaus pareigas tuo laikotarpiu.Teismas priteisė neproporcingai didelę kompensaciją ieškovei. Ieškovė pas atsakovę išdirbo mažiau nei 3 mėn., įskaitant byloje nustatytas pravaikštas. Apeliacinio skundo pateikimo dieną ieškovei priteista suma sudaro apytiksliai net 8 mėnesinius ieškovės atlyginimus. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vertindamas priteistiną kompensacijos dydį, teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės atliktus veiksmus, nenorą ginčą spręsti taikiai, padarytas pravaikštas, neilgą darbo laikotarpį ir šių aplinkybių visumoje, mažinti priteistiną kompensacijos dydį iš darbdavio.Ieškovė savo patirtos neturtinės žalos nėra pagrindusi į bylą pateiktais įrodymais, nėra kitų atsakovės atsakomybės sąlygų, todėl teismas ją nepagrįstai priteisė. Atsakovė siekė išspręsti nesutarimus taikiai ir įmonės viduje. Tai patvirtina ieškovei siųstas 2015 m. spalio 2 d. atsakymas į pranešimą, kuriame atsakovė siūlo spręsti darbo santykių nutraukimo klausimą tiek DK 127 str. 1 d., tiek DK 125 str. 1 d. pagrindu. Būtent ieškovė eskalavo šį ginčą, be jokios priežasties nevyko į darbą, skundė atsakovę valstybinėms institucijoms, rašė pareiškimus policijai ir vėliau kreipėsi į teismą.Ieškovė E. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 162-165). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius ir CPK leistinus įrodymus ir nepažeisdamas CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.Įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nebuvo įleidžiama į darbo vietą dėl darbdavio agresyvaus elgesio, todėl pravaikštas darė ne dėl savo kaltės. Todėl darbdavys neturėjo pagrindo skirti ieškovei drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo, nes pats darbdavys ar jo įgalioti asmenys sudarė tokią situaciją, kad darbuotoja neturėjo galimybės atvykti į darbo vietą ir vykdyti darbo sutartimi sutartos veiklos. Aktyvūs ieškovės veiksmai (bandymai patekti į darbo vietą, kreipimaisi į įvairiais institucijas ir pan.) patvirtina tą faktą, kad ieškovė tinkami įvykdė CPK 178 str. numatytas pareigas.Direktoriumi pasirašęs asmuo Q. W. pagal įmonių registro duomenis nuo 2015-10-08 dienos nebuvo direktoriumi, nes direktoriumi nuo 2015 m. spalio 8 d. buvo paskirtas Y. H.. CK normos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą aiškiai reglamentuoja subjektus galinčius nutraukti darbo sutartį - t. y. darbuotojas ir darbdavys, todėl apeliaciniame skunde nurodomos CK normos negali būti taikomos šiame teisinio ginčo santykyje.Jokių duomenų apie tai, kad ieškovei priteisus kompensaciją atsakovei kils pernelyg sunkūs padariniai ar bus pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, atsakovė nepateikė. Teisminis darbo ginčo nagrinėjimas užsitęsė dėl atsakovės kaltės (neatvykus į teismo posėdį atsakovės atstovui, teismas pripažino jo dalyvavimą būtinu), todėl mažinti priteistos kompensacijos dydį nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 str., 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodama netinkamu įrodymu vertinimu ir tuo, kad teismas nepagrįstai pripažino 2015 m. spalio 7 d. ir 2015 m. spalio 9 d. paskirtas drausmines nuobaudas neteisėtomis, priteisė neproporcingai didelę kompensaciją, neteisingai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, sąlygas ir taikymo pagrindus, darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą (DK 120 straipsnis, 129 straipsnis, 134 straipsnis, 300 straipsnis), dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti.Lietuvos kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymo teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Verpusis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 str. 1 d.), byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 str.) ir pan. Nagrinėjamu atveju pačiai apeliantei (darbdaviui) 2015-10-09 įsakyme dėl nuobaudos (t. y. atleidimo iš darbo) E. P. skyrimo nurodžius, jog skiriant šią nuobaudą atsižvelgiama į 2015 m. spalio 7 d. paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, pirmosios instancijos teismas, kai dviejų dienų laikotarpyje ieškovei buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos, nors pirmoji drausminė nuobauda (2015 m. spalio 7 d.) ir nėra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, teisėtai ir pagrįstai aiškinosi darbo drausmės pažeidimų padarymo aplinkybes, rinko ir vertino kiekvieno epizodo veiką patvirtinančius ir paneigiančius įrodymus, tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir teisingai nustatė, jog apeliantės ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos yra neteisėtos, o apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas be juridinio pagrindo viršijo ieškinio dalyką ir savo iniciatyva pripažino 2015 m. spalio 7 d. drausminę nuobaudą neteisėta atmestini kaip nepagrįsti. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal darbo įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015, 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008).Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-635/2005, 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-193/2012).Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai palankiems įrodymams (kaip pvz. 2015 spalio 7 d. atsisakymo susipažinti su drausminės nuobaudos skyrimu aktas ir kt.), tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms dėl bylos faktų, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantė teigia, jog 2015 m. spalio 7 d. pateiktą siūlymą reikėtų vertinti kaip reikalavimą pateikti pasiaiškinimą DK 240 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tokio siūlymo negalima laikyti reikalavimu pasiaiškinti DK 240 straipsnio 1 dalies prasme.Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo <...>. Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009). Vadovaujantis išdėstytu, atsakovės pateikto 2015 m. spalio 7 d. „siūlymo laisvanoriškai padengti nuostolius“, kai jame nebuvo nurodyta nei kokiu darbo drausmės pažeidimu yra įtariama ieškovė, nei pateikti ieškovės kaltės įrodymai ar kitos reikšmingos aplinkybės, o taip pat ir nenustatytas protingas terminas pasiaiškinimui pateikti, negalima laikyti reikalavimu pasiaiškinti DK 240 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos sprendime nurodytų aplinkybių visuma, kaip labiausiai tikėtina leidžia vertinti situaciją, kad 2015 m. spalio 7 d. prieš skiriant drausminę nuobaudą nebuvo pareikalauta iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą.Šioje byloje, sprendžiant dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą teisėtumo, aktualus priežasčių, dėl kurių ieškovė nebuvo darbe, svarbumas bei paskirtosios drausminės nuobaudos adekvatumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatytų bylos faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai ieškovės neatvykimo į darbą nevertino kaip neatvykimo be svarbių priežasčių, sprendė, kad neatvykimas buvo nulemtas ir netinkamo darbdavio ar jo įgalioto asmens elgesio, nurodė, jog ieškovė pravaikštas darė ne dėl savo kaltės, todėl ieškovės nebuvimas darbe negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, o griežčiausios nuobaudos skyrimas, esant tokioms drausmės pažeidimo padarymo aplinkybėms, neatitiktų ne tik drausminės nuobaudos skyrimo tikslų, bet ir teisingumo pricipo. Be to, atitinkamą darbdavio poziciją liudija ir jo 2015 m. spalio 7 d. įsakymu ieškovei skirta pastaba už netinkamą savo pareigų vykdymą ir nuostolių padarymą įmonei, jos skyrimo aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, priėmė teisingą sprendimą.DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos, yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui. Darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012). Dėl būtinybės atsižvelgti į DK 300 straipsnio 4 dalies teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, nustatytinas pakankamas kompensacijos dydis kartu reiškia tai, kad nustatomas šios sankcijos dydis pamatuotinas konkrečios bylos aplinkybių kontekste įvertinant, ar sankcijos griežtumas atitinka darbdavio padaryto pažeidimo atleidžiant darbuotoją pobūdį, ir priežastis, turėjusias įtakos priverstinės pravaikštos trukmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-37-469/2016).Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. kovo 16 d. sprendimu pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, atsižvelgdamas į individualias ginčo aplinkybes, priteisė ieškovei darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą 2 909,5 euro už laikotarpį nuo 2015-10-10 iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ir toliau po 25,30 euro už kiekvieną darbo dieną esant penkių dienų savaitei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Spręsdama dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio teisėjų kolegija atsižvelgia į bylos nagrinėjimo laiką nuo paduoto ieškinio 2015 m. lapkričio 6 d. iki šios nutarties priėmimo apeliacinės instancijos teisme – 2016 m. rugsėjo 19 d.: nors byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta 2016-01-26 parengiamajame bei 2016-02-25 teismo posėdžiuose, tačiau joje apeliacinį procesą iniciavo atsakovė, o ieškovė teikė prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo ir teismas sprendė šį prašymą ir toks abiejų šalių naudojimasis procesinėmis teisėmis buvo viena iš ilgesnės bylos nagrinėjimo trukmės priežasčių. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nuginčytas apeliantės ieškovei skirtų drausminių nuobaudų – atleidimo iš darbo, tuo pačiu ir pastabos – teisėtumas, o taip pat ir šių pažeidimų padarymo faktas; byloje nustatyta, kad dėl pirmosios drausminės nuobaudos (pastabos) paskyrimo atsakovė nepateikė neginčijamų leistinų įrodymų, kuo pasireiškė netinkamas pareigų atlikimas, kaip buvo nustatyta ieškovės kaltė, ar buvo pareikalauta iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą. Nors į bylą apeliantė pateikė 2015-10-01 atsiliepimą į pranešimą, tačiau jį vertinat bendrame bylos aplinkybių kontekste (kai nėra duomenų apie jo įteikimą ieškovei, o esantis įrašas apie ieškovės atsisakymą jame pasirašyti šios aplinkybės nepatvirtina; šiame atsiliepime nurodoma jo data yra ankstesnė (2015-10-01), nei kitose atsakovės dokumentuose (2015-10-07 siūlyme padengti nuostolius bei įsakyme dėl nuobaudos skyrimo, 2015-10-09 įsakyme dėl nuobaudos skyrimo)), nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė realiai siekė tarp šalių kilusį ginčą išspęsti tarpusavyje taikiai. Byloje nustatyta, kad ieškovės neatvykimas į darbą buvo nulemtas ir netinkamo darbdavio ar jo įgalioto asmens elgesio, dėl to neatsirado ieškovės drausminė atsakomybė, kurią nepagrįstai apeliantė taikė, o vėliau - nepagrįstai ginčijo ir byloje, kas leidžia spręsti, jog būtent dėl darbdavio kaltės ieškovė ilgą laiką buvo netikrumo ir neapibrėžtumo būsenoje. Apeliantė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą, nepateikė objektyvių įrodymų, jog priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sukeltų jai sunkių neigiamų finansinių padarinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į išdėstytas priverstinės pravaikštos laikotarpio atsiradimui ir jo trukmei įtakos turėjusias priežastis, nėra pagrindo mažinti priteistos kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (DK 250 straipsnis). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), juos taikant individualioms bylos aplinkybėms.Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio paradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V.-K. v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. 3K-3-416/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3-562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015).Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės ieškinį pagrįstu iš dalies, priteisė jai 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės veiksmai atleidžiant ieškovę iš darbo buvo neteisėti, sukėlė ieškovei stresą, pergyvenimus, ji turėjo kreiptis į policiją, Darbo inspekciją, atsakovė nesiekė darbinių nesutarimų išspręsti įmonės viduje, taip pat į trumpą ieškovės darbo laikotarpį atsakovės įmonėje. Keisti šią skundžiamo sprendimo dalį atsakovės apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo.Kiti apeliacinio skundo motyvai taip pat neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.