Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-397-544/2014

teisėjas Vygintas Mažuika Procesinio Nr. 2-08-3-00212-2013-4

2014 m. birželio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-828/2014 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui A. R., institucija teikianti išvadą - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam teikimo tvarkos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliacinis skundas atmestinas, o 2014 m. sausio 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą, nustatęs, jog šalių nepilnametė dukra (duomenys neskelbtini) nuo 2012 metų gegužės mėnesio gyvena su tėvu A. R., kuris ją tinkamai prižiūri, atlieka visas pareigas vaiko atžvilgiu, į tai, kad mažametė dėl nepakankamo amžiaus negali išreikšti savo nuomonės apie tai, su kuriuo iš tėvų norėti nuolatinai gyventi, pripažino, kad keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-07 teismo sprendimu nustatytos E. R. gyvenamosios vietos su tėvu A. R. nėra pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo. Ieškovė nesutinka su šiomis teismo išvadomis ir tvirtina, kad apie Panevėžio miesto apylinkės teisme iškeltą civilinę bylą Nr. 2-6196-400/2012 dėl dukters gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo ir išlaikymo iš jos priteisimo sąmoningai informuota nebuvo, kad nepilnametės dukters (duomenys neskelbtini) interesai būtų labiau užtikrinti gyvenant Norvegijos Karalystėje su ja ir seserimi (duomenys neskelbtini), o ne su atsakovu ir jo motina Lietuvoje, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai įvertino įrodymus, ko pasekoje priėmė sprendimą išskirti seseris ir net nesiaiškinęs aplinkybių nusprendė, jog vaikas savo noro išreikšti negali dėl amžiaus. Apeliantės argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vadovaujamasi teisiniu reglamentavimu, kuris grindžiamas prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl to įvertinamos kiekvieno iš tėvų pastangos bei galimybės užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeniniai bruožai ir kiekvieno iš jų reali galimybė sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykiai ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Be to, sprendžiant ginčą dėl teismo nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pagal šalių pateiktus duomenis būtina įvertinti kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas – tiek tas, kuriose vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, tiek tas, kuriose jam tektų gyventi, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su kitu tėvu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Skundžiamasis teismo sprendimas minėtą suformuotą teismų praktiką atitinka.

Keičiant vaiko gyvenamąją vietą turi būti atsižvelgiama į tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esamoji aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, dėl kurių pripažinimo svarbiomis sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Iš bylos medžiagos matyti, kad mažametė šalių dukra E. R. maždaug nuo 2012 metų gegužės mėnesio kartu su atsakovu gyvena name (duomenys neskelbtini) atsakovo močiutei D. V. priklausančiame name. Tikėtina, kad tiek laiko vaikui gyvenant su tėvu ir kitais artimais giminaičiais jau nusistovėjo jos šeimos aplinka, kuri užtikrina dabartinių jos poreikių tenkinimą. E. R. minėtame name turi savo atskirą kambarį, visus jos poreikiams tenkinti reikalingus daiktus, baldus, žaislus, knygas, tinkamas ir saugias sąlygas gyventi, ilsėtis, lavintis, kai nelando ugdymo įstaigos yra prižiūrima tėvo ir močiutės, yra pripratusi prie aplinkos ir ją supančių artimųjų, lanko jos pomėgius atitinkančius užsiėmimus: šokių studiją, jodinėjimo pamokas (1 t., b. l. 6, 24-27, 33-34, 35, 46, 47, 72, 73, 76-79). Įsiteisėjusiu, todėl visiems, tame tarpe – ir ieškovei, privalomu 2012-11-07 teismo sprendimu, nepilnametės šalių dukters E. R. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu atsakovu A. R. (1 t., b. l . 12-14, CPK 18 str.). Jeigu apeliantei nebuvo pranešta apie posėdžio laiką ir vietą ar kitaip buvo pažeistos jos teisės Panevėžio miesto apylinkės teismo byloje Nr. 2-6196-400/2012, tai ji turėjo teisė apskųsti minėtą teismo sprendimą, kai tik apie jį sužinojo, ar prašyti atnaujinti procesą, jei įžvelgė tam pagrindus. Tačiau šiomis teisėmis apeliantė nepasinaudojo. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, apeliantei jis turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.). Pati ieškovė pripažįsta, kad prieš išvykstant į Norvegiją ji ir atsakovas sutarė gražiuoju, jog atsakovas gyvens su dukra ir ją prižiūrės, kol ji užsidirbs pinigų pragyvenimui bei kad jau gyvendama Norvegijoje ji su atsakovu ir dukra bendravo interneto pagalba, telefonu (1 t., b. l. 2-3, 76-79, 107-109). Byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad esamoji aplinka E. R. tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jos normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jais bus sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir ją nustačius su ieškove. Pagal bylos duomenis, apeliantės gyvenamosios vietos pastovumas ir nuolatinių pajamų turėjimas abejotinas, nes ji bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo tai kad yra bedarbė, registruota darbo biržoje Lietuvoje (1 t., b. l. 9, 66), tai kad dirba pagal terminuotą darbo sutartį Norvegijoje (1 t., b. l. 62-63). Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad turi pastovią, nuolatinę, saugią gyvenamąją vietą, kurioje su vaiku galės gyventi nepriklausomai nuo kitų žmonių valios. Pateiktos nuotraukos neįrodo, kad tai yra ieškovei kokiu nors teisėtu pagrindu perduotos naudotis gyvenamosios patalpos (1 t., b. l. 64-65, 153-156). 2013-05-21 teismo posėdyje ieškovė pripažino, kad namo, kuriame gyvena, nuomininkė yra draugė (1 t., b. l. 108). 2013-10-01 ieškovė teismui nurodė, kad gyvenamąją vietą Norvegijoje pakeitė (1 t., b. l. 135), tačiau nuomos sutarties ar kito įrodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovė turi teisėtą pagrindą naudotis tam tikromis patalpomis ir apgyvendinti jose savo nepilnametę dukrą, nepateikė. Tuo tarpu atsakovas A. R. su dukra pagal notariškai patvirtintą dokumentą turi teisę naudotis ir gyventi atsakovo močiutei priklausančiame name, jis nuosavybės teise valdo mėgėjų sodų žemės sklypą su nameliu, automobilį, nuo 2011 metų vykdo individualią veiklą, dirba pagal darbo sutartį ir gauna apie 2300 Lt pajamų per mėnesį, charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 37-44, 55). Ieškovės minimo fakto, kai 2012-12-23 atsakovas neleido ieškovei bendrauti su dukra, negalima vertinti vienareikšmiškai neigiamai atsakovo atžvilgiu, nes, kaip matyti iš pateikto medicinos pažymėjimo, o ir pati ieškovė pripažįsta, kad šalių dukra iš tikrųjų susirgo ūmiu bronchitu; vaiko slaugai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas būtent atsakovui, o ne ieškovei (1 t., b. l. 45, 108). Tai, kad atsakovas faktiškai dar iki tol, kol vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su juo, buvo padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų (1 t., b. l. 102-104), nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad tai kaip nors įtakojo jo tinkamą tėvo valdžios įgyvendinimą, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nesurinkta duomenų apie tai, kad atsakovui viršijant greitį ar kitų pažeidimų padarymo metu kartu automobilyje važiavo ir nepilnametė dukra, kad buvo iškilusi ir tebėra grėsmė vaiko saugumui. Todėl pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos tinkamai pagrindė byloje esančiais įrodymais ir pagal CK 3.178 str. 2 d. reikalavimus įvertino Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose esančius duomenis apie atsakovo buities sąlygas, nepilnametės dukters ir tėvų bei močiutės tarpusavio santykius, jų pobūdį, kiekvieno iš tėvų asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, taip pat įvertino vaiko brandą, dėl kurios jis negali išreikšti savo nuomonės nagrinėjamu klausimu.

Pagal CK 3.174 str., teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaujamasis vaiko interesais ir atsižvelgiamas į vaiko norą, jeigu šis dėl savo amžiaus objektyviai gali savo norus suformuluoti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Vaiko pažiūros ir norai gali būti teismo išsiaiškinami pavedant tai padaryti valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kt. Visais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Šiuo atveju Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė teismo posėdyje ir ši institucija šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodė, kad vaikas dėl mažo savo amžiaus nuomonės, su kuo iš tėvų norėtų gyventi, išreikšti negali (1 t., b. l. 24-27, 78). Kadangi vaikas tėra 4 metų amžiaus, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo tikslinga jį trikdyti ir klausinėti, su jis labiau norėtų gyventi, ar skirti ekspertizę tikslu nustatyti, ar vaikus brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo pažiūras ir nuomonę. Byloje psichologinės ekspertizės skyrimo klausimas buvo svarstomas, tačiau pati ieškovė nuo tokio prašymo atsisakė, nes „centro darbuotoja patikino, kad netikslinga skirti ekspertizę tokiai mažai mergaitei“ (1 t., b. l. 76-79). Šioje byloje ir be to pakanka argumentų, kad nepilnamečio vaiko interesus šiuo metu labiau atitinka gyvenimas su tėvu. Todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

Reikšmingos ginčui byloje išspręsti aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik tada daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi virš minėtomis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jų nepažeidė. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino visus įrodymus atskirai bei tarpusavyje ir iš jų duomenų visumos padarė apibendrintas atitinkamas išvadas. Vien tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apeliantės naudai arba kad kiekvieno iš įrodymų turinys sprendime neaprašytas, nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai buvo įvertinti netinkamai.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į vaikų norus ir interesus bei galimybes, vaiko tėvai turi nusistatyti nepilnametės dukters, jos sesers, vaiko tėvų išsamią, aiškią, pakankamą ir optimalios apimties bendravimo tvarką, kad nebūtų prarastas seserų ir tėvų tarpusavio ryšys, o esant ginčui ir/ar pagrįstų duomenų, kad atsakovas trukdo ar nesudaro sąlygų dukrai bendrauti su motina ir seserimi, priemonės šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos teismo sprendimu.

Vadovaudamasi išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistu.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės atsakovui priteisiama 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už tinkamo atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., 2 t., b. l. 2-8). Atsakovo išlaidos teisinei advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme laikytinos atitinkančiomis CPK 98 str. reikalavimus ir minėtose Rekomendacijose patvirtintus dydžius (yra ženkliai mažesnės už maksimalius dydžius).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.