- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-819-585/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02675-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- R. A.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei R. A. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė Vilniaus rajono apylinkės teisme ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti savavališkai pastatytą statinį – priestatą prie ūkinio pastato (priestato matmenys: ilgis – 4,22 m, plotis – 4,64 m), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Ginčo priestatas), ir sutvarkyti statybvietę; nurodyti, kad, atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti Ginčo priestatą, patirtų išlaidų atlyginimą išieškant iš atsakovės. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog atsakovė valstybinėje žemėje, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, pastatė Ginčo priestatą. Ieškovės teigimu, atsakovė Ginčo priestato statybai turėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą – trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašytinį sutikimą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis specialistas 2010 m. liepos 27 d. surašė atsakovei savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-100727-00031, ieškovė 2010 m. rugpjūčio 26 d. reikalavimu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. RE-262 pareikalavo, jog atsakovė iki 2010 m. gruodžio 31 d. likviduotų savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriautų Ginčo priestatą ir sutvarkytų statybvietę. Ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės prašymą, 2011 m. sausio 11 d. pratęsė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2011 m. balandžio 1 d., tačiau, nepaisant to, atsakovė neįvykdė nurodyto reikalavimo.
Atsakovė su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, tiksliau – atsakovė sutiko, jog Ginčo priestato statyba yra neteisėta, kitaip tariant, savavališka, tačiau nesutiko su ieškovės nagrinėjamoje byloje prašomu taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdu. Atsakovė pažymėjo, jog ji anksčiau ar vėliau vis vien įgis nuosavybės teisę į žemės sklypo, esančio po ūkiniu pastatu, kurio 3/16 dalys atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, dalį, atsakovė yra besiėmusi visų įmanomų ir nuo jos valios priklausančių veiksmų, kad ji kaip įmanoma greičiau įgytų nuosavybės teisę į nurodyto žemės sklypo dalį. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tas aplinkybes, jog nagrinėjamos bylos atveju nebuvo suvaržytos trečiųjų asmenų teisės, nebuvo padaryta žala aplinkai, Ginčo priestatas yra itin nedidelis, Ginčo priestatas yra nesudėtingas statinys, pastarojo statybai nebuvo (nėra) reikalingi papildomi leidimai, Ginčo priestato nugriovimas visiškai neatitiktų proporcingumo, protingumo bei teisingumo principų, kadangi savavališkos statybos padariniai gali būti pašalinti kitu būdu, tai yra įteisinus Ginčo priestato statybą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, sutiko su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, prašė jį tenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, jog valstybinė žemė, esanti po pastatais, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), yra priskirta namų valdos teritorijoms, atsakovė siekia įgyti nuosavybės teisę į žemę, ant kurios, be kita ko, stovi ūkinis pastatas, kurio 3/16 dalys atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, tačiau žemės sklypas nurodytoje valstybinėje žemėje iki šiol nėra suformuotas. Trečiasis asmuo nėra davęs atsakovei sutikimo statyti Ginčo priestatą, todėl, trečiojo asmens vertinimu, Ginčo priestato statyba yra savavališka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu patenkino ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog Ginčo priestatas yra pastatytas valstybinėje žemėje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog atsakovė nei nuosavybės teise, nei kitais įstatymų nustatytais pagrindais nevaldo ir nenaudoja žemės, kurioje yra pastatytas Ginčo priestatas, atsakovė Ginčo priestatą pastatė neturėdama statybą leidžiančio dokumento – trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašytinio sutikimo, konstatavo, jog atsakovė nagrinėjamos bylos atveju negalėjo įgyvendinti statytojo teisių, ir pripažino, jog Ginčo priestato statyba yra neteisėta, kitaip tariant, savavališka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, konstatavo, jog teismas nagrinėjamoje byloje negali peržengti ieškinio ribų ir ex officio leisti atsakovei bandyti įteisinti savavališką statybą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nepritarė Ginčo priestato statybai ir nematė galimybės įteisinti Ginčo priestato statybą, atsižvelgdamas į atsakovės padaryto pažeidimo pobūdį, aplinkybes, konstatavo, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimas Ginčo priestato statybos įteisinimas, ir sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju egzistuoja vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – Ginčo priestato nugriovimas.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą dėl įpareigojimo nugriauti Ginčo priestatą atmesti ir leisti atsakovei įteisinti Ginčo priestato statybą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovė įpareigota nugriauti Ginčo priestatą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Atsakovė pripažįsta, jog Ginčo priestato statyba yra neteisėta, tačiau, pasak atsakovės, nagrinėjamos bylos atveju yra galimas Ginčo priestato statybos įteisinimas. Atsakovė pažymėjo, jog ji jau ilgą laiko tarpą stengiasi įgyti nuosavybėn žemę, esančią po ūkiniu pastatu, kurio 3/16 dalys atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, atsakovė ėmėsi visų įmanomų teisėtų veiksmų, kad nuosavybėn įgytų aukščiau nurodytą žemę. Atsakovė nurodė, jog ji tik tada, kai buvo įsitikinusi, jog netrukus įgis nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą žemę, pradėjo Ginčo priestato statybą, kuri, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tai yra, paaiškėjus, jog Avižienių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto skelbimas bei vykdymas sustabdomas, kadangi ne visi kaimynai pasirašė žiniaraštyje, tapo neteisėta. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, nepagrįstai nevertino tų aplinkybių, jog atsakovė nepiktybiškai padarė teisės pažeidimą, atsakovė yra sąžininga, pripažįsta savavališkos statybos faktą, įgyvendinus žemės reformą pagal žemėtvarkos projektą, atsakovė įgis nuosavybės teisę ar kitais teisėtais pagrindais valdys ir naudos žemę, esančią po ūkiniu pastatu, kurio 3/16 dalys atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, Ginčo priestato statyba nevaržo trečiųjų asmenų teisių, nedaro žalos aplinkai, Ginčo priestatas yra itin nedidelis, Ginčo priestatas yra nesudėtingas statinys, pastarojo statybai nebuvo (nėra) reikalingi papildomi leidimai. Pasak atsakovės, aukščiau nurodytų aplinkybių viseto pagrindu atsakovei turėtų būti leista įteisinti Ginčo priestato statybą.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės teigimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais atsakovė įrodinėja, jog nagrinėjamos bylos atveju atsakovei turėtų būti leista įteisinti Ginčo priestato statybą, yra nepagrįsti, paremti prielaidomis ir abejotini.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliantė prie ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio 3/16 dalys apeliantei priklauso asmeninės nuosavybės teise, pastatė priestatą (toliau tekste – ir Ginčo priestatas). Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, jog Ginčo priestatas yra pastatytas valstybinės žemės teritorijoje.
Kaip žinia, sprendžiant, statyba yra teisėta ar neteisėta, turi būti taikomi tie statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kurie galiojo statybos vykdymo metu, o, nesant galimybės nustatyti, kada buvo vykdoma tam tikro statinio statyba, turi būti taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo galimai savavališkos statybos nustatymo (konstatavimo) metu.
Nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog byloje duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kada buvo vykdoma Ginčo priestato statyba, nėra, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju, sprendžiant, Ginčo priestato statyba yra teisėta ar neteisėta, taikytini tie statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kurie galiojo galimai savavališkos Ginčo priestato statybos nustatymo (konstatavimo) metu, kuriuo šios bylos atveju laikytinas savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-100727-00031 surašymo momentas (2010 m. liepos 27 d.) (b. l. 4-5).
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadas, jog, pirma, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju spręsdamas, Ginčo priestato statyba yra teisėta ar neteisėta, taikė Statybos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d., ir statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 ir įsigaliojusio 2010 m. spalio 1 d., nuostatas, kai, kaip jau buvo nurodyta, šios bylos atveju turi būti taikomos tos Statybos įstatymo nuostatos, kurios galiojo galimai savavališkos Ginčo priestato statybos nustatymo (konstatavimo) metu, tai yra 2010 m. liepos 27 d., antra, pirmosios instancijos teismas Ginčo priestato statybą kvalifikavo kaip naujo statinio statybą.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ginčo priestato statyba yra naujo statinio statyba, yra neteisėta ir nepagrįsta. Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios galimai savavališkos Ginčo priestato statybos nustatymo (konstatavimo) metu (toliau tekste – ir Statybos įstatymas), 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, jog naujo statinio statyba – statybos rūšis, kai yra tikslas statybos sklype, kuriame yra ar nėra statinių, pastatyti naują statinį; pastatyti esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jie savo paskirtimi bus susiję, ar ne (išskyrus priestatų statybą, kuri pagal šio straipsnio 18 dalį priskirta statinio rekonstravimui); atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę: pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą. Nagrinėjamos bylos duomenų – 2010 m. liepos 27 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-100727-00031 (b. l. 4-5), nuotraukų (b. l. 6-7, 15-16), 2011 m. rugpjūčio 25 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-2859 (b. l. 13), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. rugpjūčio 24 d. išrašo (b. l. 17-19) – analizė leidžia daryti išvadas, jog, pirma, ūkinį pastatą, prie kurio yra pristatytas Ginčo priestatas, ir Ginčo priestatą sieja funkcinis ryšys, kitaip tariant, Ginčo priestatas pagal naudojimo paskirtį yra susijęs su ūkiniu pastatu, prie kurio jis buvo pristatytas, antra, Ginčo priestato užstatymo plotas nesudaro dešimties procentų ūkinio pastato, prie kurio yra pristatytas Ginčo priestatas, užstatymo ploto (2011 m. rugpjūčio 25 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-2859 patvirtina, jog Ginčo priestato užstatymo plotas – maždaug 19,58 kvadratinio metro, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. rugpjūčio 24 d. išrašas patvirtina, jog ūkinio pastato užstatymo plotas – 214 kvadratinių metrų). Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog apeliantė, prie ūkinio pastato pristačiusi Ginčo priestatą, atliko ūkinio pastato rekonstravimą.
Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, redakcijos, galiojusios galimai savavališkos Ginčo priestato statybos (ūkinio pastato rekonstrukcijos) nustatymo (konstatavimo) metu, 2 punkto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Ginčo priestato statybai, tiksliau – ūkinio pastato rekonstravimui, buvo būtinas statybos leidimas, kurio, ką patvirtina nagrinėjamos bylos duomenys ir aplinkybės, apeliantė neturėjo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog savavališka statinio statyba – statinio (jo dalies) statyba be Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog Ginčo priestato statyba, tiksliau – ūkinio pastato rekonstravimas, Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasme yra savavališka statyba.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, Ginčo priestato statyba yra teisėta ar neteisėta, taikė ne tuos statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, kurie nagrinėjamos bylos atveju turi būti taikomi, ir netinkamai Ginčo priestato statybą kvalifikavo kaip naujo statinio statybą, teismas padarė teisėtą išvadą, jog apeliantė nagrinėjamos bylos atveju atliko savavališką statybą.
Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios bylos atveju egzistuoja vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – Ginčo priestato nugriovimas, ir teismo sprendimu taikyti šį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą. Apeliantės teigimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios bylos atveju yra galimas savavališkos statybos įteisinimas, todėl apeliantei turėtų būti suteikta galimybė įteisinti savavališką statybą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog savavališkos statybos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo nurodyta, savavališkos statybos faktas buvo nustatytas (konstatuotas) 2010 m. liepos 27 d.
Pažymėtina, jog 2010 m. liepos 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas (toliau tekste – ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas). Viena vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24 straipsniai, išskyrus 11 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 7, 8 ir 10 dalių, šio įstatymo 15 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 ir 7 dalių nuostatas dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nurodytų įmokų ir šio įstatymo 26 straipsnį, įsigalioja 2010 m. spalio 1 d. Kita vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsniu pakeistas Statybos įstatymo 28 straipsnis, reglamentuojantis savavališkos statybos padarinių šalinimą. Nurodytu Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo straipsniu, be kita ko, išdėstytos tokios Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 ir 8 dalių redakcijos: teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį (statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją) savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą (pažymėtina, jog nuostata dėl nurodytų įmokų įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.), gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis); teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis).
Esant aukščiau nurodytam teisiniam reguliavimui, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju, sprendžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, turi būti taikoma Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsniu išdėstyta Statybos įstatymo 28 straipsnio, inter alia šio straipsnio 7 ir 8 dalių, redakcija (toliau tekste – ir Statybos įstatymo 28 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, konstatavo, jog teismas nagrinėjamoje byloje negali peržengti ieškinio ribų ir ex officio suteikti apeliantei galimybę įteisinti savavališką statybą. Pažymėtina, jog šis pirmosios instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas, kadangi savavališkos statybos padarinių šalinimas yra viešosios teisės normų reguliavimo dalykas, o, kaip žinia, teismas, nagrinėdamas viešosios teisės normų reguliuojamus klausimus, turi būti aktyvus, ką nagrinėjamo klausimo aspektu patvirtina ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų nuostatų analizė, juo labiau, kai Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta, jog teismas, esant šioje teisės normoje nustatytoms sąlygoms, turi teisę leisti įteisinti savavališką statybą, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, ypač atsižvelgiant į tai, jog apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai laikėsi pozicijos ir prašė suteikti galimybę įteisinti savavališką statybą, net ir nesant ieškovės pareikštam reikalavimui ar išreikštam pritarimui dėl savavališkos statybos įteisinimo, privalėjo spręsti, ar nagrinėjamos bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme yra galimas savavališkos statybos įteisinimas, o, nustatęs, jog šios bylos atveju yra galimas savavališkos statybos įteisinimas, spręsti, kurį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – savavališkos statybos įteisinimą ar Ginčo priestato nugriovimą (rekonstruotos ūkinio pastato dalies išardymą) – Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nurodytų aplinkybių kontekste taikyti šios bylos atveju.
Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog savavališka statyba gali būti įteisinta tais atvejais, kai koegzistuoja du pagrindai: pirma, žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima, antra, tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.
Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog asmuo gali įgyvendinti statytojo teisę tada, kai, be kita ko, žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog savavališkos statybos objektas yra valstybinės žemės teritorijoje. Byloje ginčo dėl to, jog valstybė nėra perleidusi apeliantei žemės, kurioje yra savavališkos statybos objektas, valdymo ir naudojimo teisių, nėra, apeliantė pripažįsta tą faktą, jog ji nėra įgijusi aukščiau nurodytos žemės valdymo ir naudojimo teisių.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu toje valstybinės žemės teritorijoje, kurioje yra savavališkos statybos objektas, nebuvo suformuotas žemės sklypas (kaip žinia, nesuformuota valstybinė žemė negali būti pirkimo-pardavimo, nuomos ir kito sandorio, kuriuo asmeniui būtų perleistos tokios žemės valdymo ir naudojimo teisės, dalykas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje esanti informacija apie žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimą kadastro vietovėse ir informacija apie kadastro vietovėse nustatytus žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo, jų patvirtinimo bei numatomų skelbti naujų žemėtvarkos projektų rengimo terminus, be kita ko, patvirtina, jog iki šiol nėra parengtas naujas Avižienių kadastro vietovės, kurioje yra aukščiau nurodyta valstybinė žemė, žemės reformos žemėtvarkos projektas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu faktinė situacija yra tokia pati, kokia ji buvo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, tiksliau – toje valstybinės žemės teritorijoje, kurioje yra savavališkos statybos objektas, žemės sklypas nėra suformuotas iki šiol. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog savavališkos statybos objekto statyba toje teritorijoje, kurioje pastarasis yra, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme nėra galima.
Nagrinėjamos bylos atveju atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog, ką patvirtina apeliantės į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 48SS-(14.48.45)-3410 (b. l. 97), tuo metu, kai valstybinės žemės teritorijoje, kurioje, be kita ko, yra savavališkos statybos objektas, bus suformuotas namų valdos žemės sklypas, pastarasis bus perleistas asmenims, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o apeliantei bus nustatytas servitutas, kad pastaroji galėtų naudotis nuosavybės teise priklausančiomis ūkinio pastato dalimis. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog net ir tuo metu, kai bus suformuotas aukščiau nurodytas žemės sklypas, savavališkos statybos objekto statyba netaps (nebus) galima, kadangi apeliantė servituto pagrindu įgis tik žemės sklypo dalies naudojimo teisę, kai, kaip jau buvo nurodyta, asmuo gali įgyvendinti statytojo teisę tik tada, kai, be kita ko, žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visetą, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimas savavališkos statybos įteisinimas. Viena vertus, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog statinio nugriovimas (rekonstruotos statinio dalies išardymas) yra ultima ratio, kita vertus, šios bylos atveju, nesant galimybės įteisinti savavališką statybą, Ginčo priestato nugriovimas (rekonstruotos ūkinio pastato dalies išardymas) – vienintelė savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė, kuri gali būti taikoma nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.
Apibendrinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas šios nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta apimtimi netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reguliuojančias statybos teisinius santykius, teismas teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina, jog šios bylos atveju nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pastarasis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas procesinį sprendimą, jų neanalizuoja ir nevertina.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.