- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-129-165/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-02028-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pran.), Laima Garnelienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- A. E.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.
A. E. taikytas BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš A. E. priteista 167 551,28 eurų (578 051,94 litų) ieškovei bankrutuojančiai uždarai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. E. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t.y. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) laikinai einančiu direktoriaus pareigas ir kasininku, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. direktoriumi ir kasininku, materialiai atsakingu asmeniu už bendrovės turtą, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas, esančias bendrovės kasoje, K. mieste, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 11 d., tyrimo metu nenustatytomis sumomis iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pasisavino jam patikėtą jo žinioje buvusį svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį – turtą – 578 051,94 Lt piniginių lėšų.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. E. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos miesto apygardos teismo 2015-05-11 nuosprendį: pripažinti A. E. kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.
Apeliantas teigia, kad A. E. nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis A. E. neigia pasisavinęs jo žinioje buvusį svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą. Apeliantas teigia, kad A. E. realiai pinigus perduodavo asmeniui, kuris įsipareigojo tiekti statybines medžiagas. Iš pradžių statybinių medžiagų tiekimas vyko sklandžiai, vėliau pradėjo vėluoti, tačiau, esant didelei darbų apimčiai, tai ne iš karto buvo pastebėta. A. E., perduodamas pinigus, visada gaudavo pakvitavimą ir laikė tai atsiskaitymo su jo vadovaujama bendrove patvirtinimu. Apelianto teigimu, A. E. veiksmuose galima įžvelgti neatsakingumą, nepagrįstą piniginių lėšų išmokėjimą, jų iššvaistymą, tačiau A. E. veiksmuose nėra pasisavinimo sudėties. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis veikė suvokdamas, jog užvaldo svetimą jam laikinai paliktą turtą, ir kad dėl tokių jo veiksmų UAB (duomenys neskelbtini) neatgaus savo turto. A. E. pripažįsta iššvaistęs svetimą turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantas mano, kad nuteistajam A. E. paskirta per griežta bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad A. E. teisiamas pirmą kartą, pripažįsta iššvaistęs svetimą turtą ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. E. ir jo gynėja prašė tenkinti apelianto – nuteistojo gynėjo V. Janušausko apeliacinį skundą, prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. E. gynėjo advokato V. Janušausko apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. E. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, už jam patikėto ir jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo, UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto – 578 051,94 Lt pasisavinimą.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, kad A.E. nepasisavino, o išvaistė jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB (duomenys neskelbtini) priklausančias pinigines lėšas – 578 051,94 Lt, jas perduodamas S. K., kuris įsipareigojo tiekti bendrovei statybines medžiagas, todėl prašo pripažinti A. E. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sumažinti pirmosios instancijos teismo A.E. paskirtą bausmę.
Apelianto prašymai atmestini.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad A. E., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir kasininku, savo žinioje turėdamas UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas, esančias bendrovės kasoje, iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 578 051,94 Lt piniginių lėšų, ir tokią A. E. veiką įvertino kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apeliantas – nuteistojo A. E. gynėjas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde teigia, kad A. E. paimtus iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pinigus ne pasisavino, o perdavė trečiajam asmeniui – S. K., kuris turėjo už juos įgyti statybines medžiagas reikalingas bendrovės veiklai, ir tai patvirtina nuteistojo pateikti pakvitavimai apie pinigų perdavimą S. K.. Analogiška gynybos versija buvo pateikta ir pirmosios instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tokią gynybos versiją atmetė kaip nelogišką ir neįtikinamą, o nuteistojo parodymus ir pateiktus raštelius (pakvitavimus) vertino kaip melagingus, neatitinkančius faktinių aplinkybių ir duotus siekiant pateisinti pinigų pasisavinimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme iširtus bei patikrintus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. E. kaltumo įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – didelės vertės svetimo turto pasisavinimą – atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nuteistajam A. E. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, kvalifikuoti nuteistojo A. E. veiką kaip didelės vertės svetimo turto išvaistymą (BK 184 straipsnio 2 dalis) nėra teisinio pagrindo.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, o pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas išvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turinę teisę. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-463/2014, 2K-451/2014).
Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis A. E. parodė, kad visa jam kaltinime nurodyta pinigų suma buvo skirta statybinėms medžiagoms pirkti ir šiuos pinigus jis, paėmęs iš bendrovės kasos, perdavė S. K., kuris teikdavo tokias medžiagas. Jis su S.K. buvo sudaręs žodinę sutartį dėl medžiagų tiekimo, jam už tai buvo mokama 5000 Lt per mėnesį, tačiau šis mokėjimas buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuojamas. S. K. apie pinigų gavimą statybinėms medžiagoms pirkti patvirtindavo, surašydamas pakvitavimą. Iki 2012-2013 m. S. K. teikė medžiagas gerai, po to jis pastebėjo, kad medžiagų pradėjo trūkti, todėl 2014 m. pradžioje bendradarbiavimą su S. K. nutraukė. S. K. jam liko skolingas virš 500 000 Lt, tačiau jis dėl to į teisėsaugos institucijas nesikreipė (t. 3, b. l. 70-72).
Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. E. savo iniciatyva pateikė tyrimui pakvitavimus, kurie neva patvirtina grynųjų pinigų perdavimą S. K. (15 pakvitavimų) (t. 2, b. l. 19, 20-34). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. E. pateikė dar du papildomus raštelius, neva patvirtinančius pinigų perdavimą S. K. (t. 3, b. l. 66, 67).
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam A. E. pateikus atpažinimui asmenų nuotraukas, iš kurių buvo pasiūlytą atpažinti asmenį, apie kurį jis yra davęs parodymus, nuteistasis A. E. iš jam pateiktų asmenų nuotraukų S. K. neatpažino (t. 3, b. l. 35-37).
Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas S. K. parodė, kad jis kaltinamojo nepažįsta, mato jį pirmą kartą, su UAB (duomenys neskelbtini) jokių reikalų neturėjo ir jokių statybinių medžiagų niekam nepirko. Jis neturi nei vairuotojo pažymėjimo, nei automobilio, todėl jokių statybinių medžiagų tiekimu užsiimti negalėjo. 2011-2013 metais dirbo A., turi dažytojo – tinkuotojo specialybę, dirbo pagalbiniu darbininku (t. 3, b. l. 106-107). Analogiškus parodymus liudytojas S. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 29 b. l.).
Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. E. tvirtino, kad liudytojas S. K. yra būtent tas asmuo, kuriam jis perdavė kaltinime nurodytus pinigus, statybinėms medžiagoms pirkti (t. 3, b. l. 107).
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu lyginamajam tyrimui buvo paimti liudytojo S. K. rašysenos pavyzdžiai (2 t. 30-50 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti nuteistojo gynybinę versiją dėl pinigų perdavimo S. K. ir neva pastarojo rašytų pakvitavimų apie gautus pinigus autentiškumą, byloje paskyrė teismo rašysenos ekspertizę.
Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė ekspertizės aktą Nr. 11-2439 (15), kurio išvadoje konstatuota, kad iš tyrimui pateiktų 17 pakvitavimų S. K. vardu (t. 3, 20-34, 66-67) tik dviejuose pakvitavimuose rankraštinius įrašus įrašė S. K.. Pakvitavimuose S. K. vardu (t. 3, b. l. 66-67): 2013-07-15 (15 000 Lt sumai) ir 2012-06-21 (17 000 Lt sumai) rankraštinius įrašus ,,S.K.“ parašė S. K., 2012-06-21 pakvitavime S. K. vardu (17 000 Lt sumai) pasirašė S. K.. Nustatyti, ar 2013-07-15 pakvitavime S. K. vardu pasirašė S. K. ar kitas asmuo, negalima dėl priežasčių nurodytų tiriamojoje dalyje. Kituose (15) pakvitavimuose visus rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė ne S. K. (t. 3, b. l. 149-153).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaičius Ekspertizės akto Nr. 11-2439 (15) išvadas, nuteistasis A. E. ir toliau tvirtino, kad jį su S. K. siejo medžiagų pirkimai, pastarasis teikė medžiagas į objektus, rašteliai apie perduotus pinigus buvo surašomi apsidraudimui. Jis pats rankraštinio įrašo apie pinigų sumą nerašė, bet kai kuriuos įrašus galėjo padaryti (t. 3, 165 b. l.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo S. K., nuteistojo A.E. parodymus bei ekspertizės išvadas, priėjo prie išvados, kad nuteistojo parodymai apie paimtų iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms neįtikinami ir keliantys abejones jų teisingumu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nuteistojo A. E. parodymai apie jo paimtų iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pinigų - 578 051,94 Lt perdavimą trečiajam asmeniui – S. K., kuris neva turėjo už juos įgyti statybines medžiagas reikalingas bendrovės veiklai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, ir, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje nustatytas ir pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes konstatuotina, kad A. E. veikoje nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, nustatomi ne tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta, bet tiriant ir įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, 2K–518/2014). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, ir tai nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, kad nuteistasis A. E. yra baigęs aukštąjį universitetinį mokslą ir yra įgijęs teisinį išsilavinimą, ne vienerius metus dirba įmonės vadovu, todėl akivaizdu, kad jis, būdamas bendrovės akcininku ir materialiai atsakingu asmeniu už bendrovės turtą, paimdamas iš bendrovės kasos bendrovei priklausančias dideles piniginių lėšų sumas ir nepagrįsdamas tokių lėšų panaudojimą dokumentais, suvokė, kad veikia neteisėtai, numatė, kad dėl tokio jo veikimo daroma turtinė žala bendrovei ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis – A. E. pritaikytas tinkamai, todėl apelianto prašymas pripažinti A.E. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl paskirtos bausmės griežtumo
Baudžiamasis įstatymas už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų.
Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. E. už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A.E. tokio dydžio bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, BK 41, 54, 61, 75 straipsnių reikalavimų nepažeidė.
A. E. nuteistas už baigto, tyčinio, sunkaus nusikaltimo nuosavybei padarymą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, kad A. E. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016, 2K-238-699/2016). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad A. E. viso bylos proceso metu teigė, kad jam patikėtus ir jo žinioje buvusius UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius pinigus jis perdavė S. K. statybinėms medžiagoms pirkti, tačiau tokia nuteistojo versija nepasitvirtino. Nors nuteistasis pripažįsta UAB (duomenys neskelbtini) padaręs turtinę žalą ir neginčija byloje pareikšto civilinio ieškinio, tačiau duomenų, kad tokią žalą ar bent jos dalį nuteistasis būtų atlyginęs, byloje nėra. Todėl aptariamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad A. E. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Iš A. E. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, vedęs, augina du mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 63, 64, 65).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visas aukščiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes įvertino tinkamai ir remiantis jų visuma nuteistajam A.E. parinko ir paskyrė teisingą bausmę, kuri, priešingai nei teigia apeliantas, nėra aiškiai per griežta. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas - sumažinti pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. E. paskirtą bausmę – atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo A. E. gynėjo V. Janušausko apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. E. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.