Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovas Z. Š., patikslinęs ieškinį, prašo iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteisti 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtą suėmimą dėl procesinio delsimo, teismo šališkumo baudžiamoje byloje Nr. 1-9-517/2017 patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą pažįstamų žmonių tarpe, prarado pasitikėjimą verslo partnerių ir darbdavių tarpe, prarado galimybę įsidarbinti ir užimti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtą siaubą. Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo išviešinimo, jo pradėjo vengti sūnus A. Š., su juo nutraukė bendravimą sesuo, motina, bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, daugiau kaip du metai jam atimta teisė gyventi savo gyvenamajame būste ir ten bendrauti, gyventi su savo artimaisiais. Jo pilnametis sūnus A. Š., bijodamas patirti panašias represijas, privalo nuomotis būstą, kadangi išsikraustė iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos. Dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo bei dėl asmeninio gyvenimo paviešinimo jo dukros K. Š. motina (buvusi žmona) K. M. (S.) pradėjo riboti bendravimą su dukra K. Š., o nuo 2017 m. vasaros bendravimas su dukra iš viso buvo nutrauktas. Neseniai sužinojo, kad 2017-09-16 buvo deklaruotas dukters K. Š. išvykimas į Rusijos Federaciją. Dukros motina apie jųdviejų išvykimą į Rusiją nepranešė, kas įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos buvusi žmona K. M. (S.) nusprendė nutraukti su juo bet kokius santykius. Dėl minėto prievartinio išsiskyrimo, jis ir jo dukra išgyvena tikrą dvasinę tragediją. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė jam pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms, terminą skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis jis apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 jo skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali būti skiriama kitais, nei BPK 122 straipsnyje numatytais pagrindais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog jam ši kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti ir nepagrindžiant, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, ir, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, jis turi nepilnamečių vaikų, ir jo „teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina“. Naujos aplinkybės paaiškėjo tik 2015 m. vasario 18 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl jo skundo patenkinimo. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nėra aišku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo išdėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga išnyko 2015 m. sausio 21 d. Pažymi, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė V. B., 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieškovą jį į laisvę. Atkreipia dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti jį į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. tik po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Pažymi, kad prokurorė dar 2015-01-13 buvo nusprendusi paleisti jį į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nustatė, kad 2015-01-13 vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015-01-22 jam paskirti kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks prašymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad nuo jo paleidimo į laisvę dienos 2015-01-22 iki 2015 m. kovo 4 dienos ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta faktiškai nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Suėmimo skyrimo pagrindų nebuvo, jis buvo paskirtas neteisėtai. Taip pat ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2015-01-16, neaišku kodėl nuo 2014-05-05 iki 2014-12-03 (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, ir kodėl praėjus septyneriems mėnesiams po galimai padarytos veikos, o būtent nuo 2014-12-03, tokia tikimybė atsirado. Taip pat neaišku, kodėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad Z. Š. pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio terminui nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16, per kurį galėtų būti atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, t. y. atlikta teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė įtariamajam, jam dalyvaujant, t. y. siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad suėmimo taikymo metu nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16 dienos jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė atlikta nebuvo. Ši pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015-01-21 dieną, t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė V. B. 2014-12-03 ir 2014-12-16 pareiškimais teismui prašė paskirti jam kardomąją priemonę – suėmimą iki 2015-03-03 dienos, tačiau 2015-01-13 pakeitė savo nuomonę, prašydama teismo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą paleisti jį į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Teigia, kad faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti jį į laisvę dienos nieko neįvyko, kas galėjo panaikinti teismo konstatuotus suėmimo skyrimo pagrindus, kaip tik ir patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad „vien tik siekimas, kad būtų užtikrinta tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų.“. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau tiek pirmosios, tiek vėliau apeliacinės instancijos, teismas, jo skundus atmetė. Be to, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau, vėlgi, teismai jo prašymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė. Ieškovas savo ieškinį motyvuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 5 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsniu, 8 straipsniu, Konvencijos Protokolo Pirmuoju skyriumi „Nuosavybės apsauga“; nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT Teismas) praktiką bei išaiškinimus dėl „pagrįsto įtarimo“ bei tvirtina, kad teismų priimtos nutartys bei nutarimai prieštarauja paminėtoms Konvencijos nuostatoms ir EŽT Teismo praktikai, nes teismai detaliai neišanalizavo ieškovo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiškiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios S. J. paaiškinimais, neobjektyviai ir paviršutiniškai interpretavo byloje esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla jam buvo iškelta 2014-05-04, o jo suėmimo dieną – 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti jį tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek prokuratūra, tiek teismai, spręsdami dėl ieškovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikdami jam prokuroro prašymų kopijų, nepristatydami jo į teismo posėdžius, neišklausydami jo nuomonės, nesuteikdami galimybės pateikti paaiškinimus, bei, apskritai, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, – taigi buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija. Be to, teismas, t. y. teisėjas, kuris nagrinėją jo baudžiamąją bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei jo teisę į nešališką, viešą teismą, vilkina bylos nagrinėjimą. Taigi, ieškovas tvirtina, kad dėl neproporcingų prokuratūros ir teismų veiksmų jo išvarymas, iškeldinimas iš namų neprotingai ilgam terminui sukėlė pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir atskirtį (su ieškovu bendravimą nutraukė jo sesuo, motina, vengia bendrauti ieškovo sūnus, bendrakursiai ir kiti draugai, dėl baudžiamosios bylos ieškovo vienuolikametė dukra su motina pabėgo į Rusijos Federaciją), jis patyrė emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių su savo artimaisiais ir draugais sumažėjimą. Dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali gauti pastovaus darbo, jo gaunamos pajamos po baudžiamosios bylos iškėlimo žymiai sumažėjo. Taip pat teigia, kad valstybės valdžios institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamąjį procesą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigūnų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali atsirasti civilinė atsakomybė, todėl prašo ieškinį tenkinti ir priteisti iš valstybės 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.