Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

1.1. 2014 m. balandžio 19 d. 13.30 val. jis buvo sulaikytas savo namų valdoje (duomenys neskelbiami), pristatytas į Vilniaus rajono policijos komisariatą ir ten laikomas iki 18 val. 30 min. 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo patalpose Vilniuje, Kalvarijų g. 28, 14.00 val. ieškovas buvo sulaikytas ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjai R. V., kad būtų išspręstas kardomosios priemonės – suėmimo klausimas. Z. Š. nebuvo surašytas ir įteiktas laikino sulaikymo protokolas, taigi sulaikymas buvo savavališkas (CPK 179 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 19 d. ieškovui nebuvo pranešta, dėl ko jam buvo atimta laisvė, o 2014 m. gruodžio 3 d. iki 15.30 val. teismui paskelbiant nutartį, t. y. 2 valandas, buvo delsiama pranešti ieškovui laisvės atėmimo priežastį, darytina išvada, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 2 dalis;

1.2. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtinti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomąją priemonę –14 dienų suėmimą (iki 2014 m. gruodžio 17 d.). Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi buvo pratęsta iki 2015 m. sausio 16 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė pratęsti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms (nuo 2015 m. sausio 17 d.). Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismui, o šis 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015 m. vasario 1 d. skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas negali būti skiriama kitais nei BPK 122 straipsnyje nurodytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog ieškovui kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas jo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, tačiau tai nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti, nepagrįsta, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, kad ieškovas turi nepilnamečių vaikų ir kad jo teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina. Naujos aplinkybės paaiškėjo tik 2015 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį patenkinti ieškovo skundą, konstatavus, kad neaišku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo išdėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga išnyko 2015 m. sausio 21 d., pažymėjus, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė V. B., 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieškovą į laisvę, atkreipus dėmesį, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti ieškovą į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015 m. sausio 22 d., t. y. tik po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Prokurorė dar 2015 m. sausio 13 d. buvo nusprendusi paleisti ieškovą į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. V. nustatė, kad 2015 m. sausio 13 d. vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog prašys teismo nuo 2015 m. sausio 22 d. skirti ieškovui kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks prašymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė;

1.3. nuo ieškovo paleidimo į laisvę dienos 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta (po to pratęsta) faktiškai nesant BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų. Neaišku, kodėl nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, o praėjus septyniems mėnesiams po galimai padarytos veikos (nuo 2014 m. gruodžio 3 d.), tokia tikimybė atsirado. Neaišku, kodėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad ieškovui pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio terminui (nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d.), siekdamas užtikrinti įtariamojo dalyvavimą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nurodytu terminu jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė nebuvo atlikta. Ši pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015 m. sausio 21 d., t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų;

1.4. prokurorė 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškimais prašė teismo paskirti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą iki 2015 m. kovo 3 d. dienos, tačiau 2015 m. sausio 13 d. pakeitė savo nuomonę, prašydama teismo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą paleisti jį į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti jį į laisvę dienos nieko neįvyko, patvirtina, jog 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad vien tik siekimas, jog būtų užtikrintas tinkamas įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimas, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ieškovas 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau skundai buvo atmesti. Be to, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau teismai jo prašymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė;

1.5. ieškovo vertinimu, teismai detaliai neišanalizavo jo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiškiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios S. J. paaiškinimais, neobjektyviai ir paviršutiniškai interpretavo byloje esančius duomenis. Baudžiamoji byla ieškovui buvo iškelta 2014 m. gegužės 4 d., o jo suėmimo dieną – 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti jį tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Tiek prokuratūra, tiek teismai, spręsdami dėl ieškovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikė ieškovui prokuroro prašymų kopijų, nepristatė jo į teismo posėdžius, neišklausė jo nuomonės, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, be to, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, todėl buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija. Be to, teisėjas, nagrinėjantis ieškovo baudžiamąją bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir ieškovo teisę į nešališką, viešą teismą, vilkino bylos nagrinėjimą. Prokuratūros 2015 m. sausio 15 d. nutarimas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. įpareigojimas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos neprotingai ilgam terminui prieštaravo BPK 44 straipsnio 9 daliai, pažeista ieškovo teisė į nuosavybę pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Nurodyti veiksmai sukėlė ieškovui pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, jis buvo atskirtas nuo savo trijų vaikų, giminių, draugų labiausiai jam priimtinoje aplinkoje – namuose, buvo kišamasi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinamasi į jo garbę ir orumą;

1.6. dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtą suėmimą dėl procesinio delsimo, teismo šališkumo baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-517/2017, ieškovas patyrė pažeminimą, tarp pažįstamų žmonių pablogėjo jo reputacija, jis prarado verslo partnerių ir darbdavių pasitikėjimą, galimybę įsidarbinti ir eiti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą, negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtą siaubą. Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo išviešinimo jo pradėjo vengti sūnus A. Š., su juo nutraukė bendravimą sesuo, motina, bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, jis patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, daugiau kaip dveji metai jam buvo atimta teisė gyventi savo gyvenamajame būste ir ten bendrauti, gyventi su savo artimaisiais. Ieškovo pilnametis sūnus A. Š., bijodamas patirti panašias represijas, turi nuomotis būstą, kadangi išsikraustė iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos. Dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo bei dėl asmeninio gyvenimo paviešinimo jo dukters K. Š. motina (buvusi ieškovo sutuoktinė) K. M. (S.) pradėjo riboti ieškovo bendravimą su dukterimi, o nuo 2017 m. vasaros bendravimas su dukterimi iš viso buvo nutrauktas. Ieškovas sužinojo, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. buvo deklaruotas dukters išvykimas į (duomenys neskelbiami). Dukters motina apie jų išvykimą į (duomenys neskelbiami) nepranešė, o tai įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos ji nusprendė nutraukti su ieškovu bet kokius santykius. Dėl prievartinio išsiskyrimo ieškovas ir jo duktė labai išgyvena;

1.7. Valstybės valdžios institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamąjį procesą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigūnų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl jie gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali kilti civilinė atsakomybė. Ieškovas prašė priteisti iš valstybės 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.