Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Idasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Idasta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ardagus“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys L. S., L. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Dėl sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo

Vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Civilinių teisinių santykių įvairovė lemia ir tai, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str. 3 d.). Tokiu atveju taikytinos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi, šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-421/2016). Nagrinėjamu atveju bylos šalių materialiniai teisiniai santykiai susiklostė Sutarties pagrindu, dėl kurios netinkamo vykdymo apeliantė ir kildina atsakovės civilinę atsakomybę. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, esminis sutarties požymis yra šalių susitarimas, kuriuo šalis nusistato tarpusavio teises bei pareigas. Apeliantės teigimu, Sutartis laikytina pasaugos sutartimi. Su tokia pozicija teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Pasaugos teisiniai santykiai paprastai atsiranda pasaugos sutarties pagrindu, o pasaugos sutarties dalykas – susitarimas dėl saugojimo paslaugos teikimo. Pasaugos teisiniai santykiai atsiranda tiek fiziškai perduodant daiktą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę daiktą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2009). Taigi, pasaugos sutarties objektas gali būti tik kilnojamasis daiktas (daiktai), o viena iš esminių sutarties sąlygų – kilnojamojo daikto perdavimas saugotojui. Ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugoti, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį grąžinti išsaugotą, t. y. ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji yra pasaugos sutarties dalykas.Iš Sutarties dalyko matyti, kad apeliantė (įgaliotojas) ir atsakovė (įgaliotinis) susitarė, jog atsakovei pavedama organizuoti apeliantės prekių saugojimą, atkrovimą, transportavimą apeliantės nurodytiems prekių gavėjams bei įforminti visus šiems tikslams būtinus dokumentus (Sutarties 1.1 punktas). Tiek Sutarties šalių įsivardijimas joje (įgaliotojas, įgaliotinis), tiek Sutarties 2 skyriuje aptartų abipusių įsipareigojimų pobūdžio vertinimas, tiek pačių šalių Sutarties – kaip pavedimo - įvardijimas (Sutarties 5.2 punktas) leidžia daryti išvadą, kad iš esmės Sutartis laikytina pavedimo sutartimi. Kita vertus, iš Sutarties nuostatų taip pat matyti, kad atsakovė įsipareigojo užtikrinti apeliantės tiekiamų prekių sandėliavimą (2.2.1 punktas); gavus prekes saugojimui, jas priimti, sutikrinti jų kiekį, išorinę būklę ir pakuotes, paruošti sandėliavimui ir/ar tolesniam transportavimui (2.2.13 punktas); kartu su apeliante atlikti sandėliuojamų prekių inventorizaciją (3.1 punktas), prisiimti atsakomybę už priimtas saugojimui prekes nuo jų priėmimo momento iki perdavimo turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (2.2.9 punktas), taip pat numatyta (kaip iš esmės ir CK 6.845 straipsnio 1 dalyje), kad atsakovė atsako už prekių praradimą arba sužalojimą (6.3 punktas). Taigi, Sutartyje pakankamai akivaizdžiai yra išdėstytos ir pasaugos sutartims būdingos nuostatos. Kaip minėta, šalys turi teisę sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Byloje neginčijama, kad šalys bendradarbiavo Sutarties pagrindu, apeliantės prekės buvo laikomos ir saugomos atsakovės patalpose (sandėlyje), esančiose (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi Sutarties nuostatas, nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apeliante, kad tarp šalių iš esmės buvo susiklostę, be kita ko, ir pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė jai padarytą žalą kildina dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), susijusių tik su turto saugojimu, atsakovės civilinės atsakomybės klausimas ir nagrinėtinas šiame kontekste.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d.). Sutartinę atsakomybę reglamentuojančios normos nustato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.). Taigi, netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti, kurios taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), padarytą žalą (CK 6.249 str.), tarp atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 str.) bei kaltę (CK 6.248 str.). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 str.), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas (nagrinėjamu atveju – apeliantė), reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nuo 2013 m. spalio 16 d. neturėjo galimybės disponuoti sandėlyje buvusiomis elektronikos ir buitinės technikos prekėmis, atsakovės kaltės dėl sandėlyje saugotų ir negrąžintų apeliantei prekių nėra. Šias išvadas teismas padarė vadovaudamasis Nutarimu bei FNTT 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu. Apeliantė nesutikimą su minėtomis išvadomis grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Nutarime ir FNTT rašte nurodytas aplinkybes; atsakovė nesiėmė jokių priemonių apeliantei priklausančio turto išsaugojimui bei grąžinimui; atsakovė yra profesionali saugotoja, todėl už turto praradimą atsako visais atvejais išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos (CK 6.485 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011, 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.). Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Apeliantė įrodinėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė Sutartį, nes neužtikrino apeliantės perduoto turto išsaugojimo. Atsakovė procesinių dokumentų į bylą neteikė, tačiau trečiasis asmuo L. S. (buvęs atsakovės vadovas) nurodė, kad atsakovė negali būti atsakinga už perduotiną apeliantei neva priklausiusį turtą, nes ji neturėjo galimybės disponuoti sandėlyje buvusiomis prekėmis dėl to, kad Nutarimu taikytas visiškas nuosavybės teisės apribojimas, o po atliktos kratos raktai nuo sandėlio buvo perduoti faktiniam apeliantės ir atsakovės valdytojui L. K.. Teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo asmens argumentais.Pagal Sutartį apeliantės perduodamos atsakovei prekės buvo laikomos atsakovės sandėlyje adresu (duomenys neskelbtini). Tai, kad 2013 m. spalio 16 d. minėtose patalpose atliktos kratos metu elektronikos ir buitinės technikos prekės buvo rastos, patvirtina FNTT 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštas (1 t., b.l. 111). Pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovavosi minėtu FNTT raštu, neįvertino jame nurodytos aplinkybės, kad kratos metu sandėlyje rastų elektronikos ir buitinės technikos prekių atžvilgiu laikinas nuosavybės teisių apribojimas nebuvo taikytas ir minėtos prekės nebuvo paimtos iš šio sandėlio (1 t., b.l. 111). Tai, kad kratos metu rastos prekės priklausė atsakovei, neteigė ir tuometis atsakovės vadovas L. S.. Todėl spręstina, ar bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog rastos prekės priklausė būtent apeliantei, o jei taip - ar atsakovė turėjo galimybę vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, be kita ko, užtikrinant tinkamą jai perduoto turto apsaugą. Nors trečiasis asmuo ir kvestionuoja FNTT rašte nurodytų (rastų) elektronikos ir buitinės technikos prekių priklausymą apeliantei, tačiau byloje nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad šios nepriklausiusios atsakovei prekės galėjo priklausyti kam nors kitam (ne apeliantei). Dėl to ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad apeliantės prekės buvo sandėliuojamos šiame sandėlyje, teisėjų kolegijos vertinimu, labiausiai tikėtina, kad atsakovės sandėlyje kratos metu rastos elektronikos ir buitinės technikos prekės priklausė būtent apeliantei (CPK 178 str., 185 str.). Todėl Sutarties pagrindu atsakovė privalėjo imtis visų jai prieinamų priemonių užtikrinant jai perduotų prekių išsaugojimą (CK 6.832 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino FNTT rašte nurodyto faktą, kad sandėlio raktai pareigūnų buvo atiduoti L. K. (beje, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais - buvusiam šalių faktiniam vadovui), reikšmę. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad minėto sandėlio raktai L. K. buvo perduoti tik dėl to, kad atsakovės direktorius L. S. juos priimti atsisakė. Sutiktina su apeliante, kad būtent atsakovės direktorius ir turėjo pareigą minėtus raktus atsiimti bei organizuoti sandėlyje buvusio turto apsaugos užtikrinimą. Todėl aplinkybė, kad atsakovė (jos direktorius) atsisakė atsiimti sandėlio raktus ir tik dėl to jie buvo perduoti kitam asmeniui, ne tik nepanaikina jos atsakomybės, bet priešingai – patvirtina, jog atsakovė vengė vykdyti savo įsipareigojimus ir taip sudarė sąlygas apeliantės žalai atsirasti. Be to, minėtame FNTT rašte taip pat nurodoma, kad apeliantė ir atsakovė nebuvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn kaip juridiniai asmenys, šių įmonių ūkinė ir komercinė veikla nebuvo apribota, todėl šios įmonės toliau galėjo vykdyti ūkinę bei komercinę veiklą. Taigi, ir šios aplinkybės tik patvirtina, kad Sutarties vykdymui atsakovės patalpose atlikta krata bei atsakovės atžvilgiu taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas įtakos atsakovės veiklai neturėjo ir neatleidžia atsakovės nuo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti tinkamą apeliantei priklausančių prekių saugojimą vykdymo (Sutarties 2.2.1, 2.2.9 punktai). CK 6.845 straipsnyje numatyta, kad saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą (1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar pasaugos sutartis yra atlygintinė ar ne, turi reikšmės sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės daikto praradimo, jo trūkumų atsiradimo ar sugedimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013). Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, tai saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus jeigu daiktas neišsaugotas (atsirado jo trūkumų ar sugedo) dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei (CK 6.845 str. 2 d.). Profesionalus saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus kai daiktas žuvo ar buvo sugadintas dėl nenugalimos jėgos (CK 6.845 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovė, prisiėmusi pareigas saugoti turtą ir atsakyti už jo praradimą, savo kaltės nepaneigė, o jau aptartas faktas dėl atsisakymo perimti sandėlio raktus įrodo, kad ji faktiškai nusišalino nuo turto saugojimo. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės kaltės nėra ir dėl to ji negalinti būti atsakinga dėl apeliantei atsiradusios žalos. Konstatavus atsakovės kaltę, ji atsako bet kuriuo atveju (ir ne tik paminėtų CK nuostatų, bet ir Sutarties nuostatų kontekste). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė, neužtikrinusi apeliantės prekių apsaugos, neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų (neteisėti veiksmai), dėl ko apeliantė prarado atsakovės patalpose buvusį turtą, t. y. patyrė žalą. Tai sudarė sąlygas žalai atsirasti, t. y. dėl netinkamų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Todėl konstatuotinos visos atsakovės sutartinės atsakomybės sąlygos, lemiančios atsakovės prievolę atlyginti apeliantės patirtus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d., 6.246 str., CK 6.247 str., 6.248 str., CK 6.249 str.).

Dėl žalos dydžio

Sprendime nekonstatuota, kad ieškinys atmetamas dėl to, jog žala apskritai nepadaryta - ieškinys (be jau pirmiau aptartų išvadų dėl atsakovės kaltės) atmestas dėl to, kad neįrodytas žalos dydis. Pastarąją aplinkybę teismas pagrindė liudytojo Z. R. prielaidų pobūdžio parodymais, jog „kai kurios prekės galėjo būti parduotos“. Tačiau tokie pastarojo liudytojo parodymai galėtų leisti daryti tik prielaidas apie galimą pardavimo faktą, bet tik dėl dalies prekių, t.y. šio liudytojo parodymai bet kuriuo atveju nepaneigia (bent jau) dalies prekių išlikimo pas atsakovę. Šiame kontekste pastebėtina, kad nors žalos atlyginimo bylose jos dydį turi įrodyti ieškovas, tačiau ieškinys, jei yra pagrindas daryti išvadą, jog žala padaryta, negali būti atmetamas dėl to, kad ieškovas neįrodė jos dydžio. Jei šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Apeliantė patirtos žalos dydį grindė apeliantės buhalterinės apskaitos programos suformuota Ataskaita, pagal kurią apeliantės atsargų likučių, laikomų atsakovės sandėlyje, bendra suma nurodyta 152 875,48 Lt (44 275,80 Eur) (1 t., b.l. 14). Pirmosios instancijos teismas šį apeliantės pateiktą įrodymą laikė nepatikimu dokumentu, neįrodančiu apeliantės patirtos žalos dydžio. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. Ataskaitą pateikė apeliantės bankroto administratorius, ji suformuota pagal buhalterinės apskaitos programą ir yra parengta turimų buhalterinių duomenų pagrindu, todėl iš esmės nėra pagrindo abejoti jos tikrumu. Be to, tiek apeliantės buvęs vadovas Ž. R., tiek atsakovės buvęs vadovas L. S. patvirtino, kad šalys buvo susijusios įmonės, buvo įdiegta bendra informacinė sistema, leidžianti nustatyti, kokios apeliantės prekės atvežtos bei pateiktos atsakovei, taip pat koks apeliantės prekių likutis pas atsakovę yra sandėliuojamas. Nors Ž. R. ir nurodė, kad kai kurios prekės galėjo būti parduotos, tačiau tai nepaneigia Ataskaitoje nurodytų duomenų, nes tokie duomenys buhalterinės apskaitos programoje turėjo būti užfiksuoti bei nebeturėjo būti atvaizduoti pateiktoje Ataskaitoje. Pagaliau bet kuriuo atveju, konstatavus turto pas atsakovę buvimo ir jo neišsaugojimo faktus, būtent ji, siekdama išvengti atsakomybės, turėtų pateikti įrodymus, kad Ataskaitoje nurodyti duomenys nėra teisingi, t.y. kad tokio turto arba nebuvo apskritai, arba jis/jo dalis buvo parduotas (CPK 12, 178 str.). Atsakovei to nepadarius, teisėjų kolegija esamų įrodymų pagrindu daro labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė dėl atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo prarado 44 275,80 Eur vertės turtą, t. y. patyrė tokio dydžio nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Apeliantė atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 1 174 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, sudarė 14,36 Eur. Ieškinį patenkinus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui yra pateikti įrodymai tik apie trečiojo asmens L. S. turėtas išlaidas už advokato pagalbą, kurios, tenkinus ieškinį bei apeliacinį skundą, trečiajam asmeniui nepriteistinos. Įrodymų apie apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Idasta“ (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardagus“ (duomenys neskelbtini) 44 275,80 Eur žalos atlyginimo bei 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo – 2014 m. gruodžio 16 d. – iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardagus“ valstybei 1 174 Eur žyminio mokesčio ir 14,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.