Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1517-344/2017 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui R. J. dėl nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo (padidinimo), išvadą teikianti institucija byloje Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti iš R. J. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu priteistą išlaikymą nepilnamečiam sūnui H. V., padidinant jį nuo 150 Eur iki 400 Eur nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas (I t., 1–3 b. l.)

Nurodė, kad nepilnametis sūnus H. V. paaugo, todėl jo išlaikymui kas mėnesį būtina skirti daugiau lėšų, dabar kas mėnesį tėvo skiriamų 150 Eur sūnaus išlaikymui nebepakanka, o atsakovas daugiau pinigų gera valia vaikui neskiria. Ieškovė nepajėgi daugiau skirti pinigų sūnaus išlaikymui. Ji augina dar vieną sūnų N. V.. Šiuo metu ji yra bedarbė, mokosi Mažeikių Darbo rinkos mokymosi centre, siekia įsigyti buhalterinės apskaitos specialybę. Auginant du nepilnamečius vaikus, nuomojantis būstą ir mokant mokesčius už komunalinius patarnavimus, neužtenka lėšų pragyvenimui. Ieškovės turtinė padėtis labai sunki, trūksta lėšų maistui, drabužių įsigijimui, kitoms būtinosioms reikmėms. Ieškovės apskaičiavimu, nepilnamečio sūnaus išlaikymui kas mėnesį būtina skirti apie 800 Eur (sūnaus maistui, drabužiams, avalynei, higienos prekėms, vaistams, akinių įsigijimui, vitaminams, mokslo reikmėms, dienpinigiams, telefono sąskaitai ir internetui, laisvalaikiui ir sporto būreliams). Atsakovas yra dirbantis, turi nemažai nekilnojamojo turto, todėl turi skirti daugiau piniginių lėšų vaiko išlaikymui.

Atsakovas R. J. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas priteisė iš jo nepilnamečio vaiko išlaikymui po 150 Eur, kas yra atsakovui didelė našta, ir skirti didesnio išlaikymo vaikui atsakovas neturi galimybių. Jis slaugo ligotus tėvus, todėl neturi galimybės dirbti. Gyvena tėvams priklausančiuose namuose, pragyvena iš tėvų gaunamos pensijos. Ieškovės prašomas priteisti sūnaus išlaikymui dydis – 400 Eur - yra visiškai neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai ir tokių piniginių lėšų atsakovas skirti negali. Ieškovės vaiko būtinųjų poreikių paskaičiavimas, kuris lygus 812,50 Eur, yra neprotingas, nes net dideles pajamas gaunantys žmonės tokių lėšų neskiria savo vaikams (I t., 32–39 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1206-636/2015 dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir priteisė iš atsakovo R. J. nepilnamečiui vaikui H. V. išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos – 2017 m. kovo 29 d. – iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskyrė ieškovę nepilnamečio vaiko motiną R. V. nepilnamečio vaiko H. V. išlaikymui skiriamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, iš ieškovės R. V. priteisė 68 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą ir 85,26 Eur Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš atsakovo R. J. priteisė 76 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą ir 94,23 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė (I t., 129–135 b. l.).

Teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, pripažino, kad po 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo ieškovės sūnus paaugo, tačiau, teismo nuomone, jo poreikiai netapo žymiai didesni. Teismas abejojo pačios ieškovės paaiškinimais, kad vaiko poreikiai padidėjo ženkliai ir priteisto iš atsakovo išlaikymo sūnui nepakanka.

Teismo vertinimu, pati ieškovė turi pakankamai turto, yra plataus profilio kirpėja-modeliuotoja, turi dėvėtų rūbų parduotuvę, gauna pajamas iš UAB „I.“. Spręsdamas išlaikymo padidinimo būtinumą ieškovės sūnui, teismas pripažino, kad per pastaruosius du metus įvyko pokyčių Lietuvos ekonomikoje, kilo kainos, tačiau ieškovė neįrodė, kad sūnaus poreikiai padidėjo tiek, kad yra būtinybė priteisto išlaikymo dydį didinti daugiau kaip du kartus. Atsakovas R. J. nedirba, yra registruotas darbo biržoje, draustas socialiniu draudimu, tačiau jokių pašalpų negauna.

Teismas, spręsdamas išlaikymo dydžio padidinimo klausimą, vertino tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – 3 žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – mechaninės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini).

Teismas vertino, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas vengė atskleisti tikrąją materialinę padėtį, tarp šalių yra įsisenėjęs konfliktas, atsakovas visiškai nesidomi sūnumi, jo ugdymu, mokymusi, sveikata, laisvalaikiu, su vaiku nebendrauja, todėl visa vaiko auginimo bei ugdymo našta tenka vienai ieškovei. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė draustų ar kitaip trukdytų atsakovui bendrauti su vaiku, atsakovas pats taip pat nurodė, kad su vaiku nebendrauja ir nesiekia to daryti.

Teismas sprendė, kad šalių turtinė padėtis neleidžia priteisti maksimalaus išlaikymo jų sūnui, tačiau pripažino, kad, atsižvelgiant į šalių turimą nekilnojamąjį turtą, sveikatos būklę, kitas aptartas aplinkybes, teikti minimalios mėnesinės algos išlaikymą vaikui abu tėvai yra pajėgūs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, iš atsakovo R. J. priteistą išlaikymą nepilnamečiam vaikui H. V. padidinti nuo 150 Eur iki 400 Eur per mėnesį nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas (II t., 22–25 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Civilinė byla pagal ieškovės ieškinį buvo išnagrinėta šališkai, neobjektyviai, neatkreipiant dėmesio į svarbius faktus, turtinę šalių padėtį, pažeidžiant ieškovės teises, neatsižvelgiant į nepilnamečio sūnaus poreikius ir interesus. Priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į šiuo metu susidariusią sunkią ieškovės turtinę padėtį, kad ieškovė turi finansinių įsipareigojimų, kad atsakovas yra sveikas ir darbingas, turi nemažai turto, todėl galėtų žymiai didesne dalimi prisidėti prie sūnaus Henriko išlaikymo.

Teismas, priimdamas sprendimą, tik interpretavo savo nuomonę, todėl priėmė neteisėtą ir šališką sprendimą, neanalizuodamas tikrosios padėties, vaiko poreikio jo išlaikymui pagal šiuo metu esantį nepilnamečio sūnaus amžių, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė augina kitą nepilnametį sūnų N. V., gim. 2008-07-11, kad ir šiam vaikui kas mėnesį ji turi skirti lėšų jo išlaikymui.

Ieškovės turtinė padėtis yra sunki, ji kiek galėdama prisideda prie sūnaus H. išlaikymo, o atsakovas piktybiškai vengia prisidėti prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo ir, paaugus sūnui, padidinti išlaikymo sumą. Teismas, nagrinėdamas ieškovės pateiktą ieškinį, daugiau palaikė atsakovo poziciją.

Atsakovas R. J. su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutiko, tačiau teismui nepateikė jokio savo paskaičiavimo, kiek, jo nuomone, 14 metų vaiko išlaikymui, jo poreikiams kas mėnesį reikia skirti lėšų, kad nepilnametis vaikas galėtų normaliai augti ir vystytis. Atsakovas nepasidomėjo kainomis, nerinko čekių ir nepasiūlė teismui protingo sprendimo, savo paskaičiavimų, kiek, sudėjus palyginimui abiejų tėvų paskaičiavimus, vaiko poreikiams kas mėnesį reikia skirti lėšų.

Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nėra pateikęs išsamaus išaiškinimo, kas ir kokiu būdu turėtų padengti išlaikymo vaikui skirtumą - 210 Eur, reikalingą vaiko poreikiams tenkinti.

10.6. Atsakovas Darbo biržoje įsiregistravo tik 2015 metais, t. y. tik po to, kai buvo gavęs ieškovės ieškinį, atsakovas sąmoningai vengia dirbti, nes tiesiog nenori skirti ar padidinti skiriamų lėšų savo nepilnamečio sūnaus išlaikymui, nors galiojantys įstatymai įpareigoja išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (padidinti jiems išlaikymą) iki jų pilnametystės. Atsakovas turi dvi mechanines dirbtuves (duomenys neskelbtini), turi daug žemės sklypų, todėl nekilnojamasis turtas tikrai yra jo išnuomojamas ir už tai gaunamos nemažos pajamos, tačiau atsakovas jas slepia.

10.7. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė teismui pateikė išvadą, kuri neatitinka tikrovės, kadangi joje nurodyta, kad nepilnametis sūnus H. V., nors ir yra keturiolikos metų amžiaus, jo priežiūra nėra susijusi su padidintomis išlaidomis, todėl nepalaikė ieškovės ieškinio reikalavimo padidinti anksčiau nepilnamečiui vaikui priteistą išlaikymo sumą nuo 150 Eur iki 400 Eur, nors, ieškovės manymu, vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė, prieš teikdama teismui išvadą, turėjo susisiekti su ieškove, pasidomėti tikrąja šeimos padėtimi, aplankyti nepilnametį sūnų, jo gyvenamąjį būstą, namus, apklausti vaiką, pasidomėti jo poreikiais ir t. t., tačiau to nepadarė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. J. prašo palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, t. y. 150 Eur per mėnesį išlaikymą iki sūnaus pilnametystės, visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės R. V.. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas neturi pajamų, negali sumokėti priteisto išlaikymo, dalis jo turto yra areštuota, o turimas turtas – žemės sklypai - yra menkavertis, mechaninės dirbtuvės neatitinka savo paskirties, tai tik keli apgriuvę sandėliai. Atsakovas rūpinasi savo nusenusiu tėvu, pragyvena iš jo gaunamos pensijos. Be to, turi rimtų sveikatos problemų, turi įgimtą širdies ligą. Atsakovas sutiktų auginti sūnų ir iš ieškovės tereikalauti 100 Eur išlaikymą, šios sumos neindeksuojant ir ateityje nedidinant. Papildomos lėšos ieškovei reikalingos kreditams padengti. Ieškovė R. V. turi daug nekilnojamojo turto, kurį reikia prižiūrėti ir administruoti bei mokėti mokesčius, ji pati nenori dirbti, todėl reikalauja padidinti išlaikymo dydį (II t., 28–37 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės R. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius. CK 3.201 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimo. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį. Nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, sistemiškai aiškinant su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio ir formos peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-101/2010).

Išlaikymas nepilnamečiui šalių sūnui H., gim. (duomenys neskelbtini), priteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015-03-16 iki vaiko pilnametystės, pakeitus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimu priteistą išlaikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar po 2015 m. liepos 15 d. (po išlaikymo priteisimo) iš esmės pasikeitė vaiko poreikiai ir šalių turtinė padėtis.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaiko poreikius, nepripažino ieškovės nurodomų vaiko poreikių sumos (812,50 Eur kas mėnesį) pagrįsta, ir nustatė, jog pakankama suma yra minimali mėnesinė alga – 390 Eur. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tik iš dalies patenkindamas ieškovės reikalavimus, neatsižvelgė į išaugusius sūnaus H. poreikius, į šalių turtinę padėtį, į šiuo metu susidariusią sunkią ieškovės turtinę padėtį. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta suma - 390 Eur, kuri pripažintina kaip reikalinga minimaliai užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po 2015 m. liepos 15 d. teismo sprendimo ieškovės sūnus paaugo, jo poreikiai pasikeitė, tačiau ne tiek, kad jam būtų reikalingas 800 Eur dydžio per mėnesį išlaikymas.

Nustatyta, kad šalys po 2015 m. liepos 15 d. teismo sprendimo priėmimo nekilnojamojo turto neįgijo. Tiek nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1206-636/2015, tiek priimant teismo sprendimą šioje civilinėje byloje, ieškovė nuosavybės teise valdė ir valdo šį nekilnojamąjį turtą: trijų kambarių butą adresu: (duomenys neskelbtini), vieno kambario butą adresu: (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – parduotuvę adresu: (duomenys neskelbtini), 1209/2419 dalis žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), bei ½ dalį pastatų adresu: (duomenys neskelbtini) (I t., 95–107 b. l.). Atsakovas R. J. nuosavybės teise valdė ir šiuo metu valdo šį nekilnojamąjį turtą: 0,8400 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,6700 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 1,2400 ha žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), 0,30 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,1000 ha žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – 71/100 dalis mechaninių dirbtuvių (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – mechanines dirbtuves (duomenys neskelbtini) (I t., 65–79 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendime konstatuota, jog nepilnamečio vaiko motina R. V. dirba, per mėnesį gauna 57,33 Eur pajamų, nuo 2007-04-17 yra uždarosios akcinės bendrovės „I“ akcininkė ir vadovė. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, jog ieškovės darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „I.“ 2016 metais svyravo nuo 14,45 Eur iki 98,58 Eur, viso per 2016 metus ieškovė uždirbo 720,13 Eur. Taigi, ieškovės vidutinis darbo užmokestis sudaro 60 Eur per mėnesį ir yra artimas ieškovės gautoms pajamoms 2015 metais. Byloje pateikta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1 patvirtina, kad ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra išnuomojusi ir gauna 50 eurų per mėnesį nuomos mokestį (I t., 22 b. l.). Pažymoje apie pajamas nurodyta, jog ieškovei per mėnesį mokama 38,40 Eur dydžio socialinė pašalpa bei išmoka vaikui (I t., 24 b. l.). Atsakovas nei 2015 metais, nei 2017 metais nedirbo, slaugė savo tėvus, pragyveno iš tėvų gaunamų pajamų, byloje nepateikta duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas. Taigi, iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad šalių turtinė padėtis po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo iš esmės nėra pakitusi.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-276/2013).

Apeliantės teigimu, išlaidos sūnaus H. išlaikymui po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo yra padidėjusios, jo išlaikymui reikalinga 800 Eur per mėnesį suma, atsakovas gera valia didesnio išlaikymo neteikia, o apeliantės turtinė padėtis šiuo metu yra labai sunki. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo praktika, jog, prašant pakeisti išlaikymo dydį, svarbus yra ne vaiko poreikių apimties ir tėvų finansinių galimybių juos užtikrinti nustatymas (nes tai jau nustatyta teismo sprendimu priteisiant išlaikymą vaikui), o iš esmės pasikeitusios situacijos konstatavimas arba nekonstatavimas lyginant su buvusia teismo sprendimo priėmimo metu, t. y. iš esmės padidėjo vaiko poreikiai, ženkliai pasikeitė įpareigoto teikti išlaikymą ar antrojo tėvo ar motinos turtinė padėtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-15 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-185/2006). Nors apeliantė argumentuoja, jog iš esmės pasikeitė vaiko poreikiai (jie padidėjo), tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, kad jos sūnaus poreikiai padidėjo tiek, kad jam būtų reikalingas 800 Eur išlaikymas per mėnesį. Ieškovės pateikta sūnaus poreikių lentelė, kurioje nurodyta, jog sūnaus Henriko išlaikymui reikalinga 812,50 Eur suma, vertintina kritiškai, nes dauguma nurodytų sumų yra padidintos, užaukštintos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tėvai, turintys galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą, gali tenkinti bet kokius tiek savo, tiek vaiko norus ir skirti nepilnamečiam vaikui išlaidų sumą, kuri viršija jo poreikius, tačiau tai nereiškia, kad kitas iš tėvų, kuris šios galimybės neturi, privalo prisidėti prie tokių išlaidų padengimo. Teismo vertinimu, atsakovas R. J. galimybės teikti 800 Eur išlaikymą savo sūnui H. V. šiuo metu neturi. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteista 190 Eur išlaikymo suma yra pakankama sūnaus H. išlaikymui įvertinus tai, kad analogišką pareigą turi ir apeliantė.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog jos finansinė padėtis šiuo metu yra labai sunki, ji turi finansinių įsipareigojimų ir skolų, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Pažymėtina, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie jos turimus įsipareigojimus ir skolas buvo nagrinėjamos ir sprendžiant išlaikymo padidinimo klausimą civilinėje byloje Nr. 2-1206-636/2015, tačiau tuomet apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė R. V. už komunalinius patarnavimus bei tiektą šilumos energiją kreditoriams yra skolinga jau nuo 2011 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, turėdama pakankamai nekilnojamojo turto ir siekdama padengti įsisenėjusius įsiskolinimus, turi galimybę šį turtą realizuoti. Aplinkybė, jog šio turto apeliantė nerealizuoja, leidžia teigti, kad apeliantės turtinė padėtis nėra tokia prasta, kaip ji pati tą deklaruoja.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neatsižvelgė į sunkią ieškovės turtinę padėtį ir į tai, kad ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žyminį mokestį iš ieškovės R. V., netinkamai taikė šią įstatymo normą.

Pažymėtina, kad pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 6 punktą, bylose dėl išmokų ar davinių sumažinimo arba padidinimo ieškinio suma nustatoma pagal sumą, kurią sumažinamos arba padidinamos išmokos ir daviniai, bet ne daugiau kaip už vienerius metus. Todėl, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, žyminio mokesčio dydis turėjo būti skaičiuojamas ne nuo 400 Eur išlaikymo sumos, bet nuo sumos, kuria prašoma padidinti išlaikymą, t. y. nuo 250 Eur (400 Eur minus 150 Eur = 250 Eur). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 90 Eur (250 Eur x 12 mėn. x 3 proc. = 90 Eur). Ieškovės ieškinio reikalavimai patenkinti 16 procentų (40 Eur : 250 Eur x 100), o atmesti reikalavimai sudaro 84 procentus. Ieškovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. 2.5-(NTP-2)-16-T-4090-21086 50 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (I t., 27–28 b. l.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. gegužės 15 d. pažymoje dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nurodyta, kad advokatės užmokestis sudaro 179,49 Eur (I t., 84 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. 16 procentų, į tai, kad ieškovė 50 procentų yra atleista nuo kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 75,38 Eur suma (179,49 Eur : 50 proc. = 89,74 Eur x 84 proc. (atmestų reikalavimų dalis) = 75,38 Eur) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Iš atsakovo priteistina 16 procentų bylinėjimosi išlaidų dalis, kurią sudaro 14,40 Eur žyminis mokestis ir 28,72 Eur (179,49 Eur x 16 proc. = 28,72 Eur) už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų dalyje tikslintinas.

Apeliantės skundo argumentas, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė teismui pateikė išvadą, kuri neatitinka tikrovės, nesvarstytinas kaip neturintis reikšmės šio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalių turtinė padėtis po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo iš esmės nepasikeitė, į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog sūnaus H. poreikiai padidėjo iki 800 Eur per mėnesį, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo 400 Eur dydžio išlaikymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išdėstant jį taip:

Priteisti valstybei iš ieškovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 75,38 Eur (septyniasdešimt penki eurai 38 ct) Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 14,40 Eur (keturiolika eurų 40 ct) žyminį mokestį į valstybės biudžetą ir 28,72 Eur (dvidešimt aštuoni eurai 72 ct) Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.