Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. C. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalie 1 punktu, D. C. paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. C. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 12 d., apie 23. 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), laiptinės septintame aukšte, šalia buto Nr. 74 durų, elgdamasis itin įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, siekdamas nužudyti, E. G. suduodamas smūgį ranka į veidą, ne mažiau 6 kartų peiliu smogdamas į įvairias kūno vietas ir taip padarydamas nukentėjusiajai paviršinį odos įpjovimą kairiajame žaste, durtines–pjautines žaizdas kairio skruosto srityje, kairiame žaste, krūtinės ląstos kairėje pusėje, kairės mentės ir kairio peties sąnario srityse, lydima kairiojo plaučio pažeidimo, bei kraujo–oro susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė viešąją tvarką ir tyčia pasikėsino ją nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nužudyti sutrukdė nukentėjusiąją E. G. ėmę ginti K. N., kuriam suduodamas ranka ir koja į įvairias kūno vietas ne mažiau 3 kartų, padarydamas poodines kraujosruvas smakre, krūtinės ląstos ir pilvo srityse, su peiliu suduodamas į įvairias kūno vietas ne mažiau 4 kartų, padarydamas odos įdrėskimus krūtinės ląstos srityje, kairio peties sąnario projekcijoje, nugaroje, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, R. S., kuriai suduodamas vieną smūgį peiliu į kairės rankos žastą, padarydamas pjautinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva, tuo padarymas nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat P. J., kuriam suduodamas ne mažiau dviejų kartų peiliu, padarydamas odos įdrėskimą juosmens dešinėje pusėje ir paviršinę pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo D. C. gynėjas prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistojo D. C. nusikalstamus veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo D. C. gynėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to neteisingai kvalifikavo D. C. nusikalstamus veiksmus ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Teigia, kad teismo išvada, jog D. C. šiuo atveju siekė ne sužaloti, o nužudyti nukentėjusiąją, nėra objektyvi, padaryta įvertinus vien tik sužalojimo mastą ir lokalizaciją, bet ne visą veiksmų seką.

Apeliantas pažymi, jog šioje byloje nebuvo nustatyta, kad D. C. iš anksto ruošėsi, rengėsi ar planavo nusikaltimo padarymą, taip pat, kad jis siekė nužudyti nukentėjusiąją E. G.. Iš byloje apklaustų liudytojų, taip pat nukentėjusios parodymų matyti, kad D. C. nusikalstamus veiksmus atliko spontaniškai, be aiškios priežasties. Kad D. C. būtų ruošęsis vartoti smurtą nukentėjusios atžvilgiu ar net ją nužudyti, nenurodė ir R. A., su kuriuo nuteistasis atėjo į gimtadienį. Pats nuteistasis negali paaiškinti, kas įvyko, nes prisimena įvykius tik iki to momento, kai grįžo į E. G. butą, iš kurio buvo išvarytas. Pasak gynėjo, bylos duomenys, t. y. nukentėjusiosios E. G. parodymai, specialisto išvada Nr. G 293-2016(05), rodo, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusios atžvilgiu nebuvo kryptingi ir būdingi nužudymo scenarijui. Jie buvo visiškai padriki ir nenuoseklūs. Akivaizdu, kad D. C., būdamas neaiškios psichinės būsenos, pirmiausiai sudavė E. G. kumščiu į veidą, tada, išsitraukęs kišeninį peiliuką, juo nekoordinuotai mosikavo. Iš pradžių jis sužalojo nukentėjusiajai ranką bei petį ir tik po to pataikė į krūtinės ląstą, padarydamas 8 cm ilgio pjautinį-durtinį sužalojimą, nulėmusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia veiksmų seka ir sužalojimų pobūdis, apelianto nuomone, rodo ne konkrečius, bet neapibrėžtus D. C. tikslus.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad byloje nėra liudytojų, tiesiogiai mačiusių kaip D. C. sužalojo nukentėjusiąją E. G., todėl yra svarbios įvykių aplinkybės prieš E. G. sužalojimą ir po jo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusios E. G. bute buvo švenčiamas jos draugės A. N. gimtadienis, į kurį susirinko daug žmonių. Nors D. C. nebuvo pakviestas į gimtadienio šventę, tačiau pastarajam buvo žinoma, kada ir kur šventė bus švenčiama. Apie tai jam sakė E. G., su kuria jis draugavo, ir, anot nuteistojo, atskiro pakvietimo jam nereikėjo. D. C. atvykus į E. G. butą, kuriame buvo švenčiamas gimtadienis, tarp jo ir kitų vaikinų kilo konfliktas. Dėl to nuteistasis kartu su R. A. buvo jėga išvarytas iš buto (nuteistojo D. C., nukentėjusiosios E. G., liudytojų R. A., R. S., K. N., P. J. parodymai). Dalis apklaustų liudytojų nurodė, kad D. C. nepagarbiai pasveikino A. N., kiti liudytojai parodė, jog nežino, dėl ko D. C. buvo išvarytas, tačiau bylos duomenims nustatyta, kad jėgą prieš pastarąjį panaudojo E. G. pusbrolis P. J.. Taigi, šiuo atveju konfliktas kilo ne dėl E. G. neištikimybės ar kitų pykčių tarp jos ir D. C., bet dėl to, kad, neva, D. C. nepagarbiai įteikė gėles. Be to, konfliktas kilo ne tarp E. G. ir D. C., o tarp D. C., P. J. ir K. N., kurie išstūmė jį ir R. A. iš jo draugės buto kitų žmonių akivaizdoje, jiems net nespėjus apsiauti batų (liudytojų P. J., K. N., E. G., D. C. ir R. A. parodymai). Be to, R. A. parodė, kad nusileidus į pirmą aukštą, D. C. jam pasakė, jog eina atgal į butą pasiaiškinti. Taigi, šie liudytojo parodymai patvirtina, kad D. C. neturėjo jokio tikslo žudyti E. G., jis grįžo išsiaiškinti dėl įvykusio nesusipratimo, kai abu su R. A. buvo jėga išvaryti iš buto. D. C. tikslas buvo ne aiškintis asmeninius santykius su E. G., bet konfliktinę situaciją su P. J..

Apelianto teigimu, šiuo atveju, nustatant D. C. kaltę, tikslus ir motyvus, t.y. jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, svarbu yra ir tai, kad nuteistajam nustatyti psichikos sutrikimai. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 87TPK-137/2016 matyti, kad dar 2008 m. D. C. diagnozuotas „socializuoto elgesio sutrikimas”, 2008-2011 m. „mišraus elgesio ir emocijų sutrikimai”, 2016 m. „emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas”. Bylos duomenimis, D. C. sugrįžus prie E. G. buto ir paskambinus į duris, pirma išėjo E. G., nors kartu buvę asmenys nenorėjo jos išleisti. D. C. teigia, kad nuo to momento, kai atsidarė buto durys, jam kažkas atsitiko ir jis nieko nebeprisimena. Kad įvykių sekos D. C. gali neatsiminti patvirtina ir minėtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad E. G. išėjus iš buto, D. C. ją užsipuolė visaip išvadindamas, tačiau byloje nėra nustatyta, ką tiksliai D. C. pasakė E. G., o po to iš karto sekė smurtiniai veiksmai, t. y. smūgis į veidą bei sužalojimai peiliu į ranką, petį, žastą bei krūtinės ląstos kairėje pusėje. Smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu tęsėsi trumpą laiką (20-30 sekundžių), nes, išgirdę riksmus, į laiptinę išbėgo P. J., K. N. bei R. S.. Nei vienas iš jų nepatvirtino, kad jiems išbėgus į laiptinę, D. C. toliau būtų smurtavęs prieš E. G.. Iš liudytojų K. N., P. J., R. S. parodymų matyti, kad nuteistasis peiliu puolė ne vieną nukentėjusiąją E. G., tačiau visus jo kelyje pasitaikiusius asmenis. Sužalojimai visiems (tiek nukentėjusiajai E. G., tiek minėtiems liudytojams) buvo padaryti tokiu pačiu principu. Iš sužalojimų pobūdžio ir liudytojų parodymų matyti, kad D. C. švaistėsi peiliu visiškai nekonkretizuodamas galimų pasekmių. Taigi, D. C. tyčia buvo neapibrėžta ir nekonkretizuota. Šiuo atveju analogišku būdu, tuo pačiu metu buvo sužaloti keturi asmenys, taigi, traktuoti, kad nuteistasis vieną jų siekė nužudyti, o kitų ne, nors veiksmai vienodi, nėra pagrindo.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas daug dėmesio skyrė tam, jog D. C. tikslas ir motyvas nužudyti E. G. buvo jos tariama neištikimybė, tačiau byloje nustatyta, kad dieną prieš įvykį D. C. ir E. G. praleido kartu. Kaip teigia E. G., tą dieną viskas buvo gerai, nuteistasis padovanojo jai gėlių, jie kartu praleido laiką. Apeliantas pažymi, kad klausimai apie galimą neištikimybės motyvą byloje buvo užduodami aiškinantis asmenų santykius bendrąja prasme, t. y. ar D. C. pavydus, ar įtarinėjo, kad ji neištikima ir pan. Be to, jei tai būtų neištikimybės, pavydo klausimas, tai dieną prieš įvykį, kai buvo kartu, D. C. E. G. ir galėjo nužudyti. Duomenų, kad per laiko tarpą, praėjusi nuo 2016-03-11, kuomet nuteistasis ir nukentėjusioji kartu leido laiką, iki 2016-03-12 22:00 val., kai D. C. atėjo pas E. G. į butą, kuriame buvo švenčiamas gimtadienis, būtų paaiškėjusios kokios nors aplinkybes dėl nukentėjusiosios neištikimybės ar prielaidos neištikimybei įtarti, byloje nėra. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, kad D. C. didesnės reikšmės turėjo tai, kad jis buvo jėga išvarytas iš draugės buto, būtent šią situaciją jis ir norėjo išsiaiškinti (tai patvirtino ir liudytojas R. A.). Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad pagal medicinos teoriją, emociškai nestabilaus tipo asmenys sutrikimui, kuris konstatuotas nuteistajam, būdingas ryškus polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes ir afektų nestabilumas. Sugebėjimas planuoti ateitį gali būti minimalus ir smarkaus pykčio proveržiai dažnai gali pasireikšti smurtu ar „elgesio iškrovomis“. Pastarųjų pasireiškimą ypač paskatina aplinkybės, kai impulsyvūs veiksmai yra kritikuojami arba jiems trukdoma. Yra skiriami du šio asmenybės sutrikimo tipai. Abiem būdingas impulsyvumas ir savikontrolės stoka. Vyraujantys požymiai – tai emocinis nestabilumas ir nepakankama impulsų kontrolė. Dažnai sutinkami smurto ar grėsmingo elgesio protrūkiai, ypač reaguojant į kitų asmenų kritiką. Apima eksplozyvaus ir agresyvaus tipo asmenybės sutrikimą. Taigi, D. C. nustatyti psichikos sutrikimai, kurie galėjo nulemti jo veiksmus. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad D. C. galėjo suprasti/suvokti ir valdyti savo veiksmus inkriminuojamo nusikaltimo metu momentu, tačiau, pasak apelianto, kyla pagrįsta abejonė, ar nuteistasis savo veiksmus suvaldė ir suprato, nes, turint tokį psichikos sutrikimą ir kilus konfliktinei situacijai, peiliu buvo sužaloti 4 asmenys. Šią abejonę dar labiau sustiprina tai, kad D. C. neatsimena agresijos momento, ir kad pats sau persirėžė rankų venas ir sausgysles, kurias dar ir šiuo metu sunkiai valdo.

Apeliantas teigia, kad liudytojų parodymai dėl teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, jog po įvykio D. C., patalpintas į vieną palatą su nukentėjusiąja, šaukė „aš tave vis tiek papjausiu“, yra skirtingi. Liudytoja A. Š. parodė, kad palatoje mergina, pasukusi galvą į vaikiną, paklausė, kodėl ją čia atvežė, ir pasakė, kad jis norėjo ją užmušti ar tai nužudyti. Vaikinas į tuos žodžius sureagavo ir pasakė kažką panašaus į „vis tiek tave užmušiu“, po to buvo nurodyta tą vaikiną iš palatos išvežti. Liudytoja G. T. parodė, kad „mergaitė, kurią pristatėme į ligoninę, pamačiusi tą vaikiną, su baime ir išgąsčiu ėmė klausti, kodėl ją čia atvežė prie to vaikino. Vaikinas sureagavo į tuos mergaitės žodžius. Jis atsisuko į ją ir ja vadindamas įžeidžiančiais keiksmažodžiais jai toliau grasino, pasakė kažką panašaus į „aš tave vis tiek papjausiu“. Liudytojas S. M. nurodė, kad vaikinas lovoje gulėjo tiek užsimerkęs, tiek pašokdavo lovoje, lyg kažko ieškodamas. Liudytoja R. P. parodė, kad „<..> ant grindų be sąmonės gulėjo vaikinas <...>. Kol suteikinėjome vaikinui pirmąją medicininę pagalbą, vaikinas trumpam būdavo atgaudavo sąmonę. Jis sugebėjo pasakyti savo vardą, pasakė, kad nebenori daugiau gyventi.“, be to, ši liudytoja teismui patvirtino, kad D. C. buvo labai stipriai nukraujavęs. Pasak gynėjo, aptarti liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip reikšmingi įrodymai, sprendžiant D. C. veiksmų kvalifikavimo klausimą, nes tiek D. C., tiek E. G. buvo pristatyti į tą pačią ligoninės palatą iš karto po įvykio, esant neaiškiai psichologinei-psichinei būsenai, o D. C. daug kartų buvo praradęs sąmonę, nes neteko daug kraujo, buvo įvairių vaistų įtakoje. Be to, teismas nuosprendyje nevisiškai tiksliai nurodė, kad „D. C., suteikiant jam pirmąją pagalbą, reagavo į klausimus rišliai pasisakydamas vardą ir pripažindamas, kad susižalojo pats“, nes liudytoja R. P. tokių aplinkybių nenurodė. Kaip minėta, ji paaiškino, kad pastarasis trumpam atgaudavo sąmonę, kas rodo, kad pastarasis rišliai kalbėti negalėjo. Liudytoja A. Š. teismui nurodė negalinti pasakyti, ar D. C. veiksmai, kiek tai liečia grasinimus, buvo sąmoningi, ar ne. Taigi, D. C. grasinimai E. G. galėjo būti iššaukti pačios situacijos ir nevaliniai, ką patvirtina ir liudytojos parodymai, kad „į tuos merginos žodžius sureagavo vaikinas“. Analogiška situacija galėtų būti ir su P. J., K. N. bei R. S., kurių atžvilgiu D. C. panaudojo smurtą tokiu pačiu būdu, tik kilo lengvesnės pasekmės. Visos šios aplinkybės, gynėjo teigimu, neleidžia teigti, kad D. C. siekė nužudyti E. G., to nepatvirtina jokie bylos duomenys, to teisme negalėjo patvirtinti ir pati nukentėjusioji. Byloje surinkti duomenys patvirtina tik tai, kad įvykio metu D. C. galėjo būti emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo paūmėjimas, kurį iššaukė situacija, kai jis buvo jėga išvarytas iš draugės buto ir kurio metu jo fiziologinė būsena buvo neadekvati. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių apibrėžtą tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusiąją, D. C. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios ir pilnai atlygino jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, dėl padarytos veikos gailisi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. C. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo D. C. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo D. C. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistojo D. C. nusikalstamus veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį. Gynėjas apeliaciniame skunde neginčija D. C. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl D. C. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. C. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Nuteistojo D. C. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to neteisingai kvalifikavo D. C. nusikalstamus veiksmus. Apeliantas pažymi, jog šioje byloje nebuvo nustatyta, kad D. C. iš anksto ruošėsi, rengėsi ar planavo nusikaltimo padarymą, taip pat, kad jis siekė nužudyti nukentėjusiąją E. G.. Pasak gynėjo, bylos duomenys rodo, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusios atžvilgiu buvo nekryptingi, padriki ir nenuoseklūs, D. C., būdamas neaiškios psichinės būsenos dėl psichikos sutrikimų, pirmiausiai sudavė E. G. kumščiu į veidą, tada, išsitraukęs kišeninį peiliuką, juo nekoordinuotai mosikavo. Tokia veiksmų seka ir sužalojimų pobūdis, apelianto nuomone, rodo ne konkrečius, bet neapibrėžtus D. C. tikslus. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių apibrėžtą tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusiąją, D. C. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį, teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Tiek nepakaltinamumą, tiek ribotą pakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. C. VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyriuje lankėsi nuo 2008 m. spalio 29 d., paskutinis apsilankymas 2011 m. rugsėjo 30 d., nustatyta diagnozė – mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (t. 2, b. l. 107). Atsižvelgiant į nurodytus medicininius dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių dėl D. C. pakaltinamumo, todėl 2016 m. balandžio 26 d. paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą, ar D. C. serga kokia psichine liga ir ar tikslinga skirti jam teismo medicininę ekspertizę (t. 2, b. l. 113-115). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 97TPK-167/2016 nurodyta, jog D. C. nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant medžiagas iš kanapių, priklausomybės sindromas. Padaryta išvada, kad skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę D. C. netikslinga (t. 2, b. l. 117). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kilo abejonių dėl D. C. pakaltinamumo, todėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi D. C. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė (t. 3, b. l. 18-19). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 28 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-137/2016 nurodyta, kad D. C. konstatuojamas psichikos sutrikimas – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant medžiagas iš kanapių, priklausomybės sindromas. Jis galėjo suprasti/suvokti ir valdyti savo veiksmus inkriminuojamo nusikaltimo metu/momentu. Tikėtina, kad D. C. po nusikalstamos veikos padarymo susižalojo save dėl emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo bruožų ir alkoholio bei narkotikų poveikio. Įvertinus jo psichinę ir fizinę būkles, D. C. gali neatsiminti dalies (nukentėjusios ir savęs sužalojimo, grasinimo nukentėjusiajai priėmimo skyriuje) aplinkybių dėl sunkios girtumo būklės (2016 m. kovo 13 d. 00.10 val. paimtame kraujyje rasta 2,11 promilės etilo alkoholio) (t. 3, b. l. 33-38).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Ekspertams buvo pateikta visa bylos medžiaga, kuri buvo atitinkamai ištirta. Ekspertai išsamiai pasisakė apie nuteistojo psichinę būseną tiek prieš nusikalstamas veikas, tiek po jų, taip pat pasisakė ir dėl D. C. gydymo, gydymo sąlygų. Apeliantas nepateikė minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų, taip pat būtinumą nuteistajam D. C. skirti pakartotinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę pagrindžiančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės akte Nr. 87TPK-137/2016 pateiktomis išvadomis. D. C. skirti pakartotinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę nėra pagrindo. Ekspertizės akte padarytos išvados paneigia nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad įvykio metu D. C. buvo neaiškios psichinės būsenos. Ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad nuteistasis galėjo suprasti/suvokti ir valdyti savo veiksmus inkriminuojamo nusikaltimo metu/momentu. Nors D. C. jam inkriminuotą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, tačiau, pagal BK 19 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad D. C. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiosios E. G., o jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados apie nuteistojo tiesioginę tyčią atimti gyvybę yra pagrįstos išsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis.

BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau pasikėsinimas nužudyti galimas esant tik tiesioginei tyčiai. Tokia tyčia yra tada, kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, tokių padarinių nori ir to siekia. Tokia kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-489/2017 ir kt.).

Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis D. C., kuriam buvo nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas (t. 3, b.l. 38), dar prieš atvykdamas į nukentėjusios namus, kuriuose buvo švenčiamas gimtadienis, nukentėjusiąją įtarė neištikimybe. Atvykęs į nukentėjusios namus, kur buvo švenčiamas nukentėjusios draugės gimtadienis, nuteistasis jos klausė, kodėl gimtadienio vakarėlyje tiek daug vaikinų. Nuteistasis D. C. įėjęs į butą rodė akivaizdų nepasitenkinimą bei nepagarbą kitiems. Dėl šių priežasčių nuteistasis iš buto buvo išprašytas, tačiau norėjo grįžti tam, kad išsiaiškintų ne su jį iš buto išprašiusiu asmeniu, o išsiaiškinti asmeninius santykius su nukentėjusiąja, kuri teigė, kad nuteistasis iš ties buvo pavydus ir įtarė ją neištikimybe. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės pasitvirtina tame gimtadienyje buvusių ir teisme apklaustų nukentėjusiųjų E. G. (t.2 b .l. 186-188) ,liudytojų K. R. ( t. 2 b. l. 190-191), R. A. ( t.3 b. l. 13-14), pas iki teisminio teisėją apklaustų ir teisme pagarsintų nukentėjusiųjų R. S. ( t.1 b. l. 78-80), K. N. (t. 1 b. l. 102-103) parodymais bei kitais išsamiai teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Be to pats nuteistasis D. C. parodė, kad kol jis buvo Norvegijoje, nukentėjusioji pradėjo kitaip bendrauti, todėl atsirado mintys apie jos neištikimybę. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. kovo 14 d. konsultuojamas psichiatro nuteistasis paaiškino, kad draugė jį išdavė, todėl ją subadė peiliu (t. 3, b .l. 36). Taigi šie visi bylos duomenys teisėjų kolegijai suteikė pagrindą daryti išvadą, kad D. C. elgesį antrą kartą grįžus į minėtą butą įtakojo asmeninės paskatos, sąlygojamos jam nustatyto psichikos sutrikimo ir iš to kilusio nepagrįsto ir liguisto pavydo bei nepasitenkinimo nukentėjusiosios elgesiu, bet ne noras išsiaiškinti su asmenimis, kurie jį pirmą kartą išprašė iš buto, kaip nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Nukentėjusiajai E. G. vienai išėjus į koridorių pasikalbėti su nuteistuoju, pastarasis iš esmės iškarto pradėjo smurtauti nukentėjusios atžvilgiu, tame tarpe suduodamas smūgius peiliu. Tokius tolesnius nuteistojo smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu nutraukė nukentėjusiajai į pagalbą atskubėję K. N., R. S., P. J., kurie begindami nukentėjusiąją taip pat nuteistojo buvo sužaloti peiliu.

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. C., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kilusio konflikto metu dėl tariamos neištikimybės tyčia E. G. sudavė smūgį ranka į veidą, ne mažiau 6 kartus peiliu smogė į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajai paviršinį odos įpjovimą kairiajame žaste, durtines–pjautines žaizdas kairio skruosto srityje, kairiame žaste, krūtinės ląstos kairėje pusėje, kairės mentės ir kairio peties sąnario srityse, lydima kairiojo plaučio pažeidimo, bei kraujo–oro susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai argumentavo, kodėl nuteistojo veiksmai vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti D. C. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Šie nuteistojo veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog pavojingu įrankiu – peiliu 6 kartus smogdamas į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias sritis – krūtinės kairiąją pusę, kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiosios sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir jų norėjo. Taigi jis veikė tiesiogine tyčia.

Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tai, kad D. C. siekė ne sužaloti, o nužudyti nukentėjusiąją, rodo ne tik peiliu suduotų smūgių skaičius ir lokalizacija, bet ir nuteistojo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo. Nukentėjusioji E. G. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad kai ją nuvežė į ligoninės priėmimo skyrių, į tą pačią patalpą taip pat atvežė ir D. C., nes jis lifte susižalojo rankų riešus. D. C. jai pasakė, kad ją pasigaus ir užmuš (t. 2, b. l. 186). Liudytojas policijos pareigūnas S. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. C. ligoninėje atgavo sąmonę, nes medikams pasakė savo vardą ir pavardę. D. C. nekalbėjo, tačiau į tą pačią patalpą atvežus nukentėjusiąją, nuteistasis jai pagrasino, kokiais žodžiais pagrasino, tiksliai nepamena. Nuteistasis ligoninėje nukentėjusiajai sakė, kad ji negyvens. D. C. žodžiai buvo aršūs. Liudytojas patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. (t. 2, b. l. 188-189). Iš teismo posėdžio metu pagarsintų 2016 m. balandžio 28 d. liudytojo S. M. parodymų matyti, kad būdamas prie palatos durų jis girdėjo, kaip nuteistasis vadino nukentėjusiąją įvairiais necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, šaukė ant jos. Pasakyti žodžiai buvo grasinamojo pobūdžio, kad su ja vis tiek susidoros (t. 1, b. l. 198-200). Liudytoja G. T. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiąją transportavo į ligoninės priėmimo skyrių. Ją nuvežus į palatą, kurioje jau buvo D. C., ji išsigando ir paklausė, kodėl ją prie jo atvežė. Pamena, kad nuteistasis atsisuko į nukentėjusiąją ir piktai pasakė, kad ją vis tiek papjaus. Jis buvo sąmoningas, kalbėjo (t. 2, b. l. 189). Liudytoja A. Š. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji dirba ligoninės priėmimo skyriuje. Pamena, kad kai atvežė nukentėjusiąją, D. C. jau buvo atvežtas į skyrių, subintuotas, buvo pastatyta lašinė, leidžiamas natrio chloridas. Papildomi vaistai jam nebuvo skirti, jį reikėjo operuoti. Tuo momentu ji įėjo į intensyvios terapijos palatą ir pamatė, kaip vaikinas pasikėlė ir pagrasino nukentėjusiąją nužudyti. Žodžių tiksliai nepamena, tačiau jie buvo grasinantys nužudyti (t. 2, b. l. 189-190). Taigi, šie proceso dalyviai patvirtino, kad būdamas sąmoningas nuteistasis ligoninės priėmimo skyriuje grasino nukentėjusiajai, kad vis tiek su ja susidoros. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, jog šis grasinimo turinys taip pat patvirtina, kad D. C. siekė nužudyti nukentėjusiąją E. G..

Nors nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ji nemirė tik todėl, kad nukentėjusiąją E. G. ėmę ginti K. N., R. S. ir P. J., kurie, išgirdę nukentėjusios pagalbos šauksmą, išbėgę į koridorių susigrūmė su D. C. ir atėmė jam galimybę atlikti daugiau smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją. K. N., R. S. ir P. J. dėl smurtinių nuteistojo veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 70, 92, 114). Nukentėjusioji E. G. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad jeigu niekas nebūtų išėjęs į laiptinę, D. C. ją būtų mirtinai subadęs (t. 2, b. l. 187). Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi nukentėjusiajai gyvybė nebuvo atimta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, jo veika atitinka pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų požymius.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. C. veiksmus įvertino kaip pasikėsinimą nužudyti ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam D. C. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. C. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamų baus­mių dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tojo asme­nybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Nuteistasis veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir pasikėsino padaryti vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuris sukėlė sunkius padarinius – buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios E. G. sveikata, taip pat nežymiai sutrikdyta nukentėjusiųjų K. N., R. S., P. J. sveikata. Už pastarojo nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad D. C. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžiu buvo teistas už nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (t. 2, b. l. 76-86), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 89-91), iki nusikalstamos veikos padarymo nesimokė ir nedirbo, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokosi Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (t. 3, b. l. 7), D. C. nustatytas psichikos sutrikimas – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant medžiagas iš kanapių, priklausomybės sindromas (t. 3, b. l. 38). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija spren­džia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam baus­mių dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam D. C. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskyrė artimą vidurkiui arešto bausmę, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, kurios nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 57 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad D. C. atsiprašė nukentėjusiosios, atlygino jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, dėl padarytos veikos gailisi, ir švelninti nuteistajam už padarytus nusikaltimus paskirtas bausmes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalie 1 punktu, D. C. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir jam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. C. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinį skundą atmesti.