Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-407-643/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-01
Bylos Nr.: e2A-407-643/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-14787-2021-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Margarita Stambrauskaitė, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: mažosios bendrijos „APS trans“
Atsakovas: I. T.

Civilinė byla Nr. e2A-407-643/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14787-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.8; 3.4.1.7; 1.3.2.11 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ ieškinį atsakovui I. T. dėl darbo ginčo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Mažoji bendrija „APS trans“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. T. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija, DGK) 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-1552 darbo byloje Nr. APS-131-3823 ir prašydama darbuotojo prašymą dėl galutinio atsiskaitymo išieškojimo, teiktą Darbo ginčų komisijai ir jos patenkintą, atmesti ir priteisti jai iš atsakovo 1 258,33 Eur žalos atlyginimą.

2. Ieškovė paaiškino, kad darbuotojas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti jam iš darbdavės 750,23 Eur darbo užmokestį, 1 860 Eur dienpinigius bei netesybas. Įmonė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama priteisti jai iš darbuotojo 807,83 Eur žalos atlyginimą. Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti jam iš darbdavės 716,87 Eur darbo užmokestį, 450,50 Eur dienpinigius, 2 150,61 Eur netesybas, o įmonės prašymą dėl žalos atlyginimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino. Su priimtu Darbo ginčų komisijos sprendimu įmonė nesutinka.

3. Nurodė, kad atsakovui buvo išmokėti dienpinigiai banko kortele, kuria jis naudojosi, ir šį faktą iš dalies pripažino pats atsakovas, nurodęs, kad dalis banko kortelėje buvusių lėšų buvo panaudota ne dienpinigiams, o įmonės interesais (buvo pirktos detalės sugedusiam vilkikui suremontuoti). Kadangi atsakovas nepateikė šių lėšų panaudojimo ataskaitos (apyskaitos), iš kurios matytųsi, kokią lėšų dalį jis naudojo asmeninėms, o kokią, jo nuomone, įmonėms reikmėms, nėra pagrindo teigti, kad nurodytos kortelėje buvusios įmonės lėšos panaudotos ne atsakovo dienpinigiams, o kitais tikslais.

4. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas iš darbo atleistas dėl pravaikštų – šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, šio fakto atsakovas neginčijo. Atsakovas padarė žalos, kuri ne ginčo tvarka išieškota iš atsakovo darbo užmokesčio: 1) atsakovui darbo metu buvo išmokėta nepagrįstai didelė dienpinigių suma – 1 469,06 Eur kortele, dar 250 Eur atsakovas yra gavęs grynaisiais pinigais, tuo tarpu faktiškai priklausiusi suma – 689 Eur, todėl įmonei padaryta žala (atsakovo nepagrįstai įgytos lėšos) šioje dalyje sudaro 1 030,06 Eur; 2) atsakovas pavogė iš įmonės planšetę TAB5_Komp. LocTracker, padaryta žala – 274,67 Eur. Nors atsakovas teigė, kad planšetė buvo priduota kartu su vilkiku Norvegijos automobilių remonto įmonei, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, priešingai, patvirtino, kad jokių vilkiko pridavimo remontui dokumentų jis iš remonto įmonės nėra gavęs ir įmonei nepateikė, kas patvirtina, jog vilkikas atsakovo paprasčiausiai buvo paliktas likimo valiai, o atsakovas pasišalino iš darbo vietos, dėl ko jam ir buvo fiksuojamos pravaikštos ir galiausiai atleistas iš darbo; 3) atsakovas pavogė 350 litrų dyzelino, padaryta žala – 437,50 Eur. Atsakovas nurodė, kad dyzeliną jis naudojo šildymui, tačiau tokia atsakovo versija niekuo nepagrįsta, juo labiau, kad atsakovas pripažino, jog nakvojo viešbutyje. Be to, netgi ir šildantis nurodytu kuru porą dienų, neįmanoma sudeginti tokio didelio kiekio kuro ir bet kokiu atveju įmonė nedavė leidimo nurodytą kurą naudoti šildymui ar kitoms reikmėms; 4) atsakovas neatsiskaitė už gyvenimą viešbutyje – 185,30 Eur, nors atsakovas nurodė, kad įmonė turėjo apmokėti viešbutį, tačiau pats atsakovas patvirtino, kad dalį gyvenimo viešbutyje apmokėjo jis pats ir pretenzijų dėl to įmonei neturi. Be to, atsakovo atstovė nurodė, kad įmonė turėjo įsipareigojimą apmokėti viešbutį, ką neva patvirtina jos skelbimas, nors toks įsipareigojimas nebuvo darbo sutarties sudėtine dalimi. Toks skelbimas ir pasiūlymas potencialiems darbuotojams buvo pateiktas viešai tik jau po atsakovo atleidimo, dėl to negaliojo atsakovui.

5. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių, įmonės teigimu, matyti, kad iš viso padaryta žala įmonei 1 975,20 Eur, tačiau dalis šios žalos buvo išieškota iš atsakovo darbo užmokesčio ne ginčo tvarka – 1 167,37 Eur, kadangi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 156 straipsnio 1 dalį tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala, todėl 671,20 Eur suma išskaityta pagrįstai, o ją viršijanti suma – 1 304 Eur priteistina iš atsakovo kaip žalos atlyginimas. Dėl to, ieškovės teigimu, tik 45,67 Eur (716,87 Eur – 671,20 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio pagrįstai priteista atsakovui sprendimu, o likusi 671,20 Eur suma priteista nepagrįstai, kadangi ji teisėtai išskaityta iš atsakovui mokėtinų lėšų ne ginčo tvarka. Dėl šių priežasčių iš atsakovo priteistinas 1 304 Eur dydžio žalos atlyginimas, o į šią sumą įskaičius 45,67 Eur atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio sumą, iš atsakovo priteistinas 1 258,33 Eur dydžio žalos atlyginimas.

6. Pažymi, kad atsakovas įmonėje dirbo vos mėnesį, įmonei padarė pakankamai didelės žalos, buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudarė vos 45,67 Eur, taigi sprendimu nepagrįstai atsakovo naudai priteista net 2 150,61 Eur netesybų.

7. Papildomai paaiškino, kad ieškinyje yra padaryta klaida – darbuotojui priklausė ne 689 Eur dienpinigių, o 450,50 Eur. 250 Eur atsakovui buvo išmokėti grynaisiais pinigais, tačiau tai patvirtinančio pagrindimo įmonė neturi. Planšetė buvo vilkike, ji yra sudėtinė vilkiko dalis, todėl atsakovui nebuvo duota pasirašyti. Įmonė pripažįsta, jog komandiruotės metu Norvegijoje atsakovo vairuota transporto priemonė 2020 m. spalio 30 d. sugedo, įmonė iš Lietuvos su Lietuvoje pirktomis detalėmis išsiuntė du savo darbuotojus taisyti transporto priemonės, tačiau pataisyti jiems jos nepavyko ir ji buvo perduota servisui.

Šalies argumentai

8. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Nurodė, kad ieškovė liko su juo neatsiskaičiusi, neišmokėdama jam darbo užmokesčio ir dienpinigių, be to, jokios žalos jis darbdavei nepadarė. Teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes, jog jam darbo metu buvo išmokėta nepagrįstai didelė dienpinigių suma – 1 469,06 Eur kortele ir 250 Eur grynaisiais. Priešingai, atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad jokių dienpinigių ieškovė jam nemokėjo, dar daugiau, ieškovė nepateikdama mokėjimų pavedimų nuorašų ir/ar kasos išlaidų orderių pripažįsta neišmokėjusi jam su darbo santykiais susijusių išmokų. Nemokėjimą ieškovė motyvuoja tuo, jog atsakovas savavališkai naudojo įmonės atsiskaitomąją kortelę, taip ją panaudodamas asmeninėms reikmėms, tačiau jis disponavo darbdavės reguliariai pervedamomis lėšomis ne tik savo reikmėms, bet ir atvykusių remontuoti vilkiką asmenų reikmėms.

10. Iš vykdomų lėšų pervedimų į šią sąskaitą neįvardijant jų paskirties matyti, jog darbdavei buvo žinoma, kad jos skiriamos lėšos yra naudojamos, tačiau nėra duomenų apie tai, ar darbdavė reikalavo šias lėšas pagrįsti. Kadangi komandiruotės ataskaita į darbo bylą nepateikta, todėl nėra žinoma, kokias sumas ieškovė ir darbuotojai atvykę remontuoti transporto priemones panaudojo pagal tikslinę paskirtį ar asmeniniams poreikiams tenkinti.

11. Paaiškino, kad darbo sutartimi darbdavė įsipareigojo mokėti jam 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį (darbo sutarties 1.3 punktas), taip pat įsipareigojo komandiruotės į užsienį metu mokėti ne mažiau 50 procentų Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos (darbo sutarties 5 punktas), tačiau darbdavė nemokėjimą motyvavo tuo, jog jis savavališkai naudojo įmonės atsiskaitomąją kortelę, panaudodamas asmeninėms reikmėms 1 469,06 Eur sumą, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ yra aiškiai nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka – t. y. dienpinigiai turi būti išmokami arba prieš komandiruotę, arba po komandiruotės, į darbuotojo atsiskaitomąją banko sąskaitą, nors ginčo atveju darbdavė nemokėjo darbuotojui jokių dienpinigių, tik siuntė į savo pačios kortelę lėšas, kurias, kaip jis paaiškina, panaudojo darbdavės interesais (vilkiko taisymui), taip pat maitinosi (taupiai).

Atsiliepimas

12. Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė, jog jam perduotame vilkike buvo planšetė ir kad jis ją pavogė, be to, sąskaitoje faktūroje nurodytas kitas turtas ir už kitą kainą, nei kad ieškovė reikalauja už planšetę, taipogi, ieškovė neįrodė savo teiginių dėl dyzelio vagystės. Pažymėjo, kad jis neturi jokios pareigos atlyginti komandiruotės sąnaudas (nakvynė viešbutyje), tokią pareigą turi darbdavė (DK 107 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, jog 185,30 Eur sąskaita už nakvynę komandiruotės metu išrašyta ieškovei, patvirtina, kad jis dirbo darbdavės naudai ir kad darbdavė netiesiogiai išreiškė sutikimą apmokėti komandiruotės metu patirtas sąnaudas, be to, ieškovė nepateikė sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio dokumento, kas vėl įrodo, kad ieškovė neatsiskaitė už darbą ir dar siekė pasipelnyti jo sąskaita.

13. Papildomai paaiškino, kad atsakovas lietuvių kalbos nemoka, nesuprato jam duotų pasirašyti įmonės dokumentų lietuvių kalba turinio (darbo sutarties, visiškos materialinės atsakomybės sutarties). Atsakovas iš darbdavės negavo 250 Eur grynaisiais pinigais, kaip kad teigia darbdavė. Planšetės atsakovas neėmė, ji perduota su automobiliu į servisą. Įmonės kortele atsakovas naudojosi ne vienas, nes sugedus transporto priemonei, įmonė atsiuntė dar du savo darbuotojus ir jie taip pat naudojosi ta kortele. Buvo perkamos detalės, maistas visų keturių asmenų (2 atvykusių, jo ir jo kolegos) pragyvenimui tomis dienomis, kai buvo remontuojama transporto priemonė, lėšos buvo naudojamos tam pritariant darbdavei, nes išlaidos buvo derinamos su darbdave. Taip pat už kelių mokesčius atsakovas sumokėjo 138,69 Eur (640 zlotais). Kadangi sugedus transporto priemonei tuo metu Norvegijoje buvo šaltas periodas, snigo, o pradžioje jis joje (transporto priemonėje) gyveno, tai šildėsi kuru. Atvykus ieškovės darbuotojams iš Lietuvos, kol buvo remontuojama transporto priemonė, jie visi gyveno viešbutyje, o dalį kuro įsipylė atvykę į Norvegiją darbuotojai, kad grįžtų atgal į Lietuvą. Darbdavė klausimą dėl žalos iškėlė tik darbuotojui pasikreipus į Darbo ginčų komisiją dėl galutinio atsiskaitymo, t. y. praleidusi terminą. Taip pat nurodė, kad ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti paliktas nenagrinėtas, nes jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2021 m. spalio 29 d. sprendimu nusprendė ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovui I. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) Ukrainos pilietis) iš ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ (į. k. 302975356) 1 167,37 Eur (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 1 000 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas, priteisti atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (į. k. 300512523) iš ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ (į. k. 302975356) 700,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

15. Teismas sprendime pažymėjo, kad įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti, privalo darbdavys. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl darbdavys turi pateikti įrodymus dėl darbuotojo kaltės. Taip pat darbdavei tenka pareiga įrodyti atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumą. Teismas, išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju darbdavė darbuotojo kaltės neįrodė, kaip ir neįrodė tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju atleidžiant jį iš darbo.

16. Darbuotojas buvo išsiųstas į komandiruotę Norvegijoje nuo 2020 m. spalio 21 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nurodant, kad komandiruotės metu mokami dienpinigiai, kurių norma – ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos. Darbdavė už visą darbuotojo dirbtą laiką įmonėje paskaičiavo jam 716,87 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 450,50 Eur dienpinigius, skaičiuojamus 50 proc. norma. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog darbdavė darbuotojo darbo santykių įmonėje metu būtų atlikusi darbuotojui bankinį pavedimą ar išmokėjusi darbuotojui grynaisiais pinigais, nurodant, kad mokamas darbo užmokestis ar dienpinigiai, ar galutinis atsiskaitymas tiek atleidimo iš darbo metu, tiek po jo. Nors ieškovė teigė, kad atsakovui ji išmokėjo 250 Eur grynaisiais pinigais, tačiau 250 Eur grynaisiais pinigais išmokėjimo atsakovui patvirtinančio pagrindimo įmonė neturi, darbuotojas neigia gavęs darbdavės nurodytus pinigus. Teismas pažymėjo, kad nėra nei kasos išlaidų orderio, nei atsakovo parašo apie pinigų gavimą, todėl ieškovės teiginius laikė neįrodytais.

17. Darbdavės teigimu, darbuotojas savo asmeninėms reikmėms naudojo įmonės kortelėje buvusias lėšas, taip pat įmonei padarė daug žalos, todėl ji neturi pagrindo papildomai jam išmokėti atsiskaitymą už darbą. Teismas pažymėjo, kad darbuotojas pateikė į bylą įrodymą, jog jis 2020 m. spalio 22 d. sumokėjo 640 zlotų (138,69 Eur) kelių mokestį. Darbdavė neginčijo, kad pateiktas įrodymas, tai mokestis už kelius. Ta data mokėjimas įmonės kortele nebuvo atliekamas, įrodymų apie įmonės darbuotojui perduotus grynuosius pinigus nėra, vadinasi, darbuotojas savomis lėšomis sumokėjo aukščiau nurodytą mokestį. Įrodymų, kad darbdavė jam būtų atlyginusi šią sumą, nėra. Nors įmonės kortelė darbuotojui ir buvo duota naudoti (darbuotojas to neginčija), tačiau joje nėra ieškovės pavedimų paskirtimi „darbo užmokestis“ ar „dienpinigiai“ atsakovui. Darbuotojas aiškina kortelę naudojęs sugedusiai transporto priemonei remontuoti, teigia, jog ja papildomai naudojosi 4 (kartu su juo) ieškovės darbuotojai, taisę transporto priemonę ir turėję maitintis tuo metu, tačiau išlaidos buvo derinamos su darbdave.

18. Teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovo komandiruotės metu jo vairuota transporto priemonė sugedo 2020 m. spalio 30 d. Norvegijoje, iš Lietuvos buvo siųsti kiti įmonės darbuotojai ją remontuoti, remontas nepavyko ir galiausiai transporto priemonė buvo perduota servisui. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atvykę įmonės darbuotojai remontuoti transporto priemonę buvo iš įmonės gavę dienpinigius, apgyvendinimą, kad įmonė jau buvo nupirkusi detales remontui ir kad maisto, apgyvendinimo, remonto (detalių) jiems nereikėjo įsigyti atsakovo turėta įmonės kortele, taip pat teismas laikė tikėtinomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad laukdamas atvykstančių kolegų atsakovas, gyvendamas tuo metu transporto priemonėje, esant rudens pabaigai Norvegijoje turėjo šildyti kuru transporto priemonę. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad atvykę darbuotojai kurą pylėsi patys įmonės lėšomis ir nenupylė jo iš atsakovo vairuotos transporto priemonės, kaip nurodė atsakovas.

19. Sprendime taip pat pažymėta, kad pagal DK 107 straipsnio 2 dalį, darbdavė kompensuoja nakvynės išlaidas. Kitokio susitarimo su darbuotoju įmonė nepateikė, todėl ji turi kompensuoti darbuotojo gyvenimą viešbutyje tomis dienomis, kai atvykus ieškovės atsiųstiems kitiems jos darbuotojams, sugedusi atsakovo vairuota transporto priemonė buvo remontuojama. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti žalą teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji prašė darbuotojo atsiskaityti už kortele atliktus mokėjimus (pagrįsti išlaidas) atleidimo iš darbo metu ar pasisavintą, kaip kad teigia ieškovė, planšetę. Įrodymų apie planšetės perdavimą darbuotojui byloje nėra, o pateiktas įmonės mokėjimas už planšetę neatitinka prašomos priteisti sumos. Be to, darbdavė į Darbo ginčų komisiją dėl žalos nesikreipė, tą padarė tik pačiam darbuotojui pasikreipus į Darbo ginčų komisiją. Šios aplinkybės, teismo įsitikinimu, akivaizdžiai rodo įmonės nesąžiningumą darbuotojo atžvilgiu. Į bylą nepateikti įrodymai, jog darbo sutartis, įsakymas dėl komandiruotės būtų buvę išversti darbuotojui į jam suprantamą kalbą.

20. Teismas konstatavo, kad darbdavė neįrodė, jog darbuotojas padarė darbdavei žalą, darbdavė neįrodė būtinų sąlygų darbuotojo atsakomybei kilti viseto, taip pat neįrodė, kad atleisdama darbuotoją iš darbo su juo tinkamai atsiskaitė. Darbo sutartyje šalys sulygo ginčus spręsti DK nuostatų pagrindu, pats darbuotojas, gindamas savo pažeistas teises, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, vadinasi, pripažino, kad ginčai tarp šalių dėl darbo teisinių santykių nagrinėjami Lietuvos Respublikoje, todėl ir civilinė byla dėl žalos atlyginimo teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Teismas įvertino, kad priteistinos 1 000 Eur dydžio netesybos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21. Atsakovė MB „APS trans“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19971-996/2021 dalį ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba 2) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19971-996/2021 dalį ir: a) nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; b) pripažinti atsakovo I. T., asmens kodas: (duomenys neskelbtini) dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; c) iškviesti ir apklausti liudytoju D. V. (D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) I. T. žodinių paaiškinimų teismo posėdyje davimo dieną; d) įpareigoti atsakovą pateikti jo pateiktų lenkų kalba dokumentų vertimą į lietuvių kalbą ir patenkinti ieškinį visiškai; 3) priteisti iš atsakovo I. T., a. k.: (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliantė nurodo, kad dienpinigius atsakovui išmokėjo kortele, kuria atsakovas naudojosi. Šios aplinkybės apeliantė neprivalėjo įrodinėti, kadangi pats atsakovas pripažino, kad jis naudojo banko kortelę ne tik įmonės, bet ir asmeninėms reikmėms (maistui, cigaretėms, nakvynei viešbutyje ir pan.). Pirmosios instancijos teismui kilo pareiga nustatyti, kokio dydžio pinigines lėšas atsakovas panaudojo dienpinigių paskirčiai. Teismas įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus, duomenis, paaiškinimus, kiek šių piniginių lėšų buvo panaudota asmeninėms reikmėms. Atsakovas pateikė teismui mokėjimus lenkų kalba už kelius. Ieškovė prašė teismą įpareigoti atsakovą pateikti šių dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, taip pat įrodymus, kad jie buvo mokėti būtent ieškovės naudai, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad jam šių dokumentų turinys yra aiškus pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Ieškovė šiuos mokėjimus ginčijo, būtent dėl to juos ir prašė išversti į valstybinę kalbą. Tokiais motyvais pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą. Atsakovas nei DGK, nei pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl 640 zlotų (138,69 Eur) kelių mokesčio priteisimo iš ieškovės, todėl neaišku, kokioje apimtyje teismas išnagrinėjo bylą. Apeliantei neaišku, kaip 640 zlotų (138,69 Eur) kelių mokestis, jeigu jį atsakovas ir sumokėjo, o ieškovė jo nekompensavo, galėjo paneigti tą faktą, jog atsakovas naudojo savo interesais (maistui, nakvynei) įmonės kortelėje buvusias pinigines lėšas (dienpinigius). Apeliantė mano, kad teismas tokiu būdu padarė šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tarsi teigdamas, kad atsakovas mokėjo už kelius, ieškovė už atsakovo maitinimąsi ir nakvynę, vadinasi atsakovas neskolingas ieškovei, o ieškovė skolinga atsakovui dienpinigius. Tačiau toks priešpriešinių reikalavimų nemotyvuotas įskaitymas yra draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio ir civilinio proceso kodeksus (toliau – CK ir CPK).

23. Apeliantės teigimu, teismas, pripažinęs atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, vėliau persigalvojo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė du proceso teisės normų pažeidimus - pažeidė ieškovės teisę rinkti ir teikti teismui įrodymus, įrodinėti savo reikalavimus remiantis atsakovo paaiškinimais bei nepagrįstai išnagrinėjo bylą, remdamasis ne atsakovo, o jo atstovo išsigalvojimais ir prielaidomis. Atsakovas niekada nebuvo pareiškęs, kad jam nebuvo išversta darbo sutartis, tokią gynybinę versiją sugalvojo paskutiniajame teismo posėdyje atsakovo atstovas, net nebendravęs su atsakovu. Atstovas negalėjo paaiškinti lenkų kalba pateiktų dokumentų gavimo aplinkybių, negalėjo paaiškinti ir to, kiek darbdavio kortelės piniginių lėšų atsakovas išleido asmeninėms komandiruotės reikmėms kaip dienpinigius ir kiek įmonės reikmėms.

24. Apeliantė nurodo, kad teismas prieštaringai motyvavo, kad atsakovas dienpinigių apskritai negavo, nepagrįstai vertino tik atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus. Teismas nepagrįstai netyrė to fakto, dėl ko sugedo įmonės automobilis, dėl to ieškovė teikia įrodymus, kad vilkikas sugedo dėl atsakovo sukelto eismo įvykio. Šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl atsakovo nubaudimo administracine tvarka, šiam neteisėtai gavus licenciją vežti tarptautinius krovinius komerciniais tikslais ir įsidarbinus. Paaiškėjus, kad licenciją atsakovas gavo neteisėtai, jis neteisėtai įsidarbino ieškovės įmonėje. Apeliantės teigimu, atsakovas nebuvo ant vilkiko padangų uždėjęs žieminių grandinių. Be to, jau išnagrinėjus bylą paaiškėjo, kad pačią tarptautinę krovinių pervežimo licenciją atsakovas gavo netesėtai ir įsidarbino neteisėtai. Vilniaus regiono apylinkės teismas nurodė prokurorui perduoti, o šis perdavė medžiagą ištirti neteisėtą licencijos išdavimo atsakovui atvejį. Dėl šių priežasčių atsakovui nepriklausė jokios su darbine veikla susijusios išmokos, kadangi atsakovas neteisėtai įsidarbino dirbti darbą vežti krovinius tarp valstybių, kurį teisės dirbti jis apskritai neturėjo.

25. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neteisėtai rėmėsi į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais, kurie neturėjo ryšio su byla ir dienpinigių dydžio nustatymu (pažeistas proceso vedimo lietuvių kalba principas, sudarantis absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą). Nebuvo tirta, kokią pinigų sumą atsakovas išleido kaip dienpinigius (maistui, nakvynei), naudodamasis ieškovės (darbdavio) kortele, ką pripažino pats atsakovas.

26. Apeliantė taip pat pasisakė dėl netinkamo įrodymų tyrimo dėl darbdavei priteistinos žalos atlyginimo. DGK atsakovas nurodė, jog šias kortelėje buvusias lėšas atsakovas skyrė ne tik savo reikmėms maistui, bet ir įmonės reikmėms, tačiau atsakovas nei darbdaviui, nei DGK nepateikė šių lėšų panaudojimo ataskaitos (apyskaitos), iš kurios matytųsi, kokią lėšų dalį jis naudojo asmeninėms, o kokią, jo nuomone, įmonėms reikmėms. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti minėtų išlaidų dydį, kadangi jos laikytinos ieškovės patirtais nuostoliais arba atsakovo be pagrindo įgytomis piniginėmis lėšomis.

27. Pasisakydama dėl 250 Eur, perduotų grynaisiais, nurodo, kad teismas apribojo ieškovei įrodinėjimo teisę, nes atsakovas nebuvo iškviestas, todėl ieškovė neturėjo galimybės niekaip kitaip įrodyti pinigų perdavimo fakto. Jeigu teismas manė, kad šie pinigai panaudoti kelių mokesčiui 640 zlotų (138,69 Eur) apmokėti, tuomet turėjo išsiaiškinti, kur dingo likusi 111,31 Eur atsakovo nepanaudota suma.

28. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad atsakovas planšetę paliko vilkike, atsakovas jokių tą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Šios aplinkybės ieškovė taip pat negalėjo įrodyti, neiškvietus atsakovo į teismo posėdį, taip pat nebuvo sudarytos galimybės apklausti atsakovo partnerį D. V.. Planšetė sukomplektuota su vilkiku ir jos perdavimui jokie papildomi aktai nebuvo sudarinėjami.

29. Atsakovo versija, kad šildėsi 350 l dyzeliniu kuru, niekuo nepagrįsta, juo labiau, jog atsakovas pripažino, kad gyveno viešbutyje, tokios apimties kuro šildantis neįmanoma išdeginti, darbdavys tokio leidimo nebuvo davęs.

30. Nurodo, kad bylos dalyje, kurioje ieškovė įrodinėjo nuostolius, susijusius su tuo, kad atsakovas neatsiskaitė už gyvenimą viešbutyje – 185,30 Eur, teismas neatliko jokio įrodymų tyrimo ir vertinimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje kalbama apie atsakovo apgyvendinimą Lietuvos viešbutyje. Atsakovas DGK patvirtino, kad dalį gyvenimo viešbutyje apmokėjo jis pats ir pretenzijų dėl to darbdaviui neturi.

Šalies argumentai

31. Apeliantė taip pat nesutinka ir su netesybų priteisimu ir jų dydžiu, kadangi atsakovas dirbo itin trumpai, ieškovei buvo padaryta didelė žala, pas ieškovę buvo įsidarbinta neteisėtai. Atsakovas padarė ieškovei žalos gerokai daugiau, negu jam išmokėtinas darbo užmokestis, pasislėpė nuo darbdavio.

32. Apeliantė nurodo, kad atsakovas yra Ukrainos pilietis ir siekiant išieškoti įmonės patirtą žalą, būtų reikėję kreiptis į Ukrainos teismą, kas yra sunkiai įmanoma, būtent dėl to atsakovui pasikreipus į DGK, ieškovei tapo paprasčiau kreiptis su priešiniu reikalavimu. Ieškovė taip pat negalėjo atsikirsti į atsakovo atstovo argumentus, jog atsakovui nebuvo išversta darbo sutartis ar įsakymas dėl komandiruotės, šie tariami pažeidimai niekaip nesusiję su ieškovo teisių pažeidimu.

33. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sumažino DGK sprendimu priteistas sumas, atitinkamai atsakovui turėjo būti sumažintos priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

34. Atsakovas I. T. pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Atsiliepime visų pirma pasisakoma dėl aplinkybės, kad dienpinigiai atsakovui buvo išmokėti banko kortele, kuria atsakovas naudojosi. Atsakovas nurodo, kad atleidžiant darbuotoją darbdaviui kyla pareiga išmokėti visas su darbo užmokesčiu susijusias lėšas. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui. Šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad darbuotoją atleidžiant iš darbo, visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokėtos. Byloje nėra įrodymų, jog darbdavė darbuotojo darbo santykių įmonėje metu būtų atlikusi darbuotojui bankinį pavedimą ar išmokėjusi darbuotojui grynaisiais pinigais, nurodant, kad mokamas darbo užmokestis ar dienpinigiai, ar galutinis atsiskaitymas tiek atleidimo iš darbo metu, tiek po jo. Nors ieškovė teigė, kad atsakovui ji išmokėjo 250 Eur grynaisiais pinigais, tačiau teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, jog 250 Eur grynaisiais pinigais išmokėjimo atsakovui patvirtinančio pagrindimo įmonė neturi, darbuotojas neigia gavęs darbdavės nurodytus 250 Eur grynaisiais pinigais. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovui buvo išmokėti dienpinigiai banko kortele, kuria atsakovas naudojosi, atmestini kaip nepagrįsti.

36. Pasisakydamas dėl argumentų, kad atsakovas nepasinaudojo teise įrodyti, kiek piniginių lėšų atsakovas panaudojo savo reikmėms, tuo tarpu pateikė visai nesusijusius įrodymus lenkų kalba, atsakovas nurodo, kad 2020 m. spalio 22 d. sumokėjo 640 zlotų (138,69 Eur) kelių mokestį. Ieškovės teigimu, ji ginčijo šį įrodymą, nes prašė jo vertimo. Atsakovo teigimu, prašymas išversti pateiktus įrodymus nėra jų ginčijimas. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra būtina teikti vertimus įrodymų, kurie ir be vertimo yra suprantami. Ieškovė neginčijo, kad pateiktas įrodymas yra mokestis už kelius, tai datai mokėjimas įmonės kortele nebuvo atliekamas, įrodymų apie įmonės darbuotojui perduotus grynuosius pinigus nėra, vadinasi, darbuotojas savomis lėšomis sumokėjo aukščiau nurodytą mokestį, įrodymų, kad darbdavė jam būtų atlyginusi šią sumą, nėra. Nors kortelė darbuotojui buvo duota naudojimui (darbuotojas to neginčija), tačiau joje nėra ieškovės pavedimų paskirtimi darbo užmokestis ar dienpinigiai.

37. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji prašė darbuotojo atsiskaityti už kortele atliktus mokėjimus (pagrįsti išlaidas) atleidimo iš darbo metu ar pasisavintą planšetę (pateiktas įmonės mokėjimas už planšetę neatitinka prašomos priteisti sumos). Be to, įmonė nepateikė įrodymų, jog darbo sutartis, įsakymas dėl komandiruotės būtų buvę išversti darbuotojui į jam suprantamą kalbą.

38. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė naujus įrodymus teikia pavėluotai, be to, jie nėra išversti į valstybinę kalbą. Apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovės naujai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad vilkikas sugedo dėl atsakovo sukelto eismo įvykio, kuris įvyko dėl atsakovo aplaidumo ir nekompetencijos. Ieškovė neįrodė atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažymi, kad jei institucija, atsakinga spręsti administracinės atsakomybės klausimą ir I. T. išduoto pažymėjimo Nr. 362244 panaikinimo klausimą nustatys I. T. galimai padarytą žalą, ieškovė turės teisę išlaikydama procedūras kreiptis dėl galimai padarytos žalos išieškojimo įstatymo nustatyta tvarka (DK 220 str. 1 d.).

Atsiliepimas

39. Atsakovas nesutinka su tuo, kad įmonei padarė žalą neva pavogdamas planšetę. Ieškovė nurodydama, jog tariamai patyrė žalą, turi įrodyti, jog neteko turto. Nagrinėjamu atveju ji nepateikė jokių duomenų, kad neteko turto dėl atsakovo kaltės.

40. Pasisakydamas dėl neva pavogtų 350 l dyzelino, nurodo, kad būtent ieškovė turi įrodyti, jog neteko turto. Nagrinėjamu atveju ieškovė, nors teismas parengiamojo posėdžio metu siūlė pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikė jokių įrodymų (pvz., kuro kortelės duomenų), kad neteko kuro dėl atsakovo kaltės.

41. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovas neatsiskaitė už gyvenimą viešbutyje – 185,30 Eur. Pagal DK 107 straipsnio 2 dalį, darbdavė kompensuoja nakvynės išlaidas, kitokio susitarimo sudarymo su darbuotoju įmonė nepateikė, todėl ji turi kompensuoti darbuotojo gyvenimą viešbutyje tomis dienomis, kai atvykus ieškovės atsiųstiems kitiems jos darbuotojams, sugedusi atsakovo vairuota transporto priemonė buvo remontuojama. Darbuotojas neturi jokios pareigos atlyginti darbuotojui komandiruotės sąnaudas. Tokią pareigą turi darbdavys. Aplinkybė, kad 185,30 Eur sąskaita už nakvynę komandiruotės metu rašyta ieškovei, vėl patvirtina, kad darbuotojas dirbo ieškovės naudai ir ši netiesiogiai išreiškė sutikimą apmokėti komandiruotės metu patirtas sąnaudas. Darbdavys nepateikė sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio dokumento.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

42. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje ginčas kilo dėl žalos iš darbuotojo priteisimo bei dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

43. CPK 322 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso bruožų, sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Oganova prieš Gruziją, Nr. 25717/03, 27, 28 punktai), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 28-469/2017).

44. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo iškviestas ir tiesiogiai apklaustas atsakovas I. T., taip pat nebuvo iškviestas liudyti ir D. V.. Apeliantės teigimu, nebuvo nustatyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių nurodyti asmenys negalėjo atvykti į teismo posėdį arba negalėjo būti apklausti jų buvimo vietoje nuotoliniu būdu. Juo labiau, kad liudytoją D. V. pats atsakovas prašė iškviesti ir apklausti teisme.

45. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, 2021 m. rugsėjo 27 d. posėdyje nutarta iškviesti liudytoją D. V., o atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. 2021 m. spalio 26 d. posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad su atsakovu susisiekti nepavyksta, kviesto liudytojo D. V. kontaktų neturi. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu nurodė, kad atsakovo atstovavimas tinkamas, o jei nėra galimybės susisiekti su atsakovu ir liudytoju, teismas negali įpareigoti atstovui įvykdyti to, kas neįmanoma. CPK 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo posėdžio pirmininkas vadovauja teismo posėdžiui. CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismo posėdžio pirmininkas, vykdydamas aukščiau minėtą pareigą, gali pripažinti, kad dalyvaujantys byloje asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį. Teismui pripažinus šalies dalyvavimą būtinu ir šaliai neatvykus į teismo posėdį, jai taikytinos CPK numatytos neatvykimo pasekmės. Pažymėtina ir tai, kad CPK 246 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Jeigu teismas pripažįsta, kad šalies dalyvavimas būtinas ir ji neatvyksta į teismo posėdį, teismas priima sprendimą už akių.

46. Ginčo atveju svarbu tai, kad atsakovas buvo tinkamai atstovautas advokato, be to, CPK numato teismui teisę, o ne pareigą šalies dalyvavimą pripažinti būtinu. Vadovaujantis CPK 158 straipsnio 2 dalyje numatytomis teismo teisėmis, darytina išvada, kad teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat gali nuspręsti, kad bylai reikšmingas aplinkybes galima nustatyti ir bylą išnagrinėti atsakovui nedalyvaujant (šiam būnant tinkamai atstovaujamam). Atsakovas savo pasirinkimu nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, o ne dėl teismo esą neteisingų procesinių veiksmų. Atsakovo atstovas atstovavo atsakovą, būdamas įgaliotas tą daryti duodavo paaiškinimus. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylą pagal esamus duomenis galima iš esmės išnagrinėti atsakovui nedalyvaujant, su tuo apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą sutinka, todėl apeliacinio skundo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo laiko nepagrįstu. Tokios pozicijos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai (žr., pvz. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-14-436/2018).

Žemesnės instancijos teismas

47. Pasisakant dėl liudytojo D. V. neatvykimo į teismo posėdį, pažymėtina, kad CPK 248 straipsnyje nurodyta, kad neatvykus liudytojui, teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti, tokiam asmeniui gali būti skiriama iki 300 Eur bauda, o liudytojas teismo nutartimi gali būti atvesdintas. Kaip matyti, šiuos veiksmus teismui atlikti numatyta teisė, bet ne pareiga, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, turėjo teisę nuspręsti, kad bylą toliau galima nagrinėti liudytojui neatvykus.

48. Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys įrodymai yra pakankami, o žodinis procesas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

49. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

50. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimą, pranešimą apie administracinės nuobaudos atsakovui skyrimą Norvegijoje, vilkiko transportavimo po eismo įvykio sąskaitą. Grįsdama prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo apeliantė nurodo, kad būtent atsakovas yra kaltas dėl vilkiko gedimo Norvegijoje. Teismo vertinimu, priimti naujus įrodymus nėra pagrindo. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantės įrodinėtinos aplinkybės dėl atsakovo kaltės dėl vilkiko gedimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ieškovė žalos iš šių atsakovo veiksmų nekildino, juo labiau, šios aplinkybės nėra susijusios su tinkamu atsiskaitymu su atsakovu jį atleidžiant iš darbo.

52. Be to, dveji iš teikiamų įrodymų surašyti ne valstybine kalba. CPK 113 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas (CPK 198 straipsnio 2 dalis). CPK 198 straipsnio 2 dalyje nenustatyta išimčių, teikiančių galimybę netaikyti šioje normoje nustatyto reikalavimo dėl procesinių dokumentų priedų kalbos, todėl šalis negali būti atleista nuo pareigos pateikti rašytinių įrodymų, kuriais ji remiasi, vertimus atsižvelgiant į jos turtinę padėtį. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai), neatitinka leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Taigi, užsienio kalba pateikti rašytiniai įrodymai laikomi leistinais, tik jeigu kartu yra pridedamas įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas jų vertimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2021).

53. Atsižvelgiant į tai, kad teikiami nauji įrodymai nėra betarpiškai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, 2 iš 3 įrodymai pateikti ne valstybine kalba be jų vertimo, nėra pagrindo priimti naujai teikiamus įrodymus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

54. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas 2020 m. spalio 8 d. darbo sutarties Nr. 17 pagrindu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. dirbo įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutarties 1.3 punkte įtvirtinta, kad darbuotojo mėnesinė alga – 1 002 Eur, atlyginimas mokamas vieną kartą į mėnesį iki mėnesio 10 d., darbo sutarties 5 punkte įtvirtina, kad komandiruotės į užsienį metu komandiruotpinigių norma yra ne mažiau 50 proc. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos. Įmonės direktorė 2020 m. spalio 21 d. priėmė įsakymą dėl darbuotojo siuntimo į komandiruotę Norvegijoje nuo 2020 m. spalio 21 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nurodant, kad komandiruotės metu mokami dienpinigiai, kurių norma – ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos. Darbdavė už visą darbuotojo dirbtą laiką įmonėje paskaičiavo jam 716,87 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 450,50 Eur dienpinigius, skaičiuojamus 50 proc. norma. Atsakovas atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu 2020 m. lapkričio 23 d.

55. Darbuotojas su 2021 m. vasario 23 d. prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti jam iš įmonės 750,23 Eur darbo užmokestį ir 1 860 Eur dienpinigius bei netesybas, darbdavė Darbo ginčų komisijos prašė išieškoti jai iš darbuotojo 1 240,03 Eur žalą. Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti darbuotojui iš darbdavės 1 167,37 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius bei 2 150,61 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas, darbdavės prašymą dėl žalos atlyginimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino. Darbdavė, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą.

Dėl reikalavimo priteisti žalą iš darbuotojo

56. Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl atsakovo (darbuotojo) pareigos atlyginti žalą, vadovaujamasi bendraisiais CK įtvirtintais civilinės atsakomybės pagrindais (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tam, kad darbuotojas privalėtų atsakyti už darbdaviui padarytą žalą, darbdavys privalo įrodyti darbuotojo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir kilusią žalą. Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalėjo apeliantė (darbdavė). Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl apeliantė (ieškovė) turėjo pateikti įrodymus dėl atsakovo (darbuotojo) kaltės (CPK 178 straipsnis).

57. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti turtinę žalą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino aplinkybes nenustatęs, kokia suma iš įmonės kortelės buvo panaudota kaip dienpinigiai, o kokia suma apeliantei padaryta žala, atsakovas nei DGK, nei teismui nepateikė šių lėšų panaudojimo ataskaitos (apyskaitos), iš kurios matytųsi, kokią lėšų dalį jis naudojo asmeninėms, o kokią įmonėms reikmėms. Be to, apeliantės teigimu, teismas apribojo ieškovei įrodinėjimo teisę, nes atsakovas nebuvo iškviestas, todėl ieškovė neturėjo galimybės niekaip kitaip įrodyti 250 Eur pinigų perdavimo fakto, pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta, jeigu iš šių pinigų sumokėta kelių mokesčiui 640 zlotų (138,69 Eur), tuomet kur dingo likusi 111,31 Eur atsakovo nepanaudota suma. Apeliantė turtinę žalą taip pat kildina dėl pavogtos įmonės planšetės TAB5_Komp LocTracker (274,67 Eur). Taip pat nurodo, kad klaidingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas šildėsi 350 l dyzeliniu kuru. Be to, žalą (185,30 Eur) kildina iš atsakovo gyvenimo viešbutyje.

58. Visų pirma, pasisakytina dėl išsamių apeliacinio skundo argumentų, kurie, teismo vertinimu, nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Apeliantės teigimu, žala vilkikui buvo padaryta dėl kaltų atsakovo veiksmų, kadangi jis turėjo pareigą ant vilkiko ratų uždėti grandines, tačiau to nepadarė. Kaip jau minėta, darbdavys, siekdamas iš darbuotojo prisiteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Šiuo atveju, viena vertus, darbdavė, formuluodama ieškinio faktinį pagrindą, nekildino žalos atlyginimo iš atsakovo veiksmų, neva aplaidžiai elgiantis su vilkiku, ko pasėkoje jis buvo apgadintas. Taip pat nenurodė, kokia žala dėl vilkiko remonto buvo patirta, juo labiau, nepateikė įrodymų, kad vilkikas apgadintas dėl atsakovo kaltės (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nepareiškus reikalavimo atlyginti turtinę žalą dėl vilkiko apgadinimo, šie apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

59. Darbo sutarties šalys, įgyvendindamos savo teises ir vykdydamos pareigas, turi veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų. Be to, darbdavys, kaip stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, turi ne tik nepažeisti darbuotojo, kaip silpnesniosios šių santykių šalies, interesų, bet ir padėti jam įgyvendinti jo teises, kartu užtikrinti darbo teisiniuose santykiuose teisėtumą bei išvengti ginčų teisme.

60. Šiame ginče itin svarbu akcentuoti, kad būtent darbdavys, būdamas atsakingas už darbo organizavimą, tinkamą inventorizaciją, įforminimą, šias pareigas privalo vykdyti skaidriai, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Tokių pareigų neatlikdamas ir nesilaikydamas apdairumo, darbdavys rizikuoja prisiimti neigiamus tokio savo elgesio padarinius. Susipažinus su bylos medžiaga, vertinant net dėl kelių aspektų, darytina išvada, kad darbdaviui, neatlikus tinkamo įforminimo, vadovaujantis įrodinėjimo paskirstymo taisyklėmis, egzistuojantys neaiškumai vertinti silpnesniosios darbo santykių šalies – darbuotojo – naudai. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teismas tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.; bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių tikėtiną buvimą.

61. Apeliantė nurodo, kad atsakovas jokių įrodymų, kad planšetę paliko vilkike, nepateikė, planšetė sukomplektuota su vilkiku ir jos perdavimui jokie papildomi aktai nebuvo sudarinėjami. Tuo tarpu, atsakovas laikosi pozicijos, kad planšetė liko vilkike, jį pristatant į servisą Norvegijoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2020 m. spalio 8 d. su atsakovu buvo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau teismas pažymi, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajai Darbo kodekso redakcijai, DK nebenumato tokių sutarčių sudarymo galimybės. Vis tik, šios sutarties 2.1. punktas numatė, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavys (apimant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe). Savo ruožtu, darbdavys įsipareigojo atlikti turto inventorizaciją įmonėje nustatyta tvarka (2.4.5 punktas). Darbdavė, įrodinėdama, kad planšetė buvo sudėtinė vilkiko dalis, jokių tą pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, nepateikė jokio priėmimo-perdavimo akto ar bet kokio kito patvirtinimo, kad toks turtas darbuotojui perduotas buvo, nors darbdavei tenka pareiga tokią aplinkybę įrodyti. Nors materialinės atsakomybės sutartis laikytina negaliojančia, tačiau darbdavys, būdamas apdairus, turėjo pareigą bet kokiu atveju ir kokiu nors būdu įforminti darbuotojui perduodamo turto faktą, kad, jo netekimo atveju, galėtų tą įrodyti (CPK 178 straipsnis). Juo labiau, konstatavus, kad materialinės atsakomybės sutartis su darbuotoju po naujojo DK įsigaliojimo negalėjo būti sudaryta, darbdavys neįrodė, kad būtent atsakovas kaltas dėl planšetės dingimo.

62. Negana to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, PVM sąskaita faktūra Serija MSC Nr. 050282 patvirtina, kad už planšetę ir jos montavimą sumokėta 174,24 Eur, kai tuo tarpu įmonė už neva pavogtą planšetę prašo priteisti 274,67 Eur, kas neatitinka sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, tokio neatitikimo apeliantė nepaaiškino. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde išdėstoma kritika teismui, jog nebuvo iškviestas atsakovas asmeniškai, todėl buvo apribota galimybė ieškovei įrodinėti planšetinio kompiuterio perdavimo aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovas, būdamas įgaliotas tą daryti, davė paaiškinimus dėl įmonės planšetės, mažai tikėtina, kad atsakovas dalyvaudamas posėdyje asmeniškai duotų išsamesnius ar juo labiau kitokius paaiškinimus. Juo labiau, minėtų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad nesant kitų galimybių įrodyti, kad atsakovas kaltas dėl planšetės praradimo, darbdavys privalo prisiimti neigiamus padarinius to, jog neįformino materialinio turto darbuotojui perdavimo fakto. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos ieškovės argumentus atmetė.

63. Apeliantė taip pat teigia, kad darbuotojo patirtą žalą sudaro 185,30 Eur už gyvenimą viešbutyje, kurios atsakovas nepadengė. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatliko jokio įrodymų tyrimo ir vertinimo šiuo klausimu, atsakovas turi atsiskaityti su ieškove už apgyvendinimą Lietuvos viešbutyje. Byloje yra pateiktas vienintelis įrodymas, kuriuo apeliantė siekia tokią žalą iš atsakovo prisiteisti – 2020 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaita faktūra Serija SMC Nr. 002137, išrašyta darbdavei, paskirtis nurodyta „Kambario nuoma asmeniui I. T.“, 17 parų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad šalys buvo susitarusios, kokiu pagrindu atsakovas turėtų minėtą sumą ieškovei padengti. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad prideda sąskaitą ir mokėjimą už I. T. gyvenimą viešbutyje (5 priedas), tačiau pridėjo tik minėtą sąskaitą faktūrą, o įrodymų, kad realiai minėta sąskaita buvo apmokėta, nepateikė. Pažymėtina, kad žala yra viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų (CK 6.249 straipsnis), ieškovė privalo nurodyti patirtos žalos dydį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nurodant, kokius nuostolius jie pagrindžia. Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad žala dėl kambario nuomos jai faktiškai yra kilusi. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo žalą priteisti.

64. Apeliantė taip pat žalą kildina iš to, kad atsakovas sunaudojo 350 l dyzelinio kuro, apeliantės teigimu, versija, kad 350 l dyzeliniu kuru buvo šildomasi, nepagrįsta, juo labiau, jog atsakovas pripažino, kad gyveno viešbutyje, tokios apimties kuro šildantis neįmanoma išdeginti, darbdavys tokio leidimo nebuvo davęs.

65. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 306 straipsnyje yra įtvirtinta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 33 punktą). CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tikrina ne bylos išsprendimo teisingumą, bet atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip procesinio dokumento, kontrolę. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami apeliantės argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Šio modelio įtvirtinimą patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuojanti Lietuvos Respublikos teismų praktiką, yra nurodžiusi, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-208/2005, kat. 78.2.1.).

66. Taigi, apeliantė, teikdama apeliacinį skundą, turi labai konkrečiai nurodyti, dėl kokių aplinkybių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kiek tai susiję su išdegintais 350 l dyzelinio kuro, pastebėtina, kad apeliantė tiek ieškinio 3 lape, tiek apeliacinio skundo 6 lape dėsto iš esmės pažodžiui vienodus argumentus apie tai, kad nėra tikėtina, kad vien šildantis toks kuro kiekis galėjo būti išdegintas, taigi laikytina, kad apeliacinės instancijos teisme iš esmės siekia pakartotinio šios aplinkybės išnagrinėjimo, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, dėl kokių priežasčių nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovui, nakvojančiam vilkike, buvo poreikis šildytis kūrenamoje mašinoje, be to, ieškovė neįrodė, kad atvykę darbuotojai kurą pylėsi patys įmonės lėšomis ir nepaneigė atsakovo pozicijos, kad atvykę įmonės darbuotojai nupylė kurą iš atsakovo vairuotos transporto priemonės, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Akcentuotina, kad apeliantė šių teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kad atvykę iš Lietuvos asmenys kurą grįžimui būtų pylęsi iš, pavyzdžiui, įmonės jiems duotos kortelės, nepateikė kortelių išrašų, todėl labiau tikėtina, kad šiuo aspektu pasitvirtina atsakovo paaiškinimai, kad dyzelinis kuras buvo nupiltas būtent iš atsakovo vilkiko. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pavogė 350 l dyzelio iš ieškovės.

67. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė neturėjo galimybės įrodyti 250 Eur grynųjų pinigų dienpinigių forma perdavimo fakto. Be to, jos teigimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta, jeigu iš šių pinigų sumokėta kelių mokesčiui 640 zlotų (138,69 Eur), tuomet kaip vertintina 111,31 Eur atsakovo nepanaudota suma. Dėl šių argumentų pakartotinai pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu buvo tinkamai atstovaujamas atstovo advokato, kuris dėl šio argumento davė paaiškinimus. Versija, kad atstovo advokatas paaiškinimus davė galimai net nebendravęs su atsakovu, laikytini neįrodytais, ir susiję tik su vidiniais atstovavimo santykiais, kurie sieja atsakovą ir jo atstovą. Apeliantė nepagrįstai dėl to, kad negalėjo įrodyti šios aplinkybės, atsakomybę bando perleisti besiginančiai šaliai, kadangi, kaip jau minėta, už tinkamą privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą yra atsakingas darbdavys, kuriais jis pats ir disponuoja (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 30 p., DK 214 str. 3 d.). Vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 7 ir 19 punktų nuostatomis, jeigu darbo užmokestis mokamas per įmonės kasą, jis mokamas pildant darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį (atskirą kiekvieną kalendorinį mėnesį), o vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu.

68. Apeliantė, teigdama, kad 250 Eur atsakovui išmokėjo grynaisiais pinigais nei minėtas įstatymo nuostatas ir reikalavimus atitinkančių darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščių, nei kasos išlaidų orderio, nei kitų duomenų, patvirtinančių 250 Eur sumokėjimo faktą, nepateikė. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 p. visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį bendra gautų ir bendra išmokėtų per dieną pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) arba viešojo sektoriaus subjekto paskirto atsakingo asmens parašai. Tokių duomenų – kasos išlaidų orderių, kaip teisės aktų nustatytų privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų, 250 Eur sumos sumokėjimą darbuotojui grynais pinigais faktą, ieškovė į bylą nepateikė, t. y. savo nurodomos faktinės aplinkybės neįrodė (CPK 178-185 str.). Neįrodžius 250 Eur perdavimo fakto, apeliantei iš esmės neginčijant, kad kelių mokestis buvo mokamas (o duomenų, kad jis buvo mokėtas iš įmonės kortelės, nėra), nėra pagrindo spręsti ir vertinti, kam buvo panaudota likusi suma iš neva perduotos 250 Eur grynųjų pinigų sumos.

69. Apibendrinant šioje dalyje padarytas išvadas konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi ji neįrodė visų darbuotojo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju

70. DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

71. Apeliantas nesutinka su DGK ir teismo motyvais, kad atsakovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis (716,87 Eur) ir dienpinigiai (450,50 Eur). Nesutikdamas su šiomis išvadomis nurodo, kad dienpinigiai buvo išmokėti atsakovui įmonės banko kortele, teismas nenustatė, kokio dydžio pinigines lėšas atsakovas panaudojo dienpinigių paskirčiai, nors atsakovas pats buvo pripažinęs, kad dalį sunaudojo maisto produktams.

72. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad būtent darbdavė turi pareigą tinkamai įforminti atsiskaitymą su darbuotoju, kad, kilus ginčui, galėtų pagrįsti atsiskaitymo su darbuotoju faktą (CPK178 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ 9 ir 10 punktuose nurodyta, kad jeigu nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš įmonės banko kortelės išrašo matyti, kad apeliantė tokių lėšų darbuotojui pervedusi nebuvo, nei nurodydama, kad pervedami „dienpinigiai“, nei „darbo užmokestis“, juo labiau, kad teisės aktai darbdavį įpareigojo šias sumas pervesti ne anksčiau kaip iki komandiruotės pradžios. Apeliaciniu skundu taip pat nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad įmonės darbuotojams, kurie atvyko remontuoti sugedusio vilkiko, buvo reikalingi pinigai išlaidoms ir kad įmonė būtų kaip nors kitaip, o ne iš atsakovui duotos įmonės kortelės, jas dengusi. Būtent apeliantei, turinčiai prieigą prie jos įmonės bankinių kortelių išrašų yra lengviau, protingiau ir proporcingiau įrodyti, kur darbuotojai naudojo įmonės lėšas, pateikiant jų išrašus, negu kad prašyti įpareigoti tokias išlaidas, smulkius pirkinius pagrįsti darbuotoją. Toks aiškinimas neatitiktų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių darbo ginčų bylose, nepagrįstai apsunkinant silpnesnę ginčo šalį – darbuotoją.

73. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad darbdavys atleidimo atsakovą iš darbo metu nebuvo tinkamai su juo atsiskaitęs, neatsiskaitė ir vėliau, todėl priteisė atsakovui neišmokėtas išmokas.

74. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl atsakovo nubaudimo administracine tvarka, šiam neteisėtai gavus licenciją vežti tarptautinius krovinius komerciniais tikslais ir įsidarbinus pas ieškovę. Paaiškėjus, kad licenciją atsakovas gavo neteisėtai, atsakovas neteisėtai įsidarbino pas ieškovę eiti tas pareigas, kurių neturi teisės eiti. Pažymėtina, kad būtent darbdavės pareiga prieš sudarant darbo sutartį su darbuotoju įsitikinti jo teikiamų dokumentų tikrumu ir tikslumu, todėl šie argumentai nelaikytini esminiais, galinčiais lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, kad licencija, kurios pagrindu atsakovas vykdė vairuotojo veiklą, būtų įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinta negaliojančia, kaip pati nurodė, šiuo metu tyrimas tik vyksta. Atsižvelgiant į tai, šie argumentai nėra pagrįsti.

75. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti 1 000 Eur dydžio netesybas, nurodydama, kad šios yra per didelės, kadangi atsakovas dirbo trumpą laiką, buvo atleistas dėl darbo drausmės pažeidimo, nesąžiningai įsidarbino pas apeliantę, nedalyvauja teisminiame procese ir padarė darbdaviui žalos.

76. Sisteminė DK 147 straipsnio normų analizė suponuoja, kad DK 147 straipsnio normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vertino visas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės netesybų dydžiui nustatyti - gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, ginčo nagrinėjimo trukmę, darbdavės aplaidumą tvarkant dokumentaciją, tuo pačiu konstatavo, kad yra pagrindas sumažinti DGK sprendimu priteistą netesybų dydį iki 1 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių netesybų dydis turėtų būti dar labiau sumažintas. Šiuo atveju svarbu tai, kad ginčas dėl darbuotojui priteistinų sumų ir neatsiskaitymas su juo trunka jau ilgiau nei metus, netesybų dydis visiškai proporcingas darbuotojui priteistinos sumos dydžiui, todėl dar labiau mažinti jų dydžio nėra pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

77. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, konstatuodamas, kad atsakovas apeliantei žalos nepadarė, taip pat konstatuodamas, kad darbdavė tinkamai su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitė. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantė taip pat teigia, kad bylinėjimosi išlaidos pirmojoje instancijoje turėjo būti sumažintos, kadangi teismas sumažino atsakovui priteisiamas sumas (netesybas). Pažymėtina, kad priteistinų netesybų dydį nustatinėja teismas, todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sumažino DGK priteistų netesybų dydį, nereiškia, kad darbuotojo reikalavimai nebuvo iš esmės patenkinti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo mažinti atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų.

78. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo (CPK 98 straipsnis), tuo tarpu, tokią teisę įgijo atsakovas. Atsakovas pateikė prašymą priteisti 700,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašymas grindžiamas kartu pateiktais įrodymais (sąskaita už teisines paslaugas, mokėjimo pavedimo išrašu). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių, proporcingos, realiai patirtos, todėl priteistinos atsakovui iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

mažosios bendrijos „APS trans“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (į. k. 300512523) iš ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ (į. k. 302975356) 700,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Donata KravčenkienėRūta Veniulytė-JankūnienėMargarita Stambrauskaitė