Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir R. A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų A. P. ir R. A. Š. ieškinį atsakovėms SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti patalpos nuomos sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Byloje kilo ginčas dėl teisės naudotis butu, kuris priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise. Apeliantai gyvena bute (ieškovas bute gyvena nuo 1985 m. birželio 17 d., t. y. 38 metus, o ieškovė – 1983 m. birželio 13 d., t. y. gyvena 40 metų), esančiame (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 butas perduotas patikėjimo teise valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo sudariusi gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.41-G15/1072 su ieškove A. P..

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu už akių nusprendė nutraukti 2015 m. rugsėjo 2 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.41-G15/1072, sudarytą su atsakove A. P. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos; iškeldinti atsakovus A. P., R. A. Š., T. P. ir A. A. P. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

19. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų (apeliantų) motyvą, kad jiems galėjo susiformuoti lūkestis gyventi bute, nes jų teisė naudotis butu buvo laikina – byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-24119-863/2020, vykdymas dalyje dėl ieškovų A. P., R. A. Š. iškeldinimo su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali sukurti teisėto lūkesčio – tikėtis be teisinio pagrindo naudotis butu, priklausančiu Savivaldybei.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl iškeldinimo

21. Pagal CK 6.477 straipsnio 1 dalį pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

22. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principai, finansavimo šaltiniai, formos, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teisės ir pareigos, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei savivaldybės būsto pardavimo sąlygos ir tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (toliau – PBĮIĮ).

23. Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama, vadovaujantis PBĮIĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais: 1) lygiateisiškumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę; 2) socialinio teisingumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens bei šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius; 3) pasirinkimo – paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas paremtas teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų; 4) veiksmingumo ir efektyvumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius.

24. Atsižvelgiant į nurodytus paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti principus, PBĮIĮ struktūrą, darytina išvada, kad vienas iš esminių šio įstatymo tikslų yra užtikrinti teisę į socialinį būstą turinčių asmenų (šeimų) galimybes turėti tinkamą būstą, be kita ko, kartu užtikrinant ir valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti socialinį teisingumą bei efektyvumą, t. y. eliminuojant vienų asmenų nepagrįstą privilegijų galimybę kitų atžvilgiu, tam, kad tokia parama galėtų pasinaudoti būtent tik tie asmenys (šeimos), kurių turtas ir pajamos yra mažesni už įstatyme nustatytus dydžius. Be to, šie tikslai neišvengiamai tiesiogiai susiję su savivaldybės turto (būstų) racionalaus valdymo, naudojimo ir disponavimo juo užtikrinimu.

25. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje socialinio būsto nuomos klausimais, taip pat išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

26. PBĮIĮ 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad socialinio būsto nuomos būsto sutartis nutraukiama, kai: 1) asmuo ar šeima įsigyja būstą nuosavybės teise, išskyrus atvejus, kai įsigyto būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis už nustatytą PBĮIĮ 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte; 2) deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 proc. viršija PBĮIĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius; 3) asmuo ar šeima (visi šeimos nariai) išvyksta gyventi į kitos savivaldybės teritoriją ar kitą valstybę, kuri tampa jo (jų) deklaruota gyvenamąja vieta, kaip tai apibrėžta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme; 4) asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams, iki kitų metų gegužės 1 dienos, arba dėl svarbių priežasčių iki kitų metų birželio 1 dienos nepateikė turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka; 5) kitais CK nustatytais atvejais.

27. Taigi iš esmės socialinio būsto nuomos sutartis yra sąlyginis sandoris, kai sandorio šalių teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo (CK 1.66 straipsnio 1 dalis).

28. Minėta, byloje yra priimtas teismo sprendimas dėl ieškovų iškeldinimo. Ištyrus teismų informacinės sistemos duomenis (CPK 197 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių apeliantai siekė peržiūrėti, todėl 2022 m. spalio 10 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu. Pagal pareiškėjų iniciatyvą buvo pradėta byla Nr. eA2-1571-987/2023, kurioje teismas ištyrė visus apeliantų argumentus dėl iškeldinimo, tame tarpe, ir nurodytą teiginį, jog atsakovai (apeliantai šioje byloje) tik antstolės raginime suprato, jog jie yra iškeldinami. Teismas atkreipė dėmesį į apeliantų prieštaringus teiginius, pabrėždamas, kad apeliantai teigia nežinoję apie teismo sprendimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, tačiau tuo pačiu teigia, kad vykdė tą patį teismo sprendimą dalyje dėl skolos išieškojimo. Teismo priimta nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. e2S-1399-866/2023. Apeliantai teikė kasacinį skundą, kurį buvo atsisakyta priimti. Be kita ko, kasaciniame skunde kėlė socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimus.

29. Vadinasi, prasidėjus vykdymo procesui, ieškovų nurodytos aplinkybės, ar jie turi teisę į nuomą būdami socialiai remtini, jau buvo išnagrinėtos.

30. Nagrinėjamoje byloje apeliantai iš esmės nurodė vienintelį naują argumentą – ilgas išieškojimo procesas yra teisinis pagrindas numos sutarčiai sudaryti. Anot jų, atsakovai nereikalaudami vykdyti sprendimą dėl iškeldinimo ir priimdami mokesčius už nuomą ir komunalines išlaidas sukėlė lūkestį naudotis butu.

31. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, pakartotą 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose).

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi prieš tai teisėtų lūkesčių apsaugos principo išaiškinimu, konstatuoja, kad apeliantų atsisakymas geranoriškai vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą nėra susietas su teisinės tvarkos tinkamu įgyvendinimu, todėl lūkesčio principas naudotis butu negalėjo susiformuoti.

33. Apeliantų teisinio tikrumo intereso gynimas galėtų būti svarstomas tik tuo atveju, kai sutartis dėl skolininko padaryto pažeidimo nutraukiama, bet lyginamieji tyrimai rodo, kad tokia išvada būtų pernelyg skubota. Nagrinėjamu atveju Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.41-G15/1072 nutraukimo teistumo pagrindas patikrintas teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasiako dėl ne kartą teismų įvertintų aplinkybių: a) ieškovų garbaus amžiaus, b) ilgo gyvenimo bute, c) mažų pajamų, d) galimybės įsigyti kitą turtą, sąsajos su teise į butą, iš kurio yra iškeldinti.

34. Pagal CK 1.137 straipsnio 5 dalį civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

35. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje teisės normoje įtvirtintas privalomas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas.

36. Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Tai, ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendimu taikytą teisės gynimo būdą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai); dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai); dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 24 punktas).

37. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarką reglamentuoja CPK 769 straipsnis. Iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam. Tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka.

38. Nagrinėjamoje byloje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl apeliantų su šeimos nariais iškeldinimo, kuris yra vykdomas. Ieškovai gavo antstolės Irenos Beliačic 2022 m. rugsėjo 6 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-22-11-24818 dėl iškeldinimo iš buto. Atsakovė atsisako sudaryti naują nuomos sutartį, motyvuodama tuo, jog 2023 m. rugsėjo 19 d. dienai skola už būsto nuomą yra 3004,48 Eur. Ieškovai 2023 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti sudaryti sutartį dėl buto nuomos ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

39. Teisėjų kolegija negali vertinti kitaip skolos ir jos mokėjimo aplinkybių santykio su teise nuomotis butą, nei jos buvo įvertintos byloje dėl iškeldinimo. Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nurodyta, kad <...> „užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą)“ <...>.

40. Taigi būsto netekimo teisinis pagrindas yra patikrintas. Aplinkybė, kad atsakovė priėmė nuomos mokestį, yra teisiškai reikšminga skolos išieškojimo aspektu, bet ne nuomos sutarties sudarymui. Mokesčių mokėjimas yra prievolė, kylanti iš mokesčių teisės, kuri iškeldinimo atveju palengvina tik apeliantų finansinę naštą atsiskaityti, įvykdžius įsiteisėjusį teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

44. Kadangi apeliantų apeliacinis skundas atmestas, o atsakovės nepateikė įrodymų apie išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliaciniame procese klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

nutaria:

netenkinti ieškovų A. P. ir R. A. Š. apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.