Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-02-05 · Administracinė byla Nr. eAS-266-502/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2025-02-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2025-02-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2025-02-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. eI2-6293-809/2025Sprendimas · 2025-05-20Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-05
Bylos Nr.
eAS-266-502/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07339-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
Pareiškėjas
E. D., M. D., A. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-226-502/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07339-2024-3Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2025 m. vasario 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. D., M. D. ir A. D. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. D., M. D. ir A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai E. D., M. D. ir A. D. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimus Nr. 24S278730, Nr. 24S278733, Nr. 24S278742 (toliau – ir Sprendimai).

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Migracijos departamentui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) grąžinti ir / ar išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad E. D. sutuoktinės M. D. ir sūnaus A. D. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš pareiškėjo E. D. teisės gyventi Lietuvos Respublikoje,

Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Nagrinėjamu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, tėvas E. D. liktų Lietuvoje, dėl ko motina M. D. su sūnumi privalėtų palikti šalį ir vykti į Azerbaidžano Respubliką, kas iš esmės prieštarautų ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintam imperatyvui, be to, pagal Direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę.

Pareiškėjai akcentavo, kad pareiškėjui E. D. dar iki administracinės bylos dėl sprendimų išnagrinėjimo, šiuo metu kyla itin reikšmingi teisiniai padariniai, susiję su jo buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. Nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą ir netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas aptarė ABTĮ nustatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 dalimis Sprendimais nusprendė grąžinti pareiškėjus į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai, todėl Sprendimai savaime nereiškia ir padarinių pareiškėjams kilimo, nes tam reikalingi kiti atsakovo sprendimai dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir jas taikyti.

Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę Pareiškėjas teigia, kad jis negali vykdyti Sprendimo, nes neturi lėšų saugiam išvykimui ir gyvenimo organizavimui trečiojoje šalyje.

Pareiškėjai teigia, kad sprendimai sukelia pareiškėjams ypač skaudžias pasekmes, faktiškai griauna jų gyvenimus – jie netenka galimybės gyventi Lietuvoje, netenka ryšio su savo visais artimaisiais ir giminaičiais, Azerbaidžane neturi kur gyventi, neturi artimųjų žmonių, kurie galėtų jiems padėti.

Pareiškėjai akcentuoja, kad pareiškėjas A. D. yra nepilnametis ((duomenys neskelbtini) amžiaus berniukas) kuriam šiuo Sprendimu daroma nepataisoma psichologinė žala. Vaikas nuo mažens lanko lietuvių darželį, o savo tėvų kilmės valstybėje net nėra buvęs, savanoriškai išvykti ir pradėti naują gyvenimą kitoje šalyje būtų tiesiog neįmanoma. A. D. yra itin jauno, pažeidžiamo amžiaus. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu bei atsižvelgiant į tokio amžiaus vaiko ypatingą jautrumą jį supančiai aplinkai ir žmonėms, įvertinus šiame vaiko gyvenimo tarpsnyje vykstančią intensyvią raidą ir didelę įgytų patirčių įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi, manytina, kad tėvų tiesioginis dalyvavimas tokio amžiaus vaiko auginime yra ypatingai svarbus, o išvykimas iš Lietuvos Respublikos būtų ypač skausmingas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytose bylose nustatytos visiškai skirtingos faktinės aplinkybės (dėl pareiškėjų socialinio (šeimos) ir ekonominio gyvenimo Lietuvoje), ko pasėkoje pareiškėjai nesugebėjo įrodyti žalos atsiradimo (ar buvimo) faktų.

Pareiškėjų vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjų atskiruoju skundu, prašo atmesti jį.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai skunde nenurodo, kokia jiems bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjų teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjai, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjų teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimai savaime nereiškia ir padarinių pareiškėjams kilimo, nes tam reikalingi kiti atsakovo sprendimai dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjų galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjų argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes nagrinėjamu atveju nėra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę. Likę pareiškėjų argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. D., M. D. ir A. D. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė