Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-20 · Administracinė byla Nr. eI2-6293-809/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-20
Bylos Nr.
eI2-6293-809/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07339-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
E. D., M. D., A. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-6293-809/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07339-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. D. (E. D.), M. D. ir A. D. (A. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278730, 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278733 ir 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278742 (toliau – ir Sprendimai).

Nurodo, kad Departamentas 2024 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. 24S178042, kuriuo panaikino E. D. leidimą laikinai gyventi Nr. 760289148, galiojantį iki 2025 m. birželio 24 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo priimtą Sprendimą Nr. 24S178042. 2024 m. lapkričio 25 d. Regionių apygardos teismo Kauno rūmai, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. eI2-14477-780/2024) (toliau – ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas). 2024 m. gruodžio 2 d. atsakovas priėmė papildomus Sprendimus, kuriais nuspręsta grąžinti pareiškėją E. D. ir jo šeimos narius į kilmės valstybę, t. y. Departamentas įpareigojo pareiškėją ir jo šeimos narius savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2025 m. sausio 1 d.), kadangi pareiškėjui ir jo šeimai yra panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo bei prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti atsakovo 2024 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 24S178042 galiojimą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas apeliacinėje instancijoje. 2024 m. gruodžio 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024, pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir uždraudė atsakovui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai grąžinti ir/ ar išsiųsti pareiškėją E. D. iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką iki kol bus išnagrinėta administracinė byla apeliacine tvarka ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nurodo, kad net jei

užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, kaip šiuo atveju pareiškėjo, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad yra Azerbaidžano pilietis ir Lietuvos Respublikoje faktiškai ir teisėtai gyvena nuo 1990 metų pagal išduodamas daugkartines vizas ir leidimus laikinai gyventi. Pareiškėja M. D. taip pat yra Azerbaidžano pilietė ir nuo santuokos sudarymo kartu su E. D. gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų ir valstybinės kalbos egzaminus. A. D. yra pareiškėjų sūnus kuris gimė Lietuvoje ir lanko Vilniaus savivaldybės darželį, puikiai moka lietuvių kalbą ir ją supranta. Pareiškėjas nuo 2009 m. yra vienintelis įmonės UAB „Mobitra“ akcininkas ir direktorius, ko pasėkoje būtent nuo 2009 m. Lietuvoje gyvena turėdamas leidimą laikinai gyventi teisėtos vykdomos veiklos pagrindu. Nuo 2014 m. liepos 10 d. pareiškėja turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o nuo 2019 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti įmonėje ir veiklą vykdo iki šiol. Pareiškėjas pardavė savo turtą – butą esantį Azerbaidžane už 31 500 JAV dolerių ir 2020 m. pagal pirkimo – pardavimo sutartį, nusipirko turtą – butą Vilniuje, kurį kartu valdo su savo sutuoktine, taip pat nupirkta ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdoma transporto priemonė.

Visi pareiškėjo artimieji ir giminaičiai taip pat gyvena Lietuvoje t. y pareiškėjo broliai bei jų vaikai, taip pat pusbroliai ir jų vaikai. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje apie 34 metus, turi labai stiprų socialinį ir ekonominį ryšį su Lietuvos Respublika. Lietuvoje pareiškėjas turi verslą, sąžiningai ir sunkiai dirba, 2008 metais įsteigė bendrovę – UAB „Mobitra“, kurioje pats dirba ir turi samdomų darbuotojų (pareiškėjas nuomoja patalpas „Gariūnų verslo ir kultūros parke“, ir prekiauja „Maisto turguje“). Visas pareiškėjo gyvenimas yra susijęs tik su Lietuva, tuo tarpu su kilmės valstybe – Azerbaidžanu pareiškėją nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai, pareiškėjo tėvai yra mirę ir Azerbaidžane jis neturi nė vieno artimo žmogaus ar giminaičio, su kurio galėtų palaikyti ryšį.

Pareiškėjo nuomone, skundžiami Sprendimai yra visiškai nepagrįsti ir neproporcingi, t. y.: sukelia pareiškėjui labai skaudžias pasekmes, faktiškai griauna jų gyvenimus - jie netenka galimybės gyventi Lietuvoje, netenka ryšio su savo visais artimaisiais ir giminaičiais, Azerbaidžane neturi kur gyventi, neturi artimųjų žmonių, kurie galėtų jiems padėti. Pareiškėjas turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, Azerbaidžane neturi absoliučiai nieko. Sprendimu daroma nepataisoma psichologinė žala. Vaikas nuo mažens lanko lietuvių darželį, o savo tėvų kilmės valstybėje net nėra buvęs, pradėti naują gyvenimą kitoje šalyje būtų tiesiog neįmanoma. Pareiškėjo sūnui šiuo metu 4 metai, taigi, jis yra itin jauno, pažeidžiamo amžiaus. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu bei atsižvelgiant į tokio amžiaus vaiko ypatingą jautrumą jį supančiai aplinkai ir žmonėms, įvertinus šiame vaiko gyvenimo tarpsnyje vykstančią intensyvią raidą ir didelę įgytų patirčių įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi, manytina, kad tėvų tiesioginis dalyvavimas tokio amžiaus vaiko auginime yra ypatingai svarbus, o išvykimas iš Lietuvos Respublikos būtų ypač skausmingas. Sprendimas akivaizdžiai žlugdo verslą - pareiškėjo vykdoma veikla negali būti tęsiama be jo asmeninio dalyvavimo. Jo verslas yra susijęs su fasuotų vaisių bei kitų maisto prekių mažmenine prekyba, dėl jo asmeninio indėlio ir dalykinių ryšių su nuolatiniais prekių tiekėjais ir pirkėjais įmonė gali generuoti pajamas ir mokėti darbo užmokesčius darbuotojams bei mokesčius valstybei, pareiškėjas negali sau leisti nedirbti įmonėje, nes kitaip įmonės veikla bus sustabdyta ir tai nulems darbuotojų atleidimą. Bendrovėje yra labai daug įvairių maisto prekių, paimtų iš tiekėjų realizacijai su atsiskaitymo atidėjimu (pridedamas dokumentus dėl skolų suderinimo), todėl pareiškėjo nebuvimas Lietuvoje sukels labai didelių nuostolių atsiradimą dėl maisto prekių gedimo ir negalėjimo atsiskaityti su prekių tiekėjais, partneriais. Pabrėžia, jog pareiškėjas verslą vysto jau daugiau negu 16 metų, yra žinomi rinkoje, turi aiškią verslo strategiją.

Pareiškėjų nuomone Sprendimai nėra tinkamai motyvuoti, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Pareiškėjų vertinimu, buvo pagrindas atsakovui taikyti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, o Sprendimui nesant tinkamai motyvuotam, nėra įmanoma patikrinti, ar minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodo, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjai, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjų individualią situaciją (jų buvimas Lietuvoje, turėtus dokumentus patvirtinančius jų tesėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, šeimyniniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Pažymi, kad pareiškėjai skunde iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamus sprendimus ar aplinkybių, kurios buvo neįvertintos. Tuo tarpu nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjas yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų ir valstybinės kalbos egzaminus nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatų. Pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 21 d., o pareiškėjo sutuoktinė ir vaikas nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pareiškėjų skunde nurodomi asmenys (pareiškėjo broliai bei jų vaikai, taip pat pusbroliai ir jų vaikai) nėra laikytini šeimos nariais, kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas.

Nurodo, kad ginčijamais sprendimai nėra neigiami pareiškėjų ryšiai su Lietuvos Respublika. Pažymi tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Be to, ginčijamais sprendimais pareiškėjams nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžus į Lietuvos Respubliką pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją. Atitinkamai atmestini pareiškėjų skundo argumentai, kad ginčijami sprendimai sukelia labai skaudžias pasekmės ir griauna pareiškėjų gyvenimus, atmestini kaip hiperbolizuoti ir nepagrįsti. Pažymi, kad ginčijamais sprendimai pareiškėjai nėra išskiriami. Pareiškėjas

(nepilnametis vaikas) nėra atskiriamas nuo savo tėvų, priešingai atsižvelgiant į tai, kad jo abu tėvai yra Lietuvos Respublikoje jam yra pratęstas savanoriško išvykimo terminas. Pareiškėjai neįvardija skunde, kokia neatitaisoma žala daroma pareiškėjui, atitinkamai tokie teiginiai vertintini kaip deklaratyvus nesutikimas.

Dėl pareiškėjų skundo argumentų, sietinų su veikla Lietuvoje (UAB „Mobitra“) jau pasisakė pirmos instancijos teismas administracinėje byloje Nr. eI2-14477-780/2024, kad pareiškėjo valdoma įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvaus reikalavimo, kad visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, t. y. neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms.

Nurodo, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus veikė savo kompetencijos ribose bei tinkamai atliko Įstatymo suteiktus įgaliojimas bei pareigas. Pareiškėjai nenurodo, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus kaip nors būtų pažeidęs procedūrinius reikalavimus ar Įstatymo nuostatas. Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad egzistuoja priežastis dėl kurių negali būti vykdomi ginčijami sprendimai, tačiau jų nedetalizuoja. Tuo tarpu jų nurodomos aplinkybės (glaudūs socialiniai-ekonominiai ryšiai, buvimo laikas Lietuvoje) jau buvo įvertintos ginčijamuose sprendimuose. Pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė absoliučiai jokių aplinkybių, kurios leistų ginčijamus sprendimus vertinti kitaip ar paneigtų juose padarytas išvadas. Atitinkamai, tokie pareiškėjų teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs. Pažymi, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėjus grąžinti į užsienio valstybę, t. y. jie apklausos lape nurodė, kad sutinka savanoriškai išvykti į kilmės šalį, taip pat Migracijos departamentas neturi objektyvių duomenų, kad Azerbaidžane jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jie gali būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, joje pareiškėjai bus kankinama, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiama. Nurodo, kad ginčijami sprendimai pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimų Nr. 24S278730, Nr. 24S278733 ir Nr. 24S278742 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas E. D. gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760289148, išduotą nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2025 m. birželio 24 d., vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kuris buvo panaikintas 2024 m. liepos 30 d. sprendimu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjui apskundus minėtą sprendimą, Regionų administracinis teismas jo skundą atmetė (adm. byla Nr. eI2-14477-780/2024). Teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartimi Nr. eA-1234-520/2025.

Pareiškėja M. D. gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760289147, išduotą nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2025 m. birželio 24 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S184049 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760289147, kadangi jos šeimos nariui (pareiškėjui) panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėja neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu. Pareiškėja apskundė minėtą sprendimą teismui adm. bylos Nr. eI2-2691-621/2025, kuris 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 2 d. Analogiškai tuo pačiu teismo sprendimu buvo išspręstas klausimas ir dėl pareiškėjui A. D. išduoto leidimo laikinai gyventi Nr. 760306541, galiojusio nuo 2023 m. lapkričio 10 d. iki 2025 m. birželio 24 d., panaikinimo.

Pareiškėjai iki paskelbiant leidimus gyventi negaliojančiais, iš Lietuvos neišvyko, todėl buvo nustatyta, kad pareiškėjai pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri įpareigoja užsieniečius išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pareiškėjai jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje neturi, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 3 punkto nuostatą, kuri nurodo, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas.

Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 2 d. priėmė ginčijamus sprendimus Nr. 24S278730, Nr. 24S278733 ir Nr. 24S278742 (Sprendimai) grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 1 d. Valstybė, į kurią įpareigojami savanoriškai išvykti - Azerbaidžanas.

Pareiškėjai nesutikdami su Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalys.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal šio straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

Nustatyta, jog skundžiami sprendimai yra išvestiniai iš Migracijos departamento 2024 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 760289148, kuris teismų sprendimais yra pripažintas teisėtu. Atsakovas skundžiamais sprendimais padarė išvadą, jog pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 21 d., o pareiškėjo sutuoktinė ir vaikas nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (pagrindas – įsiteisėjęs Regionų administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-14477-780/2024), t. y. neturėdami leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėjus grąžinti į jų kilmės šalį.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Teismas, įvertinęs ginčijamų Migracijos departamento Sprendimų turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su juose pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, ginčijami Sprendimai yra formalaus pobūdžio, juose netinkamai įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga. Šiuo atveju reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1226/2009). Taigi, atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir jo šeimos narių išsiuntimo (savanoriško išvykimo) į užsienio valstybę privalo įvertinti individualią jo situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus duomenis apie asmens ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius, jų buvimo Lietuvoje laiką, ryšius su užsienio valstybe.

Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai neatliko pareiškėjų situacijos vertinimo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad Sprendimuose tik konstatuotos faktinės aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjų ekonominius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika bei nurodyta, kad surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog užsieniečiai turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau detalesnis jų vertinimas nepateiktas.

Nustatyta, kad pareiškėjai yra Azerbaidžano piliečiai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje faktiškai ir teisėtai (dalį laikotarpio) gyvena nuo 1990 metų pagal išduodamas daugkartines vizas ir leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjas yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų ir valstybinės kalbos egzaminus. Pareiškėjų sūnus gimė Lietuvoje ir lanko Vilniaus savivaldybės darželį, moka lietuvių kalbą ir ją supranta. Pareiškėjas nuo 2009 m. yra vienintelis įmonės UAB „Mobitra“ akcininkas ir direktorius. Tuo pagrindu pareiškėjas nuo 2009 m. Lietuvoje gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi teisėtos vykdomos veiklos pagrindu. Nuo 2014 m. liepos 10 d. pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o nuo 2019 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti įmonėje ir veiklą vykdo iki šiol. Pareiškėjai pardavė savo turtą – butą esantį Azerbaidžane ir 2020 m. pagal pirkimo – pardavimo sutartį, nusipirko butą Vilniuje, taip pat nupirko ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdo transporto priemonę. Pareiškėjo artimieji ir giminaičiai taip pat gyvena Lietuvoje t. y pareiškėjo broliai bei jų vaikai, taip pat pusbroliai ir jų vaikai. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena apie 34 metus. Pažymėtina, jog dėl aukščiau minėtų faktinių aplinkybių tarp šalių nėra ginčo.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjus su Lietuvos Respublika sieja reikšmingi ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pareiškėjų gyvenimas yra tampriai susijęs su Lietuva, tuo tarpu su kilmės valstybe – Azerbaidžanu, kaip teigia pareiškėjas, nesieja socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai (pareiškėjo tėvai yra mirę ir Azerbaidžane jis neturi nė vieno artimo žmogaus ar giminaičio, su kuriuo galėtų palaikyti ryšį; parduotas gyvenamas būstas; į Lietuvą persikėlė pareiškėjo brolis su šeima, kiti giminaičiai). Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjų išsiuntimas į kilmės šalį, įvertinus nustatytas aplinkybes, būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamų Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismais, aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalį) nuostatas, kuriose buvo numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, yra pažymėjęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pažymėtina, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai labai ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje (34 metus), čia turi susiklosčiusius ekonominius santykius (ilgalaikė (apie 16 m.) darbinė veikla)) bei socialinius santykius (vaikas gimė Lietuvoje, eina į Vilniaus darželį, laisvai kalba lietuviškai), taip pat ir pareiškėjas yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų ir valstybinės kalbos egzaminus, neatitinka gero administravimo ir proporcingumo principų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Sprendimai negali būti vertinami kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, nes jie neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuoti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimų turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimai neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų E. D. (E. D.), M. D. ir A. D. (A. D.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278730.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278733.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278742.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė