- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-323-891/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-49058-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė, Jurgita Kolyčienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos S. V. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 metų 6 mėnesių terminą, ir baudžiamoji byla jai nutraukta.
R. Ž. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 3 d.; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, konfiskuotas jai nuosavybės teise priklausantis automobilis BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. Ž. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad ji 2022 m. gruodžio 31 d., apie 15.55 val., Vilniuje, Moravų g., ties pastatu, pažymėtu Nr. 7, pažeisdama Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto, numatančio draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, reikalavimus, vairavo automobilį BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,89 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu R. Ž. prašo netaikyti jai BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo ir nekonfiskuoti jai nuosavybės teise priklausančio automobilio BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) arba taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę iš dalies, konfiskuojant dalį turto vertės, mokėjimą atidedant 2 metams, arba vietoj šios taikyti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, mokėjimą atidedant 2 metams.
2.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nevisiškai teisingai motyvavo ir atsižvelgė į baudžiamosios poveikio priemonės – turto konfiskavimo – tikslingumą šiuo konkrečiu atveju, dėl to liko neatskleista ir neįvertinta teisingam sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių visuma. Anot R. Ž., skirdamas minėtą baudžiamojo poveikio priemonę teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.
2.2. Apeliaciniame skunde R. Ž. pažymi, kad šiuo atveju teismas ją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo teisinis pagrindas skiriasi, nes nuteisimo atveju turto konfiskavimas yra privalomas, o atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. Pasak R. Ž., jos, kaip darbuotojos (projektų vadovės), itin teigiama charakteristika (pateikiami projektų vadovo V. T. ir projektų vadovo pavaduotojo P. M. (P. M.) vertinimai), tai, kad ji pastoviai kelia kvalifikaciją, dalyvauja mokymuose, buvo kraujo donorė, patvirtina, kad alkoholio vartojimas nėra jos kasdieninio gyvenimo būdo išraiška.
2.3. Apeliantė teigia, kad transporto priemonės ar jos vertės konfiskavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ir ją (apeliantę) charakterizuojančią medžiagą yra neproporcinga (neadekvati) priemonė jos padarytam teisės pažeidimui. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-348/2017, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-313-174/2017, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-230-309/2017, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-34-699/2018). Pasak apeliantės, nagrinėjamu atveju nėra nusikaltimų sistemiškumo (kartotinumo) ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių taikyti turto konfiskavimą, todėl šiuo konkrečiu atveju turtas, tai yra transporto priemonė, neturėtų būti konfiskuojamas. Be to, anot apeliantės, turto ar jo vertės konfiskavimas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai apsunkintų jos finansinę padėtį, nes ji turi didelių skolinių įsipareigojimų (57 000 Eur būsto ir 7 000 Eur vartojimo paskolas), o automobilio vertė yra net 7 864 Eur.
2.4. Apeliantė nurodo, kad byloje yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Ji padarė nesunkų, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimą, dėl kurio visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo jį atskleisti. Ji neteista, nėra įrašyta į narkologo įskaitą, yra ypatingai teigiamai charakterizuojama. Be to, pasak apeliantės, byloje nėra jokių duomenų, kad praeityje ji itin šiurkščiai, tyčia ir piktavališkai būtų pažeidusi KET, ar net padariusi bet kokius kitus nusižengimus, piktnaudžiautų alkoholiu, neblaivi darytų ne tik KET pažeidimus, bet ir kitos rūšies nusižengimus ar nusikalstamas veikas, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad po aktualaus šioje byloje nusikaltimo padarymo ji būtų vėl pažeidusi KET ar draudimą vairuoti transporto priemones – ji sąžiningai laikosi jai skirtos kardomosios priemonės, jos turima transporto priemonė yra jos žinioje ir ja niekas nesinaudoja. Apeliantės teigimu, ji yra ypatingai drausminga vairuotoja, transporto priemones intensyviai vairuoja jau 20 metų, per kuriuos jai niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, niekada nėra padariusi jokių nusižengimų būdama paveikta alkoholio, o per paskutinius 5 metus ji apskritai yra padariusi tik vieną smulkų pažeidimą. Apeliantės vertinimu, iš šių aplinkybių galima spręsti, kad galimas manymas, jog tolimesnis transporto priemonės turėjimas, bijant, kad automobilį ji galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti, yra visiškai nepagrįstas. Pasak apeliantės, jos turimo automobilio konfiskavimas tikrai nėra būtinas, nes jis niekam – nei jai, nei aplinkiniams, nekelia ir nekels pavojaus. Konfiskavimo instituto taikymas šioje byloje, konfiskuojant transporto priemonę ar jos vertę, nėra proporcinga ir teisinga priemonė baudžiamajam (auklėjamajam) tikslui pasiekti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė Agnė Stankevičiūtė (toliau – prokurorė) prašo netenkinti R. Ž. apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. nuosprendį be pakeitimų.
3.1. Atsiliepime prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė baudžiamojo poveikio priemonių R. Ž. taikymo motyvus, su kuriais sutiktina bei kurie laikytini pakankamais ir atitinkančiais suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose. Anot prokurorės, teismo sprendimu pagrįstai pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 72 straipsnyje, – turto konfiskavimas. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką arba kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė arba rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu. Tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius ir kuri pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas, privalo būti konfiskuojama nepriklausomai nuo teismo nuožiūros. Išimtis iš šios taisyklės nustatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje, tačiau nėra nustatytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir konfiskuoti ne patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą, net jei tai yra ypatingai nepalanku veiką įvykdžiusiam asmeniui, kadangi yra jo paties pasirinkto elgesio pasekmė. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma, panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos. Pasak prokurorės, šiuo atveju nėra nustatyta, kad skiriant šią priemonę nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nėra pakankami, kad leistų nukrypti nuo įstatyminių, imperatyvių taisyklių. Prokurorės teigimu, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad automobilio konfiskavimas, be abejo, kaltinamajai sukels neigiamus padarinius, tačiau nesukels padarinių, neproporcingų padarytai veikai, nepagrįstų neigiamų pasekmių, kurios jos gyvenimą padarytų akivaizdžiai nepakeliamą, apsunkintų arba trukdytų net minimalių kasdieninių poreikių įgyvendinimą, visiškai atimtų teisę dirbti arba susirasti darbą, tai yra, byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalies imperatyvo. Nesunkų nusikaltimą padariusi kaltinamoji, prieš sėsdama neblaivi už automobilio vairo, turėjo suvokti ir numatyti visas dėl tokio ypatingai neatsakingo elgesio galinčias kilti neigiamas pasekmes, todėl privalo jas prisiimti. Tyčinis nusikaltimas nėra laikomas atsitiktinumu ar klaida. Be to, anot prokurorės, visos R. Z. nurodytos aplinkybės egzistavo ir nusikaltimo padarymo metu, tačiau jos nuo nusikaltimo padarymo nesulaikė. Prokurorės vertinimu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nėra aiškiai per griežta, kad būtų keičiama.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. Ž. neginčija savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ar šios veikos kvalifikavimo, taip pat sprendimo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei jai skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams, tačiau nesutinka su kita jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – prašo nekonfiskuoti jai priklausančio automobilio BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) arba konfiskuoti dalį automobilio vertės, arba vietoj šios taikyti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių pažeidimų, patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tik dalyje dėl automobilio konfiskavimo.
5. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (pvz., LAT nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Šiuo atveju apeliantė ir neginčija to, kad jai priklausantis automobilis BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). O pagal BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, tuomet teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
6. Apeliantė teisi skunde atkreipdama dėmesį į tai, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-136-699/2018, Nr. 2K-287-1073/2018, Nr. 2K-186-648/2019, Nr. 2K-112-942/2021 ir kt.).
7. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, Nr. 2K-104-1073/2019 ir kt.).
8. Taigi, aptartas teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja, kad, nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas nėra privalomas be išimties visais atvejais. Todėl yra galimos situacijos, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė, priėmus sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, iš viso nėra paskiriama. Tačiau vis tik atkreipiamas dėmesys, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis, nors ir padaręs nusikalstamą veiką, jokių realių neigiamų pasekmių, atsirandančių nuteisus asmenį, nepatiria (asmeniui nepaskiriama bausmė, jis neturi teistumo). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, atleidus nusikaltimą padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtent tinkamu baudžiamojo poveikio priemonių parinkimu yra įgyvendinama BK 41 straipsnyje apibrėžta bausmės paskirtis, užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias jas tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kita. Tokia išvada darytina atsižvelgus į anksčiau aptartą kasacinio teismo praktiką, nuo kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas R. Ž. BK 68 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nenukrypo.
9. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad R. Ž. prisipažino padariusi nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, ši aplinkybė pripažinta jos atsakomybę lengvinančia. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. R. Ž. yra 44 metų amžiaus, gyvena viena, yra dirbanti (b. l. 37–46), darbovietėje charakterizuojama išimtinai teigiamai (b. l. 36, 47), nuolat kelianti kvalifikaciją (b. l. 48–52), anksčiau bausta administracine tvarka, tačiau daugiau nei prieš metus, skirtas baudas yra sumokėjusi, anksčiau neteista, neigiamai ją charakterizuojančių duomenų byloje iš esmės nėra, duomenų apie gydymą psichiatrijos ligoninėje ar priklausomybės ligų centre nesurinkta. Visos šios aplinkybės, kurias R. Ž. akcentuoja ir apeliaciniame skunde, leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, kad R. Ž. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atleisti R. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą artimam minimaliam – 1 metų 6 mėnesių – terminui be užstato.
10. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. Ž. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pakankamas pagrindas jos atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnyje reglamentuoto konfiskavimo instituto. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, pagal kurią kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, Nr. 2K-114-1073/2018 ir kt.). Teismo diskrecija dėl vertinamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo reiškia, kad toks sprendimas priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad situacija, kai stipriai apgirtęs asmuo vairuoja transporto priemonę, rodo didelį vairuotojo neatsakingumą, todėl sprendžiant dėl automobilio konfiskavimo tikslingumo ir proporcingumo net ir tuo atveju, kai toks asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, minėta aplinkybė neturi būti sumenkinama.
11. Vertindama paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad R. Ž. buvo nustatytas 1,89 promilių neblaivumas. Nors toks nustatytas girtumas atitinka vidutinį girtumo laipsnį, vis tik pakankamai ženkliai viršija baudžiamosios atsakomybės taikymui būtiną apsvaigimo nuo alkoholio ribą (1,51 promilės). Be to, iš R. Ž. parodymų matyti, kad ji iš vakaro, taip pat įvykio dieną vartojo pakankamai didelį kiekį alkoholio. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo M. V. parodymų matyti, kad R. Ž. buvo akivaizdžiai neblaivi (nuo jos sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo ne visai koordinuoti, ji jam į jo klausimą tiksliai nieko neatsakė), automobilių aikštelėje kliudė kitą automobilį, to dėl savo neblaivumo net nesuvokė, ėjo į parduotuvę. Antrojo patikrinimo metu R. Ž. buvo nustatytas netgi žymiai didesnis, artimas sunkiam girtumo laipsniui – 2,43 promilių neblaivumas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad R. Ž. automobilį vairavo būdama pakankamai stipriai apgirtusi. Be to, R. Ž. automobilį, būdama neblaivi, vairavo mieste, dienos metu, tačiau žiemą, kai sudėtingos oro sąlygos ir tokiu metu (apie 16 val.), kai yra jau pakankamai tamsu, be to, 2022 m. gruodžio 31 d. (Naujųjų metų išvakarės), kai tiek automobilių, tiek pėsčiųjų eismas ypač intensyvus ir atvažiavusi į parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelę sukėlė eismo įvykį – kliudė kitą automobilį bei pasitraukė iš eismo įvykio vietos, už tai jai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Taigi, tokiais veiksmais ji neabejotinai kėlė pavojų eismo saugumui bei žmonių sveikatai ir gyvybei. Nors eismo įvykio metu dėl R. Ž. neteisėtų veiksmų rimtesnių padarinių nekilo, visgi, tam tikra žala buvo padaryta – ji atsitrenkė į kitą automobilį, kuris stovėjo parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje, ir jį apgadino.
12. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo proporcingumo, būtina įvertinti ir kitas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. Ž. paaiškino, kad 2022 m. gruodžio 31 d. ji atsikėlė ryte apie 11 val., dieną prieš tai turėjo svečių, vakarieniavo, gurkšnojo šampaną, nuėjo miegoti apie 24 val., atsikėlus jai buvo šventinė nuotaika, ruošėsi vakarui ir išgėrė dar gal tris taures šampano, namuose neturėjo maisto, reikėjo pasiruošti vakarienei, ji gyvena viena, todėl nusprendė nuvažiuoti į parduotuvę. Kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, iš tokių R. Ž. parodymų matyti, kad ji, žinodama, jog iš vakaro (2022 m. gruodžio 30 d.) buvo vartojusi pakankamai didelį alkoholio kiekį, žinodama, kad gyvena viena ir jai teks vykti apsipirkti, nes 2022 m. gruodžio 31 d. vakare laukė svečių, vis tiek vartojo alkoholį ir 2022 m. gruodžio 31 d. bei pavartojusi alkoholio pasirinko vairuoti automobilį. R. Ž., žinodama, kad yra neblaivi (yra neseniai pavartojusi alkoholio), be jokios abejonės, turėdama galimybę pasirinkti alternatyvų keliavimo, taip pat ir maisto įsigijimo būdą, iš esmės be jokios rimtos priežasties, galinčios turėti įtakos taikytinos atsakomybės griežtumui, padarė vieną šiurkščiausių KET pažeidimų, taip demonstruodama abejingumą galimų neigiamų pasekmių jai ir (ar) aplinkiniams atžvilgiu. Vairuodama transporto priemonę būdama neblaivi R. Ž. kėlė realų pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams. Tik liudytojo M. V. pranešimo dėka buvo užkirstas kelias tolimesniam pavojingam vairavimui ir galimoms sunkioms ar net nepataisomoms pasekmėms.
13. Be to, šiuo atveju negalima neįvertinti ir R. Ž. elgesio iš karto po eismo įvykio ir jos bandymo išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš 2023 m. sausio 3 d. kitų objektų (Body kamerų vaizdo įrašų) apžiūros protokolo bei 2022 m. gruodžio 31 d. policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, iš pradžių atvykusiems policijos pareigūnams R. Ž. nurodė, kad ji apskritai nevairavo, jokio automobilio nekliudė, alkoholio nevartojo, iš pradžių atsisakė pūsti į alkotesterį, teigė, kad alkoholį vartojo vakar ir pan., ir tik vėliau prisipažino vartojusi ir įvykio dieną bei vairavusi automobilį neblaivi. Taip pat, kaip jau minėta, antrojo patikrinimo metu R. Ž. buvo nustatytas žymiai didesnis girtumas – 2,43 promilės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ši aplinkybė akivaizdžiai rodo, jog R. Ž., nurodydama alkoholio vartojimo kiekį ir laiką, nebuvo visiškai nuoširdi, nes pirmoje dienos pusėje (apie 11 val.) išgėrus tik tris taures šampano, jau gerokai po pietų – po 16 val. neblaivumo laipsnis taip drastiškai nuo pirmojo neblaivumo patikrinimo nepakistų.
14. Vairavimas esant neblaiviam – yra pavojinga veika, kelianti grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją, o ne administracinę, atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės rodo, kad transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, ji neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams bei dera su kita R. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, kurios taikymo terminas (1 metai 6 mėnesiai) nustatytas artimas minimaliam laikotarpiui (BK 68 straipsnio 2 dalis).
15. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurias nustačius būtų galima vienareikšmiškai teigti, jog R. Ž. priklausančio automobilio BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė, skirtina už padarytą teisės pažeidimą. Apeliaciniame skunde akcentuojamos R. Ž. teigiamai apibūdinančios aplinkybės (pavyzdinga darbuotoja, drausminga vairuotoja, buvo kraujo donorė ir kt.) nėra laikomos išimtinėmis. Apeliantė skunde taip pat akcentuoja, kad automobilio ar jo vertės konfiskavimas nepagrįstai apsunkintų jos finansinę padėtį, nes ji turi didelių skolinių įsipareigojimų (57 000 Eur būsto ir 7 000 Eur vartojimo paskolas), o automobilio vertė yra net 7 864 Eur, tačiau vien tai, kad dėl R. Ž. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ji gali patirti nepatogumų ir suvaržymų, nesant kitų esminių aplinkybių, nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų. Tai, kad paskyrus automobilio BUICK ENCORE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą nukentės R. Ž. turtiniai interesai, vertintina tik kaip pačios R. Ž. neatsakingo bei nusikalstamo elgesio pasekmė. LAT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad kaltinamojo asmenybė, jo ar šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio taikymą (LAT nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Be to, įvertintina ir tai, kad R. Ž. yra darbingo amžiaus, šiuo metu yra dirbanti (dirba projektų vadove), kaip pati nurodė apklausiama pirmosios instancijos teisme, darbo metu turinti galimybę naudotis tarnybiniu transportu, todėl ji gali prisiimti atsakomybę už savo padarytus neteisėtus veiksmus ir toliau vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus, taip pat, esant poreikiui įsigyti kitą automobilį, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemone jos galimybės dirbti (net ir neturint nuosavos transporto priemonės) ir mokėti paskolą nėra išskirtinai, ypatingai apribotos. Baudžiamojoje byloje taip pat nenustatyta, kad R. Ž. turėtų išskirtinių poreikių, kuriuos būtų įmanoma patenkinti tik turint konfiskuotiną transporto priemonę. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad konfiskavus automobilį, kurio vertė, be kita ko, nėra neįprastai didelė (7 864 Eur), pavojingą nusikalstamą veiką padariusi ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleista R. Ž., kuriai tuo pagrindu jokia bausmė nėra skiriama, patirs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui aiškiai neproporcingus finansinius nuostolius.
16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai, paskyręs R. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų ir proporcingumo principo nepažeidė. Todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir neskirti R. Ž. automobilio konfiskavimo, o išieškoti iš apeliantės dalį transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos ar skirti kitą apeliaciniame skunde nurodomą baudžiamojo poveikio priemonę, remiantis R. Ž. apeliacinio skundo argumentais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.