Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. spalio 12 d., 12.30 val., iki 2022 m. spalio 14 d., 09.32 val. (2 dienos), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. B. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

S. B. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, buvo nuteista S. G., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. pripažinta kalta dėl to, kad ji, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, o būtent: ji, Vilniuje, ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 12 d., 11.20 val., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdama tikslą parduoti brangiau ir taip pasipelnyti, už 100 Eur neteisėtai įgijo 0,00050 g narkotinės medžiagos – karfentanilio ir 0,00642 g narkotinės medžiagos metadono, kurias neteisėtai laikė pas save bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. spalio 12 d., 11.20 val., kai šias narkotines medžiagas už 120 Eur pardavė S. G.. Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji S. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir sumažinti laisvės atėmimo bausmės terminą iki 3 (trejų) metų; šią bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti trečdaliu ir skirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems metams).

2.1. Nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kaip neigiamai ją apibūdinančią aplinkybę pripažino tai, kad ji nedirba, nedaro tinkamų išvadų, tačiau apeliantė nurodo esanti užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, o nedirba dėl to, kad dėl blogos sveikatos tarnyba negali jai pasiūlyti atitinkamo darbo. Nuteistoji pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į jos socialinę padėtį. Pagal tautybę ji yra romė, nors nuosprendyje pažymima, kad ji baigė 6 klases, tačiau apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad ji nemoka nei rašyti, nei skaityti, dėl ko jai buvo sunku įsidarbinti. Tokia socialinė padėtis, lėšų pragyvenimui ir gydymui trūkumas iš dalies pastūmėjo ją daryti nusikalstamą veiką.

2.2. Taip pat akcentuojama, jog dėl sunkios ligos, stuburo stenozės, apeliantė, net ir po jai skirto stacionaraus gydymo, nuolat jaučia skausmus, jos judėjimas ir apsitarnavimas yra apsunkintas, teigiama, kad įkalinimo įstaigos ligoninė jai negalės suteikti tinkamos medicininės pagalbos. Apeliantė taip pat pažymi, kad narkotinėmis medžiagomis neteisėtai disponavo itin trumpą laiką, visą turimą narkotinių medžiagų kiekį per vieną pardavė S. G., tuo metu policijos pareigūnai kontroliavo jos veiksmus ir užkardino narkotinių medžiagų vartojimą bei neigiamas pasekmes sveikatai. Nuteistosios teigimu, tai nebuvo sistemingas narkotinių medžiagų platinimas ir jos veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad ją reikėtų nubausti ilgalaike laisvės atėmimo bausme, kuri vargu, ar pasieks bausmės tikslus, o tik turės didesnes neigiamas pasekmes tiek nuteistajai ir jos sveikatos būklei, tiek ir jos šeimai.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Posėdžio metu nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniu skundu nuteistoji S. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik dalyje dėl jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. prašo sumažinti jai paskirtos bausmės trukmę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistosios gynėjas be skunde suformuluoto nuteistosios reikalavimo prašė bausmę švelninti ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, t y. skirti kitą, nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį, arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau siekiant išsamiai patikrinti, ar nuteistajai paskirta teisinga bausmė, pasisakytina ir dėl gynėjo iškelto klausimo nagrinėjamu atveju bausmę švelninti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino S. B. kalta padarius vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę bei nustatydamas jos dydį, švelnesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis, atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas vienas baigtas, tyčinis, sunkus nusikaltimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Nustatyta viena nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta, kad veiką padarė recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistosios asmenybę – anksčiau teista keturis kartus už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nedirbanti, bausta administracine tvarka. Iš tokių nuosprendyje išdėstytų motyvų galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienos jų nesureikšmino, aplinkybių, pagrindžiančių, pagrindą švelninti paskirtą bausmę, nenustatyta.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nei apeliaciniame skunde lakoniškai nurodytiems, nei teismo posėdyje nuteistosios gynėjo akcentuotiems argumentams, kad S. B. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė ar nesiekianti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Pažymėtina, kad praeityje S. B. buvo priimti net 4 apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje (3 t., b. l. 67-75). Dviem nuosprendžiais ji buvo pripažinta kalta iš viso dėl keturių nusikalstamų veikų, kitais dviem – dėl dviejų veikų padarymo. Taigi praeityje nuteistoji iš viso padarė šešias nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad pirmąjį kartą jai buvo skirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, vėlesniais atvejais skirtos laisvės atėmimo bausmės, nesiekiančios sankcijoje numatyto vidurkio. Be kita ko, ir pati S. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino anksčiau besivertusi narkotinių medžiagų prekyba (4 t., b. l. 5-12). Taigi tokios aplinkybės akivaizdžiai paneigia nuteistosios teiginius apie padarytos nusikalstamos veikos atsitiktinumą. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumą, pabrėžtina, kad nusikaltimas baigtas, padarytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant neteisėtai pasipelnyti. Padarydama BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, S. B. pardavė S. G. iš viso 28 lankstinukus, kuriuose buvo 0,00050 g narkotinės medžiagos – karfentanilio ir 0,00642 g narkotinės medžiagos – metadono. Toks parduotos narkotinės medžiagos – karfentanilio kiekis yra artimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytam dideliam karfentanilio kiekiui. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės apie tai, kad S. G. nespėjo suvartoti narkotinių medžiagų, ar tai, kad niekam nebuvo padaryta žala, neleidžia nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinti kaip mažiau pavojingos. Pabrėžtina, jog narkotinių medžiagų paėmimas niekaip nebuvo susijęs su pačios S. B. veiksmais, o parduotos narkotinės medžiagos buvo paimtos būtent dėl sėkmingo teisėsaugos pareigūnų darbo. Taigi tokių aplinkybių visuma niekaip neleidžia pripažinti, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo mažesnis nei rūšinis tokių nusikaltimų pavojingumas.

9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašymą skirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę nuteistoji grindžia savo socialine padėtimi, sveikatos būkle, į ką prašoma atsižvelgti švelninant bausmę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino šias aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl sveikatos būklė ir socialinė padėtis nenusveria kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmę. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai iš medicinos įstaigos (4 t., b. l. 3-4), tiek ir papildomai kartu su apeliaciniu skundu ir vėliau apeliacinės instancijos teismui teikti medicininiai dokumentai (4 t., b. l. 67, 100-101) patvirtina, kad S. B. yra nustatyti sveikatos sutrikimai, dokumentuose nurodomos konkrečios diagnozės, aprašyti atlikti įvairūs tyrimai. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistosios sveikatos sutrikimai nėra naujai atsiradę, gynėjo akcentuotos aplinkybės dėl nuteistosios apsunkinto judėjimo atsispindi medicininiuose dokumentuose, tiek stuburo stenozė, tiek lėtinė radikulopatija nuteistajai diagnozuoti, anaiptol, ne paskutiniu metu. Iš medicininių dokumentų matyti, kad dar iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistajai buvo atliekami radiologiniai tyrimai, nustatyti juosmeninės ir kryžmeninės stuburo dalių pakitimai, diagnozuoti atitinkami sveikatos sutrikimai. Taigi nuteistoji tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir dar anksčiau (dalis tyrimų daryti 2022 m. gegužės mėn.) skundėsi sveikatos būkle, kreipėsi dėl jos į medicinos įstaigos, vis dėl to sveikatos būklė niekaip nesustabdė apeliantės ir nesukliudė jai padaryti nusikalstamą veiką. Nors gynėjas nurodė, kad nuteistajai yra paskirta operacija (tuo pačiu gynėjas aiškino esą jo ginamoji operacijos atsisako, bijo operuotis dėl savo sveikatos būklės ir pan.), tačiau paties gynėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose tokia aplinkybė neatsispindi. Pastebėtina, kad advokato pateiktame epikrizės išraše nurodyta, kad S. B. iš VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 1-ojo vidaus ligų skyriaus išvyko savavališkai, jos būklė išrašymo metu apibūdinta kaip pagerėjusi, jai rekomenduota toliau vartoti atitinkamus medikamentus, naudoti inhaliatorius. Iš aptartų duomenų seka, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų negalima daryti išvados, kad nuteistoji dėl savo būklės negalėtų atlikti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, esant poreikiui nuteistajai sveikatos priežiūros paslaugos galės būti suteiktos ne tik laisvės atėmimo vietų įstaigose, bet ir valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama ir, esant sveikatos pasikeitimams, bausmės atlikimo įstaigos administracija gali kreiptis į teismą dėl tokio asmens atleidimo nuo bausmės dėl ligos, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).

10. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti nuteistosios argumentams, kad nusikalstamą elgesį iš esmės nulėmė nuteistosios socialinė padėtis, negalėjimas dirbti dėl sveikatos būklės. Viena vertus, kaip matyti iš minėtų dokumentų, abejotina, kad nuteistoji dėl sveikatos būklės negali dirbti apskritai jokio darbo. Kita vertus, bylos duomenys atskleidžia, kad nuteistoji praeityje niekada ir nėra dirbusi jokio teisėto darbo (3 t., b. l. 77). Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės ar sveikatos būklė, o nuteistosios iš anksčiau susiformavęs antivisuomeninis, ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi bei tikslas užsidirbti nusikalstamu būdu.

11. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis, kuris buvo sumažintas vienu trečdaliu, nagrinėjamu atveju yra proporcingas tiek nuteistosios asmenybei, tiek jos padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuotas, neprieštarauja proporcingumo principui, užtikrina pusiausvyrą tarp tikslo nubausti kaltininką ir kitų bausmės paskirčių. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokio teisinio pagrindo dar labiau švelninti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Akivaizdu, kad bausmės švelninimas negalimas ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi, atsižvelgiant į šioje nutartyje, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, nenustatytos aplinkybės, leidžiančios nagrinėjamoje byloje daryti išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Be kita ko, pažymėtina, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu taikant BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą apskritai yra negalimas. Minėtu klausimu nuosekliai susiformavusioje teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad BK 75 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta teismo diskrecinė teisė visiškai arba iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą pirmiausia siejama su formaliais pagrindais (nusikalstamo sveikos kategorija ir paskirtos bausmės dydžiu), sudarančiais pagrindą svarstyti atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su sankcijoje nenumatytos bausmės rūšies arba bausmės trukmės (dydžio) parinkimu ir paskyrimu nuteistajam, bet ne su bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų švelninimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-579/2023).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.