- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-16
- Bylos Nr.
- e2A-657-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01209-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,East Panda“
- Atsakovas
- L. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,East Panda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,East Panda“ ieškinį atsakovei L. K. dėl negautų nuomos pajamų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „East Panda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės L. K. 61 200 Eur negautas nuomos pajamas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 5 d. ieškovė UAB „East Panda“ ir atsakovė L. K. sudarė patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė, o ieškovė nupirko negyvenamąsias patalpas – kokteilių barą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kavinę–barą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Pirmame aukšte esančios negyvenamosios patalpos – kokteilių baras, sutarties sudarymo metu buvo išnuomotos tretiesiems asmenims, kurie jose jau vykdė veiklą, o kitos (rūsio) patalpos buvo laisvos.
3. Ieškovė ir UAB „Vizara“ 2016 m. gegužės 20 d. sudarė laisvų rūsio patalpų nuomos sutartį, kuria šios patalpos UAB „Vizara“ buvo išnuomotos 5 metų laikotarpiui, o nuomininkė už patalpų nuomą įsipareigojo ieškovei mokėti po 2 000 Eur per mėnesį. Nuomininkė UAB „Vizara“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutraukė su ieškove sudarytą nuomos sutartį, savo sprendimą motyvuodama tuo, kad patalpos neturi oficialaus atskiro įėjimo, todėl jų negalima eksploatuoti.
4. Tokie parduotų patalpų trūkumai išaiškėjo tik po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį L. K. pateikė notarui suklastotą rūsio planą, kuriame buvo tariamai įteisintas įėjimas į rūsį. Be to, atsakovė iki sandorio sudarymo siuntė ieškovei patalpų planus, kuriuose aiškiai buvo pavaizduotas atskiras įėjimas į rūsio patalpas iš gatvės.
5. Todėl ieškovei nekilo jokių abejonių dėl įėjimo į rūsį teisėtumo. Tik vėliau paaiškėjo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-869-827/2011 buvo patenkinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – VTPSI) ieškinio reikalavimai, pagal kuriuos atsakovė buvo įpareigota per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui ginčo pastate. Atsakovė L. K., neįvykdžiusi minėto teismo sprendimo ir neatskleisdama tokio fakto, patalpas pardavė ieškovei UAB „East Panda“. Todėl atsakovė, netinkamai įvykdžiusi savo sutartines prievoles, privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė 2008 – 2009 m. įrengė atskirą įėjimą į jai priklausiusias rūsio patalpas iš (duomenys neskelbtini) pusės. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011, kuriuo nustatė atsakovei 6 mėn. terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu atliktiems darbams arba savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį (duomenys neskelbtini).
8. Teismas sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kokius dokumentus atsakovė perdavė ieškovei iki 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sudarymo, ar ieškovė buvo informuota apie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo priėmimą.
9. Kita vertus, vien faktas, kad laiptai į rūsį, durys ir kiti smulkesni statybos darbai buvo atlikti savavališkos statybos metu ir dėl jų įteisinimo vyko teisminiai ginčai, niekaip netrukdė ieškovei minėtomis rūsio patalpomis naudotis bei jas nuomoti tretiesiems asmenims.
10. Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, kad rūsio patalpomis ir atskiru įėjimu į jas restorano (duomenys neskelbtini) veiklai vykdyti aktyviai buvo naudojamasi ne vėliau nei nuo 2018 m., nors savavališkos statybos darbai teisės aktų nustatyta tvarka buvo įteisinti tik 2020 m. Tokia aplinkybė leido teismui padaryti išvadą, kad tarp ieškovės veiksmų – patalpų su trūkumais (neįteisintu įėjimu) pardavimo ir ieškovės negautų pajamų nėra jokio priežastinio ryšio, nes toks pažeidimas netrukdė ginčo patalpų naudoti ir / ar nuomoti kavinės ar kitai veiklai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB „East Panda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1 Ieškovė iš atsakovės nusipirko negyvenamąsias patalpas, kurios turėjo konkrečią paskirtį – kokteilių baro veiklos vykdymas, su tikslu šias patalpas nuomoti pagal paskirtį. Tačiau ieškovės nuomininkė UAB ,,Vizara“ dėl atsakovės atliktos savavališkos statybos ir tokios statybos neįteisinimo ir / ar padarinių nepašalinimo negalėjo teisėtai vykdyti šios veiklos, t. y. licencijuotos mažmeninės prekybos alkoholiu.
11.2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 618 „Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ 20.7 punktas numato, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišduodamos licencijų prašytojams, norintiems prekiauti alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos vietose, kurios nėra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių pardavimo organizavimu ar jų sandėliavimu. Taigi akivaizdu, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais be galimybės teisėtai naudotis patalpomis, t. y. teisėtai turėti atskirą įėjimą, yra draudžiama.
11.3 Savavališka statyba galimai, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, netrukdė pačiai ieškovei naudotis laiptais ir įėjimu į rūsio patalpas, tačiau šie neteisėti atsakovės veiksmai lėmė ieškovės ir UAB ,,Vizara“ 2016 m. gegužės 20 d. sudarytos patalpų nuomos sutarties išankstinį nutraukimą ir atitinkamus ieškovės nuostolius negautų pajamų formą.
11.4 Atsakovė, sudarydama su ieškove pirkimo–pardavimo sutartį, nenurodė parduodamų patalpų trūkumų, o tik pateikė bendrą garantiją, t. y. sutartyje garantavo, kad nėra jokių jai žinomų paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti pagal šioje sutartyje nurodytas paskirtis arba jų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėja, apie tuos trūkumus žinodama, arba nebūtų daiktų visai pirkusi, arba nebūtų už juos tiek mokėjusi.
11.5 Atsakovė pirkimo–pardavimo sutartyje garantavo, kad patalpos yra tinkamos naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį, neturi paslėptų trūkumų. Todėl ieškovė, įsigydama šias patalpas, tikėjosi, kad jos yra tinkamos eksploatuoti ir jas bus galima nuomoti asmenims, vykdantiems komercinę kavinės–baro veiklą. Būtent dėl atsakovės nuslėpto trūkumo, t. y. neįteisintų laiptų ir įėjimo į patalpas, jas buvo atsisakyta iš ieškovės nuomoti, dėl to buvo pažeisti ieškovės interesai ir paneigti jos lūkesčiai gauti pelną iš tokių patalpų nuomos.
11.6 Atsakovė pažeidė ir pirkimo–pardavimo sutarties 9.1 punktą, kuriuo patvirtino, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamus daiktus. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2A-869-827/2011 buvo patenkinęs ieškovės VTPSI ieškinio dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimų reikalavimus, kurie nebuvo atsakovės laiku įvykdyti.
11.7 Ieškovės 2016 m. gegužės 20 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis patvirtina, kad nuomos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Nuomos terminas ir nuomos mokesčio dydis sudarė pagrindą ieškovei pagrįstai, esant normaliai nuomos veiklai, tikėtis tokių pajamų.
Atsiliepimas
12. Atsakovė L. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1 Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė naują nuomos sutarties nutraukimo motyvą, t. y. aplinkybę, kad nuomininkė UAB „Vizara“ patalpomis negalėjo naudotis dėl teisės aktuose nustatytų ribojimų vykdyti licencijuotą mažmeninę prekybą alkoholiu. Ieškovė neįvardijo aplinkybių, dėl kokių priežasčių šie argumentai nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, taip pat nepateikė įrodymų, kad UAB „Vizara“ vykdė mažmeninę prekybą alkoholiu ir jai buvo atsisakyta išduoti tokios veiklos vykdymui reikalingą licenciją.
12.2 Į bylą atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Vizara“ deklaruoja ir vykdo statybų veiklą. Todėl apeliantės naujai nurodomas argumentas dėl negalėjimo naudotis ginčo rūsio patalpomis, nuomininkei neturint teisės vykdyti licencijuotos mažmeninės prekybos alkoholiu, laikytinas išgalvotu.
12.3 Atsakovės įrengti laiptai ir įėjimas į rūsio patalpas buvo skirti tam, kad šios patalpos būtų izoliuotos nuo pirmojo aukšto patalpų. Apeliaciniame skunde yra bandoma suklaidinti teismą, sąmoningai sumaišant pirmojo aukšto ir rūsio patalpų paskirtį. Pačios ieškovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pirmojo aukšto patalpų paskirtis buvo kokteilių baras, o rūsio patalpų – kavinė–baras. Taigi, rūsio patalpų naudojimas pagal paskirtį apeliaciniame skunde nepagrįstai siejamas vien tik su alkoholio prekyba – rūsio patalpose galėjo būti teikiamos platesnės apimties maitinimo paslaugos.
12.4 Rūsio patalpose nuo 2018 m. iki šiol veikia restoranas (duomenys neskelbtini). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad rūsio patalpos dar iki statybos leidimo gavimo buvo nuomojamos ir jose buvo vykdoma restorano veikla. Akivaizdu, kad šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentai, jog, neįteisinus atskiro įėjimo, nebuvo galimybės naudotis ginčo patalpomis. Be to, ieškovė, pareikšdama reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo net už 33 mėnesius ir tokį negautų pajamų laikotarpį skaičiuodama iki statybos leidimo gavimo (2020 m. birželio mėn.), kai rūsio patalpos tretiesiems asmenims yra nuomojamos nuo 2018 m., elgiasi nesąžiningai.
12.5 Ieškovės atstovas A. V. ne kartą apžiūrėjo turtą dar iki pirkimo–pardavimo sandorio dėl jo sudarymo. Susitikimų metu ieškovės atstovas buvo informuotas apie tai, kad įėjimas į rūsio patalpas nėra įteisintas ir kad yra tvarkoma projektinė dokumentacija statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Ieškovės atstovas buvo ne tik informuotas, bet ir supažindintas su parengta projektine dokumentacija bei teismų procesiniais sprendimais dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
12.6 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo protokolas patvirtina, kad net neperdavus ginčo patalpų nuomininkei UAB „Vizara“ ši nutraukė jų nuomos sutartį. Akivaizdu, kad nepradėjusi eksploatuoti patalpų UAB „Vizara“ neturėjo net galimybės tinkamai įvertinti, ar atskiras įėjimas į rūsio patalpas yra tinkamas. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės atsiliepime į ieškinį iškeltas abejones dėl 2016 m. gegužės 20 d. patalpų nuomos sutarties tikrumo, juolab tokia sutartis nebuvo ir įregistruota.
12.7 Ieškovė nepateikė duomenų, kad po nuomos sutarties nutraukimo ji dėjo pastangas šias patalpas išnuomoti kitiems asmenims. Ieškovei laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nebuvo apribota galimybė reklamuoti rūsio patalpas, jas siūlant nuomoti kitiems potencialiems nuomininkams. Be to, ieškovės nurodoma vieno mėnesio nuomos kaina neatitinka ir realios rinkos nuomos kainos, kuri yra beveik dvigubai mažesnė.
12.8 Ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, tačiau iš esmės paties sprendimo turinio ir išvadų neginčija, vien nurodžiusi naują argumentą dėl licencijuotos alkoholio prekybos, kuris net nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė pareiškė akivaizdžiai nesąžiningą ir nepagrįstą ieškinį, kurio pagrindu bandoma nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, o pateiktu apeliaciniu skundu yra bandoma vilkinti ir civilinį procesą. Todėl ieškovei už tokį piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis turi būtu skiriama bauda.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų
13. Byloje keliamas atsakovės, kaip pardavėjos, sutartinės civilinės atsakomybės klausimas. Apeliantė įrodinėja, kad atsakovė yra pažeidusi savo prievoles pagal 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. pardavusi nekilnojamąjį turtą – kavinę–barą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio kokybė neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Apeliantės teigimu, atsakovė sutarties sudarymo metu nuo jos nuslėpė aplinkybę, kad ginčo objekte yra fiksuotas nelegalios statybos faktas, dėl kurio vėlesnio paaiškėjimo apeliantė patyrė nuostolius, pasireiškiančius negautų nekilnojamojo turto nuomos pajamų forma.
14. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 3 dalis).
15. Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).
16. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Skolininko kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021).
17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp apeliantės įrodinėtų neteisėtų atsakovės veiksmų ir jos įvardytų nuostolių, apeliantės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritarti ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, net ir nenustatinėdamas bei atskirai neaptardamas visų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, tarp šalių byloje kilusį ginčą iš esmės išsprendė teisingai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 328 straipsnis).
Dėl neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio
18. CK 6.333 straipsnis įtvirtina pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliamus reikalavimus. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Teismui sprendžiant ginčą ir taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017).
20. Nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Todėl žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016).
21. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).
22. Byloje nėra ginčo, kad 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė nebuvo pašalinusi nelegalios statybos padarinių. Atsakovė 2008 – 2009 m., neturėdama statybą leidžiančio dokumento, iš (duomenys neskelbtini) pusės įrengė atskirą įėjimą į jai tuo metu priklausančią, o šiuo metu apeliantei parduotą rūsio patalpose esančią kavinę–barą. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybinės priežiūros departamento specialistai 2009 m. kovo 12 d. atsakovei buvo surašę aktą dėl savavališkos statybos. Atsakovei 2009 m. kovo 19 d. buvo įteiktas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento reikalavimas, kuriame iš atsakovės pareikalauta iki 2009 m. liepos 16 d. savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius.
23. Atsakovei nurodytų reikalavimų nevykdant, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs VTPSI ieškinį, 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 nustatė atsakovei 6 mėn. terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu atliktiems darbams arba savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – demontuoti laiptus į rūsio patalpose esančią kavinę–barą bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad, šalims pasirašant 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo įvykdžiusi dar nebuvo.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nuostatų, kuriose būtų tiesiogiai ar netiesiogiai aptartos su parduodamu daiktu susijęs nelegalios statybos faktas. Pirkimo–pardavimo sutarties 10.1 punkte nurodyta, kad pardavėja (atsakovė) garantuoja pirkėjai (apeliantei), kad nėra jokių jai žinomų paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti pagal sutartyje nurodytas paskirtis arba jų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėja, apie tuos trūkumus žinodama, arba nebūtų daiktų visai pirkusi, arba nebūtų už juos tiek mokėjusi. Sutarties 10.2 punkte pirkėjos atstovas patvirtino, kad prieš sudarant sutartį pirkėja apžiūrėjo daiktus ir objektyviai įvertino daiktų būklę, kokybę, naudojimo sąlygas bei kitas jų savybes, nepastebėjo jokių daiktų trūkumų ir kad pirkėja neturi jokių pretenzijų pardavėjai dėl daiktų būklės, kokybės, naudojimo sąlygų bei kitų jų savybių.
25. Taigi, ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje buvo pateiktos tik bendro pobūdžio apeliantės ir atsakovės garantijos dėl pirkto (parduoto) nekilnojamojo daikto – kavinės–baro kokybės, paslėptų trūkumų nebuvimo bei pretenzijų dėl daikto būklės neturėjimo. Tokiu atveju, siekiant tinkamai išspręsti byloje kilusi ginčą, vertintini kiti byloje esantys duomenys, kuriais būtų galima nustatyti pirkėjos (apeliantės) (ne)žinojimą ar (ne)turėjimą žinoti apie įsigyto nekilnojamojo daikto trūkumus bei pardavėjos (atsakovės) elgesį, šių trūkumų (ne)atskleidžiant.
26. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatyme įtvirtintų pirkėjo ir pardavėjo pareigų pobūdis lemia, kad pirkėjas turi įrodyti ne tik aplinkybę, jog parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, bet ir faktą, kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tuo tarpu aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios šalina ar mažina pardavėjo atsakomybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).
27. Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent apeliantė, būdama nekilnojamojo daikto pirkėja, turėjo įrodyti aplinkybę, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu jai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti žinomos aplinkybės dėl neteisėtos statybos egzistavimo. Tokio pobūdžio aplinkybes apeliantė įrodinėjo nuoroda į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1051-806/2018 ir ginčo šalių susirašinėjimu elektroniniu paštu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šių apeliantės pateiktų duomenų aiškiai nepakanka tokioms esminėms aplinkybėms, kaip apeliantės nežinojimas ir negalėjimas žinoti apie atsakovės įrengtą, bet dar neįteisintą atskirą įėjimą į ginčo patalpas, konstatuoti.
28. Apeliantė teiginį, kad apie patalpų trūkumus sužinojo tik kitą dieną po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kai apie tai jai pranešė pirmojo aukšto nuomininkai, grindžia išimtinai Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1051-806/2018 apeliantės vadovo A. V. duotais parodymais. Visų pirma, apeliantės vadovo duoti parodymai, nepatvirtinami kuriais nors kitais byloje esančiais įrodymais, neatitinka įrodymų patikimumo reikalavimo, kadangi jie buvo duoti egzistuojant asmeniam konfliktui tarp apeliantės (jos vadovo) ir atsakovės bei jos dukters H. K., kurią būtent A. V. iniciatyva buvo siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antra, Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1051-806/2018 buvo priimtas 2018 m. gruodžio 5 d. išteisinamasis nuosprendis, todėl A. V., kaip nukentėjusiojo, duoti parodymai, kuriais, be kita ko, buvo grindžiama H. K. kaltė dėl nusikalstamų veikų – sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, padarymo, baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti nebuvo. Trečia, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2255-910/2020 buvo konstatuota, kad būtent apeliantės (jos vadovo) iniciatyva į 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įtrauktos apsimestinės sąlygos dėl kainos ir jos sumokėjimo tvarkos, kuriomis būtent apeliantė nesąžiningai siekė išvengti visiško atsiskaitymo už nupirktą nekilnojamąjį turtą, o baudžiamojoje byloje įrodinėti H. K. tariamai nusikalstami veiksmai buvo skirti sudaryti prielaidas tokių apsimestinių pirkimo–pardavimo sąlygų įgyvendinimui.
29. Pasisakant dėl apeliantės į nagrinėjamą bylą pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais, pažymėtina, kad apeliantė 2016 m. gegužės 10 d. laiške atsakovės tik pasiteiravo dėl vykstančio teisminio proceso, susijusio su įėjimu į ginčo patalpas įteisinimu, tačiau iš laiško turinio negalima spręsti, kad nelegalios statybos faktas apeliantei nebuvo žinomas. Be to, atsakovės atsakymuose į apeliantės paklausimus taip pat buvo dėstomos tik aplinkybės, kaip gali būti įteisinama nelegali statyba, tačiau nei viename iš atsakovės rašytų laiškų nelegalios statybos faktas apeliantei nebuvo pristatytas kaip naujas ir / ar pastarosios anksčiau nežinotas faktas. Kitaip tariant, byloje esančių elektroninių laiškų turinys patvirtina tik tai, kad šalys po ginčo sutarties pasirašymo derino pozicijas dėl nelegalios statybos įteisinimo ir kad atsakovė, kaip matyti iš šių laiškų, geranoriškai siekė padėti apeliantei šį klausimą išspręsti, nors pačios apeliantės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį dar nebuvo įvykdytos, t. y. nebuvo sumokėta visa faktiškai sutarta daiktų kaina.
30. Byloje esantys duomenys leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantės 2016 m. liepos 31 d. elektroniniu laišku atsakovei pateikta pretenzija dėl parduoto netinkamos kokybės daikto buvo pareikšta tik kaip kilusio šalių konflikto dėl apeliantės vengimo visiškai atsiskaityti su atsakove pasekmė. Kaip matyti, atsakovei negavus visos sutartos kainos ir apeliantei nereaguojant į raginimus atsiskaityti, atsakovės dukra 2016 m. rugpjūčio 25 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl priverstinės hipotekos nustatymo apeliantės turtui pagal 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį, kuria faktiškai ir buvo garantuotas visos kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimas. Tuo tarpu apeliantės vadovas atsakovės dukros H. K. atžvilgiu 2016 m. rugsėjo 6 d. inicijavo baudžiamąją bylą, pasibaigusią pirmiau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-194-898/2019 buvo paliktas nepakeistas.
31. Kiti byloje esantys duomenys taip pat leidžia pagrįstai suabejoti apeliantės pozicija, kad jai pirkimo–pardavimo sutarties metu negalėjo būti žinoma apie nelegalią statybą ir / ar jos neįteisinimą. Byloje nėra ginčo, kad derybos tarp šalių dėl atsakovei priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo vyko pakankamai ilgai, apeliantės vadovas, turėdamas akivaizdų interesą šį turtą įsigyti, ne vieną kartą buvo atvykęs faktiškai apžiūrėti perkamo nekilnojamojo turto, dėl kurio jau buvo įvykęs ir ne vienas atsakovės inicijuotas teisminis procesas, siekiant panaikinti administracinius aktus, trukdančius įteisinti nelegalios statybos darbus. Tokia aplinkybė, kaip teigė ir pati apeliantė, buvo žinoma taip pat ir buvusiems šio nekilnojamo turto nuomininkams, o tai reiškia, kad atsakovė nelegalios statybos fakto nuo trečiųjų asmenų nebuvo linkusi slėpti.
32. Visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. netinkamas sutartinių prievolių vykdymas, kuris yra būtinas jos civilinės atsakomybės taikymui. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo įrodyta ir antroji civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir apeliantės įrodinėjamos jai kilusios žalos.
33. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021).
34. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019).
35. Kaip matyti, ginčo atveju priežastinio ryšio sąlyga yra siejama su tuo, kad apeliantė dėl nelegalios statybos fakto egzistavimo negalėjo naudoti kavinės–baro patalpų tam tikslui, kuriam jos buvo perkamos – patalpas pagal jų tikslinę paskirti nuomoti tretiesiems asmenis. Tačiau šios apeliantės nurodytos aplinkybės dėl negalėjimo nuomoti ginčo patalpų buvo paneigtos atsakovės į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Kaip matyti, minėtose rūsio patalpose nuo 2018 m. iki šiol veikia restoranas (duomenys neskelbtini), o apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nei apeliaciniame skunde neneigia aplinkybių, kad patalpos jau kelerius metu yra nuomojamos trečiajam asmeniui, vykdančiam nurodyto restorano – šašlykinės veiklą, nors nelegali statyba, dėl kurios, pasak apeliantės, nebuvo galima nuomoti patalpų, buvo įteisinta tik 2020 m. birželio mėn.
36. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė ir tokius argumentus, kad jos su UAB „Vizara“ 2016 m. gegužės 20 d. sudaryta nuomos sutartis buvo nutraukta dėl to, jog ši bendrovė dėl neteisėtai įrengto atskirojo patekimo į rūsio patalpas negalėjo jose vykdyti specifinės ūkinės–komercinės veiklos – prekybos alkoholiniais gėrimais, kuri reglamentuojama imperatyviais teisės aktais.
37. Viena vertus, sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir tiriamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jomis apeliantė negali grįsti savo apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (įrodymus).
38. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde apeliantės naujai dėstomas faktines aplinkybes. Priešingai, su UAB „Vizara“ 2016 m. gegužės 20 d. sudarytos nuomos sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad perduodamų naudoti patalpų paskirtis – maitinimo. Iš atsakovės teiktų į bylą rašytinių įrodymų apie buvusią apeliantės nuomininkę UAB „Vizara“ taip pat matyti, kad šio juridinio asmens veikla yra susijusi ne su viešu maitinimu ar, juo labiau, su prekyba alkoholiniais gėrimais, o su statybomis. Apeliantė tokių aplinkybių vėlgi neginčija ir jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus savo pačios teiginius, neįrodinėja, kad UAB „Vizara“ nebuvo išduoti leidimai (licencijos) nurodytų veiklų vykdymui dėl jos nurodytos priežasties. Nesant faktinio priežastinio ryšio, kurio nebuvimas buvo pagrįstai konstatuotas ir pirmosios instancijos teismo sprendime, atitinkamai, negali egzistuoti ir todėl atskirai neaptarinėjamas teisinis priežastinis ryšys.
Dėl žalos negautų pajamų forma
39. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 249 straipsnio 1 dalis).
40. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021).
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
42. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo spręsti, kad apeliantė yra įrodžiusi ir šią trečiąją atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygą – savo nuostolius negautų pajamų forma. Vienintelis įrodymas, kuriuo apeliantė iš esmės grindžia savo negautas pajamas, yra pirmiau minėta 2016 m. gegužės 20 d. nuomos sutartis, tačiau šio įrodymo patikimumas kelią teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių.
43. Tokias abejones patvirtina tiek pirmiau šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės dėl UAB „Vizara“ vykdytos veiklos ir ginčo patalpų tikslinės paskirties akivaizdaus neatitikimo, tiek ir atsakovės argumentai, kad tokia nekilnojamojo turto nuomos sutartis, sudaryta net penkeriems metams, nebuvo registruota viešajame registre, nors tai numato imperatyvi CK 6.531 straipsnio 2 dalies norma. Be to, į bylą nebuvo pateiktas nuomojamų patalpų perdavimo–priėmimo aktas, kuris pagal nuomos sutarties sąlygas tarp nuomininkės ir nuomotojos privalomai turėjo būti sudarytas, nenurodytos aplinkybės, kokiu būdu UAB „Vizara“ sužinojo apie nelegalią statybą, šiame kontekste įvertinant ir tokį byloje nustatytą bei pripažintą faktą, kad pačiai apeliantei dar iki nuomos sutarties su UAB „Vizara sudarymo ši aplinkybė buvo / turėjo būti žinoma, taigi jai, kaip sąžiningai sutarties kontrahentei, buvo privaloma ją atskleisti savo nuomininkei dar iki sutarties su ja pasirašymo. Taigi, atsakomybė už nuomos sutarties nutraukimą tokiomis aplinkybėmis tenka pačiai apeliantei, o ne buvusiai turto savininkei atsakovei L. K.
44. Neįregistruotos nuomos sutarties, kaip įrodinėjimo priemonės, nepatikimumą taip pat patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-15447-996/2019 turinys. Šioje byloje buvo nagrinėjamas antstolio I. G. pareiškimas dėl atsakovės priverstinio įpareigojimo pašalinti nelegalios statybos padarinius ir baudos jai paskyrimo klausimas, o apeliantė joje dalyvavo suinteresuoto asmens procesiniu statusu. Pažymėtina, kad nors tuo metu jau turėjo egzistuoti su UAB „Vizara“ pasirašyta 2016 m. gegužės 20 d. nuomos sutartis, o apeliantė turėjo žinoti ir apie jos nutraukimą, atitinkamai, apie savo nuostolių atsiradimą, pateikdama teismui atsiliepimą į antstolio I. G. pareiškimą apeliantė jame nurodė, kad ji neturi duomenų, jog dėl atsakovės atliktų neteisėtų statybos darbų kam nors būtų padaryta žala bei, jos vertinimu, atsakovė yra sąžininga ir nevengianti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 įvykdymo, nes atsakovė bendradarbiauja su apeliante, siekiant kuo greičiau parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, skirtą savavališkos statybos rezultatų įteisinimui.
45. Apibendrinant darytina išvada, kad apeliantė neįrodė nė vienos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, dėl to jos ieškinys negalėjo būti patenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apeliantei skyrimo
46. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė L. K. prašo skirti apeliantei UAB „East Panda“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – už akivaizdžiai nesąžiningo ir nepagrįsto ieškinio, kurio pagrindu bandoma nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, pareikšimą, už civilinio proceso vilkinimą, teikiant apeliacinį skundą. Teigia, kad apeliantės veiksmais yra trikdoma normali civilinio proceso eiga, nepateisinamai eikvojamas teismo ir šalių laikas bei sukeliami neigiami išgyvenimai atsakovei, akivaizdžiai kenkiant teisinei sistemai ir objektyviai neatitinka sąžiningos proceso šalies elgesio standartų.
47. Baudai pagal CPK 95 straipsnį už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti turi būti nustatytas dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Visgi įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nors ir ieškinys, ir apeliacinis skundas yra atmesti, vien teismo atsisakymo patenkinti pareikštus reikalavimus nepakanka pripažinti, kad asmuo siekė kitų tikslų, nei nurodyti jo procesiniuose dokumentuose.
48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius, kad apeliantė ieškinio pareiškimu, o vėliau ir paduodama apeliacinį skundą dėl jai nepalankaus teismo sprendimo, piktybiškai siekė pakenti atsakovei ar sutrikdyti teisinės sistemos veiklą. Teisę skųsti nepalankų teismo procesinį sprendimą aukštesnės instancijos teismui turi kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo, tokią teisę turėjo ir apeliantė. Jos paduotas apeliacinis skundas iš esmės jokios reikšmės nagrinėjamos bylos proceso eigai ar trukmei neturėjo. Todėl atsakovės prašymas dėl baudos apeliantei skyrimo netenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
49. Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
50. Atsakovė L. K. patyrė 1 700 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias pagrindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei kompensuotinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „East Panda“, juridinio asmens kodas 302818038, atsakovei L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.