Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AirHelp Limited ieškinį atsakovui Finnair Oyj dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad keleivis M. E. įsigijo bilietus 2018-12-04 skrydžiui maršrutu Vilnius-Vaasa, kurį vykdė oro linijos Finnair, t. y. atsakovas. Antra šio skrydžio atkarpa Helsinkis-Vaasa (skrydžio Nr. AY 317) buvo atšaukta.

M. E. ir ieškovas AirHelp Limited 2018-12-10 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią M. E. perleido ieškovui AirHelp Limited visą nuosavybės teisę ir teisinį statusą į jo reikalavimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ir 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios susijusios su vykdytu skrydžiu Nr. AY 317.

2019-04-12 ieškovas atsakovui pateikė pretenziją dėl atšaukto skrydžio ir 250 Eur kompensacijos sumokėjimo, tačiau atsakovas pretenzijos nenagrinėjo, kadangi AirHelp neturi Vyriausybės išduotos licencijos Suomijoje.

Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad 2018-12-04 skrydis Nr. AY 317 buvo atšauktas, sutrikdyto skrydžio atstumas – 346 km, keleiviui priklausančios kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 dydis – 250 Eur.

Tarp šalių byloje kilo ginčas dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos bei taikytinos teisės.

Ieškinys pareikštas vadovaujantis Reglamentu Nr. 261/2004, kuris nereglamentuoja teismingumo klausimų, todėl teismingumas nustatomas pagal 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.

Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, nustatytą Reglamento Nr. 1215/212 4 straipsnio 1 dalyje, ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje narėje. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.

Vadovaujantis specialiąja jurisdikcijos taisykle, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Rehder, C?204/08, EU:C:2009:439, 43 ir 47 punktai). 2009 m. liepos 9 d. Sprendime Rehder (C?204/08, EU:C:2009:439) suformuluota sąvoka „prievolės vykdymo vieta“, nors ir susijusi su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, taip pat galioja mutatis mutandis tokiais atvejais, kai, viena vertus, užsakytas jungiamasis skrydis apima du skrydžius ir, kita vertus, atitinkamą skrydį vykdantis oro vežėjas nėra tiesiogiai sudaręs sutarties su atitinkamais keleiviais (ESTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-274/16, C-447/16, C-448/16). Jungiamąjį skrydį sudarantys du ar daugiau skrydžių, kiek tai susiję su keleivių teise į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, vertinami kaip viena visuma (ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-T. F., C?11/11, 17, 18 punktai; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje C. W. prieš Royal Air Maroc SA, C?537/17, 18–19 punktai), o tai reiškia, kad Reglamento Nr. 261/2004 taikymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pirmąją išvykimo vietą ir galutinę paskirties vietą (2018 m. gegužės 31 d. sprendimas WegenerC?537/17, EU:C:2018:361).

Nagrinėjamu atveju lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes skrydis buvo vykdomas iš Vilniaus (CPK 30 str. 9 d.).

Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnyje nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Pagal Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalį, prievolės keleivių atžvilgiu pagal šį reglamentą negali būti apribotos arba jų negali būti atsisakyta, pirmiausia įtraukiant į vežimo sutartį leidžiančią nukrypti arba ribojančią nuostatą. Keleivis, kuriam nebuvo suteiktos paslaugos arba jos buvo suteiktos netinkamai, gali ginti teises pats arba per savo atstovus.

Atsižvelgiant į Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, spręstina, jog keleivio teisės negali būti kaip nors ribojamos gauti kompensaciją iš oro vežėjo, t. y. keleiviui negali būti apribota jo teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdo (ar pačiam reikšti reikalavimą, ar jį perleisti ir pan.). Taigi keleivis turėjo teisę perleisti, o ieškovas turėjo teisę perimti keleivio reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškovas, perimdamas reikalavimo teisę, perėmė ir visas su reikalavimu susijusias teises, įskaitant teisę reikšti prašymus atsakovui dėl tokio reikalavimo įvykdymo. Netiesioginis įpareigojimas keleiviui tiesiogiai pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju, draudimas perleisti reikalavimo teisę į kompensacijos išmokėjimą yra tokio pobūdžio apribojimai, kuriuos draudžia Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos.

Taigi ieškovas, kaip teisėtas keleivio reikalavimo teisių perėmėjas, įgijo ir teisę reikšti atsakovui ieškinį dėl kompensacijos priteisimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju tokios pozicijos laikomasi ir teisminėje praktikoje (Kauno apygardos teismo 2020-02-06 nutartis Nr. e2A-125-773/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020-06-16 nutartis Nr. e2A-1108-779/2020, 2020-06-30 nutartis Nr. e2A-1106-661/2020, Kauno apygardos teismo 2021-01-26 sprendimas Nr. e2A-80-601/2021 ir kt.).

Vadovaujantis Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktu, atšaukus skrydį, keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punktą, kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją: 250 Eur visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju. Oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių (politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai ir kt.), kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Reglamente Nr. 261/2004 nėra jokios nuostatos, kuri būtų susijusi su nacionaliniuose teismuose pareikštų ieškinių dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo senaties terminu. ESTT 2012-11-22 prejudiciniame sprendime byloje C-139/11 nusprendė, kad Reglamentas Nr. 261/2004 aiškintinas taip, jog terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Iš išdėstyto spręstina, kad ieškovo reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamento 261/2004 nuostatas taikytinos Lietuvos Respublikos teisės (nacionalinės teisės) normos, reguliuojančios ieškinio senaties terminus.

Taigi atsakovo argumentai, jog ginčui spęsti taikytina Suomijos teisė, atmestini kaip nepagrįsti. Ginčo santykius reglamentuoja tiesioginio taikymo teisės aktas – Reglamentas Nr. 261/2004. Sprendžiant ginčą turi būti vadovaujamasi paminėtais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje taikytino Reglamento nuostatų išaiškinimais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atšauktas keleivio skrydis turėjo įvykti 2018-12-04, o pareiškimas dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo teismui pateiktas 2020-03-23, t. y. nepraėjus 3 metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.).

Byloje konstatavus, kad nagrinėjamam ginčui spręsti Suomijos teisė netaikytina, ieškovo reikalavimų pareiškimui negali būti taikomas reikalavimas ieškovui būti įregistravus skolų išieškojimo veiklą Suomijoje (žr. taip pat Kauno apygardos teismo 2021-01-26 sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo AirHelp Limited ieškinį atsakovui Finnair Oyj dėl kompensacijos priteisimo Nr. e2A-80-601/2021).

Minėta, atsakovas neginčijo turimos prievolės išmokėti 250 Eur kompensaciją. Duomenų, kad nurodytą pareigą atsakovas būtų įvykdęs, byloje nėra (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkintinas, ieškovui, įgijusiam reikalavimo teisę iš keleivio, priteistina 250 Eur dydžio kompensacija.

Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 250 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020-03-23, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovo patirtas išlaidas sudaro 15 Eur žyminis mokestis ir 484 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, šios išlaidos (499 Eur) priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 93 str. 1 d., 98 str.).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui AirHelp Limited, j. a. k. 1926223, iš atsakovo Finnair Oyj, j. a. k. 0108023-3, 250 Eur kompensaciją, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 250 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020-03-23, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 499 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.