- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-26
- Bylos Nr.
- e2A-80-601/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06575-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- AirHelp Limited
- Atsakovas
- Finnair Oyj
- Advokatai
- Jonas Povilionis, Jūratė Rusteikaitė
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AirHelp Limited apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15986-1126/2020 pagal ieškovės AirHelp Limited ieškinį atsakovei Finnair Oyj dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Honkonge registruota bendrovė AirHelp Limited kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Finnair Oyj 250 Eur dydžio kompensaciją ieškovės naudai, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad lėktuvo skrydis AY 131, turėjęs vykti 2017 m. rugpjūčio 17 d. maršrutu Helsinkis–Kaunas neįvyko. Į šį skrydį buvo nusipirkęs bilietą keleivis M. K.. Minėtas asmuo perleido reikalavimo teisę ieškovei, kad ši atliktų visus būtinus veiksmus, išieškant kompensacijas iš oro linijų bendrovių. Ieškovės skaičiavimu, neįvykusio skrydžio atstumas, pagal kurį skaičiuojamas keleiviui priklausančios kompensacijos dydis – 605 km, todėl, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 261/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) įtvirtintinomis taisyklėmis, atsakovė privalo išmokėti 250 Eur kompensacija ieškovei. Ieškovė laikydamasi Reglamento Nr. 261/2004 nustatytos tvarkos pirmiausia teikė pretenziją oro linijų bendrovėms su reikalavimu atlyginti priklausančią 250 Eur kompensaciją, atsakovė pateiktos pretenzijos nepatenkino ir 2020 m. gegužės 26 d. pateikė prieštaravimus civilinėje byloje Nr. eL2-12119-1126/2020 dėl 2020 m. balandžio 23 d. išduoto Europos mokėjimo įsakymo, todėl ieškovei atsirado pagrindas teikti ieškinį, kuris grindžiamas Reglamentu Nr. 261/2004.
Šalies argumentai
2. Atsakovė Finnair Oyj su pateiktu ieškiniu ir jame nurodytais reikalavimais nesutiko, prašė atmesti ieškinį ir priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su reikalavimais grindė tuo, kad ieškinį ieškovė pateikė praėjus 2 metams nuo skrydžio datos Lietuvos Respublikos teisme, reikalavimus grindžiant reikalavimo perleidimu, sudarytu 2018 m. balandžio 12 d. tarp keleivio, kurio gyvenamoji vieta Suomijoje, ir ieškovės, kurios buveinės ir verslo vieta yra Honkonge, nenurodant, kokia teisė taikytina reikalavimo perleidimui. Be to, keleivio kelionės pradžia ir pabaiga turėjo būti Helsinkis, su sutarta sustojimo vieta Kaune, todėl tai laikytina tarptautiniu vežimu Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, priimtos 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje (toliau – Monrealio konvencija), prasme, kuriam pagal vežimo sutartį yra taikytina Suomijos teisė. Pretenzijų pateikimo, ieškinio senaties bei kiti susiję teisiniai klausimai, kurie nenumatyti Reglamente, turi būti sprendžiami pagal taikytinos teisės normas. Atitinkamai reikalavimo perleidimui taip pat nėra taikoma Lietuvos teisė, o glaudžiausią ryšį ji turi su Suomijos teise arba Honkongo teise. Pagal Suomijos teisę, jeigu keleivis turi pretenzijų vežėjui, keleivis turėjo pateikti pretenziją nedelsiant po skrydžio, per protingą laiką, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo skrydžio dienos. Keleivis turi teisę įgalioti kitą asmenį veikti už jį arba perleisti savo reikalavimą, jeigu jis yra galiojantis ir atitinka taikytinos teisės nuostatas, tačiau jis pirmiausia privalo kreiptis tiesiogiai pirmiausia į vežėją. Šiuo atveju keleivis nepateikė savo pretenzijos atsakovei, kaip to reikalauja taikytina teisė, o pateikė ją ieškovė, savo vardu beveik po dviejų metų (2019 m. balandžio 12 d.), į kurią atsakovė pateikė atsakymus (2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. liepos 24 d), kuriuose nurodė, kad pagal Suomijos teisę ieškovė neturi teisės veikti Suomijoje, pretenzija dėl kompensacijos pateikta praleidus 60 dienų nuo skrydžio datos terminą, todėl pagal Suomijos teisę atsakovė neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės pateiktos pretenzijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės AirHelp Limited: 1 949,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei Finnair Oyj ir 6,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kompensacijos reikalaujama dėl kompensacijos už neįvykusį skrydį, kurio galutinė paskirties vieta yra Kaunas, padarė išvadą, kad Kauno apylinkės teismas turi įgaliojimus nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą dėl Reglamente Nr. 261/2004 nurodytų keleivių teisių į kompensaciją įgyvendinimo.
5. Teismas rėmėsi 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I), kurio 5 straipsnyje nurodoma, kad tiek, kiek keleivių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal antrą pastraipą, sutarčiai taikoma keleivio įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei išvykimo vieta arba paskirties vieta yra toje valstybėje. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, taikoma vežėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Teismo vertinimu, kadangi šioje byloje tiek keleivio gyvenamoji vieta, tiek vežėjo buveinės vieta yra Suomijoje, šalys sutartimi nepasirinko taikytinos teisės pagal Roma I 5 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnį, t. y. pagal paskirties vietą, todėl lieka galioti minėta taisyklė, nurodyta Roma I 5 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat sprendė, kad tik toks taikytinos teisės aiškinimas leidžia užkirsti kelią piktnaudžiavimo „forum shopping“ (palankesnės jurisdikcijos paieškos) atvejams. Be to, anot teismo, toks aiškinimas taip pat atitinka Roma I preambulės 6 punkte nurodomą taisyklę, pagal kurią tam, kad būtų užtikrintas geresnis ginčo baigties nuspėjamumas, teisinis tikrumas ir laisvas teismo sprendimų judėjimas, tinkamas vidaus rinkos veikimas sukuria poreikį, kad valstybių narių teisės kolizijos taisyklės nukreiptų į tą pačią nacionalinę teisę, nesvarbu kurioje valstybėje yra teismas, kuriame iškelta byla. Teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad sudarytai reikalavimo perleidimo sutarties formai ir turiniui yra taikoma Suomijos teisė, tačiau ieškovė pasirinko galimybę kreiptis į Lietuvos teismus, siekdama palankesnės jurisdikcijos bei taikytinos teisės (forum shopping).
Šalies argumentai
6. Teismo vertinimu, apie savo teisės pažeidimą klientas sužinojo tą pačią dieną, kurią buvo atšauktas skrydis, t. y. 2017 m. rugpjūčio 17 d., į teismą su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą ieškovė kreipėsi 2020 m. balandžio 22 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad reikalavimas pareikštas teisme suėjus Monrealio konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nurodytam 2 metų senaties terminui, o, nenustačius jokio pagrindo jo atnaujinimui, ieškinys negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė AirHelp Limited, atstovaujama advokato Jono Povilionio, Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-15986-1126/2020 ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį pilna apimtimi. Taip pat apeliantė prašo priteisti jai iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui taikytinos teisės nustatymo taisykles, kadangi ginčui taikytina ne Suomijos, o Lietuvos Respublikos teisė. Anot apeliantės, ji įgijo visas keleivio subjektines teises į kompensaciją už atidėtą skrydį pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Keleivis yra silpnesnė sutarties šalis, todėl jo ir jo teisių perėmėjo atžvilgiu turi būti taikoma Roma I preambulės 24 punkte nustatyta kolizinių taisyklių apsauga – parenkama ta teisės kolizijos taisyklė, kuri yra palankesnė silpnesnei sutarties šaliai. Remiantis tuo, šiuo atveju turi būti taikoma Roma I 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta kolizinė taisyklė;
Žemesnės instancijos teismas
7.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad sudarytai reikalavimo perleidimo sutarties formai ir turiniui yra taikoma Suomijos teisė. Ieškovė pabrėžia, kad šioje byloje atsakovė ginčija ne pačią reikalavimo perleidimo sutartį, o ieškovės subjektinę teisę veikti kliento M. K. vardu Suomijoje, taip pat kliento M. K. teisę perleisti reikalavimą, kai praleistas terminas kreiptis su pretenzija į atsakovę pagal Suomijos teisę. Taigi, šiuo atveju bylos dalyku yra subjektinė keleivio teisė reikalauti kompensacijos už pavėluotą skrydį, kurią ieškovė kildina iš Reglamento Nr. 261/2004. Apeliantė pabrėžia, kad įstatymo galią turinčiu teisės aktu (Reglamentas Nr. 261/2004) numatyta standartinė kompensacija atitinka įstatyminę netesybų sampratą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnis), kuri, egzistuojant Reglamente Nr. 261/2004 numatytiems juridiniams faktams, tampa elementariu skolos reikalavimu;
7.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties termino, klaidingai rėmėsi Monrealio konvencijoje nustatytu sutrumpintu dviejų metų senaties terminu. Anot apeliantės, Reglamente Nr. 261/2004 nenustatyta ieškinių pateikimo nacionaliniams teismams pagal reglamentą terminų, t. y. šis dalykas reglamentuojamas kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės aktais dėl ieškinio pateikimo terminų. Tuo tarpu Monrealio konvencijoje numatytas ieškinio pateikimo termino apribojimas dvejais metais negalioja pagal reglamentą pateikiamiems reikalavimams ir neturi poveikio valstybių narių nacionalinės teisės aktams, nes reglamentu nustatytos kompensavimo priemonės nepatenka į Konvencijos taikymo sritį; jos skirtos keleivių patirtam nepatogumui pašalinti, o Konvencijoje nustatyto žalos atlyginimo atžvilgiu yra papildomojo pobūdžio. Taigi, šiuo atveju senaties terminas turėjo būti apskaičiuojamas remiantis CK įtvirtintu sutrumpintu trejų metų senaties terminu, kurio ieškovė nėra praleidusi: skrydis turėjo vykti 2017 m. rugpjūčio 17 d., M. K. apie savo pažeistas teises sužinojo tą pačia dieną, savo reikalavimo teisę perleido ieškovei, kuri dėl kompensacijos už atidėtą skrydį į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 21 d.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime atsakovė Finnair Oyj, atstovaujama advokatės Jūratės Rusteikaitės-Bakšienės, apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti AirHelp Limited apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-15986-1126/20020. Atsakovė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priimti naujus įrodymus byloje. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
8.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui taikytinos teisės nustatymo taisykles, numatytas Roma I, ir teisingai sprendė, kad ginčui taikytina Suomijos teisė;
8.2. Pagal Roma I normas sudarytai reikalavimo perleidimo sutarties formai ir turiniui yra taikoma Suomijos teisė;
8.3. Monrealio konvencijoje, kuri yra tarptautinė sutartis, taikytina tiek Suomijoje, tiek Lietuvoje, turinti aukštesnę teisinę galią, todėl šio ginčo atveju taikytina Monrealio konvencijos 35 straipsnio 1 dalis, nustatanti naikinamąjį dvejų metų terminą ieškiniams dėl žalos atlyginimo, skaičiuojant nuo atvykimo į paskirties vietą dienos arba nuo tos dienos, kada orlaivis turėjo atvykti, arba nuo tos dienos, kada vežimas sustojo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinis skundas tenkintinas.
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo
11. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priimti naujus įrodymus (institucinių leidinių rengimo vadovo dalis, profesoriaus R. B. straipsnio kopija, profesoriaus dr. V. B. straipsnio kopija, atsakovės el. laišką ieškovei), nes jie negalėjo būti pateikti anksčiau, kadangi jų poreikis atsirado tik atsikirtimams į apelianto argumentus pagrįsti.
12. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
13. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nepagrindė aplinkybių, dėl kurių teikiami įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nepagrindė būtinybės šiuos įrodymus pateikti vėliau, dėl ko atsisakytina juos priimti. Be to, ieškovės pateikiami dokumentai nėra reikšmingi ginčo išsprendimui, t. y. nei patvirtina, nei paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
Dėl ginčo esmės
15. Nustatyta, kad keleiviui M. K. (gyvenančiam Suomijoje) buvo parduotas bilietas kelionei kuri turėjo vykti 2017 m. rugpjūčio 17 d. (išvykimas iš Helsinkio), nurodomas kelionės tikslas – Kaunas (numatomas atvykimo laikas – 11.00 val.), tą pačią dieną minėtas asmuo turėjo grįžti į Helsinkį (numatomas išvykimo iš Kauno laikas – 18.05 val.). Skrydis buvo atšauktas, dėl to ginčo byloje nėra. Taip pat nėra ginčijamas kompensacijos dydis pagal reglamentą Nr. 261/2004. M. K. ir ieškovė AirHelp Limited sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią M. K. perleido ieškovei AirHelp Limited visą nuosavybės teisę ir teisinį statusą į jo reikalavimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ir 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios susijusios su vykdytu skrydžiu rezervacijos Nr. M6Y63H. 2019 m. balandžio 12 d. ieškovė atsakovei pateikė pretenziją dėl atšaukto skrydžio ir 250 Eur kompensacijos sumokėjimo, tačiau atsakovė atsisako sumokėti kompensaciją.
16. Taigi, byloje kilo ginčas dėl atsakovės Finnair Oyj pareigos sumokėti 250 Eur dydžio kompensaciją (dėl skrydžio atšaukimo) atsakovei AirHelp Limited pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (toliau tekste – Reglamentas) Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies (a) punktą.
17. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad: 1) šalių teisiniams santykiams taikytina ne Lietuvos, o Suomijos teisė, nors iš teismo motyvų taip ir nėra aišku, koks yra ieškinio atmetimo pagrindas šiuo atveju; 2) praleistas Monrealio konvencijoje (35 straipsnio 1 dalis) numatytas 2 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl kompensacijos pareikšti.
18. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad: 1) teismas netinkamai taikė ginčui taikytinos teisės taisykles, kadangi ginčui taikytina ne Suomijos teisė, o Lietuvos teisė ir Reglamentas Nr. 261/2004; 2) teismas nepagrįstai rėmėsi Monrealio konvencija spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, t. y. turėjo vadovautis LR CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
19. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliaciniu skundu.
20. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalių ginčas yra teismingas Lietuvos teismams (šiuo atveju Kauno apylinkės teismui). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika šiuo klausimu yra aiški, t. y. pripažįstama, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (2018 m. kovo 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C-274/16, C-447/16 ir C-448/16). Nagrinėjamu atveju keleivio atvykimo vieta yra Kaunas, todėl ieškovė turėjo teisę pasirinkti ginčą spręsti Lietuvos teisme.
21. Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šalių ginčui taikytinos teisės. Kaip jau minėta, tarp šalių yra likęs ginčas dėl kompensacijos priteisimo dėl atšaukto skrydžio pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl kompensacijos priteisimo, kurią numato tiesioginio taikymo teisės aktas, t. y. Reglamentas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse“. Reglamentas nereikalauja jo perkėlimo į valstybių narių nacionalinius teisės aktus, todėl jokių papildomų sąlygų, procedūrų ir pan. nacionalinė vienos ar kitos valstybės narės teisė nenumato, t. y. šiuo atveju Reglamentas tiesiogiai įtvirtina visus su kompensacijų išmokėjimu susijusius klausimus, o atskiros valstybės narės, teisė negali daryti įtakos Reglamente suformuluotoms nuostatoms. Taigi, keleivio (ieškovės) reikalavimo teisė atsiranda įstatymo pagrindu dėl sudarytos vežimo sutarties, kadangi Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnis apibrėžia kompensacijų dydžius keleiviams, sudariusiems vežimo sutartis, skrydžių atidėjimo ir atšaukimo atvejais. Esant šioms aplinkybėms, laikytinas nepagrįsti tiek atsakovės, tiek pirmosios instancijos teismo argumentai, kad kilusiam ginčui taikytina Suomijos teisė.
Dėl ieškovės teisės reikalauti kompensacijos
22. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovė neturi teisės reikalauti už keleivį kompensacijos. Kaip jau minėta, M. K. (keleivis) perleido ieškovei AirHelp Limited visą nuosavybės teisę ir teisinį statusą į jo reikalavimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ir 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios susijusios su vykdytu skrydžiu rezervacijos Nr. M6Y63H.
23. Pažymėtina, kad keleivio su atsakove sudaryta vežimo sutartis yra vartojimo sutartis, nes vežimo oro transportu paslaugą įsigijo fizinis asmuo savo reikmėms iš atsakovės kaip verslininkės teikiančios minėtą paslaugą. Ta aplinkybė, kad iš minėtos sutarties kylanti reikalavimo teisė į kompensaciją pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punktą buvo perleista ieškovei, nepakeičia šios sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties.
24. Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnyje nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).
25. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei Sąjunga nereglamentuoja atitinkamos srities, procesinė ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektams iš Sąjungos teisės kylančių teisių apsaugą, reiškimo tvarka turi būti užtikrinta pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisinę sistemą, tačiau šia tvarka turi būti paisoma ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Fuß, C?429/09, Rink. p. I?12167, 72 punktas).
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, sprendžia, jog keleivio, kaip vartotojo, teisės negali būti kaip nors ribojančios gauti kompensaciją iš oro vežėjo, t. y. keleiviui negali būti apribota jo teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdo (ar pačiam reikšti reikalavimą, ar jį perleisti ir pan.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir pripažinus, kad reikalavimo perleidimas yra tokio pobūdžio apribojimas, kuris neatitiktų Reglamento Nr. 261/2004 nuostatų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keleivis turėjo teisę perleisti, o ieškovė turėjo teisę perimti keleivio reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Ieškovė, perimdama reikalavimo teisę, perėmė ir visas su reikalavimu susijusias teises, įskaitant teisę reikšti prašymus atsakovei dėl tokio reikalavimo įvykdymo. Taigi, ieškovė, kaip teisėtas keleivio reikalavimo teisių perėmėjas, įgijo ir teisę reikšti ieškovei ieškinį dėl kompensacijos priteisimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju tokios pozicijos laikomasi ir teisminėje praktikoje (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis Nr. e2A-125-773/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis Nr. e2A-1106-661/2020)
27. Dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl ieškinio senaties termino
28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareikšto reikalavimo atžvilgiu taikytinas Monrealio konvencijoje (35 straipsnio 1 dalis) numatytas 2 metų ieškinio senaties terminas.
29. Šiuo klausimu yra priimtas prejudicinis Teisingumo Teismo sprendimas. 2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimu yra nuspręsta „2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, aiškintinas taip, kad terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį“.
30. Taigi, ieškiniams dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamento 261/2004 nuostatas, taikytinos Lietuvos Respublikos teisės (nacionalinės teisės) normos, reguliuojančios ieškinio senaties terminus. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad keleivio skrydis turėjo įvykti 2017 m. rugpjūčio 17 d. (tačiau neįvyko), o ieškinys teismui pateiktas 2020 m. balandžio 22 d., t. y. nepraėjus 3 metų ieškinio senaties terminui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė pritaikęs ir ieškinio senatį.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
32. Byloje nėra ginčo, kad skrydis neįvyko, nėra ginčo dėl kompensacijos dydžio, todėl iš atsakovės Finnair Oyj priteistina 250 Eur dydžio kompensacija ieškovės naudai bei 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Ieškinį patenkinus iš atsakovės ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 499 Eur (484 Eur už suteiktas teisines paslaugas ir 15 Eur sumokėtas žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 15 Eur (sumokėtas žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų. Taigi, iš atsakovės ieškovei priteistina 514 Eur bylinėjimosi išlaidų.
34. Iš atsakovės priteisiamos 6,35 Eur dydžio išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jos viršija 5 Eur sumą nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovės Finnair Oyj, juridinio asmens kodas 0108023-3, ieškovei AirHelp Limited, juridinio asmens kodas 1926223, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) dydžio kompensaciją bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės Finnair Oyj, juridinio asmens kodas 0108023-3, ieškovei AirHelp Limited, juridinio asmens kodas 1926223, 514 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovės Finnair Oyj, juridinio asmens kodas 0108023-3, 6,35 Eur dydžio išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.