Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2-464-516/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01228-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.6.3 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. balandžio 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Meyer & John“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Meyer & John“ pareiškimas peržiūrėti sprendimą už akių, civilinėje byloje Nr. e2-958-432/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos vandenys“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Meyer & John“ dėl nuostolių atlyginimo, nustatė : I. Ginčo esmė 1. Ieškovė UAB „Utenos vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės BUAB „Meyer & John“ 81 846,28 Eur nuostolių, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 28 d. sprendimu už akių ieškovės UAB „Utenos vandenys“ ieškinį tenkino visiškai. 3. Atsakovė BUAB „Meyer & John“ pateikė pareiškimą, prašydama peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą už akių, jį panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nurodė, kad nebuvo informuota apie ieškovės procesinius dokumentus ir bylos iškėlimą. Mano, kad ieškovė negalėjo atlikti ieškinyje nurodyto tarpusavio prievolių, kurių suma 43 287,50 Eur, įskaitymo. Toks veiksmas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovės BUAB „Meyer & John“ pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. 5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsiliepimas laiku nepateiktas dėl svarbių priežasčių, nors turėjo tokią pareigą pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog pagrįstai 2019 m. spalio 28 d. buvo priimtas sprendimas už akių. 6. Remdamasis CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, teismas konstatavo, kad atsakovė prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo privalėjo nurodyti aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo už akių pagrįstumui ir teisėtumui, pateikti įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes. 7. Remdamasis kasacinio teismo praktika konstatavo, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne atsiskaitymą atlikusi įmonė. CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu. 8. Įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes bei paminėtą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019), sprendė, kad atsakovas nepagrįstai ginčija ieškovo atliktą įskaitymą ir nenurodė kitokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimo už akių pagrįstumui ir teisėtumui. Nustatė, kad nėra nė vieno iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų pagrindų panaikinti sprendimą už akių (atsakovas be svarbių priežasčių laiku nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį, atsakovo pareiškime nurodytos aplinkybės neturi įtakos sprendimo, priimto už akių, teisėtumui ir pagrįstumui). III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 9. Atsakovė BUAB „Meyer & John“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – Vilniaus apygardos tesimo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 9.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsiliepimas į ieškinį byloje nebuvo pateiktas dėl svarbių priežasčių. Atsakovė kartu su pareiškimu dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį, kuria atsakovei iškelta bankroto byla. Iš nutarties matyti, kad bankroto byla buvo iškelta tame pačiame teisme po dviejų dienų po sprendimo už akių priėmimo. Taip pat pateikė duomenis iš bankroto bylos, patvirtinančius, kad įmonė nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. veiklos nevykdo, pats vadovas inicijavo bankroto procesą. Bankroto administratorius taip pat pateikė duomenis, kad jis, kaip atsakovės teisių perėmėjas, nebuvo prijungtas prie elektroninės bylos, kurioje priimtas sprendimas už akių (nors prie kitų atsakovės bylų buvo prijungtas po nutarties dėl bankroto įsiteisėjimo), kas leidžia spręsti, kad atsakovė nežinojo apie pradėtą procesą. Atsiliepimas į ieškinį nebuvo pateiktas dėl to, kad įmonė, nutraukusi veiklą, neturėjo galimybės sužinoti apie inicijuotą bylą ir negalėjo pareikšti savo pozicijos. Byloje pateikti įrodymai buvo pakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsiliepimas byloje nebuvo pateiktas dėl svarbios priežasties. 9.2. Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad atsakovės nurodytos ir dokumentais pagrįstos aplinkybės (dėl priteisto skolos skaičiavimo, atlikus įskaitymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas iki bankroto bylos iškėlimo ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, kai toks įskaitymas atliekamas po bankroto bylos iškėlimo) nesudaro pagrindo suabejoti sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Atsakovė su minėtais teismo argumentais nesutinka. Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi Nr. e3K-7-278-469/2019. Joje išaiškinta, kad bankroto administratorius negali, remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, ginčyti savo administruojamos įmonės atliktų mokėjimų ir reikalauti grąžinti pinigus, kuriuos bankrutuojanti įmonė pati yra sumokėjusi savo kreditoriams. Nagrinėjama situacija yra visiškai kita. Atsakovė BUAB „Meyer & John“ jokių mokėjimų ieškovei UAB „Utenos vandenys“ nėra atlikusi. Tiek UAB „Utenos vandenys“ atliktas įskaitymas, tiek Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimas už akių šioje byloje priimtas iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. spalio 30 d.) ir jo įsiteisėjimo (2019 m. lapkričio 12 d.), todėl nėra pagrindo įskaitymo ir sprendimo už akių priėmimo dienai konstatuoti nemokumo fakto. Negalima sutikti ir su ginčijamos nutarties argumentu, kad CK 6.930¹ straipsnis nesiejamas su nemokumu. 9.3. Tiek CK 6.930¹ straipsnyje numatyta atsiskaitymo tvarka, tiek ir ĮBĮ nuostatos, draudžiančios atlikti įskaitymą po bankroto bylos iškėlimo, yra imperatyvios. Tas faktas yra konstatuotas ir kasacinio teismo praktikoje. Imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris (įskaitymas yra sandoris) yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovui pateikus ieškinį teisme dėl skolos priteisimo ir skolos sumą skaičiuojant įvertinus ir atliktą įskaitymą (atėmus įskaitytą sumą), pirmosios instancijos teismui ex officio kilo pareiga patikrinti šio atlikto įskaitymo teisėtumą dėl jo atitikimo imperatyvioms įskaitymo normoms, reglamentuojančioms atsiskaitymą tiek iki formalaus nemokumo konstatavimo, tiek ir po jo. 9.4. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė ginčija atliktą įskaitymą, o bankroto administratorius tokios teisės neturi, nusprendė, kad nėra pagrindo suabejoti sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Tokios ginčijamos nutarties išvados neatitinka nei teisinio reglamentavimo, nei teismų praktikos. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius kelia vieno iš kreditorių atlikto įskaitymo teisėtumo klausimą, nes šis atsiskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir pažeidžia kitų kreditorių teises. Tokiu būdu vienas iš kreditorių, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką ir apeidamas kitus kreditorius, susigrąžino didelę dalį (43 287,50 EUR) skolos. Tam, kad tokie sandoriai (neteisėtas atsiskaitymas) neliktų galioti, CK 1.78 straipsnio 5 dalyje numatyta teismo pareigą ex officio kontroliuoti tokius sandorius, todėl teismas, net be bankroto administratoriaus reikalavimo, turėjo patikrinti sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu ir negalėjo, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, kuri suformuota visai kitokioms situacijoms spręsti, nematyti sprendimo už akių neteisėtumo ir nepagrįstumo vien dėl to, kad šį faktą nurodė bankroto administratorius. 9.5. Iki bankroto bylos iškėlimo įmonės finansiniai sunkumai vertintini kaip laikini ir jos atsiskaitymas su kreditoriais turi vykti laikantis CK 6.930¹ straipsnio nuostatų. Tik po to, kai yra iškeliama bankroto byla, taikomos ĮBĮ nuostatos ir ten numatytas draudimas atlikti įskaitymus ir atsiskaityti su kreditoriais kitaip negu numato ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka. Iš ginčijamos nutarties nėra aišku, kodėl iki 2019 m. lapkričio 12 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjimo data) atsakovui, o taip pat ir jo kreditoriams, nėra taikoma CK 6.930¹ straipsnyje numatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalis taikoma tik po to, kai įsiteisėja nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. 10. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti atsakovės bankroto administratoriui UAB „Bankroto lyderiai“ 400 Eur baudą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 10.1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimas už akių yra įsiteisėjęs. Atsakovė, teikdama prašymą dėl minėto teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, buvo aiškiai praleidusi įstatyme nustatytą 20 kalendorinių dienų terminą nurodytam procesiniam veiksmui atlikti. Atsakovė privalėjo pateikti teismui tokius įrodymus, kurie nekeltų jokių abejonių dėl priežasčių, sąlygojusių įstatyme nustatyto termino praleidimą, pagrįstumo. Tik tokiu atveju atsakovė galėjo tikėtis palankaus teismo apsisprendimo, nagrinėjant klausimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo. 10.2. Bankroto bylos iškėlimo faktas negali būti laikomas svaria termino praleidimo priežastimi, nes jis įvyko jau po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo už akių priėmimo. Bankroto bylos iškėlimas pats savaime negalėjo daryti įtakos bei turėti kokių nors neigiamų teisinių pasekmių teismo procesiniams veiksmams, atliktiems dar iki bankroto atsakovei paskelbimo. 10.3. Nemano, kad apie ieškovės pareikštą ieškinį teisme atsakovės buvę vadovai nieko nežinojo. Byloje yra rašytiniai dokumentai, įrodantys faktą, kad apie ketinimus kreiptis į teismą su ieškiniu ieškovė ne kartą buvo informavusi atsakovę. Tai reiškia, kad atsakovei nebuvo naujiena, jog savo turtinius interesus ieškovė ketino ginti teisminiu keliu. Be to, patys buvę vadovai inicijavo atsakovės bankroto bylos iškėlimą Vilniaus apygardos teisme. Tai reiškia, kad atsakovės atstovai, būdami atidūs ir rūpestingi, privalėjo domėtis bankroto bylos eiga. Tiek atsakovės bankroto byla, tiek Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4024-432/2019, iškelta pagal ieškovės ieškinį, turėjo neišnagrinėtų civilinių bylų statusą, todėl EPP sistemoje pagal atsakovės atstovų atliekamą bylų paiešką ekrane atsispindėjo vienu ir tuo pačiu metu. Be to, atsakovės atžvilgiu pagal ieškovės ieškinį buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas, apie tai informuotas Turto areštų registras. Antstolis turtą areštavo. Vadinasi, civilinės bylos iškėlimo faktas buvo išviešintas ir viešuosiuose registruose. Dėl šios priežasties atsakovės atstovų keliama prielaida apie tai, kad nebuvo žinomas ieškovės inicijuotos civilinės bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme faktas, negali būti pripažįstama pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu atsakovės teiktų prašymų nagrinėjimo terminui atnaujinti. 10.4. Tai, kad atsakovės atstovai neišnaudojo EPP sistemos techninių galimybių surinkti visą reikalingą informaciją apie jos atžvilgiu iškeltas, bet dar neišnagrinėtas, taip pat išnagrinėtas ir jau baigtas civilines bylas, byloja tik apie pačios atsakovės atstovų kvalifikacinius gebėjimus, kurių trūkumas negali būti laikomas pakankama įstatymine vada praleistiems procesiniams terminams atnaujinti. 10.5. Nesutinka su atsakove, kad ginčo šalys privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje numatytų atsiskaitymo tarp juridinių asmenų tvarkos reikalavimų. Ieškovė teismui pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kuris susiformavo ieškovei prieš terminą nutraukus sutartinius santykius su atsakove. Teisinis pagrindas ieškiniui pateikti buvo CK 6.221 straipsnio 1-2 dalies nuostatos. Tokiu būdu ieškovė savo turtinių interesų teisminę gynybą įgyvendino per nuostolių atlyginimo institutą, kuris visiškai nesietinas su CK 6.930¹ straipsnio reikalavimais. Ieškovės atliktiems veiksmams nėra taikytinas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas imperatyvas. 10.6. Ieškovės bei atsakovės tarpusavio teisės ir pareigos yra kilusios iš pasirašytų rangos sutarčių. Tai reiškia, kad ieškovės ir atsakovės tarpusavio sutartinius teisinius santykius reglamentavo įstatyminės normos, reguliuojančios prievoles, atsiradusias iš atskiros specifinės rūšies – rangos – sutarties pasirašymo. Todėl minėtos teisės normos šalių atžvilgiu privalėjo būti taikomos kaip lex specialis pagal CPK 3 straipsnio 7 dalyje numatytas taisykles. Tai reiškia, kad ieškovės ir atsakovės atžvilgiu galiojo CK 6.655 straipsnio bei CK 6.687 straipsnio reikalavimai, numatę ieškovės, kaip užsakovo, ir atsakovės, kaip rangovo, prievoles dalyje dėl apmokėjimo už atliktus darbus. Ieškovės ir atsakovės tarpusavio atsiskaitymo tvarką reglamentavo visiškai kitos materialinės teisės normos, nei tai siekia įteigti atsakovė. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos ginčo, kilusio tarp ieškovės ir atsakovės, santykiams nėra taikomos. Šią savo išvadą pirmos instancijos teismas tinkamai pagrindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vieninga teismų praktika panašaus pobūdžio civilinėse bylose. 10.7. Norint ginčo šalims taikyti CK 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymo tvarkos nuostatas dalyje dėl įskaitymo atlikimo, tektų konstatuoti, jog šioje dalyje skolininku buvo ieškovė, o atsakovė – kreditoriumi. Tokia ginčo šalių teisinė padėtis dalyje dėl atlikto 43 287,50 EUR įskaitymo tik dar kartą įrodo, kad CK 6.930¹ straipsnio reikalavimai ginčo šalims negali būti taikomi, nes įskaitymo atlikimo metu ieškovė, kaip atsakovės skolininkė, neturėjo jokių problemų dėl savo mokumo, kas reiškė, kad ieškovė neatitiko specifinio CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyto skolininko statuso, numačiusio ieškovės pareigą laikytis šioje materialinės teisės normoje nustatytos atsiskaitymo tvarkos. Be to, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad šioje normoje nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka ir eiliškumas yra taikomas tik išimtiniais atvejais, kuriems susiformuoti yra būtinos papildomos teisiškai reikšmingos sąlygos, o būtent: kreditoriai privalo turėti savo naudai priimtus vykdomuosius dokumentus. Tai reiškia, kad CK 6.930¹ straipsnio normos taikomos tiems kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai skolininkui jau yra besąlygiškai patvirtinti įsiteisėjusiais dokumentais, numatytais CPK 587 straipsnyje. 10.8. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovė, atlikdama įskaitymą, pažeidė ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimus. Minėtas draudimas galėjo būti taikomas tik tiems ieškovės veiksmams, kurie buvo atlikti jau po bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą įsiteisėjimo. Ieškovės įskaitymas buvo atliktas dar 2019 m. birželio mėn., t. y. tuo metu, kai atsakovės atstovai net nebuvo kreipęsi į teismą dėl bankroto proceso pradžios. Teismas konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). 12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 13. Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018, 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 13 punktas). Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013). 14. Vertinant CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatytą draudimą šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka šiai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, pažymėtina, kad pasyvioji šalis tokiu atveju turi teisę pasinaudoti specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. ji gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Toks pasyviosios šalies procesinių teisių ribojimas yra pateisinamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priima atlikdamas formalų atvykusios (procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, visapusiškai netiria bylos aplinkybių ir neatlieka išsamaus surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, pašalinti savo pasyvumo padarinius. CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindai. Pagal šią teisės normą, teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. 15. Nagrinėjamoje byloje atsakovė siekia sprendimo už akių, kuris buvo priimtas jai nepateikus atsiliepimo į ieškinį, peržiūrėjimo. Atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės grindžia tuo, kad atsiliepimo į ieškinį ji nepateikė dėl svarbių priežasčių, t. y. atsakovė nebevykdė veiklos ir kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, po 2 dienų po sprendimo už akių priėmimo atsakovei buvo iškelta bankroto byla (2019 m. spalio 30 d.), o administratorius, kaip teisių perėmėjas, nebuvo prijungtas prie elektroninės bylos. Taip pat tuo, kad įskaitymas buvo atliktas neteisėtai, nes atsiskaitymo tvarka turėjo vykti pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, o atsakovei iškėlus bankroto bylą – pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Dėl atsiliepimo į ieškinį nepateikimo 16. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. 17. CPK 123 straipsnyje nustatyta kaip procesiniai dokumentai turi būti įteikiami juridiniam asmeniui. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. 4 dalyje numatyta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Byloje nustatyta, kad teismo pranešimas pateikti atsiliepimą kartu su ieškiniu atsakovei buvo siųsti 2019 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 2019 m. rugsėjo 20 d. tiek įmonės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), tiek ir įmonės vadovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė atskirajame skunde neginčijo ir neįrodinėjo, kad procesinius dokumentus teismas būtų siuntęs netinkamais adresais. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas, ieškovui prašant, turėjo teisę priimti sprendimą už akių CPK 285 straipsnio 1 dalis). 18. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliantės skunde nurodytos atsiliepimo į ieškinį nepateikimo aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Tai, kad įmonė, kaip nurodė apeliantė, nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. nebevykdė veiklos, nereiškia, kad įmonė išvis liko be vadovo, atsakingo už įmonę. Juridinis asmuo turėtų užtikrinti tinkamą buveinės adresu siunčiamos korespondencijos gavimą, juo labiau, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo siunčiami dar iki nurodytos veiklos sustabdymo datos (žr. 17 punktą). Kitos apeliantės nurodytos aplinkybės, kad 2019 m. spalio 30 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, o paskirtas bankroto administratorius nebuvo prijungtas prie elektroninės bylos, įvyko jau po sprendimo už akių priėmimo. Vertinant priežasčių, dėl kurių apeliantė laiku nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį, svarbumą aktualios yra iki sprendimo už akių priėmimo egzistavusios aplinkybės, o ne tos, kurios įvyko jau po paminėto sprendimo priėmimo, kadangi tokios priežastys visiškai nelėmė ir negalėjo lemti iki šio įvykio teismo atliekamų procesinių veiksmų. 19. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantė nenurodė svarbių atsiliepimo į ieškinį nepateikimą pateisinančių priežasčių. Dėl įrodymų, galėjusių turėti sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui 20. Minėta, kad pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punktą pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kitų aplinkybių, turi būti nurodytos ir aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. 21. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi ir prašydama panaikinti teismo sprendimą už akių, teigia, kad ieškovės atliktas įskaitymas pagal CK 6.130 straipsnio, 6.131 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo atliktas neteisėtai, nes tuo metu apeliantė turėjo ankstesnės eilės kreditorių (nebuvo atsiskaičiusi su darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija), kurių reikalavimai turėjo būti tenkinami anksčiau už ieškovės reikalavimus, todėl atsiskaitymo tvarka, įmonei turint finansinių sunkumų, iki bankroto bylos iškėlimo turėjo vykti pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, o po bankroto bylos iškėlimo – pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas. 22. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal sudarytas rangos sutartis atsakovės skola ieškovei sudarė 125 133,78 Eur, o ieškovės atsakovei – 43 287,50 Eur. Ieškovė 2019 m. birželio 25 d. raštu informavo atsakovę apie atliekamą vienašalį įskaitymą ir informavo, kad likusi atsakovės skola – 81 846,28 Eur. Atsakovei šios skolos neapmokėjus, ji buvo priteista 2019 m. spalio 28 d. sprendimu už akių. 23. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama dėl paminėtos 81 846,28 Eur skolos priteisimo, taikant rangos ir prievolių bei jų neįvykdymo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tuo tarpu iš apeliantės pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo bei atskirajame skunde dėstomų argumentų matyti, kad ji priteistos skolos dydžio visiškai neginčijo. Priešingai, iš paminėtuose procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų matyti, kad apeliantė iš esmės siekia nuginčyti vienašalį priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą. Pažymėtina, kad įskaitymas, kaip vienašalis ieškovės sandoris, nebuvo nagrinėjimo dalyku, t. y. 2019 m. birželio 25 d. ieškovės atliktas įskaitymas nebuvo ginčijamas, teismas jo teisėtumo nevertino ir dėl šio sandorio nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atlikto vienašalio įskaitymo teisėtumo ir dėl to, kaip finansiniai įsipareigojimai turėjo būti vykdomi – pagal CK 6.930¹ straipsnio ar ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašytos priteisti skolos pagrįstumo, negalėjo peržengti byloje pareikštų reikalavimų ir vertinti to, ko nebuvo prašoma (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantei nesutinkant su atliktu vienašaliu įskaitymu ir manant, kad šiuo sandoriu buvo pažeistos kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės, nėra užkirstas kelias kreiptis į teismą su ieškiniu ir paminėtą sandorį ginčyti. 24. Apibendrinant konstatuotina, kad apeliantė nenurodė teismui jokių aplinkybių, turinčių įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir jo panaikinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl prašymo skirti baudą 25. Ieškovė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti atsakovės bankroto administratoriui 400 Eur baudą. 26. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis yra numatytos atitinkamos teisinės pasekmės. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. 27. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis turi būti įrodytas. Jam konstatuoti nepakanka vien tik prašymo pateikimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovės bankroto administratorius tyčia ar sąmoningai reiškė nepagrįstus prašymus ar teikė procesinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius tyčinio atsakovės bankroto administratoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas. Dėl šalių rašytinių paaiškinimų 28. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. balandžio 14 d. buvo gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji pateikė savo poziciją dėl ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktą prašymą skirti bankroto administratoriui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, prašydama tokį ieškovės prašymą atmesti, o 2020 m. balandžio 16 d. gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji atsikerta į atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą nuomonę dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu skyrimą bei dėl tinkamo atstovavimo. 29. Pažymėtina, kad pagal CPK 335 straipsnio nuostatas šalys turi teisę pateikti atskirąjį skundą ir atsiliepimą į jį. Tokie procesiniai dokumentai, kaip atsiliepimas į kitos šalies pateiktą atsiliepimą į atskirąjį skundą (nesvarbu, kad jis pavadintas rašytiniais paaiškinimais, tačiau savo turiniu šiuo procesiniu dokumentu iš esmės yra pasisakoma dėl atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų argumentų ir prašymų) CPK nėra numatytas, kaip ir atsiliepimas į tokius rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriima ir plačiau dėl jų nepasisako. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Teisėja Rasa Gudžiūnienė