- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- eI2-12241-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02320-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Asta Adamonytė Šipkauskienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- B. M. J. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. J. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. M. J. U. su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 24S82481 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas 2024 m. kovo 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi. Nurodo, jog skundžiamu Sprendimu kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje nuo 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjas nesutinka su tokiu atsakovo Sprendimu. Mano, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei turi būti panaikintas.
Visų pirma nurodo, kad atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą netinkamai taikė Įstatyme įtvirtintas teisės normas bei netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS Reglamentas). Pareiškėjo teigimu, atsakovo pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos. Pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl, anot pareiškėjo, Įstatymo 133 straipsnis numato tik Migracijos departamento teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas LLG. Teigia, kad nebuvo nustatyti jokie jo neteisėti veiksmai, tad, pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai.
Taip pat mano, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino ne visas svarbias aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi –asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką arba nutraukus studijas būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės.
Galiausiai pareiškėjas nesutinka su perspėjimo įtraukimu į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje. Anot pareiškėjo, Migracijos departamentas neturėjo teisės įtraukti tokio perspėjimo, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų jis sukelti, ar kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei jo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimas judėti Europos Sąjungos teritorijoje.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (LLG gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. rugpjūčio 19 d. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pareiškėjui buvo išduotas LLG Nr. 760281201, galiojantis nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. Taip pat paaiškina, kad atliko patikrinimą ir nustatė, jog pareiškėjas, kuriam LLG išduotas darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Marine sign“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu, 2023 m. lapkričio 9 d. LLG per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje, neatvyko dirbti ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Tad, atsakovo teigimu, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2024 m. vasario 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S55521, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo LLG. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikintas pareiškėjo LLG, 2024 m. kovo 19 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas nesutinka su pareiškėju, jog ginčijame Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų. Teigia, kad surinko ir išanalizavo su pareiškėju susijusią ir prieinamą informaciją. Nustatė, kad pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 29 d. darbo Bendrovėje pagrindu buvo išduotas LLG, tačiau jis Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką. Tad, anot atsakovo, pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, taip pat nebuvo nustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teigia, jog įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai) ir nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, taip pat tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarką, patvirtintą Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Atsiliepime mano, jog nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Migracijos departamentas dar nesutinka ir su pareiškėjo argumentais dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą. Teigia, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Tad, atsakovo nuomone, buvo pagrindas nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į Šengeno informacinę sistemą.
Atsiliepimas
Galiausiai atsiliepime nesutinka, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Atsakovo įsitikinimu, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pažymi ir tai, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio pareiškėjo bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 19 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui B. M. J. U. (Bangladešo piliečiui) atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. gegužės 15 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti LLG Nr. 2305-LLG-3206 (toliau – ir Prašymas), tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį, kai profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams; pareiškėjas Prašyme nurodė, jog ketina dirbti Bendrovėje suvirintoju (721206).
Pareiškėjas pateikė ir tarpininkavimo raštą Nr. 20230428-076596, kuriame nurodyta, kad Bendrovė kviečia pareiškėją dirbti suvirintoju.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (darbo sutartis su asmeniu nesudaryta), 2024 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S55521, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 29 d. išduotą LLG.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, 2024 m. kovo 19 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), kadangi pareiškėjo LLG buvo panaikintas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas Sprendimą panaikinti.
Pirmiausia, teisėjų kolegija pasisakys dėl skundžiamo Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 papunkčiai).
Taip pat pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su LLG panaikinimu bei suabsoliutino savo diskrecijos teisę uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką visais atvejais, kai yra panaikinamas LLG. Tad, pareiškėjo nuomone, pritaikyta poveikio priemonė (uždraudimas atvykti) yra ne tik neteisinga ir nelogiška, bet ir neproporcinga susidariusiai situacijai.
Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pareiškėjo argumentams. Pažymėtina, jog aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.). Vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
Be to, LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-435/2014; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
Kaip matyti iš bylos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas, nustačius, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės – gavęs LLG darbo pagrindu, pareiškėjas neįsidarbino Bendrovėje ir neatvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją, tad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
Pažymėtina, kad 2024 m. vasario 19 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S55521 bei jame nustatytos aplinkybės nėra nuginčyti, tad, minėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertinamas nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau tokį sprendimą Migracijos departamentas priėmė konstatavęs, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
LVAT praktikoje yra nurodyta, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl LLG išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; kt.). Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.
Šiuo atveju, skundžiamame Sprendime, Migracijos departamentas tik formaliai nurodė LLG panaikinimo aplinkybes (2023 m. lapkričio 9 d. atsiėmęs LLG per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje, neatvyko dirbti ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė), bei, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tačiau, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas Prašymą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taip pat nekonkretizuota kaip pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tad, nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto LLG panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pastebėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo dėl LLG panaikinimo priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Tad, darytina išvada, jog ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) nelaikytina proporcinga, todėl ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).
Toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės įtraukti perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų jis sukelti, ar kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei jo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimas judėti Europos Sąjungos teritorijoje.
Skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos.
Pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami Šengeno informacinę sistemą, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
Taip pat SIS Reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą.
Teisėjų kolegija, vertindama Migracijos departamento nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į Šengeno informacinė sistemą (2024 m. vasario 19 d. priimtas sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas LLG; atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės; su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, o tai, atsakovo vertinimu, reiškia, kad ir ateityje pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS Reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti LLG ar toks leidimas buvo panaikintas.
Pažymėtina, jog LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą, vadovaujantis SIS Reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
LVAT teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į Šengeno informacinę sistemą įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į Šengeno informacinę sistemą. Vertinant perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjui, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į Šengeno informacinę sistemą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra motyvų ir dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinių vertinimą.
Pažymėtina, kad Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, LVAT praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2025 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1357-525/2025; kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi taip pat nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS Reglamento 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintina (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo. Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.
Tai reiškia, kad pareiškėjo skundas patenkinamas, o Migracijos departamento Sprendimas panaikinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Pareiškėjas dar prašo priteisti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prašo atlyginti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad pareiškėjo interesus pagal 2025 m. balandžio 16 d. atstovavimo sutartį Nr. 16/04/25 teisme atstovavo advokato padėjėja L. T.. Už advokato padėjėjos pagalbą rengiant skundą, pareiškėjas patyrė 250 Eur išlaidų, kurias patvirtina išrašyta sąskaita 2025 m. balandžio 16 d. serija LT Nr. 447.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).
Sąskaita už teisines paslaugas buvo surašyta 2025 m. balandžio 16 d. (2025 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis). Nagrinėjamu atveju 250 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, patirta pareiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatyto bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Tad, atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą (skundas patenkintas visiškai), pareiškėjui iš atsakovo priteistina 250 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suma. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui padavimą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, taigi taip pat priteistina 22,50 Eur iš atsakovo pareiškėjo naudai.
Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti ir maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, taip pat tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, konstatuotina, jog pareiškėjas patyrė 272,50 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo B. M. J. U. skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti visiškai.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 24S82481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“.
Priteisti pareiškėjui B. M. J. U. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 272,50 Eur (du šimtus septyniasdešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.