Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs antstolės Daivos Prunskienės prašymą dėl kardomosios priemonės – užstato – panaudojimo M. D. paskirtai baudai padengti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-562/2015 be kitų asmenų, už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą nuteistas M. D.. Be kita ko, šiuo nuosprendžiu M. D. paskirta kardomoji priemonė – 15 000 litų (4 344,3 Eur) užstatas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo įvykdymo – M. D. paskirtos baudos sumokėjimo. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. birželio 23 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-79-449/2017, kuria atmesti apeliantų apeliaciniai skundai ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistu).

2018 m. kovo 29 d. antstolė Daiva Prunskienė pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui, kad minėta užstato suma būtų panaudota M. D. minėtu teismo nuosprendžiu paskirtai baudai padengti. Antstolės prašyme nurodyta, jog 2018 m. kovo 29 d. buvo gautas M. D. prašymas, kuriame nurodoma, kad pastarasis sutinka sumokėtą užstatą panaudoti anksčiau minėtai baudai sumokėti bei prašo kreiptis į teismą tam leidimo. Atsižvelgiant į tai, prašoma M. D. paskirtą kardomąją priemonę 4 344,30 Eur piniginį užstatą, panaudoti baudžiamojoje byloje jam paskirtai 8 022,97 Eur dydžio baudai padengti.

Motyvuojamoji dalis

Antstolės prašymas atmestinas.

Teismas, įvertinęs antstolės prašymą bei teismui pateiktą bylos Nr. 1-58-562/2015 medžiagą, konstatuoja, kad jog šioje situacijoje M. D. prašymas bei jo pagrindu pateiktas antstolės prašymas negali būti pagrindu už M. D. sumokėtą užstatą panaudoti padengiant pastarajam skirtą baudą, nes užstato davėjas yra ne pats M. D..

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog 2012 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu M. D. iš tiesų buvo paskirta kardomoji priemonė 15 000 lt dydžio užstatas. Kaip matyti iš šio nutarimo turinio, šio užstato davėju buvo R. B., kuriam prokuroras pavedė iki 2012 m. gegužės 8 d. sumokėti minėtą piniginę sumą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) depozitinę sąskaitą. Taip pat R. B. buvo įspėtas, jog M. D. nevykdant atitinkamų įpareigojimų, užstatas pereis valstybei. Tai užstato davėjas patvirtino raštiškai (t. 26, b. l. 17). Šioje apimtyje pažymėtina, kad iš bylos medžiagoje esančio 2012 m. gegužės 8 d. nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus matyti, jog minėtą dieną R. B. į Generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėjo 15 000 litų, kaip mokėjimo paskirtį įvardindamas „Užstatas už M. D., a. k. (duomenys neskelbtini) B/B Nr. 38-1-00072-11“, bei šį dokumentą patvirtino savo parašu. (t. 26, b. l. 119)

Atsižvelgdamas į šią informaciją, apygardos teismas konstatuoja, jog užstato davėju esant R. B., tik šis asmuo gali kreiptis su prašymu į teismą, kuriame nurodo savo valią (šiuo atveju sutikimą), kad minėta piniginė suma, jo sumokėta kaip M. D. užstatas, galėtų būtų naudojama padengiant M. D. skirtą baudą. Taigi šiuo atveju antstolės prašymas, nesant R. B. atitinkamo sutikimo, atmestinas.

Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas jau nagrinėjo iš esmės panašų antstolės D. Milevičienės 2017 m. rugpjūčio 3 d. teikimą, kuriuo ji prašė leisti pinigines lėšas, kurios buvo sumokėtos kaip užstatas M. D., panaudoti M. D. skoloms (konfiskavimas, vykdymo išlaidos) padengti (t. 46, b. l. 10). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi toks antstolės prašymas buvo atmestas. Pasak teismo, „Iš 2015-11-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio bei bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad A. M. ar M. D. pažeidinėjo jiems paskirtus įpareigojimus, neatvykdavo į paskirtus teismo posėdžius ir kt. Tokiu atveju, siekiant nepažeisti užstato davėjų teisėtų interesų bei BPK 133 straipsnio nuostatų, antstolės teikimai dėl užstato panaudojimo nuteistųjų skoloms padengti yra atmestini.“ (t. 46, b. l. 32-34). Pabrėžtina, jog minėtos nutarties dalį apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas galioti minėtą nutartį, pabrėžė tokioje situacijoje būtiną užstato davėjo sutikimą panaudoti jo sumokėtą pinigų sumą paskirtai baudai sumokėti (b. b. Nr. 1S-348-483/2017) (t. 46, b. l. 67-69).

Atsižvelgiant į tai, nuteistajam ir/ar antstolei siekiant, kad už nuteistąjį sumokėtas užstatas būtų nukreiptas padengti jiems baudžiamojoje byloje skirtoms baudoms sumokėti, būtinas aiškus ir nedviprasmiškas užstato davėjo sutikimas. Taigi nesant aiškiai išreikštos užstato davėjo (šiuo atveju R. B.) valios dėl tokio pobūdžio veiksmų atlikimo – o konkrečiai, prašymo tokį veiksmą atlikti, siekiant šio asmens teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo, antstolės prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išvardintomis aplinkybėmis bei vadovaudamasis BPK 133 ir 362 straipsniais,

nutaria:

antstolės Daivos Prunskienės prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.