Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai ir kt. Tačiau skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje, anot nuteistojo, ne tik, kad nenustatyta, bet tai ir konstatuota, jog nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku jis gavo pasiūlymą iš asmens, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, įgyti vogtus automobilius ir juos realizuoti.

Nuteistojo nuomone, iš A. M., V. K. ir jo parodymų akivaizdu, kad susitariant dėl vogtų automobilių įsigijimo nebuvo tartasi dėl konkretaus automobilių kiekio. Jis, M. D., tvirtina ir pripažįsta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. vasario 10 d. įgijo ir kontrabandos būdu iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išgabeno apie 10 automobilių. Nors jis negali konkrečiai nurodyti, su kokiais automobiliais, nurodytais nuosprendyje esančioje lentelėje Nr. 1. Jis yra susijęs, tačiau minėtu laikotarpiu kontrabandos būdu Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką pardavė du „VM“ automobilius, penkis „BX“ automobilius, vieną „BXX“ automobilį ir vieną „(B7)“ automobilį (galimai nurodytą nuosprendyje esančioje lentelėje Nr. 2). Šiuos automobilius, pasak nuteistojo, pardavė pažįstamiems asmenims Baltarusijoje, kur tuo metu turėjo verslą. Iš viso iš nusikalstamos veikos nuteistasis M. D. uždirbo apie 5 000 Eur. Be to, jis su A. M. susipažino tik 2010 m. spalio mėn. ir su juo bendravo iki 2011 m. vasario 10 d., t. y. iki jo gimtadienio, per kurį jie susipyko ir daugiau jokių ryšių nepalaikė. Apie aplinkybę, kad jie nutraukė tarpusavio santykius, patvirtino ir A. M.. Duomenų, kurie paneigtų jo, M. D., parodymus byloje nėra. Todėl, nuteistojo nuomone, teismo motyvas, kad jis, pripažindamas mažesnį kiekį automobilių nei nurodyta kaltinime, siekia sušvelninti savo atsakomybę bei išvengti didesnės vertės turto konfiskavimo, nieko nepagrįstas.

Nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. visiškai pripažinęs savo kaltę dėl vogtų ir kontrabandos būdu išgabentų transporto priemonių skaičiaus nebuvo nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad per jį, M. D., ir V. K. jis pardavė apie 30-40 automobilių. O apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. M. parodė, kad įtarime nurodyta daugiau automobilių nei jis realiai pirko ir kontrabandos būdu išvežė iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Šioje apklausoje A. M. parodė ir tai, kad iš jo jis, M. D., yra pirkęs ne mažiaus kaip 10 automobilių, vogtų Vokietijoje. Taip pat šioje apklausoje A. M. parodė, kad jo, M. D., surastiems užsakovams jis pardavė ne mažiau kaip 10 žinomai Vokietijoje pagrobtų „VM“ automobilių. Teisme A. M. parodė, kad jis negali patvirtinti, ar su lentelėse nurodytais konkrečiais automobiliais, jis pats yra susijęs, nes nevedė jokios apskaitos ir jų tikrai pareigūnams įvardinti negalėjo. Be to, teisme perskaičius A. M. parodymus, šis patvirtino, kad iš jo jis, M. D., pirko apie 10 vogtų automobilių.

Nusikalstamos veikos organizatoriumi pripažinto A. M. parodymų dėl vogtų automobilių skaičiaus nepatvirtino ir kiti asmenys. G. L. pripažino, kad „perkalinėjo“ maždaug 15-20 automobilių identifikacinius (VIN) numerius, N. R. parodė, kad A. M. prašymu programinės įrangos pagalba tvarkė automobilių kompiuterius ir perprogramavo apie 40 automobilių. R. M. parodė, kad jo, M. D., ir V. K. prašymu be eilės yra perleidęs apie 16 automobilių. Todėl, nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad A. M. jokios vogtų automobilių apskaitos nevedė, o jo nurodytos aplinkybės viso proceso metu kito, todėl tokie jo parodymai negali būti laikomi neabejotinais ir jo kaltės įrodymais dėl 60 automobilių kontrabandos.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad A. M. teisme parodė, jog dar 2009 – 2010 metais su G. G. nusprendė gabenti automobilius į Baltarusijos Respubliką, rado asmenis, galinčius suklastoti VIN kodus ir perprogramuoti kompiuterius, o pirmus automobilių išvežimus į Baltarusijos Respubliką darė jis pats – A. M., o klientai, kuriuos susirasdavo, atsiųsdavo tralus iš Baltarusijos. Byloje yra duomenų, kad A. M. automobilių kontrabandą į Baltarusijos Respubliką pradėjo anksčiau iki pažinties su juo, M. D., ir tęsė savo nusikalstamą veiką dar kurį laiką, kai jie nutraukė ryšius. Be to, jiems nutraukus ryšius, V. K. su A. M. toliau bendravo. Todėl, nuteistojo M. D. nuomone, A. M. nurodytas automobilių skaičius (tariamai per jį ir V. K. jis pardavė 30-40 automobilių) galėjo būti kontrabandos būdu išgabenta be jo žinios. Iš teismo nustatytų aplinkybių matosi, kad pačiam A. M. inkriminuota 102 automobilių kontrabanda ir dar kelių automobilių pasikėsinimas gabenti kontrabandos būdu, todėl, pasak nuteistojo, tikėtina, kad nuosprendyje nurodytoje lentelėje Nr. 1 nurodyta didesnė dalis automobilių galėjo būti išgabenta į Baltarusijos Respubliką, tačiau jis, M. D., nėra kaip nors susijęs su šiuo gabenimu ir negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tas veikas, apie kurių įvykdymą jis nežinojo.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad A. M. vogtų automobilių kontrabanda užsiėmė dar iki pažinties su juo, M. D., o taip pat ir jiems nutraukus ryšius, todėl, nuteistasis daro išvadą, kad jo veiksmai nebuvo būtini A. M. siekiamam rezultatui.

V. K. parodė, kad jis, N. D., įgijo ir kartu su juo kontrabandos būdu į Baltarusijos Respubliką pardavė ne mažiau kaip 10 automobilių. Iš skundžiamo nuosprendžio M. D. neaišku, nuo kada pats V. K. pradėjo daryti nusikalstamas veikas su A. M., nes vienoje vietoje teismas nurodė, kad su juo, M. D. kartu (o jam inkriminuota nusikalstama veika nuo 2010 m. lapkričio 15 d.), o jau kitoje vietoje nurodo, jog nuo 2011 m. kovo pradžios (o jis jau buvo susipykęs su A. M. ir jokių nusikaltimų nedarė). Nepaisant to, kad V. K. parodymai nepatvirtina teismo išvadų apie tai, jog jis, M. D., susijęs su 60 automobilių kontrabanda. Be to, iš V. K. duotų parodymų apie jo, M. D., nusikalstamos veikos laikotarpį, uždedamą antkainį, gautas muitinės eksporto deklaracijas, uždarbį nuo vieno automobilio, negalima nustatyti su kuriais iš kaltinime nurodytų automobilių jis, M. D., yra susijęs. Todėl ir V. K. parodymai, nuteistojo nuomone, nėra konkretūs ir objektyvūs pagrįsti jam inkriminuojant automobilių skaičių.

Nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nesutinkama ir su jam paskirta bausme. Jo nuomone, teismas, netinkamai nustatęs jo veikos apimtį, paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Iš aprašytų nuosprendyje reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių matosi, kad baudos dydžiui įtakos turėjo netinkamas faktinių aplinkybių nustatymas. Pašalinus iš kaltinimo 50 automobilių kontrabandą, jo kaltinimo apimtis siaurėja, todėl, nuteistojo nuomone, proporcingai turi būti sumažinama ir jam paskirta bauda.

Netinkamai nustatęs jam inkriminuotų kontrabandos būdu išgabentų transporto priemonių skaičių ir veikos laikotarpį, teismas neteisingai paskaičiavo nusikalstamos veikos rezultatą. Skaičiuodamas konfiskuotiną sumą, teismas rėmėsi paties nustatyta aplinkybe, kad jis, M. D., pripažįstamas kaltu dėl 60 automobilių kontrabandos, taip pat jo paaiškinimais, kad laikotarpiu nuo 2010 metų rudens iki 2011 metų žiemos pabaigos – pavasario pradžios jis tarpininkavo parduodant kontrabandos būdu į Baltarusiją apie 10 žinomai vogtų automobilių su suklastotais identifikaciniais numeriais bei dokumentais ir uždirbo apie 10 000 Eur. Taip pat jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. galėjo turėti apie 20 000 Lt (apie 5 800 Eur) turtinės naudos. Taip pat teismas rėmėsi ir A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. M., parodė, kad jis, M. D. galėjo uždirbti ne mažiau kaip 30 000 Eur. Tačiau atsakydamas į pateiktą klausimą teisme, A. M. negalėjo nurodyti, kiek uždirbo iš inkriminuotos nusikalstamos veikos, sakė, kad neskaičiavo, tai padarė pareigūnai. Artimą jo, M. D., nurodytai iš kontrabandos gautai sumą teisme įvardijo ir apklaustas V. K., kuris parodė, kad pats uždirbo apie 5 000 Eur. Taigi iš skirtingų šaltinių gauta informacija nėra vienoda, o nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tiksliai nustatyti konfiskuotiną sumą, abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo nuomone, iš kaltinimo pašalinus jam, M. D., inkriminuojamų 50 automobilių kontrabandą ir skaičiuojant, kad nuo vieno automobilio vidutiniškai jis galėjo uždirbti po 500 Eur, iš jo gali būti konfiskuota 5 000 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Nuteistojo R. U. nuomone, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jame nustatytas ir nurodytas aplinkybes bei kitus reikšmingus duomenis, matosi, kad teismas jo kaltę iš esmės pagrindė išimtinai vieno iš nuteistųjų – A. M. – parodymais. Kiti įrodymai, nuteistojo nuomone, nelaikytini tiesioginiais įrodymais, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad jo, R. U., veiksmuose yra nusikalstamų veikų sudėtys, šie įrodymai tik patvirtina tam tikras faktines aplinkybes.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso taisykles, kaltinamųjų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kurie vertinami kartu su kitais byloje esančiais ir ištirtais įrodymais, t. y. liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Skunde pažymima ir tai, kad nustatant asmens dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nepakanka vien tik kaltinamojo ar kito kaltinamojo parodymų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negalima pripažinti asmens kaltu, remiantis vien tik kaltinamojo parodymais. Taigi, nuteistojo R. U. nuomone, teismas grįsdamas jo kaltę rėmėsi išimtinai kaltinamojo A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet ne teisminio bylos nagrinėjimo metu ir nepagrįstai konstatavo, jog A. M. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, yra siekimas padėti jam, R. U., išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis A. M. parodė, kad jis nepranešė jam apie tai, kad jam pateikiami suklastoti automobilių, kuriems būtina „įforminti“ muitinės deklaracijas išvežimui iš Lietuvos į Baltarusiją, dokumentai. A. M. taip pat parodė aiškius motyvus, kodėl ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi nuo duotų teisminio nagrinėjimo metu. A. M. siekė sušvelninti jam paskirtą kardomąją priemonę, nes jis buvo suimtas, o po parodymų davimo buvo paleistas į laisvę. Tokia išvadą patvirtina ir tai, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nežino ir neprisimena, kiek automobilių pirko ir pardavė, kas konkrečiai iš kitų asmenų tvarkė atskiriems automobiliams dokumentus, o parodymus davė pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktas lenteles. Tai siejama su A. M. parodymais, kurie buvo duoti 2012 m. kovo 29 d. papildomos apklausos metu, A. M. davė parodymus apie kiekvieną jo nupirktą vogtą užsienyje transporto priemonę, kuri kontrabandos būdu buvo neteisėtai parduota į Baltarusijos Respubliką.

Be to, nuosprendyje nurodyta ir tai, kad jo, R. U., kaltė grindžiama ir paties jo parodymais. Su tokia teismo išvada nuteistasis taip pat nesutinka, nes jo, R. U., parodymai nepatvirtina teismo išvadų. Jis neprisipažino kaltu ir išsamiai parodė aplinkybes, kaip jis bendravo su A. M., kaip buvo teikiami dokumentai muitinės tarpininkei UAB „P“ ir kt.

Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde išdėstė argumentus apie dalyvavimą organizuotoje grupėje.

Iš skundžiamo nuosprendžio nurodytų aplinkybių (laiko prasme), nuteistojo nuomone, neįmanoma suvokti, nuo kada ir iki kada jis, R. U., buvo organizuotos grupės dalyvis. Pagal kaltinimą, tai jo veika apima laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. birželio mėn. Tačiau nuteistajam kyla klausimas, kokiais veiksmais pasireiškė jo dalyvavimas organizuotoje grupėje.

Iš kaltinimo matosi, kad jis, R. U., laikotarpyje nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2010 m. lapkričio 10 d. teikė suklastotus dokumentus muitinės tarpininkui IĮ „P“, o laikotarpyje nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. birželio 3 d. per valstybės sieną, pasienio pareigūnės E. R. pagalba, padėjo išgabenti 8 vnt. automobilių. Tačiau nuosprendyje R. U. nėra inkriminuotas 8 vnt. automobilių išgabenimas per valstybės sieną. Apie tai nuosprendyje nepasisakyta, nors tai laikytina, kad jam, R. U., kaltinimas susiaurintas.

Byloje nėra įrodymų, kad jis buvo organizuotos grupės narys. Bylos duomenimis patvirtinta, kad jis, R. U., yra pažįstamas tik su A. M., nors kaltinime teigiama, kad neva jis, R. U., įsitraukė į organizuotą grupę, tačiau visai nėra atskleista, kaip tai įvyko, t. y. neatskleistas įsitraukimo būdas, susitarimas, vaidmenų pasiskirstymas ir kitos svarbios aplinkybės.

Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas. Grupės pastovumą gali rodyti tos grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas. Kiti požymiai siejami su organizuota grupe, tai – nusikalstamos veiklos planavimas, veiklos sistemiškumas, bendra pinigų kasa, organizuodami bendri susirinkimai ir pan.

Nuteistojo R. U. nuomone, pagal bylos duomenis akivaizdu, kad jis net nežinojo, kiek asmenų dalyvauja neteisėtoje veikoje, nežinojo, nei kokie tai asmenys, nei kokios jų užduotys, nenustatytas joks susitarimas tarp jo, R. U., ir kitų organizuotos grupės narių (nuteistųjų) daryti nusikaltimus. Nuteistasis kritiškai vertina teismo išvadą, kad jis atliko aktyvius veiksmus, kontroliuojant automobilių išgabenimą per sieną, palaikomus ryšius su kitais kaltinamaisiais, derinat veiksmus tarpusavyje. Tačiau, nuteistojo nuomone, tai abstrakčios sąvokos, kurios nėra pagrįstos ir patvirtintos kokiais nors įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad jis kontroliavo automobilių išgabenimą, nes tokie veiksmai realiai nenustatyti, o remiamasi tik A. M. ir paties jo, R. U., parodymais. Nuteistasis nurodo, kad būtina atsižvelgti į tai, kad jis, R. U., neturėjo jokios galimybės atlikti tokius veiksmus – kontroliuoti automobilių išvežimą, nes pagal kaltinimą jis turėjo veikti per kaltinamąją E. R., bet pastaroji teismo buvo išteisinta, nenustačius jokio susitarimo su juo.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-257/2011, 2K-403/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012). Siekiant atriboti organizuotą grupę ir bendrininkų grupę, vertinamas organizuotumo lygis. Organizuotoje grupėje organizuotumo lygis yra aukštesnis nei bendrininkų grupėje. Vienas iš organizuotą grupę apibrėžiančių požymių yra išankstinis bendrininkų susitarimas daryti nusikalstamą veiką, t. y. kai organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria nusikalstamos veikos planą, numato nusikaltimo įvykdymo mechanizmą, pasiskirsto užduotis, susitaria dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos ir laiko. Šios aplinkybės daro įtaką glaudžių, besitęsiančių ryšių atsiradimui, suformuoja suvokimą apie priklausymą tokiai grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-254/2008).

Todėl, atsižvelgiant į teisminę praktiką, nuteistojo R. U. nuomone, galima konstatuoti, kad jo veiksmuose, jeigu juos ir laikyti nusikalstamais, nėra požymių veikos, numatytos BK 25 str. 3 d. O, nors ir pripažinti, kad jis ir padarė kokią nors veiką, tai jis bendrininkavo tik su A. M., padėdamas jam galimai panaudoti suklastotus dokumentus.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismo nustatytos aplinkybės, kurias nuteistasis vertintina itin kritiškai. Kaltinime nurodyta, kad jis, R. U., įsitraukė į organizuotą grupę, kurioje buvo ir E. R. nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio. Toks kaltinimas, nuteistojo nuomone, neatitinka bylos duomenų, nes pagal kaltinimą E. R. (jeigu ir tikėti kaltinimu) neteisėtus veiksmus atliko nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. birželio 3 d.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai ir dėl kontrabandos.

Kontrabanda padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo, kuris kaltinamas kontrabanda suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti.

Nuteistojo R. U. nuomone, šioje byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kad jis žinojo, kad automobiliai, kuriems išvežti jis dalyvavo muitinės eksporto deklaracijų pildymo procese, bus išgabenti iš Lietuvos kontrabandos būdu. Bylos duomenys rodo, kad muitinės tarpininkui pateiktų registracijos dokumentų blankai buvo tikri, o suklastotas tik jų identifikacinis numeris, pakeičiant tik 1 skaičių. Visi kiti lydintys dokumentai: pirkimo – pardavimo sutartys, sudarytos tarp pirkėjo – pardavėjo (Vokietija – Lietuva ir Lietuva – Baltarusija) nebuvo suklastoti. Todėl, nuteistojo nuomone, šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad jis, R. U., jau vien tik vizualiai galėjo įsitikinti, kad jam A. M. pateikdavo tikrus dokumentus. Kaip nustatyta byloje, pačių automobilių jis, R. U., nematė ir jų nevairavo bei jų nepristatė muitinės tarpininkui. Tokias išvadas patvirtina ir tai, kad dokumentų klastojimo fakto nenustatė net gi muitinės tarpininkas IĮ „P“ ar muitinės pareigūnai, kurie atlikinėjo muitinės procedūras, t. y. tikrino automobilius, jų dokumentus, automobiliams išvykstant iš Lietuvos. Tik A. M. parodė, kad jo, R. U., paklausė, ar jis negali, kur nors gauti muitinės eksporto deklaracijas žinomai Vokietijoje pagrobtiems automobiliams tikslu išvežti šiuos automobilius į Baltarusijos Respubliką. Teisme A. M. nepatvirtino tokių savo ankstesnių parodymų ir paaiškino, kad tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė todėl, kad buvo suimtas ir norėjo, jog greičiau būtų pakeista kardomoji priemonė į švelnesnę. A. M. 2012 m. kovo 26 d. buvo sulaikytas, o 2012 m. kovo 27 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 4 d. A. M. paskirtos kardomosios priemonės – 50 000 Lt užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (24 t., 10, 18-23, 25-27, 28-29 b.l.). Todėl, nuteistojo R. U. nuomone, tokios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jis taip pat buvo įtariamasis, jo procesinė padėtis buvo apsunkinta, ir siekdamas ją sušvelninti, davė parodymus ikiteisminiam tyrimui reikalinga linkme. Įvertinus A. M. parodymus, kuriuose teisme jis net negalėjo nurodyti kokias konkrečiai ir kiek transporto priemonių išgabeno iš Lietuvos (kaip paaiškino – nevedė apskaitos), pasak nuteistojo R. U., galima teigti, kad jam buvo nesvarbu kiek išgabentų transporto priemonių jam bus inkriminuota. Be to, A. M. teisme parodė, kad jam, R. U., jis nesakė, kad automobiliai, kurių dokumentai buvo perduoti R. U., yra vogti. Ši aplinkybė, R. U. nuomone, leidžia abejoti jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, objektyvumu kiek tai liečia jį, R. U.. Teisme A. M. parodė, kad pinigus R. U. mokėjo „už darbą“, o ne tam, kad kažkam sumokėti.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jokių kitų įrodymų apie tai, kad jis, R. U., žinojo ar galėjo žinoti, kad jis padeda A. M. vykdyti automobilių kontrabandą, byloje nėra, todėl, nuteistojo nuomone, laikytina, kad neįrodyta, jog jis, R. U., žinojo, kad atlieka neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtai gabena (padeda išgabenti) automobilius per Lietuvos Respublikos sieną ir to siekia. Jo nuomone, jis tiesiog atliko „tarpininko“ vaidmenį, pagal A. M. pasiūlymą, pristatydavo A. M. pateiktu dokumentus muitinės tarpininkui IĮ „P“, kad šios darbuotojai surašytų reikalingus dokumentus – muitinės eksporto deklaracijas. Tokie jo veiksmai, pasak paties nuteistojo R. U., pateisinami, nes už tai jis gaudavo atlygį – už vieno automobilio „įforminimą“ gaudavo 200 Lt, iš kurių 80 Lt sumokėdavo muitinės tarpininkui už deklaracijos užpildymą, o 120 Lt likdavo jam kaip atlygis už paslaugą, suteiktą A. M..

Kiti jo, R. U., veiksmai, kad neva A. M. nurodė susitarti su VSAT pareigūnais, t. y. su E. R., kad ši be patikrinimu praleistų per Lietuvos – Baltarusijos sieną žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtus automobilius su suklastotais transporto priemonių identifikaciniais numeriais (VIN) bei perprogramuotais valdymo blokais ir su žinomai suklastotais registracijos liudijimais, ir jis, R. U., vykdydamas A. M. ir G. G. nurodymą, tiksliai ikiteisminio nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2011 m. kovo 25 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasiūlė savo pažįstamai E. R., dirbančiai VSAT prie VRM X rinktinės Y būrio pasieniete, kad ši padėtų įgyvendinti A. M. bei G. G. nusikalstamą planą, nėra įrodyti ir paremti vien prielaidomis. Be to, tai teismas pripažino, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. R. atžvilgiu.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl dokumentų klastojimo.

BK 300 str. 1 d. nurodyta, kad už šią nusikalstamą veiką atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pažymėtina, kad ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai panaudoja žinomai suklastotą dokumentą ir to siekia.

Iš nuosprendžio nuteistasis R. U. daro išvadą, kad jo veiksmai dėl dokumento klastojimo, pasireiškė tuo, kad jis panaudojo žinomai suklastotus dokumentus: registracijos liudijimus ir transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. pateikė žinomai suklastotus dokumentus muitinės tarpininkui ir gavo 13 muitinės eksporto deklaracijų, su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie transporto priemones.

Nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra gauta patikimų įrodymų, kad jis žinojo, jog jam A. M. perduoti dokumentai, t. y. 13 automobilių registracijos pažymėjimų ir jų pirkimo – pardavimo sutartys, būtų suklastoti, t. y. registracijos pažymėjimai suklastoti, o pirkimo – pardavimo sutartys yra netikros ar jose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (vardai, pavardės ar kt.). Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, registracijos pažymėjimai buvo tikri, o pirkimo – pardavimo sutartyse visi nurodyti asmenys buvo egzistuojantys. Nuteistojo nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad jis negalėjo suprasti, net gi vizualiai įvertinęs dokumentus, gautus iš A. M., kad jie yra suklastoti, o juose įrašyti duomenys yra neatitinkantys tikrovės. Kaip jau nurodyta anksčiau, jis, R. U., veikdamas pas muitinės tarpininką veikė kaip pardavėjų atstovas, A. M. prašymu, kaip fizinis asmuo. Taigi šiuo atveju jis, R. U., ir nesidomėjo, ką gauna iš A. M., jam buvo aktualu gauti atlygį (120 Lt) už suteikiamas tarpininkavimo ir/ar atstovavimo paslaugas.

Nuteistojo R. U. nuomone, jo kaltė dėl dokumentų klastojimo grindžiama išskirtinai A. M. parodymais. Jokių kitų įrodymų, kurie leistų neginčytinai teigti, kad jis, R. U., žinojo, jog naudoja suklastotus dokumentus, nėra. Nuteistasis R. U. pažymi, kad nei muitinės tarpininko IĮ „P“ darbuotojai, surašę muitinės eksporto deklaracijas, nei muitinės pareigūnai, pasienio poste atlikę transporto priemonės patikrą, nenustatė dokumento klastojimo fakto dėl transporto priemonių, kurių kontrabandoje, kaip teigiama kaltinime, jis, R. U., dalyvavo.

Įvertinus visas šias aplinkybes, nuteistasis R. U., daro išvadą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nėra gauta įrodymų, kad jis, R. U., žinojo, kada dalyvauja organizuotoje grupėje, vykdo ir/ar padeda vykdyti transporto priemonių kontrabandą, o taip pat naudoja suklastotus dokumentus. R. U. nuomone, jo kaltė grindžiama vien tik prielaidomis (galėjo žinoti, turėjo žinoti), o įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas – nuteistojo (kaltinamojo) A. M. parodymai, vertintini kritiškai ir abejotini, nes jie skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.?

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. U. daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis ir nepatikimais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis, G. L., teisme kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, jog 2011 m. pas jį atvažiavo G. G., kuris paprašė perkalti kelias mašinas ir jis sutiko, nes reikėjo pinigų. Jį G. G. kartais nuveždavo į (duomenys neskelbtini) rajoną, kartais pats ten nuvažiuodavo. Už kiekvieną perkaltą numerį jam turėjo sumokėti po 1 000 Lt. Jam reikėjo pakeisti 2-3 paskutinius skaičius. Tai vyko nuo 2011 m. iki 2012 m. Jo nuomone, jis perkalė apie 15-20 numerių, bet ne daugiau. Turėjo uždirbti apie nuo 15 000 iki 20 000 Lt, bet realiai tiek negavo. Jam turėdavo sumokėti iš karto po darbo, tačiau pinigus ne visada sumokėdavo.

Todėl, nuteistojo G. L. nuomone, jo veikoje nėra būtinų kontrabandos nusikaltimo sudėties požymių – neteisėto gabenimo per valstybės sieną, tyčios. Šios nusikalstamos veikos jis išvis nevykdė, todėl, nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 199 str. l d. numatytą nusikalstamą veiką. Be to, dar kartą atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 54 automobiliai iš minėtų 103 iš viso nėra kirtę Lietuvos sienos, todėl nėra nustatytas minimos kontrabandos mastas, o, tiksliau, jis yra nustatytas neteisingai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis pripažįsta savo kaltę, kad realiai suklastojo nuo 15 iki 20 automobilių VIN simboliu, tačiau ir už perkaltus numerius su juo atsiskaityta nebuvo. Nuteistasis pažymi ir tai, kad per nusikalstamos veikos atlikimo laiką, kuris net nebuvo tiksliai nustatytas, tokio kiekio automobilių identifikacinių numerių suklastoti nebuvo jokios galimybės. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad daugumos automobilių identifikacinių numerių suklastojimo faktas net nėra nustatytas, t.y. nustatytas neva suklastotas VIN, tačiau nenustatytas tikrasis automobilio VIN.

Nuosprendyje esančioje lentelėje Nr. 3 nurodyta, kad kontrabanda išvežta 13 automobilių. Nustatyta, kad iš jų tik 10 automobilių yra vogti. Iš šių 13 automobilių tik 9 automobiliai kirto sieną, o iš tų 9 automobilių tik 7 automobiliai buvo vogti. Todėl, nuteistojo nuomone, neįrodyta, kad kontrabandos būdu išgabenti 13 automobilių, nes išgabenti tik 7 automobiliai.

Taip pat nuosprendyje esančioje lentelėje Nr. 4 nurodyta, kad kontrabanda išgabenti 59 automobiliai, iš jų nenustatyta, jog 33 automobiliai buvo vogti. Nenustatyta ir tai, kad 9 automobiliai krito sieną, taip pat ir tai, per kokį pasienio punktą 14 automobilių kirto sieną, gal jie iš viso nekirto sienos. Todėl, nuteistasis A. M. daro išvadą, kad jam nepagrįstai inkriminuota kontrabanda dėl 14 vogtų ir dėl 26 nevogtų automobilių. Jo nuomone, kontrabandos būdu buvo išgabenti 19 vogtų automobilių (59-40=19).

Lentelėje Nr. 6 nurodyta, kad kontrabandos būdu 21 automobiliai kirto valstybės sieną. Tačiau įrodyta, kad tik 7 vogti automobiliai išvežti kontrabandos būdu. Nenustatyta, kad 12 automobilių buvo vogti, taip pat nenustatyta, jog 2 vogti automobiliai išgabenti per valstybės sieną, o 3 automobiliams buvo suklastoti dokumentai.

Lentelėje Nr. 1 (16 nuosprendžio psl.) nurodyta, kad kontrabanda išvežti 59 automobiliai, o nustatyta, jog iš jų tik 27 automobiliai yra vogti. Iš jų 12 automobilių nekirto valstybės sienos. Nuteistojo nuomone, nenustatyta, kad kontrabanda šie automobiliai kirto valstybės sieną.

Be to, nuosprendyje nurodyta ir tai, kad kontrabanda išgabenti 20 automobilių. Nenustatyta, kad 11 automobilių iš jų vogti, o 2 automobiliai, ar iš viso kirto valstybės sieną.

Nuosprendyje esančioje lentelėje Nr. 1 (22 psl.) nurodyta, kad kontrabandos būdu 59 automobiliai buvo išgabenti į Baltarusiją, Iš šių automobilių, kirtusių sieną, nenustatyta, kad 33 automobiliai buvo vogti, taip pat neįrodyta, jog 14 automobilių kirto valstybės sieną.

Nuteistojo nuomone, įrodyta, kad kontrabandos būdu, klastojant dokumentus, išvežti tik 36 automobiliai. 5 automobiliai sulaikyti Lietuvoje. Todėl, A. M. daro išvadą, kad lieka tik 31 automobiliai išvežti kontrabandos būdu, o jo neteisėtai gautų pajamų maksimali suma – 31 000 Eur. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad jis nesutinka su jam paskirta bausme.

Nuteistasis A. M. daro išvadą, kad teismas neteisingai nustatė kontrabandos būdu išgabentų automobilių skaičių, neteisingai taikė baudas pagal atitinkamus BK straipsnius ir neteisingai nustatė pajamas, neva gautas iš neteisėtos veikos. Toks teismo nuosprendis, pasak nuteistojo, turi būti pakeistas, galutinė bauda turėtų būti paskirta žymiai mažesnė, o konfiskuotino turto suma sumažinta iki 23 000 Eur.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta nė vieno įrodymo, patvirtinančio jo, A. M., dalyvavimą nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., padaryme. Nuteistojo nuomone, nuosprendis dėl šio nusikaltimo grindžiamas tik prielaidomis, nes nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais remiantis priimtas nuosprendis.

Trys epizodai, nurodyti skunde, buvo įvykdyti tuo metu, kai jis, A. M., buvo Lukiškių kalėjime. Jis Lukiškių kalėjime buvo nuo 2011 m. birželio 17 d. Tačiau nepaisant šios aplinkybės teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė už minėtus epizodus bei paskyrė jam baudą, išieškant iš jo 250 Eur pajamų, gautų už kiekvieną automobilį.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti tik keturi vairuotojai – A. M., A. L., A. K. ir A. Č.. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokius konkrečius automobilius minėti vairuotojai pervarinėjo. Taip pat nebuvo nustatyti ir automobilių sienos kirtimo laikas ir vieta, nors, nuteistojo nuomone, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Muitinės departamentas šią informaciją turi. Nuteistojo A. M. nuomone, ikiteisminio tyrimo metu ši informacija tyčia buvo nuslėpta nuo teismo, nes asmenys, faktiškai gabenę automobilius, galėtų patvirtinti jo, A. M., nekaltumą. Nuteistojo nuomone, išvados, kad jis pervarinėjo B automobilius ir pan., yra nepagrįstos, nes nėra vairuotojų parodymų.

Skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, jog N. R., sutikęs klastoti transporto priemonių valdymo blokuose esančią informaciją, pakeičiant valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius (VIN), gaudamas <...>, tariamai suklastojo 103 (teismo nuosprendyje lentelėje Nr.l nurodytų ir išvardintų) transporto priemonių valdymo blokuose esančią informaciją, perprogramuodamas valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius (VIN).

Apeliaciniame skunde pažymimima, kad duomenų, kokie automobilio valdymo blokai kiekviename automobilyje, kurie inkriminuoti N. R., buvo keičiami, remontuojami, faktai, kad konkrečių automobilių identifikaciniai numeriai buvo perkalti, kaip jie buvo perkalti, specialistų ar ekspertų išvadų nėra, kaip nėra ir pačių automobilių. Šie svarbūs duomenys byloje nėra ištirti, nėra išsiaiškinti, o be automobilių to negalima objektyviai nustatyti. Tačiau vien išanalizavus N. R. kompiuteryje esančius duomenis, daugeliu atveju jau yra aišku, kad tokių valdymo blokų buvo daug ir tai nėra VIN-ai- kelių transporto priemonės kėbule arba važiuoklėje (rėme) iškalti identifikavimo numeriai. Visi šie duomenys yra kiti papildomi transporto priemonės identifikavimo žymenys. Visi kompiuteryje rasti duomenys su daugybe atskirų transporto priemonių, tarp jų ir dalies inkriminuotų byloje, kelių transporto priemonės identifikavimo numeriai tiktai patvirtina faktą, kad kompiuteriu buvo jungiamasi prie kelių transporto priemonių VIN-o, o tai buvo daroma išimtinai konkretaus automobilio suremontavimo, jo valdymo blokų reguliavimo tikslais. Tai N. R. darbo pagal verslo liudijimą pagrindas, kurio nedraudžia nei vienas teisės aktas, to jo prašė automobilius remontui pateikę asmenys, už šį darbą jis teisėtai gaudavo ir dabar gauna atlygį.

Apeliantų nuomone, tokiu būdu, pateikti faktiniai duomenys objektyviai patvirtina, kad šiais veiksmais N. R. visiškai neatliko veiksmų su inkriminuojamo nusikaltimo dalyku – VIN-u, t. y. kėbulo arba važiuoklės (rėmo) numeriais (VIN kodais), kurie buvo suteikti ir iškalti gamykloje arba tokią teisę turinčioje atitinkamoje įstaigoje. Byloje iš viso nėra duomenų, kad N. R. atliko kokius nors veiksmus su kėbulų arba važiuoklių numeriais – VIN-ais, o būtent tiktai kėbulo arba važiuoklės (rėmo) numeriai (VIN kodai) yra šio nusikaltimo dalykas (ne transporto priemonių valdymo blokuose esanti informacija, ne valdymo blokuose (kurių yra daug, tačiau nei jų skaičius, nei konkretūs pavadinimai, nei šių valdymo blokų numeriai neįvardinti) esančių identifikacinių numerių perprogramavimas). Tai yra kiti transporto priemonės identifikavimo žymenys.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai yra pripažįstama ir vadovaujamasi nuostatomis, kad kiti transporto priemonės identifikavimo žymenys – transporto priemonės valstybinio numerio ženklai, kėbulo, važiuoklės, rėmo, kabinos, variklio, pavarų dėžės, produkcijos numeriai ir kiti ženklai, kurie padeda papildomai identifikuoti transporto priemonę, nėra nurodyto nusikaltimo dalykas (kasacinės baudžiamosios bylos Nr. 2K-386/2008; Nr. 2K-1/2011).

Apeliantų nuomone, nei valstybinis kaltinimas nei pirmosios instancijos teismas nesurinko ir nenustatė objektyviai pagrįstų faktinių duomenų, kad N. R. suklastojo kelių transporto priemonių identifikavimo numerius – perkalė kėbulo arba važiuoklės (rėmo) numerius (VIN kodas), jeigu jie buvo suteikti ir iškalti gamykloje arba tokią teisę turinčioje atitinkamoje įstaigoje, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl jis turi būti išteisintas, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina, nes nepadaryta jam inkriminuota nusikalstama veika.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl BK 72 str. nuostatų taikymo.

Apeliantų nuomone, toks teismo sprendimas neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, taip pat šis sprendimas yra nepagrįstas.

Apeliantų nuomone, baudžiamojoje byloje visi faktiniai duomenys patvirtina, kad N. R. ilgą laiką, nuo 1992 metų iki šios dienos, dirbo bei dirba ir buvo bei yra kvalifikuotu automobilių elektrinės dalies remonto meistru – verčiasi variklinio transporto priemonių technine priežiūra ir remontu, kurio metu, be kitų darbų, kompiuteriu jungiamasi prie kelių transporto priemonių VIN-o, o tai daroma išimtinai konkretaus automobilio suremontavimo tikslais, kad suderinti jo valdymo blokuose esančią informaciją ir automobilis galėtų užsivesti bei važiuoti. Tai N. R. darbo pagal verslo liudijimą pagrindas, kurio nedraudžia nei vienas teisės aktas, to jo prašė automobilius remontui pateikę asmenys, už šį darbą jis teisėtai gaudavo ir dabar gauna atlygį. Tiriamo įvykio metu už atliktus darbus remontui mašinas pateikę asmenys mokėdavo įvairias sutartines pinigines sumas litais. Už darbą remontuojant pateiktų remontui automobilių valdymo blokuose esančią informaciją mokėjo ir šioje byloje teismo kaltu pripažintas A. M. bei asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.), tarp jų galimai ir remontuojant atskirus automobilus, kuriuos šie kaltinamieji įgijo neteisėtai ir vėliau išgabeno per valstybės sieną. Tačiau apie tai, kad kai kurie kaltinamojo (nuteistojo) A. M. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.), remontui pateikti automobiliai buvo ar galėjo būti įsigyti ir vėliau realizuoti neteisėtai, N. R. nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jo darbo kompetencijai nepriskiriama automobilių, jų detalių, tokių automobilių valdymo blokų įsigijimo ir naudojimo ar su jais atliekamų turtinių, pirkimo – pardavimo sandorių, disponavimo jais bei tokiais automobiliais disponuojančių asmenų veiklos teisėtumo kontrolė. Apeliantų nuomone, byloje nėra jokių objektyviai pagrįstų faktinių duomenų, kad N. R. dalyvavo darant nusikalstamas veikas, buvo nusikalstamos grupuotės narys ir tyčia veikė neteisėtai, išskyrus nuteistojo A. M. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.) suėmimo metu neteisingai užrašytus parodymus, kad N. R. galėjo būti žinoma, jog tokie automobiliai yra įsigyti neteisėtai. Tačiau šiuos parodymus A. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu patikslino ir nurodė kitas, tikslias ir teisingas įvykio aplinkybes, kad N. R. nebuvo jų nusikalstamos veiklos plano dalyvis, o juo pasinaudojo kaip geru specialistu remontuojant automobilių valdymo blokus, jų elektronines sistemas. Skunde pažymima, kad asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.), ir kurio pirminiais, tiktai apklausius įtariamuoju, parodymais vadovavosi teismas kaltindamas N. R., teisminio proceso metu iš viso apklaustas nebuvo, N. R. ir jo gynėjas dėl to neturėjo įstatymais garantuotos teisės betarpiškai užduoti klausimus tokiam liudytojui, o todėl tokiais parodymais, kurie esminiai prieštarauja kitiems faktiniams duomenims byloje, negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Nors pagal įstatymą konfiskavimas kaip priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą, tačiau nagrinėjamoje byloje taikytas pinigų tariamai gautų iš uždraustos veikos (uždraustos veikos rezultatas) konfiskavimas, šiuos pinigus išieškant iš N. R. – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) priemonė jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant pakankamų ir pagrįstų aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog N. R. suklastojo kelių transporto priemonių identifikavimo numerius – kėbulo arba važiuoklės (rėmo) numerius (VIN kodus), suteiktus ir iškaltus gamykloje arba tokią teisę turinčioje atitinkamoje įstaigoje, jog automobilius neteisėtai gabeno per valstybės sieną, ar šiais tikslais bendrininkavo su asmenimis, kurie tokia veikla galėjo užsiimti, ir kad iš tariamai uždraustos veikos gavo neteisėtą atlygį – pinigus, t. y. kad atlygis už darbą pagal verslo liudijimą, remontuojant transporto priemonių valdymo blokuose esančią informaciją, bei perprogramuojant valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius, kurie nėra automobilio VIN-ai, buvo ne pajamos už teisėtai atliktą darbą, bet kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai. Byloje yra pakankamai ir svarių duomenų, kad valstybė dėl N. R. teisės aktais reglamentuotos darbinės veiklos nepatyrė ir negalėjo patirti finansinės žalos. N. R. anksčiau nebuvo teistas, jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Konfiskuota pinigų suma yra reikšminga N. R. ir jo šeimai, nes tai buvo jo sąžiningai uždirbtos lėšos. Apeliantų nuomone, vienintelis priekaištas N. R. gali būti tik tai, kad per ilgesnį laiko tarpą jis nesuprato, jog automobilius remontui teikdavę asmenys tuo pačiu jam pristatydavo remontuoti automobilius, jų detales, kurie galėjo būti įsigyti nusikalstamos veikos pasekoje, tačiau tam jis neturėjo specialių žinių, o be to tikrinti, ar automobiliai, ju detalės buvo įsigyti teisėtai, jam nepriklausė pagal atliekamas darbo funkcijas ir įgaliojimus. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad N. R. paskirta bausmė – bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl pinigų konfiskavimas yra neproporcingas ir sukelia jam bei šeimai pernelyg didelę finansinę naštą. Apeliaciniame skunde dar kartą pažymimima, kad už atliktus darbus N. R. gaudavo atitinkamą atlygį ir tai nebuvo neteisėtos pajamos, tai nebuvo pinigai, gauti iš tariamai uždraustos veikos (uždraustos veikos rezultatas), nes, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, N. R. nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos, jis dirbo pagal verslo liudijimą ir už atliktą darbą, kuris teisės aktais nėra uždraustas, gavo su klientais abipusiai sutartą uždarbį.

Iš to, kas išdėstyta apeliantai daro išvadą, kad teismo sprendimas iš N. R. konfiskuoti 28 962 Eur kaip pinigus, gautus iš uždraustos veikos (uždraustos veikos rezultatą), šiuos pinigus išieškant iš N. R. yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tokiu būdu, yra požymiai, kad ir šioje nuosprendžio dalyje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 72 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde dėstomi arguemtnai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tokiu būdu, apeliantų nuomone, teismas nesivadovavo ir netinkamai taikė BPK 20 str. reikalavimus.

Dėl N. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 199 str. 1 d. pažymėtina, jog pateikti konkretūs faktiniai duomenys, kad jis neklastojo kelių transporto priemonių identifikavimo numerių ir nepadarė tokio nusikaltimo, jau parodo, kad N. R. nepadarė bei negalėjo padaryti ir kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – automobilių kontrabandos. Tačiau šiuo atveju papildomai atkreipiamas teismo dėmesys į pagrindinius jo nekaltumą patvirtinančius duomenis.

BK 199 str. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia tiktai aktyviais veiksmais, t. y. neteisėtai gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus per valstybės sieną. Kontrabanda bendrininkaujant yra tada, kai du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti arba užbaigti ir kiekvienas bendrininkas tiesiogiai padaro bent dalį BK 199 str. numatytos veikos.

Apeliantų nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iš viso nėra objektyvių bei patikimų faktinių duomenų, tokių įrodymų nenustatė ir teismas, kad N. R. veikoje yra inkriminuotos automobilių kontrabandos objektyvieji požymiai, kad jis tiesiogiai padarė bent dalį BK 199 str. numatytos veikos, o teismo nuosprendis grindžiamas tiktai prielaidomis. Automobilių, kurie inkriminuojami, N. R. neįsigijo, jais nedisponavo ir negalėjo disponuoti, nes jie priklausė asmenims, kurie automobilius pateikė remontui. Kiek tokių automobilių buvo ir galėjo būti, jis nežinojo bei negalėjo žinoti. Kad tokius automobilius jis ruošė gabenimui per valstybės sieną, tarėsi dėl to, gabeno, gavo už tai kokį nors neteisėtą atlygį, duomenų byloje nėra ir negali būti. Visi bylos duomenys patvirtina, kad N. R. apie automobilių, kuriuos remontavo pagal klientų užsakymus, bei kurie jam inkriminuojami nuosprendyje, kilmę ir tolimensį panaudojimą nieko nežinojo, o ir negalėjo žinoti, tokios informacijos jam niekas neteikė ir negalėjo teikti. Visi šie klausimai buvo kitų asmenų, kurie organizavo automobilių gabenimą per sieną ir juos gabeno, žinioje. Byloje objektyviai nustatyta, kad N. R. remontavo automobilių valdymo blokus, juose esančią informaciją, perprogramuodamas valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius, kad valdymo blokuose esančią informaciją suderinti su konkretaus automobilio identifikaciniu numeriu (VIN), iškaltu ant kėbulo arba važiuoklės (rėmo), o tai nėra VIN-o klastojimas jį perkalant.

Skunde pažymima, kad inkriminuojant nusikalstamą veiką būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Prie subjektyviųjų požymių yra priskiriama ir tyčia. Pažymėtina ir tai, kad kontrabandos nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei, būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per LR valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti.

Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio proceso metu tokių faktinių duomenų, jog N. R. suvokė ar bent galėjo suvokti, kad jis neteisėtai per LR valstybės sieną gabena, kad gabena privalomus pateikti muitinei daiktus – automobilius, dalį kurių jis galimai remontavo dirbdamas teisės aktais nustatyta tvarka leidžiamą darbą – pagal verslo liudijimą remontuodamas automobilius, ir norėjo taip veikti, nebuvo nustatyta, o nuosprendis yra grindžiamas tiktai prielaidomis.

Apie nuteistojo A. M. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.) suėmimo metu neteisingai užrašytus kaltinančius parodymus, tiktai kuriais išimtinai ir rėmėsi teismas nuosprendyje, bei šių parodymų nepagrįstumą, leistinumą ir patikimumą argumentuoti duomenys jau nurodyti šiame skunde ir jais, apeliantų nuomone, negalima vadovautis byloje. Teisingus parodymus, kuriuos patvirtina ir visa bylos medžiaga, A. M. pateikė teisminio proceso metu. Jie buvo tikrinami BPK nustatyta tvarka ir nebuvo paneigti. Asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.), šališkais parodymais teismas rėmėsi taip pat nepagrįstai, nes šis asmuo nebuvo apklaustas teismo proceso metu ir N. R. bei jo gynėjas negalėjo užduoti klausimų, todėl tokio asmens parodymais nuosprendis negali būti grindžiamas. Kitų įrodymų, kad N. R. padarė šią nusikalstamą veiką, nėra.

Nenustatyta ir papildomų subjektyviosios pusės požymių – tokio inkriminuojamo nusikaltimo padarymo motyvų ir tikslų: nėra faktinių duomenų, kad vykdė kontrabandą ir norėjo iš to pasipelnyti. Baudžiamojoje byloje yra nustatytos aplinkybės, kad N. R. visą laiką dirbo ir veikė tiktai jam įstatymų nustatyta tvarka išduoto verslo liudijimo įgaliojimo ir veiklos apimties pagrindu – taisė automobilių automatinio valdymo blokus, atitinkamai reguliuodamas sugedusių keičiamų blokų (kokių blokų, o tokių automobilyje yra ne vienas, teismas net neįvardino ir nenurodė, o dėl to tokiais veiksmais esminiai suvaržyta kaltinamojo BPK 44 str. įtvirtinta teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir gintis nuo nepagrįstų kaltinimų) identifikacinius numerius. Tai esminis ir pagrindinis jo, kaip automobilių meistro, darbas ir pragyvenimo šaltinis. Skunde pažymima, kad tokia veikla Lietuvos įstatymais nėra draudžiama ar kaip nors ribojama.

Apeliacinaime skunde pažymima ir tai, kad automobilio valdymo blokas (blokai) nėra vienalytė sistema. Kiekvienas toks „blokas“ turi atitinkamus pavadinimus, bet blokų pavadinimai nuosprendyje neišvardinti, nenurodyti, yra tik bendras teiginys „blokai“. Toks nekonkretizuotas kaltinimas ir nuosprendis turi esminės reikšmės, nes nekonkretizavus konkretaus inkriminuojamo automobilio konkretaus tariamai nusikalstamai remontuoto bloko ir jo informacijos keitimo, taisymo konkrečių priežasčių ir aplinkybių, negalima tiksliai nustatyti, kokios būtent detalės buvo pakeistos (dar iki suderinimo su VIN-ais), kokių blokų identifikaciniai numeriai buvo taisomi, o tuo pačiu, ar šios detalės buvo tariamai neteisėtai įmontuotos, ar remontuojami automobiliai buvo neteisėtai įgyti, jais disponuojama. Tuo labiau, kad apie automobilių, jų atskirų detalių, valdymo blokų, kuriuos klientai pateikdavo remontui, įsigijimo aplinkybes N. R. nebuvo ir negalėjo bei neprivalėjo būti žinoma, nes jo, kaip specialisto, veikla nesusijusi su tokių klausimų aiškinimusi ir vertinimu. Nei tyrimas, nei teismas nesurinko duomenų, kuriuos galima būtų vertinti kaip įrodymus, kad šioje byloje yra kitaip.

Apeliantų nuomone, nei valstybinis kaltinimas, nei teismas nepateikė nei vieno faktinio duomens, įrodymo, kad N. R. kaip tai buvo susijęs su automobilių kontrabanda, išskyrus atskirų automobilių taisymą. Nei vieno tariamai jo įvykdytos automobilio kontrabandos fakto neužfiksuota, tokių parodymų nėra iš viso, kitų duomenų taip pat nėra. Yra tiktai valstybinio kaltinimo ir teismo prielaidos, jeigu remontuodavo automobilius, kurie, įtariama, buvo neteisėtai kieno tai įgyti, reiškia nusikalto. Tokiomis prielaidomis, apeliantų nuomone, kaltinimas negali būti grindžiamas, o teisminio bylos nagrinėjimo metu šios prielaidos visiškai nepasitvirtino.

Prokuroras ir teismas byloje daugiausia dėmesio skyrė A. M. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (G. G.), suėmimo metu neteisingai užrašytiems kaltinantiems parodymams apie tariamai organizuotą jų veiklą ir tariamą N. R. vaidmenį organizuotoje grupėje. Tačiau teisminio proceso metu jie nurodė kitokias aplinkybes ir objektyviai jas pagrindė, N. R. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad automobiliai, kuriuos jis remontavo, atsidurs neteisėtų sandorių procese. Jie pas N. R. kreipdavosi kaip pas automobilių remonto specialistą, žinodami, kad jis gerai tvarko automobilių elektroninės sistemos gedimus. Už darbą, kaip ir kiti klientai, užmokėdavo. Visa tai, N. R. veiklos pagal verslo liudijimus sritis. Netgi atskiri išvykimai pas klientus vietoje remontuoti automobilius, nebuvo ir nėra draudžiami, nėra neteisėti.

Apeliantų nuomone, tokiu būdu, visi kaltinimai šiame kontekste, ir atsižvelgiant, kad inkriminuota veika padaroma tiktai tiesiogine tyčia, yra nepagrįsti, neįrodyti, grindžiami tiktai prielaidomis, todėl negalėtų būti vertinami kaip kaltės įrodymai byloje. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad N. R. padarė inkriminuotą BK 199 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kad bendrininkavo ją darant.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė, o kiek konkrečiai automobilių buvo suklastoti VIN-ai ir neteisėtai išgabenta per valstybės sieną. Nusikalstamos veikos organizatoriams, tarp jų, A. M. yra inkriminuoti 102 automobiliai, V. K. – 80 automobilių, M. D. – 60, R. G. – 2, R. U. – 13, G. J. – 78, A. M. – 41, o tuo tarpu N. R. – 103 automobiliai, nors teisminio proceso metu yra konstatuoti akivaizdūs faktiniai duomenys, kad jis iš viso neklastojo automobilių VIN-ų, automobilių neteisėtai negabeno per valstybės sieną ir iš viso tokiuose procesuose nedalyvavo. N. R. tiktai remontavo automobilių valdymo blokus, perprogramuodavo jų valdymo sistemą.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl dalyvavimo organizuotoje grupėje.

Apeliantų nuomone, tokiu būdu, nenustatyta, kad N. R. suvokė dėl priklausymo tokiai organizuotai grupei bei norėjo joje dalyvaujant daryti nusikaltimus, suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, numatė pavojingus padarinius ir jų norėjo, t. y. nėra įrodymų, kad jis veikė nusikalstamai ir tyčia, o tuo labiau tiesiogine tyčia.

Visumoje, pateikti faktiniai duomenys ir nurodyti argumentai patvirtina, jog yra svarbūs požymiai, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje galėjo būti padaryti BPK 20 str. 5 d. nuostatų esminiai pažeidimai: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 str. 1-4 d. nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 str. 1-4 d. reikalavimus.

Apelianciniame skunde dėstomi argumentai dėl paskirtos N. R. bausmės.

Apeliantų nuomone, N. R. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Skiriant bausmę teismas neatsižvelgė į svarbias jau skunde nurodytas N. R. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Jis visą laiką, nuo 1992 metų iki šios dienos, dirbo bei dirba ir buvo bei yra kvalifikuotu automobilių elektrinės dalies remonto meistru, verčiasi variklinio transporto priemonių technine priežiūra ir remontu (pradžioje pagal darbo sutartis, o vėliau, nuo 2010 m. balandžio 12 d. pagal verslo liudijimus: nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki šiol verslo liudijimas ir kitus), kurio metu, be kitų darbų, kompiuteriu jungiamasi prie kelių transporto priemonių VIN-o, o tai daroma išimtinai konkretaus automobilio suremontavimo tikslais, kad suderinti jo valdymo blokuose esančią informaciją ir automobilis galėtų užsivesti bei važiuoti. Tai N. R. darbo pagal verslo liudijimą pagrindas, kurio nedraudžia nei vienas teisės aktas, to jo prašė automobilius remontui pateikę asmenys, už šį darbą jis teisėtai gaudavo ir dabar gauna atlygį.

N. R. šeima yra tvarka šeima, auginanti nepilnamečius vaikus. N. R., būdamas tiktai dalinai darbingas (jo darbingumas tiktai 35 procentai, kas atitiko 2 grupės invalidumą), susirado mėgstamą darbą, ir būdamas darbštus, nagingas bei turėdamas meistro įgūdžius, kvalifikuotai dirbo ir dirba pagal verslo liudijimą autoelektriku. Remontavo ir remontuoja automobilio visos bei atskirų valdymo blokų elektroninės sistemos gedimus, gauna uždarbį ir iš to gyvena, išlaiko šeimą. Kitų pragyvenimo šaltinių, tarp jų ir neteisėtų, nėra, nenustatė ir tyrėjai ilgalaikio tyrimo metu bei teismas. Pasak apeliantų, visi tokie įtarimai ir kaltinimai buvo tik prielaidos, kurios teismo proceso metu nepasitvirtino. Jokių neteisėtų ryšių su nusikalstamo pasaulio asmenimis nerasta ir nepalaiko. Kokių nors kitų, tariamai neigiamų jo ar jo šeimos gyvenimo būdą įrodančių faktų taip pat nėra, jų šeima gyveno ir gyvena iš teisėtai užsidirbto ir gaunamo N. R. uždarbio.

Veikla, dėl kurios tariamo neteisėtumo jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, pripažintas kaltu ir nuteistas, N. R. užsiima ir dabar, t. y. tvarko automobilių visos bei atskirų valdymo blokų elektroninės sistemos gedimus, jo darbo vietoje yra klientų eilės ir jis moka savo darbą daryti gerai. Toks darbas, tokia veikla, kuria jis užsiima, nėra draudžiama įstatymais.

Apeliantų nuomone, visą N. R. atliekamo darbo proceso teisėtumą tiek tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo galima labai paprastai patikrinti vietoje, nuvykus į darbo vietą ir atliekant parodymų patikrinimą ar net eksperimentą, bei atitinkamai tai užfiksuojant ir įsitikinant, kad tokiais veiksmai – kompiuterio pagalba nėra klastojamas – perkalamas automobilio VIN-as. Tačiau tokie procesiniai veiksmai neatlikti, o neteisinga jo veiksmų interpretacija proceso metu taip ir palikta tinkamai neištirta. N. R. atliekamas darbas remontuojant automobilių valdymo blokų elektronines sistemas, jo veiskmų eiga, o tai galima patikrinti visą procesą stebint betarpiškai, visiškai paneigia jam inkriminuotus kaltinimus, tokiais veiksmais automobilių VIN-ai nėra klastojami.

Apeliantų nuomone, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms N. R. žiniomis, meistriškumu ir darbštumu galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo kiti asmenys, jam to nesuprantant, o ir negalint bei neturint pagal darbo specifiką to suprasti, nedorais, nusikalstamais tikslais, nėra neigiama, taip galėjo įvykti ir galimai įvyko, bet yra akivaizdu, byloje iš viso nėra faktinių duomenų, kad jis, N. R. sąmoningai ir tyčia norėjo veikti ir veikė nusikalstamai. Jis dirbo ir veikė teisės aktams neprieštaraujančia tvarka bei reikalavimais, veiksmai neišėjo už verslo liudijimu suteiktų įgaliojimų ribų.

N. R. viso šio tyrimo eigoje parodė, kaip jis remontuodavo automobilių valdymo blokų elektronines sistemas, pateikė kompiuterį, kuriame užfiksuoti pas jį remontuotų automobilių duomenys ir tuos duomenis pakomentavo. Apeliantų nuomone, visa tai, o taip pat visi kompiuteryje ilgą laiką saugoti duomenys, akivaizdžiai patvirtina, kad N. R. elgėsi nepažeisdamas galiojančių teisės aktų reikalavimų, nesistengė, nesiėmė priemonių tokius duomenis pašalinti iš kompiuterio ar sunaikinti, tam turėdamas pakankamai laiko ir galimybių, kadangi tuo metu jis net mažiausiai neįtarė, kad jo profesine praktika kas nors pasinaudos neteisėtiems, nusikalstamiems tikslams realizuoti. Tokiu būdu, jis visiškai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kokia tai dalis jo remontuojamų automobilių galėjo būti naudojami nusikalstamais tikslais. Kita vertus, išsaugodamas ir pateikdamas tyrimui kompiuterio duomenis, juos komentuodamas, jis aiškiai ir geranoriškai bendravo su teisėsauga ir padėjo pareigūnams aiškintis visas kilusias problemas, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir skyrė vieną iš griežčiausių bausmę, netgi nepagrįstai taikydamas turto konfiskavimą.

Apeliantų nuomone, kompleksas visų tokių jo veiksmų bei atitinkamas, nuoširdus elgesys, pergyvenimas, kad jo darbu kas nors galėjo pasinaudoti neteisėtai, nusikalstamai, patvirtina, N. R. niekaip nebuvo nusikalstamai susijęs su asmenimis, kurie šio proceso metu yra pripažinti kaltais ir nuteisti. Apie tai teismo proceso metu aiškiai nurodė ir kaltinamieji (nuteistieji) A. M., V. K. bei kiti, kurių parodymais rėmėsi teismas ir prokuroras. Tiktai šiuos parodymus, priešingai, nei parodė kai kurie kaltinamieji (nuteistieji), teismo proceso metu, tiek teismas, tiek valstybinis kaltintojas atitinkamai, kaltinančiai interpretavo. Skunde pažymima, kad teisminio proceso metu, siekdami išsklaidyti abejones dėl tariamo N. R. vaidmens jų nusikalstamos veiklos procese, galėdami ikiteisminio tyrimo pareigūnų neįtakojami duoti teisingus parodymus ir motyvuotai paaiškinę, kodėl anksčiau nedavė teisingų parodymų, šie kaltinamieji (nuteistieji) nurodė kitokias įvykio aplinkybes, kitokį N. R. vaidmenį jų sumanytame procese, o būtent, kad jie pasinaudojo N. R. kvalifikuota profesine automobilių meistro patirtimi remontuojant automobilių valdymo blokus. Šie parodymai teismo proceso metu buvo patvirtinti ir kitais tyrimo duomenimis (N. R. parodymų patikrinimu vietoje (realiai – tyrimo eksperimentu), jo kompiuterio apžiūra ir jos rezultatais).

Skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo N. R. teistumą, nes teistumas seniai yra išnykęs.

Apeliantų nuomone, pateikti, o taip pat kiti byloje esantys faktiniai duomenys, akivaizdžiai įrodo, kad paskirta N. R. bausmė nesilaikant nei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys), neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių (inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo įrodymų nepakankamumo, kaltės formos, asmenines nuteistojo savybes, padarytos žalos dydį ir pan.), nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – tyrimo metu nuoširdžiai pasakojo apie jo atliekamo darbo subtilumus remontuojant automobilius ir gailėjosi, kad nusikalstamas veikas galimai vykdę asmenys juo galėjo pasinaudoti (BK 61 straipsnio 1 dalis). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalėjo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat nesivadovo teisingumo principu, kad parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. Apeliantų nuomome, teismas neįvertino išskirtinių aplinkybių ir pagrindo švelninti bausmę dar labiau, kuri bent aiškiai skirtųsi nuo bausmių, kurios skirtos nusikalstamos veikos organizatoriams.

Todėl, apeliantų nuomone, N. R. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, šiurkščiai pažeidė G. J. teises, taip pat iš esmės pažeidė ir BPK 20 str. 3-5 d., 305 str. reikalavimus bei nekaltumo prezumpcijos principą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesurinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių jo ginamojo G. J. kaltę padarant jam inkriminuojamas veikas.

Teismų praktikoje egzistuoja nuostata, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Skunde pažymima ir tai, kad išvados dėl kaltės turi būti suformuluotos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų pagrįstumo. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jei pripažįstama dėl ginamojo kaltės įrodomumo pagrįstumo, turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada.

Nuteistojo G. J. gynėjo nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matosi, kad teismas, pasisakydamas dėl G. J. kaltės, išdėstė tik teorinius dalykus apie BK 25, 199, 300 ir 222 straipsnių nuostatas, tačiau toks nuosprendžio argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl surinktų faktinių duomenų įrodomumo galios.

Iš teismo nuosprendžio turinio, grindžiamo iš esmės kaltinamojo akto aprašomosios dalies pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais nesusietais su konkrečiais argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, apelianto nuomone, negalima daryti išvados, kad jo ginamojo kaltė visiškai įrodyta bei įrodyta patikimais įrodymais. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė tik kaltinimui palankius kaltinamųjų bei liudytojų parodymus nenurodydamas, kodėl atmeta kitą šių kaltinamųjų, o būtent V. K., A. M., M. D., ir liudytojų B. T., L. U. bei kitų parodomų dalį kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Teismas kelis kartus tik pacitavo minėtų kaltinamųjų ir liudytojų parodymų dalis, tačiau dėl paties ginamojo ir jo gynėjo išsamiai išdėstytų prieštaravimų jų parodymuose iš esmės nepasisakė, jų nuosekliai nesugretino ir neaptarė, kai kuriuos apskritai nepaminėjo. Teismas nenurodė motyvų, kodėl dalimi pirmiau minėtų įrodymų tikima, o kita dalis atmetama (BPK 305 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas nepateikė išsamios ikiteisminio tyrimo metu slapta užfiksuotų pokalbių tarp nuteistojo ir kitų kaltinamųjų analizės, o apsiribodami bendro pobūdžio teiginiais apie neva iš jų sekusius neteisėtus nuteistojo veiksmus.

Teismas, pateikdamas išvadas, privalo vadovautis protingumo kriterijais ir logikos dėsniais. Apelianto nuomone, teismas, teigdamas, kad G. J. suvokė nusikalstamą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, bei tai, jog jo veiksmai su kitais bendrininkais buvo būtini tam, kad būtų įgyvendintas bendras sumanymas – neteisėtas transporto priemonių išgabenimas, taip pat ir tai, jog suklastoti dokumentai buvo reikalingi paslėpti kontrabandos dalyką, daro akivaizdžią loginio samprotavimo klaidą, tai yra daro prielaidą, kad jo ginamasis žinojo apie tai, jog dokumentai suklastoti, automobiliai vogti ir jis tyčia siekė paslėpti neteisėtą žinomai vogtų automobilių išgabenimą per Lietuvos Respublikos sieną. Loginio samprotavimo taisyklės draudžia samprotauti, kad toks G. J. sumanymas bei žinojimas apie automobilių pagrobimą ir dokumentų netikrumą turi egzistuoti nepaisant nustatytų objektyvių faktų bei kai nėra jokių įrodymų dėl minėto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės buvimo. Vadinasi, jei teismas daro prielaidą, kad G. J. žinojo apie minėtų automobilių pagrobimą, identifikacinių numerių suklastojimą bei jam pateiktų dokumentų suklastojimą, tai teismas turi remtis patikimais įrodymais bei protingumo kriterijais.

Apelianto nuomone, teismas taip pat padarė nepagrįstą prielaidą, kad G. J. su kitais asmenimis veikė bendrininkaudami, pasiskirstę vaidmenimis, siekiant bendro tikslo ir suvokė, kad nusikalstamas veikas teismo nustatytomis aplinkybėms vykdo kartu. Atkreiptinas dėmesys, kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis A. M. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, organizavo žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtų automobilių kontrabandos iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką planą, vadovavo organizuotos grupės narių veiklai, ją koordinuojant bei paskirstant užduotis, būtinas inkriminuojamų nusikaltimų padarymui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes kaltinamieji V. K. ir R. U. dalyvavo gaunant, pateikiant suklastotus transporto priemonių registracijos liudijimus ir pirkimo – pardavimo sutartis, muitinės eksporto deklaracijas iš muitinės tarpininkų, bei V. K. organizavo transporto priemonių nugabenimą iki Lietuvos Respublikos – Baltarusijos Respublikos sienos ir šių transporto priemonių perdavimą Baltarusijos Respublikos piliečiams“, teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad „G. J., vykdydamas nusikalstamą susitarimą, dalyvavo gaunant muitinės eksporto deklaracijas, su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais įrašais“. Nuteistojo G. J. gynėjo nuomone, teismas, nepaisydamas ištirtų įrodymų – V. K., M. D., A. M., liudytojų parodymais bando iškraipyti minėtų asmenų parodymus bei kita bylos medžiaga daro nieko nepagrįstas prielaidas ir tuo grindžia apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 301 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl įrodymų vertinimo ir jų patikimumo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei esminių nuosprendžio netikslumų.

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-673/2007).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintas nuostatas. Įrodymai buvo vertinami selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, teikiant pirmenybę kaltinimui palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. G. J. parodymai, pasak apelianto, neišanalizuoti, jo parodymams skirta nepakankamai dėmesio, jie vertinti ypač skeptiškai, vertinant tik detales, o ne esmines bylos faktinių duomenų aplinkybes. Nuosprendis grindžiamas aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo nustatytos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, nekreipiant dėmesio į jų prieštaravimus. Be to, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų, jo ginamojo parodymai nepaneigti, o tik formaliai nurodyta, jog G. J. kaltė, nepaisant jo parodymų, įrodyta kitais įrodymais. Nuosprendyje yra tam tikrų esminių netikslumų, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai aprašyti netiksliai, iškraipyti bei išdėstyti tokie parodymai, kurių nebuvo, o kai kurie esminiai įrodymai apskritai nepaminėti.

Nuteistojo G. J. gynėjas iš išdėstytų V. K. parodymų analizės daro išvadą, kad V. K. iš esmės pakeitė savo parodymus, parodė, kad jis asmeniškai G. J. neinformavo dėl vogtų automobilių ir jų suklastotų dokumentų. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra prieštaringi, jie nepatvirtinti kita bylos medžiaga, todėl šie parodymai, apelianto nuomone, vertintini kritiškai ir tokiais parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. V. K. teisme nesugebėjo logiškai paaiškinti, iš kur G. J. galėjo būti žinoma, kad jis, G. J., daro muitinės eksporto deklaracijas žinomai vogtiems automobiliams ir tai, kad G. J. prisidėjimas prie nusikaltimų darymo ir pasireiškė būtent muitinės deklaracijų gavimu.

Nuosprendyje teismas išdėstė ir A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip neva jo ginamojo G. J. kaltę patvirtinančius įrodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas A. M. parodė, kad V. K. taip pat A. M. duodavo jau paruoštas muitinės eksporto deklaracijas, kurias jis gaudavo tik iš G. J.. Dvi deklaracijas A. M. gavo iš R. G., nes kaip V. sakė, jo žmogus – G. J. tuo metu negalėjo padaryti šių deklaracijų, nes kažkur buvo išvykęs. A. M. žino G. J. kaip V. K. žmogų, kuris darė A. turimiems automobiliams muitinės eksporto deklaracijas. A. M. žino, kad G. J. V. už pinigus darė šias deklaracijas. A. M. žino, kad G. J. gaudavo muitinės eksporto deklaracijas per muitinės tarpininkus IĮ „P“ ir UAB „C“. A. M. siuntėjų vardų bei pavardžių nežino, nes į tai dėmesio nekreipdavo. Žino, kad nemažai automobilių buvo išvežta iš Lietuvos, kai siuntėju būdavo įrašomas UAB „G“. Į Baltarusiją kontrabandos būdu netesėtai buvo išvežta ne mažiau kaip 30 automobilių, kai deklaracijoje siuntėjas buvo įrašytas UAB „G“. A. M. paaiškino, kad V. K. jam padarė, ar pats, ar per G. J., ar per kitus asmenis, ne mažiau kaip 80 muitinės eksporto deklaracijų. Visos V. K. A. pateiktos deklaracijos būdavo daromos per muitinės tarpininkus IĮ „P“ ir UAB „C“. R. U. A. paduotos deklaracijos, kurių jis davė ne mažiau kaip 10, buvo daromos per IĮ „P“. Tam, kad būtų gautos muitinės deklaracijos, muitinės tarpininkams R. U., V. K. (pats ar per G. J.), taip pat R. G., kai jis darė dvi deklaracijas, pateikdavo suklastotus ir jiems A. M. paduotus automobilių registracijos liudijimus. Jie patys pasidarydavo pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. įrašydavo fiktyvius LR egzistuojančius piliečius kaip automobilių siuntėjus iš Lietuvos, patys susirasdavo tokių asmenų duomenis, t. y. patys už pinigus susirasdavo žmones, kurie sutikdavo pasirašyti ant pirkimo – pardavimo sutarčių arba patys klastodavo jų parašus. Būdavo ir taip, kad į pirkimo – pardavimo sutartis duomenys būdavo įrašomi iš tokių piliečių asmens dokumentų, dokumentus duodavo patys žmonės už pinigus arba V. K. ar R. U.. G. J. užduotis buvo surasti tokių fiktyvių pardavėjų, kurie arba duotų savo asmens dokumentus, arba pasirašinėtų už pinigus ant pirkimo pardavimo sutarčių. Nuo maždaug 2010 lapkričio mėnesio A. M. deklaracijas darė G. J., t. y. V. K. surastas žmogus, nes deklaracijas paduodavo būtent V.. Kai A. M. gaudavo deklaracijas per R. B. įmonę, tokias sutartis spausdindavo pats, suradęs jų šablonus internete, bei kaip pirkėją įrašydavo A. M., kaip pardavėją asmenį, kuris būdavo parašytas ant suklastoto automobilio registracijos liudijimo. Kai A. M. pradėjo „dirbti“ su R. U., tiksliai neprisiminė, bet jis spausdindavo arba ranka rašydavo tokias vokiškas pirkimo – pardavimo sutartis. Kuomet deklaracijas A. M. darydavo G. J., t. y. V. K. žmogus, tai jis visais atvejais be išimties pats darydavo tokias vokiškas pirkimo – pardavimo sutartis.

Nuteistojo G. J. gynėjas daro išvadą, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu nepateikė jokių faktinių duomenų apie G. J. nusikalstamas veikas.

A. M. teisme, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, patikslino, kad deklaracijos „apiforminimui“, išvežimui iš Lietuvos, pateikė vokišką „brifą“, vokišką pirkimo – pardavimo sutartį, lietuvišką pirkimo – pardavimo sutartį. Vokiškoje pirkimo – pardavimo sutartyje pardavėju buvo įrašytas tas, kas buvo įrašytas vokiškame „brife“. Tai galėjo būti įrašytas privatus asmuo ar įmonė. Pirkėju buvo lietuvis fizinis asmuo. Pirkėju buvo daug. Pirkėjus atsirasdavo įvairiai, iš kur gaudavo dokumentus, iš ten jie ir atsirasdavo, nežino, ar tai buvo realūs žmonės ar ne. Buvo vienas asmuo „ant kurio darė“ daug išvežimų, o dėl pačių žmonių, tai vieną kartą patys marijampoliečiai davė paso kopiją. Tada šis asmuo buvo daromas pirkėju iš Vokietijos ir pardavėju į Baltarusiją. Lietuvoje pirkėju buvo įrašomas baltarusis asmuo. Baltarusis pirkėjas visada buvo realus asmuo. Kokius duodavo vardą ir pavardę, tokius darė ir dokumentus. Forminant muitinės deklaracijas problemų nebuvo. Asmenims, forminantiems muitinės deklaracijas, nepranešdavo, kad tai yra vogti automobiliai. Kelis kartus, pervežant automobilius, buvo problemų su dokumentais. Buvo sulaikyti keli automobiliai. Tiesiog kažkas užkliuvo, todėl jie buvo sulaikyti. Sulaikyti automobiliai nepatekdavo į Baltarusiją. Priežasties, kodėl tie automobiliai buvo sulaikyti nežino. G. J. nepažįsta, su juo nebendravo. Galbūt V. K. bendravo su G. J.. Nežino, koks buvo jo vaidmuo. Nežinojo, ar G. J. dalyvavo kontrabandoje. Nesidomėjo, kas pildė muitinės deklaracijas. Iš pradžių pats tvarkė muitines deklaracijas, o po to deklaracijas kažkur veždavo V. K.. Jis nepažįsta ir asmeniškai G. J. nesakė, kad automobiliai yra vogti bei tai, jog dokumentai yra padirbti. Nežino, iš kur G. J. galėjo žinoti, kad automobiliai buvo vogti. Jis ikiteisminio tyrimo teisėjo sakė, kad jam buvo neįdomu, kas pildė deklaracijas, kas buvo lietuvis pirkėjas, jam tiesiog atnešdavo deklaraciją, ji jam tikdavo ir viskas.

Ir A. M. parodymuose, duotuose teisme, pasak G. J. gynėjo, taip pat nėra jokių duomenų dėl neva jo ginamojo nusikalstamos veikos padarymo.

M. D. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis pažįsta asmenį vardu G. J., jis yra A. M. draugas. G. J. gaudavo muitinės eksporto deklaracijas žinomai vogtiems automobiliams, kurie kontrabandos būdu turėjo būti išvežti į BLR. Dėl deklaracijų būtent V. K. tiesiogiai bendraudavo su G. J.. Kai M. turėdavo automobilį iš A. su G., kartu su automobiliu būdavo ir, kaip vėliau sužinojo, suklastoti registracijos numeriai. Šiuos dokumentus pasiimdavo V. K. ir visus formalumus, susijusius su deklaracijų gavimu, tvarkė būtent V. K.. Du kartus V. prašymu G. J. jam, M. D., atvežė dokumentus. Tai buvo būtent G. J. padarytos muitinės eksporto deklaracijos.

Apelianto nuomone, tokie M. D. samprotavimai ir nieko nepagrįstos prielaidos bei pasisakymai dėl neva jo ginamojo G. J. žinojimo apie vogtus automobilius negali būti vertinami kaip patikimi G. J. kaltės įrodymai. Be to, M. D. teisme patikslino bei faktiškai atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Jis teisme parodė, kad jis tik iš matymo pažįsta G. J.. Su G. J. matėsi keletą kartų parduotuvėje „XXXX“, nes jie ten susitikdavo su B.. Jo nesiejo jokie reikalai su G. J.. Jie tik susitikdavo, pasisveikindavo, nekalbėdavo apie darbą. M. D. teisme parodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra tikri, nes jis taip pasakyti negalėjo bei nurodė, kad parodymai, duoti teisme, teisingi.

Todėl nuteistojo gynėjas, daro išvadą, kad M. D. iš esmes pakeitė savo parodymus, paaiškino, kad jis asmeniškai G. J. neinformavo dėl vogtų automobilių ir suklastotų jų dokumentų ir jokių parodymų apie vogtų automobilių ir dokumentų nedavė.

Iš minėtų parodymų analizės aiškiai matosi, kad beveik visi įvardinti nuteistieji (kaltinamieji) ikiteisminio tyrimo metu samprotavo ir padarė nieko nepagrįstas prielaidas bei be jokio logiško paaiškinimo pasisako dėl neva jo ginamojo G. J. žinojimo apie vogtus automobilius ir prisidėjimo prie nusikalstamos veikos, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į paprastą klausimą, iš kokių šaltinių G. J. apie tai buvo žinoma ir kodėl jie reiškė tokius teiginius, be to, visi jie paneigė minėtus parodymus. Kitų nuteistųjų (kaltinamųjų), įvardintų kaltinime G. J. net nepažįsta, byloje nėra duomenų, jog jis su jais bendraudavo, tarėsi, arba gaudavo kokius nors nurodymus, taigi, nuteistojo G. J. gynėjo nuomone, visiškai nesuprantama kokiu būdu jis galėjo dalyvauti organizuotoje grupėje darant jam inkriminuojamus nusikaltimus. Be to, dėl jo ginamojo G. J. nuteistieji (kaltinamieji) davė nenuoseklūs, bendro pobūdžio parodymus, iš minėtų parodymų, pasak gynėjo, negalima daryti išvados, kad G. J. žinojo apie vogtus automobilius ir suklastotus dokumentus bei dalyvavo inkriminuojamuose nusikaltimuose.

Tesimas, pagrįsdamas jo ginamojo kaltę liudytojų B. T. ir L. U. parodymais, nurodo, kad G. J. prašymu teikė muitinės tarpininkavimo paslaugas, kuris pateikdavo pirkimo pardavimo sutartis, asmenų asmens tapatybių dokumentų kopijas, automobilių registracijos liudijimus. Tačiau pats jo ginamasis G. J. to ir neneigia, nurodydamas, kad jis vykdė teisėtą jo įmonės „G“ pagrindinę veiklą. Po to, gynėjo nuomone, teismas, iškraipydamas liudytojos L. U. parodymus, nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytoja L. U., individualios įmonės „P“ direktorė, parodė, jog dokumentus dėl deklaravimo, pateikdavo G. J.. Taip pat nurodė, kad kiek prisimena, automobilius į patikrinimus atveždavo pats G. J.. G. J. dažnai pats atvairuodavo prabangius automobilius, ant kurių jis norėjo gauti muitinės eksporto deklaracijas. Tačiau teismas nekreipė dėmesio į visus minėtos liudytojos duotus parodymus, o būtent tai, kad 2014 m. vasario 14 d. teismo posėdžio metu liudytoja patikslino savo parodymus ir parodė, jog į muitinę automobilio pats G. J. neveždavo, nematė, kas fiziškai atveždavo automobilius į patikrinimus, bei tai, kad ji nematydavo kad pats G. J. atvarytų mašiną, nes mašinoje galėjo sėdėti keli asmenys, o kuris iš jų vairavo automobilį pasakyti negalėjo. Pasak nuteistojo G. J. gynėjo teismas dėl nežinomų priežasčių nepateikė nuosprendyje visų liudytojos parodymų, o tai laikytina esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes nepaaiškinta dėl kokių priežasčių teismas nesivadavo visais liudytojos parodymais.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepasisakė apie pateiktus dokumentus. G. J. parodė, kad jo vadovaujamai įmonei „G“ bendradarbiaujant su IĮ „P“ jau nuo 2008 metų vykdė teisėtą, tame tarpe ir automobilių deklaravimo procedūras, veiklą. Tai patvirtina IĮ „P“ 2014 m. kovo 3 d. pažyma bei paties G. J. darbą įmonėje „G“. Iš minėtų pažymų matosi, kad dar nuo 2008 m. spalio 18 d. tarp IĮ „P“ ir UAB „G“ buvo sudaryta netiesioginio atstovavimo sutartis Nr.640, kuri vėliau buvo pratęsta. Pagal šią sutartį IĮ „P“ pagal užsakovo, tai yra UAB „G“, pateiktus dokumentus, deklaruoja užsakovo eksportuojamas prekes, pildo visus dokumentus, reikalingus muitinės procedūrai atlikti bei užsakovo vežamiems kroviniams dokumentus, atstovauja užsakovą prekių deklaravimo ir muitinimo tikrinimo metu. Pažymoje nurodyta ir tai, kad per bendradarbiavimo laikotarpį UAB „G“ pateikė 130-čiai prekių, kurioms buvo „įforminta“ eksporto procedūrą. Pažymėtina, kad iš kartu su pažyma pateikto sąrašo aiškiai matosi, jog iki kaltinime nurodyto laikotarpio nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. birželio 17 d. ir po to UAB „G“ legaliai ir sėkmingai vykdė daiktų, tame tarpe ir automobilių, eksportą per minėtą IĮ „P“. Taigi, kaip ir nurodė jo ginamasis G. J., jis ir iki kaltinime nurodyto laikotarpio, kaltinime nurodytu laikotarpiu ir po to vykdė teisėtą, įstatymais nedraudžiamą ir nenusikalstamą veiklą, apskaitydavo ir nurodydavo visas operacijas savo įmonės buhalteriniuose dokumentuose, apskaičiuodavo ir mokėdavo visus mokesčius. Tai patvirtina ir liudytojos L. U. ir B. T..

Nuteistojo gynėjo nuomone, teismo prielaidas dėl G. J. neva neteisėtų veiksmų, gaunant muitinės deklaracijas nuosprendyje nurodytiems automobiliams, paneigiami minėtais dokumentais ir minėtų liudytojų, bei paties G. J. parodymais.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepasisakė dėl jo ginamojo nekaltumo įrodymų ir taip, nuteistojo gynėjo nuomone, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą (BPK 7 str.).

Pažymima ir tai, kad byloje yra nustatyta daugiau asmenų (pvz., T. L., V. V., A. B.), kurie iš esmes vykdydavo tuos pačius veiksmus dėl kaltinime įvardytų automobilių (pvz., lentelėje Nr. 4, pozicijos Nr. 52, 59) muitinės deklaracijos gavimo, dokumentų apiforminimo, jie iš nuteistųjų gaudavo tuos pačius automobilio dokumentus, pateikdavo muitinės tarpininkams, patys ruošdavo muitinės deklaracijas, tačiau dėl kažkokių priežasčių jie nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o buvo tik apklausti liudytojais. Toks kaltinamųjų „išrinkimas“, nuteistojo G. J. gynėjo nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl teisėsaugos institucijų nešališkumo.

G. J. kaltė taip pat grindžiama ir liudytojų Z., S. bei kitų asmenų, kurie užpildydavo G. J. prašymu automobilių pirkimo – pardavimo sutartys. Tačiau teismas neįvertino, ar tai yra nusikalstama veika, ar tokie G. J. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. G. J. niekada neneigė, kad kreipėsi į minėtus asmenis, kaip į tarpininkus, paaiškino, jog minėti asmenys buvo reikalingi kaip automobilių siuntėjai iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, taip pat jie buvo reikalingi kaip tarpininkai (siuntėjai) automobilių muitinių deklaracijų apiforminimui bei kaip tarpininkai gaudavo atlygį. Jis asmeniškai nė vienos sutarties nepildydavo, tai yra jokių dokumentų neklastodavo. Būtent tokia tvarka praktikuojama automobilių pirkimo – pardavimo versle, jokių priekaištų, nei iš VĮ R. registruojant automobilius, nei iš automobilių pirkėjų, nei iš muitinės tarpininkų, nei iš pasieniečių, nei iš muitininkų per visą savo praktiką nėra gavęs. Tai įprastas būdas apiforminti automobilių pirkimą – pardavimą bei išviežimą iš Lietuvos Respublikos, jokio kriminalo, apelianto nuomone, G. J. tokiuose veiksmuose neįžvelgia. Juo labiau, kad ir apklausti liudytojai nieko įtartino nepastebėjo, jokio nusikaltimo nedarė. Be to, teismas nepasisakė dėl A. M. parodymų, kurie yra palankūs G. J..

Dėl viso to, kas išdėstyta, nuteistojo G. J. gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms, parodymų iškraipymas nulėmė neteisingą ir neteisėtą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl kitų įrodymų patikimumo ir sąsajos su pareikštais kaltinimais.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad G. J. aktyvų vaidmenį inkriminuojamoje veikoje atskleidžia ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu gauti duomenys, kurie pripažįstami tinkamais įrodymais, tačiau, pasak gynėjo, šių paminėtų įrodymų teismas visiškai neanalizavo ir net nepasisakė, kokias faktines aplinkybes patvirtina ar paneigia minėti „įrodymai“, kokia sąsaja su inkriminuojamais nusikaltimais turi minėti „įrodymai“, o tik paprastai nurodė duomenų turinį.

Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad G. J. kaltė grindžiama ir kitais neva įrodymais, teismas nurodė 2011 m. rugpjūčio 2 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos bei įrašų darymo protokolą, tačiau nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybės yra patvirtintos minėtu įrodymu. Pats jo ginamasis G. J. neneigia bendravęs su kitais pažįstamais nuteistaisiais – O. M., V. K. ir kitais, tačiau jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, užfiksuotų minėtuose protokoluose, ir kokią inkriminuojamų veikų aplinkybę jie patvirtina, nuosprendyje nenurodyta.

Nuteistojo gynėjui taip pat neaišku, kokias kaltinimo aplinkybes pagrindžia 2011 m. gruodžio 29 d. nešiojamo kompiuterio apžiūros protokolas ir jo priedai, kuriuose užfiksuoti O. M. ir G. J. pokalbiai. Gynėjui neaišku ir tai, kokias aplinkybes įrodo 2011 m. spalio 27 d. mobilaus ryšio telefono ir SIM kortelės apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad V. K. pareiškė, jog jo mobiliojo ryšio telefone yra G. J. telefono numeris.

Nuosprendyje nurodyta ir atlikta analizė, iš kurios neva matosi organizuotos grupės narių buvimo vietos vogtų automobilių išvarymo per Lietuvos – Baltarusijos sieną metu, taip pat jų tarpusavio bendravimas. Byloje yra dvi lentelės. Vienoje lentelėje nurodyta, kad 2011 m. sausio 11 d., 10.43, 11.41, 12.25 ir 20.52 val. G. J. telefonas buvo bazinės stoties 78AA, esančioje Medininkai, Vilniaus r., aptarnavimo teritorijoje ir tą pačią dieną 15.50 val. per pasienį buvo išgabentas automobilis „VM“ su suklastotu VIN numeriu. Antroje lentelėje nurodyta, kad

2011 m. vasario 10 d., nuo 8.57 val. iki 13.25 val. G. J. telefonas buvo bazinės stoties 78AA, esančioje Medininkai, Vilniaus r., aptarnavimo teritorijoje ir tą pačią dieną 5.02 val. per pasienį buvo išgabentas automobilis „T. L. C.“ su suklastotu VIN numeriu. Apklaustas G. J. parodė, kad tuo metu galėjo kirsti sieną važiuojant savo reikalais į Baltarusiją, kurie niekaip nesusiję su išgabentais automobiliais. Byloje yra pateikti G. J. paso kopijas, iš kurių aiškiai matosi, jog jis kirto sieną būtent tomis dienomis ir nėra jokių įrodymų, kad jis yra susijęs su išgabentais automobiliais, todėl, gynėjo nuomone, tai yra tik teismo prielaidos.

Nuteistojo G. J. gynėjas apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo argumentus dėl G. J. nuteisimo pagal BK 222 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad teismas, grįsdamas kaltinimą pagal BK 222 str. 1 d., vadovavosi 2013 m. balandžio 8 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. (4.65)-86-10. Gynėjo nuomone, pateikiant minėtą kaltinimą buvo pažeista jo ginamojo teisę į gynybą, nes minėtoje specialisto išvadoje nebuvo nustatyta, kad iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto ir pajamų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Skunde nurodoma, kad, nepaisant to, jog R. G. padėjo A. M. gauti dvi muitinės deklaracijas, jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, tai yra jam nebuvo žinoma, kad jis disponavo dviems žinomai suklastotais registracijos liudijimais bei juos pateikė muitinės tarpininko įmonei ir tokiu būdu gavo dvi muitinės eksporto deklaracijas, su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, reikalingais žinomai pagrobtų automobilių išvarymui kontrabandos būdu iš Lietuvos Respublikos. Taip pat jam nebuvo žinoma apie organizuotą grupę, nes nė vieno iš asmenų, išskyrus A. M., deklaracijų gavimo metu jis nepažinojo.

R. G. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad A. M. 2010 m. paprašė nuvežti į T. įforminti dokumentus, t. y. padaryti automobilių išvežimo deklaraciją. Jis nežiūrėjo, koks buvo automobilis, jam tiesiog davė visą dokumentų segtuvą, kuriuos perdavė V. P.. Vėliau sutvarkytus dokumentus perdavė A. M.. Praėjus trims mėnesiams A. M. paprašė dar kartą atlikti panašią paslaugą. Jam A. M. nieko nesumokėjo, tiesiog apmokėjo išlaidas muitinės tarpininkams, duodamas po 100 Lt.

Byloje nustatyta, kad su A. M. R. G. yra pažįstamas nuo vaikystės, gyveno ir mokinosi T.. R. G. teisme paaiškino, kad kartais važinėja į T. pas savo tėvus, vieno tokio važiavimo metu A. M. paprašė nuvežti į T. įforminti dokumentus, padaryti išvežimo deklaraciją, nes T. prekyba automobiliais yra labai populiari. R. G. giminaitis V. P. užsiima automobilių prekyba, jis pastarajam paskambino, paklausė, ar jis padėtų ir V. P. sutiko. Liudytojas V. P. šias aplinkybes patvirtino teisme. A. M. perdavė R. G. visą dokumentų segtuvą, R. G. jų nežiūrėjo, o tik perdavė segtuvą V. P., susitikęs su juo prie UAB „A“. Kartu perdavė iš A. M. gautus 100 Lt, kas buvo atlygis tarpininkui už deklaracijos užpildymą, o vėliau, už pusės valandos, paėmė dokumentus. Kai grįžo atgal, perdavė dokumentus A. M.. Po kelių mėnesių, jam vėl vykstant į T. pas tėvus, A. M. dar kartą paprašė atlikti panašią paslaugą. Tik praėjus metams ar pusantrų po deklaracijų forminimo jam paskambino V. P. ir pasakė, kad kažkas yra negerai su tais automobiliais ir liepė jam užvažiuoti į įmonę. Jis nuvažiavo į UAB „A“ ir V. P. pasakė, kad galimai automobilių dokumentai buvo suklastoti. Dar vėliau sutiko A. M., kuris patvirtino, kad automobilių dokumentai buvo suklastoti.

Nuteistojo R. G. gynėjo nuomone, nors teismas turi diskrecijos teisę vadovautis ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau turi atidžiai vertinti ir posėdžio metu kaltinamųjų duotus parodymus, juo labiau, kad jie buvo išsamesni, nei ikiteisminio tyrimo metu, taip pat paaiškino, kai kurias svarbias aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad R. G. buvo žinoma, kad automobilių dokumentai, kurių pagrindu buvo išrašytos muitinės deklaracijos, buvo suklastoti, taip pat ir tai, kad A. M. ir kiti nuteistieji užsiėmė automobilių kontrabanda. Tačiau skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. nebuvo užduotas klausimas, kokiomis aplinkybėmis R. G. tai tapo žinoma ir kas bei kada tai jam pasakė. Toks klausimas buvo užduotas tik nagrinėjant bylą teisme.

A. M. teisme parodė, kad jis pats asmeniškai apie tai R. G. nėra sakęs, taip pat nėra girdėjęs, kad apie tai būtų sakę ir kiti nuteistieji. Nuteistojo R. G. gynėjo nuomone, ta aplinkybė, kad A. M. apie tai, jog automobilių dokumentai buvo suklastoti, patvirtino R. G. daugiau kaip metams po to, kai muitinės deklaracijos buvo išrašytos, nėra reikšminga aplinkybė, kuria remiantis būtų galima R. G. pripažinti kaltu. Gynėjas pažymi ir tai, kad svarbus momentas, kai R. G. paprašė V. P. padėti padaryti muitinės dokumentus, tai yra 2010 m. spalio 25 d. ir atitinkamai 2010 m. gruodžio 15 d., o ne 2012 metų sužinojimas apie tai, kad dokumentai, pateikti 2010 metais, buvo suklastoti.

Kitas nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. G. pažįsta ir žino, jog jis yra padaręs dvi muitinės eksporto deklaracijas žinomai vogtiems automobiliams, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis negalėjo paaiškinti, iš kur tos aplinkybės jam yra žinomos. Juo labiau, kad R. G. deklaracijų pateikimo metu, t. y. 2010 m. spalio 25 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d., nepažinojo nei vieno iš nuteistųjų (kaltinamųjų), taip pat ir G. G.. Su keliais iš nuteistųjų (kaltinamųjų) R. G. susipažino tik švenčiant A. M. 30 metų jubiliejų, kuris vyko 2011 m. spalio 21 d., praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padėjo gauti deklaracijas. Tačiau ir tada nei vienas iš nuteistųjų (A. M., V. K., M. D.), kurie dalyvavo gimtadienio šventėje, nepatvirtino to, jog asmeniškai sakė ar girdėjo kitus sakant apie tai, kad jie užsiima automobilių kontrabanda.

G. G. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad R. G. padėjo organizuoti žinomai vogtų automobilių deklaracijų padarymą, tačiau taip pat nenurodė, iš kur tą informaciją jis gavo, todėl, nuteistojo R. G. gynėjo nuomone, ir jo parodymai vertintini kritiškai.

Juo labiau, kad ir liudytojas V. P. teisme parodė, kad dokumentų muitinės deklaracijai gauti pateikimo metu jam nebuvo kilusi jokia abejonė dėl to, kad dokumentai buvo suklastoti, jam R. G. tik perdavė dokumentus, neprašė jo nieko neteisėto, nesiūlė atlygio už tai, išskyrus atlygį už dokumentų „suforminimą“. Liudytojas neminėjo, jog jam kilo kokių nors abejonių dėl to, kad R. G. galėtų žinoti apie tai, kad dokumentai buvo suklastoti. Nuteistojo R. G. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas V. P. jo ginamąjį gerai pažinojo, juos siejo giminystės ryšys, todėl tai būtų pastebėjęs.

Gynėjo nuomone, šios aplinkybės, kad dokumentai buvo perduoti segtuve, R. G. segtuvo neatidarinėjo, o tik padavė V. P., kuris pats juos nunešė į UAB „A“, paneigia tą aplinkybę, jog jo ginamasis R. G. turėjo konkretų vaidmenį byloje, o jo veiksmuose buvo objektyvūs ir subjektyvūs BK 25 str. 3 d., 199 str. 1 d., 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymiai. R. G., pasak apelianto, tik atliko kurjerio vaidmenį – nuvežė dokumentus ir juos parvežė A. M..

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tai pažymėjo ir teismas nuosprendyje kitos kaltinamosios atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nesant kitų objektyvių duomenų, išskyrus ikiteisminio tyrimo metu duotų kitų nuteistųjų parodymų, kurie nepakankamai išsamūs, teismas, apelianto nuomone, neturėjo teisės padaryti išvados, kad R. G. buvo žinoma apie dokumentų klastojimą, kontrabandą ir dalyvavimą organizuotoje grupėje. Apkaltinamais nuosprendis turi būti pagrįstas patikimais, abejonių kaltinamojo kaltumu nekeliančiais bylos įrodymais. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistojo A. M. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Skunde nurodoma, kad teismo išvados nepagrįstos jokiais faktiniai bylos duomenimis, o įrodymų, kad pats A. M. būtų kirtęs Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną su kaltinime nurodytais automobiliais, nėra. Priešingai, pateikti duomenys apie A. M. sienos kirtimą, nesutampa su jam inkriminuojamų transporto priemonių sienos kirtimu. Todėl, nuteistojo gynėjos nuomone, teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. birželio 18 d. A. M. pateikė VSAT pareigūnams žinomai suklastotus transporto priemonių dokumentus, taip pat neatitinka tikrovės.

A. M. viso proceso metu tvirtino, kad turi Baltarusijoje registruotą įmonę, užsiimančią krovinių pervežimu, tame tarpe ir automobilių. Jį užsakovai rasdavo pagal skelbimus. A. M. įmonė „neformindavo“ automobilių, tik perveždavo, o sutartys jau būdavo sudarytos. A. M. užsiminėjo tik legaliu verslu, jo įmonė ne kartą buvo tikrinta Baltarusijos atitinkamų institucijų ir jokių pažeidimų nustatyta nebuvo.

G. J. teisme parodė, kad A. M. jam dokumentų dėl automobilių forminimo neatnešdavo ir į jį nesikreipdavo, o dokumentus jam atnešdavo V. K.. A. M. prašė deklaruoti automobilius, bet tai buvo 2009-2010 m., todėl akivaizdu, kad šis dokumentų „forminimas“ nebuvo susijęs su kaltinime nurodytais automobiliams. Be to, G. J. minėjo, kad A. M. prašymu „formino“ „R“, „P“, „N“ markės automobilius, kurių, akivaizdu, nėra kaltinimo lentelėse. Iš teisme pagarsintų G. J. parodymų, duotų pareigūnams, matosi, kad jis „suformino“ apie 50 automobilių A. M. pažįstamo V. B. prašymu. Visais atvejais V. B. duodavo vokiškus automobilių technikinius pasus. V. B. prašymu „forminami“ automobiliai būdavo prabangūs, apynauji „BX“, „BXX“ bei kitų modelių „B“ markės automobiliai, „VM“, „P. C.“, vienas vilkikas „SC“ su priekaba. Už kiekvieną „suformintą“ deklaraciją G. J. gaudavo po 100 Eurų iš V. B.. Taigi, gynėja daro išvadą, kad, nei apie susitarimą su A. M., nei apie A. M. vaidmenį įgyjant vogtus automobilius ir juos kontrabandos būdu išgabenant iš Lietuvos, G. J. nėra užsiminęs, išskyrus tai, kad A. M. supažindino jį su V. B..

V. K. parodė apie tai, kad jis žinojo, jog A. M. užsiima automobilių verslu, todėl pasiteiravo, ar jis turi pažįstamų, kurie galėtų užsiimti automobilių deklaravimu. A. M. pasakė, kad žino žmogų, kuris pažįsta muitinės tarpininkus ir supažindino su G. J.. V. K. tvirtino, kad vieno susitikimo metu minėjo A. M. ir jo pažįstamam vardu V. (V. B.), jog yra prabangūs vogti automobiliai su tvarkingais dokumentais ir pasiūlė juos pirkti. Tačiau A. M. tuo nesusidomėjo, o po kiek laiko į V. K. kreipėsi A. M. pažįstamas V., nurodęs, kad tokie automobiliai jį sudomino ir davė vairuotojo telefono numerį, kuris paims automobilį ir nugabens į Baltarusiją. Visus keturis kartus buvo tas pats vairuotojas. Taigi, anot V. K., A. M. nėra suradęs vairuotojų, kontrabandos būdu gabenusių transporto priemones iš Lietuvos į Baltarusiją. Taip pat V. K. nepatvirtina teismo išvados, kad nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku jis susitarė su A. M. dėl vogtų automobilių kontrabandos į Baltarusiją.

M. D. taip pat patvirtino, kad visus transporto priemonių pirkimo ir pardavimo klausimus derino tik su V. B.. Taigi, ir M. D. nepatvirtino A. M. sąsajų su jam inkriminuojama veika.

Apeliaciame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad V. K., M. D. ir G. J. parodymai nebuvo nuoseklūs.

Kita vertus, byloje nėra nustatytas ir apklaustas joks vairuotojas, kuris būtų patvirtinęs, jog A. M. jį surado ir pasiūlė ar nurodė iš Lietuvos į Baltarusiją gabenti nors vieną iš kaltinime nurodytų žinomai vogtų automobilių. A. M. kategoriškai neigia suradęs kokius nors vairuotojus kaltinime nurodytiems automobiliams išgabenti. A. B. nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisme apklaustas nebuvo, kadangi nuo 2012 m. vasario 11 d. X VPK paskelbta jo paieška, tačiau teisme buvo pagarsinti jo parodymai. Jis parodė, kad G. automobilių turguje priėjo keturi asmenys, tarp kurių buvo iš matymo pažįstamas O., kuris paklausė, kaip galima pirkti automobilį Vokietijoje ir parduoti į Baltarusiją, kad nemokėti didelio mokesčio. Jis paaiškino, kad automobilį turėtų pirkti Lietuvos įmonė. Tuomet jis buvo paklaustas, ar negalėtų savo įmonės UAB „MI“ vardu nupirkti automobilį „BX“ ir už tai jam buvo pasiūlyta 200 Eurų. A. B. sutiko, parašė įgaliojimą asmeniui, kurio vardo neprisimena, o po savaitės paskambino vienas iš minėtų baltarusių ir pasakė, kad A. B. reikia atvažiuoti į G. automobilių turgų ir savo vardu suforminti muitinės deklaraciją. Jį pasitiko baltarusis O., su juo nuėjo į UAB „GR“ ir suformino deklaraciją. Taip pat buvo ir su antruoju automobiliu. Viso liudytojas gavo 400 Eurų. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. B. nei žodžiu neužsimena apie vogtų automobilių forminimą, kalba apie automobilių pirkimą Vokietijoje. Iš lentelės matosi, kad A. B. nurodytų automobilių nenustatytas tikrasis VIN ir šalis, iš kurios jie pagrobti. Vieno iš automobilių nenustatytas klastotas bei originalus dokumentas.

Apeliaciniame skunde šio liudytojo A. B. parodymai palyginami su VSAT X rinktinės pažyma apie A. M. sienos kirtimus. Iš šio pažymos matosi, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. kovo 22 d., kuomet buvo forminama vienos iš mašinų muitinės deklaracija (21 dieną) ir ši transporto priemonė kirto Šalčininkų pasienio postą, A. M. buvo Baltarusijoje, t. y. jis 2011 m. kovo 20 d. 11.55 val. išvyko į Baltarusiją per Medininkų PKP ir tik 2011 m. kovo 25 d. 13 val. atvyko iš Baltarusijos per Medininkų PKP. Todėl, gynėjos nuomone, A. M. negalėjo nei pasitikti A. B. G. turgavietėje, nei eiti į UAB „GR“ forminti muitinės deklaracijų, nes nurodytu laiku tiesiog nebuvo Lietuvoje.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į UAB „GR“ atstovo liudytojo V. V. parodymus. Jis teisme parodė, kad pažįsta A. M., jis A. M. prašymu formindavo savo įmonėje jo perkamus automobilius 2005-2006 metais, 2011 m. liudytojas niekada nėra forminęs jokios muitinės deklaracijos A. M. prašymu, be to, A. M. jo niekada nėra prašęs kokių nors neteisėtų paslaugų. Tą patį patvirtina ir teismui pateiktos UAB „GR“ deklaracijos, iš kurių matyti, kad jas formino A. B..

Nors nuosprendyje A. M. visur minimas kartu su V. B., kuris nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklaustas nebuvo, tačiau iš byloje esančių VSAT pažymų analizės dėl A. M. ir V. B. sienos kirtimo datų, matyti, kad jos nesutampa.

Liudytojas A. Č. parodė, kad 2007 metais jis trumpai dirbo pas A. M., tačiau jo ir A. M. nesiejo jokie automobilių pervežimai. V. K. prašymu liudytojas varydavo automobilius į muitinę ir pervarydavo per valstybinę sieną į Baltarusiją. Su liudytoju atsiskaitydavo baltarusiai, kurie tuos automobilius įsigydavo. Todėl šis liudytojas taip pat nepatvirtina A. M. sąsajų su jam inkriminuojamais nusikaltimais.

Liudytojas A. M. nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisme apklaustas nebuvo, todėl jo parodymai apie tai, kad A. M. jam pasiūlė 2011 m. vasario 11 d. važiuoti į Lietuvą ir iš ten pargabenti į Baltarusiją „B“ markės automobilį, nepatikrinti įstatymo nustatyta tvarka. Tokius liudytojo parodymus paneigė A. M., kuris teisme parodė, kad A. M. turėjo visas vairuotojo pažymėjimo kategorijas, todėl jis pats A. M. liudytojo telefoną duodavo pažįstamiems, kuriems reikėjo parsivaryti automobilius.?

A. M. kaltė yra grindžia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu fiksuotais kontaktais tarp kaltinamųjų (nuteistųjų). Iš byloje esančių duomenų matosi, kad tarp A. M. ir V. K. fiksuoti 4 pokalbiai 2011 balandžio 27-28 d. ir gegužės 12 d. Skunde pažymima, kad A. M. turi Baltarusijoje registruotą įmonę, užsiimančią automobilių verslu, todėl, gynėjos nuomone, natūralu, kad pokalbiuose kalbama apie automobilius. Be to, nei balandžio 27-28 d., nei gegužės 12 d. jokie automobiliai į Baltarusiją išvaryti nebuvo. Todėl, gynėjos nuomone, daryti išvadą, kad pokalbiai tarp A. M. ir V. K. yra apie vogtas transporto priemones, apie jų kontrabandą į Baltarusiją, nėra jokio pagrindo.

Iš kitų 2011 m. birželio 17 d. – 2011 m. birželio 18 d. fiksuotų pokalbių turinio galima daryti tik išvadą, kad A. M. kalbasi su asmenimis dėl susitikimo laiko ir vietos bei apie kažkokius pinigus. 2011 m. birželio 18 d. A. M., V. B. ir V. K. susitikimą degalinėje „L“ adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina slapto sekimo duomenys. Šio susitikimo A. M. neneigė duodamas parodymus dar ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau susitikimo metu vykęs pokalbis nėra fiksuotas, todėl daryti išvadą, kad jis susijęs su automobilių kontrabanda, pagrindo nėra. Taip pat vertinant pokalbius visumoje, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, gynėjos nuomone, negalima daryti neginčijamos išvados, kad A. M. derino su kitais asmenimis veiksmus siekiant sėkmingai išgabenti „BX“ ir „(B55)“ automobilius kontrabandos būdu į Baltarusiją.

Kaip dar vieną kaltės įrodymą teismas nuosprendyje nurodo automobilį „VM“, v/n (duomenys neskelbtini), kuris buvo pagrobtas Vokietijoje 2011 m. sausio 10 d., o Lietuvos Respublikos sieną kirto 2011 m. sausio 19 d. Apeliaciniame skunde dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. M. kaltinamas vykdęs nusikaltimus nuo 2011 m. vasario 11 d., todėl ir šis įrodymų šaltinis niekaip nepatvirtina A. M. sąsajų su inkriminuojamais nusikaltimais.

Nuosprendyje nurodyta, kad 2011 m. kovo 20 d. išvežant automobilius „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), ir „SC“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78AA zonoje. Pagal kaltinime esančias lenteles teismo nurodytas automobilis „BX“ į Baltarusiją išvyko per Šalčininkų PKP. Tuo tarpu teismas nustatė, kad A. M. nurodytą dieną buvo Medininkų PKP teritorijoje. Todėl, nuteistojo gynėjos nuomone, nėra loginio paaiškinimo, kaip būdamas keliasdešimt kilometrų atstumu A. M. gali būti susijęs su automobilio, kuris kerta sieną per kitą PKP, kontrabanda. Nuosprendyje jokių motyvų nenurodyta.

Nuteistojo gynėjo nuomone, nurodyti kaltinamieji (nuteistieji) ir liudytojai, o taip pat ir aukščiau aptarti duomenys nepatvirtina A. M. sąsajų su jam inkriminuojama nusikalstama veika.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr.40 nurodyta, kad teismo nuosprendis turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Nuteistojo gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu dėl šių nurodytų aplinkybių. Pirma iš nuosprendžio visiškai neaišku, kokiais atrankos kriterijais vadovaudamasis teismas nusprendė, su kokiomis konkrečiai transporto priemonėmis yra susijęs A. M.. Be to, lentelėje Nr. 1 41 pozicijoje nurodytas automobilis „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), kirto Kybartų PKP 2011-08-17. Iš bylos duomenų matosi, kad A. M. BPK 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2011 m. birželio 18 d. 4.35 val. Gynėjai nesuvokiama, kaip būdamas Lukiškių TIK jos ginamasis galėjo įvykdyti nurodyto automobilio kontrabandą. Taip pat nesuprantama, kuo remiantis teismas nusprendė, kad kai kurie automobiliai yra išvežti kontrabandos būdu iš Lietuvos į Baltarusiją, jei byloje nėra duomenų apie tų automobilių sienos kirtimo laiką ir vietą. Iš nuosprendžio nesuprantama ir tai, kokie duomenys leidžia teismui manyti, kad kai kurių lentelėse nurodytų automobilių VIN yra suklastoti, jei nėra nustatyti jų tikrieji VIN ir šalis, iš kurios tie automobiliai galimai pavogti.

Skundžiamas nuosprendis nuteistojo gynėjai nesuprantamas ir dėl A. M. inkriminuoto nusikalstamos veikos laikotarpio. Vienoje nuosprendžio vietoje nurodyta, kad A. M. nusikaltimus vykdė nuo 2011 m. vasario 11 d., tuo tarpu kitoje – nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. birželio 18 d. (46 nuosprendžio lapas).

BPK 20 str. numato, kad įrodymais galima pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Nuteistojo gynėjos nuomone, šios nuostatos pirmosios instancijos teismas nesilaikė, A. M. kaltę grindė nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei teisme neapklaustų liudytojų parodymais.

Nuteistojo gynėjos nuomone, nuosprendis nemotyvuotas ir dėl A. M. kaltės pagal BK 25 str. 3 d., 306(1) str. 1 d. bei BK 25 str. 3 d., 300 str. 1 d. Akivaizdu, kad pats A. M. su nuosprendyje nurodytomis transporto priemonėmis nėra kirtęs valstybinės sienos, todėl pateikti tų automobilių dokumentų pasienio ir muitinės pareigūnams fiziškai negalėjo.

Be to, iš bylos medžiagos matosi, kad A. M. nurodė asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, suorganizuoti automobilių VIN suklastojimą ir perprogramavimą. Minėtas asmuo pasiūlė tai atlikti G. L. ir N. R.. Nei asmens, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, nei G. L., A. M. ar N. R. A. M. nepažinojo, todėl jie negalėjo būti A. M. informacijos šaltiniu dėl transporto priemonių VIN klastojimų. V. K., G. J. ar M. D. nenurodė, kad apie VIN klastojimus kalbėjo su A. M.. Teisme A. M. paaiškino galvojęs, kad prabangūs, tačiau pigiau parduodami automobiliai yra dėl to, kad kažkokią įmonė Vokietijoje paėmusi didelius kreditus, už juos pripirkusi daug automobilių, po to bankrutavusi ir dėl to pigiau išsiparduodanti transporto priemones.?

Nuteistojo gynėjos nuomone, įrodymų, pagrindžiančių A. M. kaltę padarius BK 300 str. 1 d., 306(1) 1 d. numatytus nusikaltimus byloje nėra, todėl teismas apie juos nuosprendyje ir nepasisakė.

Teismo posėdyje nuteistasis M. D. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis G. L. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. M. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis N. R. prašo jo ir gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo R. G. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo M. D. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo G. L. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. M. prašo jo ir jo gynėjos apeliacinius skundus patenkinti. Nuteistojo A. M. gynėja prašo jos ir A. M. apeliacinius skundus patenkinti. Nuteistojo N. R. gynėjas prašo nuteistojo ir jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis G. J. ir jo gynėjas prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo A. M. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo R. U. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo visus apeliacinius skundus atmesti.

Iš apeliacinių skundų matosi, kad A. M. nesutinka, jog veikė organizuotoje grupėje, nes daugumos asmenų nepažinojo, kiekvienam kontrabandos atvejui buvo ieškomi kiti asmenys, kurie dalyvavo periodiškai ir vienas apie kitą nežinojo. R. G. gynėjas nurodo, kad R. G. nepažinojo nė vieno asmens, išskyrus A. M., nežinojo apie organizuotą grupę, atliko tik kurjerio darbą, jokio atlygio už tai, kad padėjo gauti muitinės deklaracijas, negavo. R. U. nurodo, kad nėra įrodymų, jog dalyvavo organizuotoje grupėje, neaišku, kokiais veiksmais pasireikšė jo dalyvavimas organizuotoje grupėje, nurodo ir tai, kad nežinojo kiek asmenų dalyvauja neteisėtoje veikloje, nežinojo nei asmenų, nei jų užduočių, be to, nenustatytas ir susitarimas tarp jo ir kitų nuteistųjų daryti nusikaltimus. Nuteistasis R. U. nurodo ir tai, kad jis atliko tik tarpininko vaidmenį pagal A. M. pasiūlymą. G. J. gynėjas nurodo, kad nėra aišku kokiu būdu G. J. dalyvavo organizuotoje grupėje, dalies nuteistųjų nepažinojo. Taip pat ir A. M. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. dalies nuteistųjų nepažinojo, dėl to jie negalėjo būti A. M. informacijos šaltiniu dėl VIN klastojimo. G. L. nurodo, kad nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad jis dalyvavo organizuotoje grupėje, nurodo, kad nuteistųjų nepažinojo, pažinojo tik G. G., nekūrė jokio plano ir jame nedalyvavo, nebuvo bendros kasos, nežinojo iš kur gauti automobiliai, nežinojo ir kur jie bus realizuoti, o už atliktą darbą ne visada gavo atlygį. N. R. ir jo gynėjas nurodo, kad nėra duomenų, kad N. R. dalyvavo organizuotoje grupėje, nežinojo apie automobilių kilmę ir tolimesnį jų panaudojimą, juo pasinaudojo kaip geru specialistu, be to, už darbo, kaip ir iš kitų klientų, gavo atlygį. Visi apeliacinių skundų argumentai, susiję su organizuota grupe, atmetami.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pačių nuteistųjų A. M., M. D., R. G., A. M., G. L., N. R., G. J., R. U. bei nuteistųjų V. K., R. M., išteisintosios E. R. parodymus, taip pat ir rašytinius įrodymus – slapto sekimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo, daiktų apžiūros, mobilaus ryšio telefono ir SIM kortelės, USB laikmenos apžiūros, kratos ir kitus protokolus, specialistų išvadas, liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji veikė organizuotoje grupėje. Taip pat, priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, skundžiamame nuosprendyje teismas detaliai išdėstė, kuo pasireiškė organizuotos grupės požymiai, nurodė kiekvieno grupės nario vaidmenį bei atliktas užduotis, pagrindė susitarimo daryti nusikaltimus tarp šios grupės narių buvimą.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. M., M. D. (laikotarpiu 2010-11-15 – 2011-04-01), V. K., R. U., G. J., G. L., N. R., R. G. (dvi transporto priemonės, kurių muitinės įforminas atliktas 2010-10-02 ir 2010-12-15, o transporto priemonės išvežtos 2010-11-11 ir 2011-01-29), R. M. ( 2011-06-18), A. M. (2011-02-11 – 2011-06-18) veikė bendrininkaudami, pasiskirstę vaidmenimis, siekiant bendro tikslo ir suvokė, kad nusikalstamas veikas teismo nustatytomis aplinkybėnis vykdo kartu. Teismas nurodė ir konkrečius kiekvieno nuteistojo vaidmenį dalyvaujant organizuotoje grupėje. Nuosprendyje nurodyta, kad bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamasis A. M. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, organizavo žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtų automobilių kontrabandos iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką planą, vadovavo organizuotos grupės narių veiklai, ją koordinuojant bei paskirstant užduotis, būtinas inkriminuojamų nusikaltimų padarymui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes kaltinamieji V. K. ir R. U. dalyvavo gaunant, pateikiant suklastotus transporto priemonių registracijos liudijimus ir pirkimo – pardavimo sutartis, muitinės eksporto deklaracijas iš muitinės tarpininkų, bei V. K. organizavo transporto priemonių nugabenimą iki Lietuvos Respublikos – Baltarusijos Respublikos sienos ir šių transporto priemonių perdavimą Baltarusijos Respublikos piliečiams. Kaltinamasis G. L. suklastojo vogtų transporto priemonių identifikacinius numerius, perkaldamas atskirus identifikacinių numerių simbolius, o kaltinamasis N. R. perprogramavo valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius. Kaltinamasis G. J., vykdydamas nusikalstamą susitarimą, dalyvavo gaunant muitinės eksporto deklaracijas, su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais įrašais. Kaltinamasis M. D. (laikotarpiu 2010-11-15 iki 2011-04-01) organizavo vogtų transporto priemonių realizavimą. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo R. M. vaidmuo pasireiškė praleidus vogtas transporto priemones per Medininkų pasienio kontrolės postą jų netikrinant. Kaltinamasis R. G., disponuodamas suklastotais dokumentais, gavo dvi muitinės eksporto deklaracijas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, A. M. (laikotarpiu 2011-02-11 – 2011-06-18) organizavo vogtų transporto priemonių pardavimą.

Galiojančioje teisminėje praktikoje nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal galiojančią teisminę praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015 ir kt.).

Skundžiamame nuosprendyje teismas ir nurodė, kad būtent apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumas, veikų padarymo intensyvumas ir mastas, nusikalstamų ryšių pastovumas, pasireiškiantis ilgalaikiškumu ir tvirtumu, bei organizuotumo lygis atitinka BK 25 str. 3 d. nustatytus organizuotos grupės požymius. Šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos dalyviai žinojo ir suprato, kad savo veiksmais įgyvendina bendrą nusikalstamą tikslą, t. y. neteisėtą vogtų transporto priemonių išgabenimą į Baltarusijos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos buvo atliktos kaltinamiesiems veikiant tiesiogine tyčia, nes suprato, kad daro kontrabandą, siekiant pasipelnyti.

Nuteistojo R. G. gynėjas nurodo, kad R. G. atliko tik kurjerio vaidmenį, o R. U. nurodo, kad jis atliko tik tarpininko vaidmenį. Nuteistasis N. R. ir jo gynėjas nurodo, kad N. R. buvo pasinaudota kaip specialistu. Apeliaciniuose skunduose dėstoma ir apie tai, kad nutiestieji arba išvis nepažinojo kitų organizuotos grupės narių arba pažinojo tik tam tikrus. Visi šie apeliacinių skundų argumentai atmetami. Galiojančioje teisminėje praktikoje nurodoma, kad vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, nepriklausomai nuo jų vaidmens, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai. Inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei. Konstatuojant tokią bendrininkavimo formą, nebūtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai. Be R. G., R. U. ir N. R., kaip ir be kitų nuteistųjų, pastangų ir atliktų veiksmų nebūtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas, kiekvieno nuteistojo veiksmai, taip pat ir R. G., R. U. bei N. R., buvo būtini, kad kontrabandos būdu būtų išvežti vogti automobiliai, klastojant jų indentifikacinius numerius ir dokumentus, į Baltarusijos Respubliką. Išsamiau apie nuteistųjų veikimą organizuotoje grupėje, jų atliktus veiksmus, bus pasisakyta pagal kiekvieną apeliacinį skundą.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka tik su kontrabandos būdu išvežtų automobilių skaičiumi. Skunde dėstomi argumentai apie tai, kad nenustatyta, jog tam tikri automobiliai buvo pavogti, taip pat tam tikrų automobilių nenustatyti tikrieji identifikaciniai numeriai, nenustatyta, jog tam tikri automobiliai kirto sieną, o dėl tam tikrų automobilių nenurodyta per kokį pasienio punktą buvo išgabenti iš Lietuvos. Nuteistasis A. M., išdėstęs savo nuomonę ir skaičiavimus, nurodo, kad kontrabandos būdu buvo išgabenti tik 31 automobilis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs ne tik A. M. parodymus, bet ir liudytojų, kitų nuteistųjų bei rašytinius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis A. M., veikdamas organizuota grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, M. D., V. K., R. U., G. J., G. L., N. R., R. G., VSAT pareigūnu R. M. bei Baltarusijos piliečiu A. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, organizavo – parengė sunkaus nusikaltimo – žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtų automobilių kontrabandos iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką planą, vadovavo organizuotos grupės narių veiklai ir ją koordinavo rengiantis ir vykdant šią nusikalstamą veiką, organizuotos grupės nariams: M. D., V. K., R. U., G. J., G. L., N. R., R. G., VSAT pareigūnui R. M. bei Baltarusijos Respublikos piliečiui A. M. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, paskirstė užduotis, kad kiekvienas iš jų, darydamas šias nusikaltimas veikas ir veikdamas duotų nurodymų ribose, atliktų jam pavestą vaidmenį, būtiną šių nusikaltimų padarymui.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.), teisėjų kolegija pasisako tik dėl kontrabandos būdu išvežtų Europos Sąjungoje vogtų transporto priemonių, kurių suklastoti identifikaciniai numeriai, bei suklastoti dokumentai, skaičiaus.

Nuteistasis A. M. teisme savo kaltę pripažino ir parodė, kad tiksliai neskaičiavo, kiek vogtų automobilių automobilių kontrabandos būdu pervežė iš Lietuvos į Baltarusiją, tokios apskaitos nevedė. Nuteistasis teisme parodė ir tai, kad naujų numerių „kalimui“ reikalingus duomenis gaudavo iš marijampoliečių, pirkdavo dažniausiai vokiškus techninius pasus, pagal šiuos duomenis G. L. perkalė kėbulo numerius, tiek, kiek nurodyta kaltinamajame akte, o N. R. pertvarkė elektros instaliaciją tiek automobilių, kiek nurodyta kaltinamajame akte. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. M. šiuos savo parodymus patvirtino. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. parodė, kad įtarime nurodyta daugiau automobilių, nei jis kontrabandos būdu išvežė iš Lietuvos į Baltarusiją. Nuo 2010 m., tikslios datos neatsimena, pirko žinomai Vokietijoje vogtus automobilius. Tokių automobilių yra nupirkęs ne mažiau kaip šimtą (100) (24 t., 93-101 b.l.). Kitų ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad iš viso tokių vogtų transporto priemonių jis yra nupirkęs ne mažiau nei 100 (šimtą) (24 t., 32-40, 41-48 b.l.). Papildomos apklausos metu A. M. parodė, kad G. L. suklastojo identifikacinius numerius 106 transporto priemonėm, N. R. perprogramavo 106 transporto priemonėms valdymo blokus (24 t., 104-108 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. M. parodė ir apie kiekvieną transporto priemonę, nurodė transporto priemonės eksporto deklaracijos gavimo laiką, tų transporto priemonių sienos kirtimo laiką ir kitas aplinkybes (24 t., 58-75 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu G. G. parodė, kad kartu su A. M. įgijo Vokietijoje vogtų automobilių ne mažiau kaip 100. Taip pat jie, per kitus organizuotos grupės narius, suklastojo ne mažiau kaip 100 automobilių VIN bei perprogramavę ne mažiau nei 100 automobilių valdymo blokus. Jie ne mažiau kaip 100 tokių automobilių su suklastotais registracijos liudijimais išvarė kontrabandos būdu per sieną į Blatarusijos Respubliką (23 t., 151-161 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu G. G. papildomos apklausos metu parodė apie kiekvieną įtarime nurodytą (105) transporto priemonę, visi automobiliai buvo pagrobti Vokietijoje, taip pat parodė, kad šioms transporto priemonėms buvo gaunami suklastoti registracijos liudijimai, pagal liudijime nurodytus duomenis visiems automobiliams kėbulo numerius „perkalė“ G. L., o šių automobilių valdymo blokus perprogramavo N. R.. Tokiems automobiliams būdavo uždedami negaliojantys vokiški valstybiniai numeriai ir visi automobiliai kontrabandos būdu buvo išgabenti į Baltarusiją (23 t., 162-165 b.l.). Iš esmės tokius pačius parodymus G. G. davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjai bei kitų apklausų metu (23 t., 179-182, 183-187, 189-202 b.l.).

Iš Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos rašto Nr. 19/1212 matosi, kad rašte nurodyti duomenys dėl 133 galimai pavogtų automobilių įvežimo į Baltarusijos Respubliką. Nurodoma, kad yra atliktas 71 automobilio patikrinimas, iš kurių 54 automobilių pakeisti identifikaciniai numeriai, o 17 – atitinka gamintojo ženklinimą. Taip pat nurodyta, kad 35 automobiliai yra ieškomi pagal Tarptautinės kriminalinės policijos Interpolo generalinį sekretoriatą, o 62 automobilių nustatyti buvimo vietą iki šio laiko nėra įmanoma, atliekama šių automobilių paieška ir patikrinimo veiksmai. Kartu su raštu pateikta lentelė su automobilių, kurie buvo išvežti į Baltarusijos Respubliką, VIN numeriais. Lentelėje pateikti tikri ir suklastoti automobilių identifikaciniai numeriai (VIN) (5 t., 65-68, 69-72 b.l.).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašto Nr. TR/4374/71/EU/11 matosi, kad atlikus į Baltarusiją įvežtų vogtų automobilių patikrinimą nustatyti dar 24 automobiliai, kurių identifikaciniai numeriai pakeisti. Iš šių automobilių 22 automobiliams yra paskelbta paieška Interpolo duomenų bazėse. Nustatyti kitų 38 automobilių buvimo vietos nėra galimybės. Prie šio rašto pridėta lentelė, kurioje nurodyti automobiliai, kurie kontrabandos būdu buvo išvežti į Baltarusijos Respubliką, nurodyti šių automobilių tikri ir suklastoti VIN numeriai (5 t., 75-81, 82-84 b.l.).

Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašte Nr. TR/4374/71/EU/11 nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos VRM KPVV, patikrinusi gautą informaciją iš Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biuro, nustatė, jog iš pateikto sąrašo 53 automobiliai yra registruoti Baltarusijos Respublikos VRM VSM VAIV padaliniuose, iš šio sąrašo 6 automobiliams yra pakeisti identifikaciniai numeriai, šios transporto priemonės yra ieškomos. Prie šio rašto pridėta lentelė, kurioje nurodyti automobiliai, jų tikri ir suklastoti VIN numeriai (5 t., 87-90, 91-93 b.l.).

Baltarusijos Respublikos Tyrimo komitetas kartu su atsakymu į teisinės pagalbos prašymą pateikė lentelę, kurioje nurodyta informacija apie automobilius, kirtusius Lietuvos – Baltarusijos sieną (6 t., 20-35, 37-53 b.l.).

Nuteistojo R. U. apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad R. U. kaltę teismas pagrindė išimtinai A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Skunde nurodoma ir tai, kad kiti įrodymai tik patvirtina tam tikras faktines aplinkybes, o jo paties parodymai, nors teismas rėmėsi ir jais, nepatvirtina teismo išvadų. Nuteistasis nurodo ir tai, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis žinojo, jog automobiliai, kuriems išvežti jis dalyvavo muitinės eksporto deklaracijų pildymo procese, bus kontrabandos būdu išgabenti iš Lietuvos. Nurodo ir tai, kad nėra ir įrodymų, kad jis žinojo, jog jam A. M. perduoti dokumentai, t. y. 13 automobilių registracijos pažymėjimų ir jų pirkimo – pardavimo sutartys, būtų suklastoti, t. y. registracijos pažymėjimai suklastoti, o pirkimo – pardavimo sutartys yra netikros ar jose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (vardai, pavardės ar kt.). Nurodo, kad registracijos pažymėjimai buvo tikri, o pirkimo – pardavimo sutartyse visi nurodyti asmenys buvo egzistuojantys. Nuteistojo nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad jis negalėjo suprasti, netgi vizualiai įvertinęs dokumentus, gautus iš A. M., kad jie yra suklastoti, o juose įrašyti duomenys yra neatitinkantys tikrovės. Nei muitinės tarpininko IĮ „P“ darbuotojai, surašę muitinės eksporto deklaracijas, nei muitinės pareigūnai, atlikę transporto priemonių patikrą, nenustatė dokumento klastojimo fakto.

Teisėjų kolegija peržiūrėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad, priešingai, nei nurodoma nuteistojo R. U. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas jo kaltę pagrindė ne tik kito nuteistojo A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ir kitais įrodymais. Skundžiame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamojo R. U. kaltė dėl nusikalstamos veikos teismo nustatytomis aplinkybėmis grindžiama kaltinamojo R. U. parodymais, kad A. M. prašė gauti muitinės deklaracijas, tačiau nepateikdavo automobilių, už deklaracijų gavimą A. M. mokėdavo pinigus. Pažymėtina, kad R. U. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad veždavo dokumentus į IĮ „P“, esančią VĮ „R“ pastate, (duomenys neskelbtini), kadangi čia, norint gauti muitinės eksporto deklaraciją, jam nereikėtų pristatyti eksportuojamo automobilio šiai įmonei jį apžiūrėti. Be to, tai buvo ir A. sąlyga, kad nereikėtų jo turimo automobilio pristatinėti apžiūrai (27 t., 156-159 b.l.). Taip pat kaltinamojo R. U. kaltę patvirtina kaltinamojo A. M. bei liudytojų L. U. bei E. J. parodymai.

Nuteistasis R. U. teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad pažįsta A. M., V. K. ir E. R.. Į jį A. M. kreipėsi dėl muitinės deklaracijų. Jis sutiko su A. M. pasiūlymu. Darbas buvo toks: atvažiuodavo A. M., paduodavo jam dokumentus, jis nuveždavo juos į UAB „P“, paduodavo dirbančiam darbuotojui, po kelių valandų ateidavo, susimokėdavo 80 Lt ir atsiimdavo dokumentus. Tos pačios dienos vakare ar sekančią dieną susitikdavo su A. M., perduodavo dokumentus ir gaudavo 200 Lt. A. M. motyvavo tuo, kad neturėjo laiko pats vežti dokumentus. A. M. 200 Lt mokėjo už tai, kad jis, R. U., nuvažiuodavo iki muitinės tarpininkų. Nuteistasis parodė, kad su niekuo nesitarė, jiems tikrai nebuvo siūlomi jokie pinigai ir jie nebuvo apie nieką informuoti. Nežinojo, kad buvo pakeisti kėbulo numeriai. Kai nešė dokumentus į UAB „P“, nematė nė vieno automobilio, kai jie važiavo per sieną, juos matydavo tamsiu paros metu. Po kažkiek laiko A. M. pasakė, kad verslas sustojo, deklaracijų nereikia, santykiai nutrūko, nors automobilių eksportas tebevyko toliau. Jis irgi pervežė ne vieną mašiną per sieną, žinojo muitinės procedūrą, kaip automobiliai yra įforminami ir išvaromi iš Lietuvos. Nuteisasis parodė ir tai, kad sutinka su pravarytų automobilių skaičiumi. A. M. jam už pervežimą per muitinę mokėjo po 500 Eur. Buvo susitarimas, kad pareigūnas nesikabintų prie vairuotojo dėl pasibaigusių tranzitinių numerių galiojimo. Už tai, kad dalyvavo susitarime dėl muitinės darbuotojos, gaudavo po 500 Eur. Jam sumokėdavo, kai automobilis pravažiuodavo sieną.

Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti R. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos nuteistasis patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu R. U. buvo apklaustas kelis kartus. R. U. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad pažįsta asmenį vardu A.. Susipažino su juo 2010 metais. Maždaug 2010 m. pabaigoje jo A. paklausė, ar jis gali padaryti jo turimam automobiliui muitinės eksporto deklaracijos į Baltarusijos Respubliką. Jis minėjo, kad automobilis yra remontuojamas ir bus užkrautas ant tralo bei vežamas į Baltarusiją, todėl norint sutaupyti laiko, jam reikėjo gauti deklaraciją būtent V. mieste. Už šį darbą jam A. pasiūlė ne daugiau 200 Lt. Jis, R. U., sutiko, nes muitinės eksporto deklaracijos gavimas jam pasirodė nesudėtingas darbas. A. padavė dokumentus: vokišką automobilio registracijos liudijimą, vokišką automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje buvo matyti, kad Lietuvos Respublikos pilietis perka automobilį iš Vokietijos piliečio, lietuvišką automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje būdavo matyti, kad tas pats Lietuvos Respublikos pilietis parduodą šį automobilį Baltarusijos piliečiui, taip pat šio Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumento kopiją bei Baltarusijos piliečio (pirkėjo) arba asmens tapatybės dokumento kopiją arba ant lapo parašytus visus jo duomenis su gyvenamu adresu. Jis jam, R. U., taip pat davė ir 200 Lt. Maždaug 2010 m. pabaigoje iš A. gavęs šiuos dokumentus bei pinigus, jis, R. U., nuvažiavo į IĮ „P“, esančią VĮ „R“ pastate, (duomenys neskelbtini). Į šią įmonę jis važiavo, nes šioje įmonėje, norint gauti muitinės eksporto deklaraciją, jam nereikėjo pristatyti eksportuojamo automobilio apžiūrai. Be to, tai buvo ir A. sąlyga, kad nereikėtų jo turimo automobilio pristatinėti apžiūrai. R. U. šio automobilio nėra matęs. Jis, R. U., nežinojo, kad daro eksporto deklaraciją Vokietijoje pagrobtam automobiliui. A. jam to nėra sakęs. Jis nežinojo, kad vokiški automobilio registracijos dokumentai yra suklastoti. A. nėra to sakęs. R. U. pateikė visus jam A. duotus dokumentus IĮ „P“ muitinės tarpininkui, sumokėjo 80 Lt ir po maždaug valandos laiko jis atgavo visus pateiktus dokumentus bei gavo muitinės eksporto deklaraciją. Šiuos dokumentus jis grąžino A.. Jis, A. prašymu, yra gavęs apie 20 muitinės eksporto deklaracijų jo turimiems automobiliams. Už vieną deklaraciją jis duodavo 200 Lt, 80 Lt jis, R. U., sumokėdavo IĮ „P“ už paslaugą, o 120 Lt likdavo jam. Bendroje sumoje jis yra uždirbęs ne mažiau 1 000 Lt. Nėra ieškojęs jokių fiktyvių asmenų, kurie galėtų būti A. automobilių siuntėjai iš Lietuvos, tai yra asmenų, kurie muitinės eksporto deklaracijose būtų nurodyti kaip siuntėjai. Maždaug 2011 m. pradžioje jis, R. U., A. yra minėjęs, kad jis turi savo draugę pažįstamą VSAT pareigūnę vardu E.. 2011 m., galėjo būti kovo mėnuo, R. U. A. paklausė, ar jis negalėtų susitarti su VSAT pareigūne E. R. dėl „sienos“. Tai yra jis minėjo, kad jam reikia, kad jo turimų automobilių, kurie bus varomi per Medininkų PKP į Baltarusiją, netikrintų. Už vieno automobilio praleidimą, „sienos“ suderinimą A. pasiūlė jam, R. U., ne daugiau 300 Eur. Jis, R. U., sutiko. Jis susitarė su savo drauge pažįstama E. R., tačiau niekada jokių pinigų nėra jai mokėjęs, kad ji netikrindama praleistų per Medininkų PKP per savo budėjimus tam tikrus automobilius, kuriuos R. jai pasakys iš anksto. Ji sutiko. Per jos budėjimą jai netikrinant automobilių buvo išvaryti iš Lietuvos į Baltarusiją ne mažiau kaip 10 A. automobilių (27 t., 156-159 b.l.). Papildomos apklausos metu R. U. parodė, kad A. yra padaręs per jo minėtą įmonę apie 5 muitinės eksporto deklaracijas, ne daugiau kaip 10. Visos deklaracijos buvo daromos A. prašymu, taip pat visos per IĮ „P“, pateikiant A. duotus dokumentus. 2011 m. pradžioje A. pasakė, kad jo, R. U., paslaugų jam nereikia, jis jam daugiau nebeturės daryti muitinės eksporto deklaracijų. Jį, R. U., A. SMS žinute informuodavo, kad turi automobilį, kurį reikia išvaryti į Baltarusiją, tada jis, R. U., iš anksto žinodamas kada dirbs E., dažniausiai naktį, nes A. taip prašydavo, eidavo ir stebėdavo kuriame „kanale“ dirba E., t. y. R. žinojo, kad jei ji tuo metu dirbo raudonajame kanale, tai už dviejų valandų dirbs žaliajame kanale. Jis, R. U., A. SMS žinute parašydavo kada E. pradės dirbti raudonajame kanale, t. y. būtent toje vietoje, per kurią važiuoja automobiliai su muitinės eksporto deklaracijomis. Tada grįždavo iš PKP į automobilių eilę ir už pinigus su eilėje stovinčiais vairuotojais susitardavo, kad A. turimą automobilį jie įleistų. Po to atvažiuodavo arba A. arba kitas žmogus ir su automobiliu „BX“ atsistodavo į jo, R. U., nupirktą eilę“. Tuo metu, arba jau automobilyje būdavo, arba įsėsdavo Baltarusijos pilietis – automobilio vairuotojas, kuris turėdavo tą automobilį pervaryti per sieną. Vairuotojas arba A., arba A. draugui atskambindavo ir pranešdavo apie tai, kad sėkmingai nuvažiavo į Baltarusiją. Po šio fakto A. jam, R. U., paduodavo 400-500 Eur. Tokiu būdu jis, R. U., yra sukontroliavęs ne mažiau kaip 5 A. automobilių išvarymą į Baltarusiją per Medininkų PKP per E. R. budėjimą, E. to nežinant. Dėl šio darbo jis, R. U., iš A. yra gavęs apie 2 500 Eur. VSAT pareigūnė E. R. nežinojo, kad jis, R. U., būna Medininkų PKP, kontroliuoja A. automobilių išvarymą per sieną. Su ja jis niekada nesitarė dėl to, kad ji netikrintų vienų ar kitų automobilių, niekada pinigų už tai jai nėra mokėjęs (27 t., 164-166 b.l).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matodi, kad R. U. atpažino A. M. kaip apie kurį davė parodymus ir kurio prašymu 2010 ir 2011 metais už atlygį yra daręs muitinės eksporto deklaracijas A. turimiems automobiliams, jų išvežimui į Baltarusiją, taip pat kurio prašymu jis, R. U., buvo susitaręs su VSAT pareigūne E. R., kad ji praleistų per Medininkų PKP netikrindama A. automobilius į Baltarusijos Respubliką. R. U. atpažino ir V. K. kaip asmenį, kuris yra A. draugas ir keletą kartų kartu su A. buvo atvažiavęs į Medininkų PKP A. turimuose automobiliuose, kurie išvažiuodavo per sieną į Baltarusiją (27 t., b. l. 160-163, 167-170 b.l.).

Nors teisme R. U. savo kaltės nepripažino, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies pripažindamas savo kaltę, parodė, kad A. M. prašė gauti muitinės deklaracijas su sąlyga, kad eksportuojamų automobilių nereikėtų pristatinėti apžiūrai muitinės tarpininkei įmonei, taip pat parodė ir apie kontroliavimą, kad automobiliai sėkmingai pravažiuotų sieną. Nuteistojo R. U. kaltę patvirtina ir kiti įrodymai.

Nuteistasis A. M. teisme parodė, kad R. U. padarė kelias muitinės deklaracijas vogtiems automobiliams ir jis tikriausiai su pareigūnais buvo susitaręs, kad praleistų automobilius pro sieną. R. U. nežinojo, kad minėti automobiliai buvo vogti, nesikalbėjo su juo ta tema. Nebent jis pats įtarė, kad jie buvo vogti. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nuteistojo A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo M. M. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus (24 t., 93-101 b.l.). Pirmosios apklausos metu A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad maždaug 2010 m. pabaigoje jis, A. M., R. U. paklausė, ar jis gali kur nors gauti muitinės eksporto deklaracijas žinomai Vokietijoje pagrobtiems automobiliams, tikslu išvežti šiuos automobilius į Baltarusijos Respubliką. Jis pasakė, kad gali jam padėti, turi pažįstamą asmenį – moterį, kuri yra muitinės tarpininkas. R. U. jam, A. M., padarė, ne mažiau kaip 8 muitinės eksporto deklaracijas. Maždaug 2011 m. kovo mėnesį, jis R. U. paklausė ar jis gali padėti išvežti jo turimų automobilių per Lietuvos Respublikos pasienio kontrolė punktą – Medininkų PKP, nes jis yra minėjęs jog turi pažįstamą VSAT pareigūnę, pasienietę vardu E.. Jis jam atsakė, kad gali padėti susitarti su VSAT minėta pareigūne. A. M. R. U. pasakė, kad už vieno jo automobilio praleidimą per sieną į Baltarusiją, t. y. jo netikrinti pasienio punkte jis pasienietei pasiūlytų 500 Eur. R. U. sutiko. Praėjus kuriam laikui, bet ne ilgiau kaip savaitė, R. U. jį informavo, kad yra „siena“, t. y. kad jis suderino praleidimą jų netikrinant per Medininkų PKP, jis sutarė su VSAT pareigūne. Per šios pareigūnės budėjimus jis, A. M., yra pervaręs ne mažiau kaip 10 žinomai Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagrobtų automobilių su suklastotais VIN numeriais bei suklastotais registracijos liudijimais (24 t., 32-40 b.l.). Kitos apklausos metu A. M. parodė, kad automobiliams reikėjo gauti muitinės eksporto deklaracijas, o tai buvo būtent R. U. bei V. K. užduotis. Visas muitinės eksporto deklaracijas automobiliams A. M. gavo būtent iš jų. Parodė ir tai, kad jam R. U. pranešdavo, kad yra „siena“, t. y. kad dirba pasienietė, kuriai jie moka pinigus ir kad gali varyti žinomai Vokietijoje vogtus automobilius. Tam, kad gauti muitinės deklaraciją muitinės tarpininkams R. U., V. K. (pats ar per G. J.) taip pat R. G., kuomet jis darė dvi deklaracijas, pateikdavo suklastotus ir jiems A. M. paduotus automobilių registracijos liudijimus. Pirkimo – pardavimo sutartis jie patys pasidarydavo, t. y. įrašydavo fiktyvius Lietuvos Respublikos egzistuojančius piliečius kaip automobilių siuntėjus iš Lietuvos, tokių asmenų duomenis jie patys susirasdavo, t. y. patys už pinigus susirasdavo žmones, kurie sutikdavo pasirašyti ant pirkimo pardavimo sutarčių arba patys už tokius asmenys klastodavo jų parašus. Arba duomenys į pirkimo pardavimo sutartis būdavo įrašomi iš tokių piliečių asmens dokumentų, dokumentus duodavo patys žmonės už pinigus V. K. arba R. U.. Kai A. M. pradėjo „dirbti“ su R. U., tai jis spausdindavo arba ranka rašydavo tokias vokiškas pirkimo pardavimo sutartis (24 t., 41-48 b.l.). Dar kitos apklausos metu A. M. parodė, kad 2010 metų pabaigoje jis pasiūlė savo pažįstamui R. U. užsidirbti pinigų, t. y. jam pasiūlė gauti muitinės eksporto deklaracijas, reikalingas vogtų automobilių išvarymui į Baltarusiją Kontrabandos būdu. R. U. sutiko su A pasiūlymu. Už vienos tokios muitinės eksporto deklaracijos gavimą A. M. jam mokėdavo apie 200 Eur (27 t., 104-108 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. davė parodymus ir apie kiekvieną jo nupirktą vogtą užsienyje transporto priemonę, kuri kontrabandos būdu buvo neteisėtai parduota į Baltarusijos Respubliką, taip pat parodė konkrečias transporto priemonės, kurioms R. U. suformino muitinės eksporto deklaracijas per muitinės tarpininką IĮ „P“ (24 t., 58-75 b.l.).

Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išimtinai vadovavosi A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. davė parodymus, nepalankius jam, tik siekdamas sušvelninti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. Iš bylos matosi, kad A. M. buvo sulaikytas 2012 m. kovo 26 d., o kitą dieną (2012 m. kovo 27 d.) jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (24 t., 10, 18-23 b.l.). Šiuo laikotarpiu nuteistasis A. M. buvo apklaustas kelis kartus, taip pat davė parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje. 2012 m. balandžio 4 d. A. M. pakeista kardomoji priemonė į švelnesnes kardomąsias priemones – užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti (24 t., 25-27, 28-29 b.l.). Iš bylos matosi, kad ir po pakeistos kardomosios priemonės A. M. ikiteisminio tyrimo metu dar kelis kartus davė parodymus. Iš šių parodymų matosi, kad A. M. ir toliau ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie R. U. veiksmus, be to, A. M. įteikus pranešimą apie įtarimą, jis parodė, kad pasilieka prie savo duotų parodymų esmės (24 t., 112-126 b.l.). Ir iš teisiamųjų posėdžių protokolų matosi, kad po perskaitytų jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, A. M. šiuos parodymus patvirtino. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad, atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodymai buvo nuoseklūs bei atitinka faktines bylos aplinkybes, teismas remiasi minėtais parodymais nustatant kaltinamojo R. U. kaltę. A. M. parodymus teisme, kad R. U. nežinojo, jog automobiliai buvo vogti, teismas pagrįstai įvertino kaip siekimą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai, nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, R. U. kaltę padarant nusikalstamas veikas patvirtina ne tik paties R. U. ir ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai, bet ir kiti duomenys bei įrodymai.

IĮ „P“ direktorė L. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į įmonę atvažiavo asmuo ir pasakė apie tai, kad jų yra grupė žmonių – vieni perka automobilius, kiti parduoda, dar kiti ieško pirkėjų. Paminėjo, jog tuo metu E. J. buvo Vokietijoje ir ieškojo automobilių nusipirkti. Šis vyras pasakė, kad kartais atvažiuos ne pats automobilio siuntėjas, bet būtent jis kaip atstovas. E. J., A. N. turėjo EORI kodą, todėl nesukėlė įtarimo, kad asmuo jų vardu veikia neteisėtai. Liudytoja nežino, ar atvykdavo būtent tie asmenys, kurie būdavo deklaracijose įforminami kaip siuntėjai, nes žmonių srautas būdavo išties didžiulis (19 t., 1-3 b.l.). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matosi, kad liudytoja L. U. atpažino R. U. kaip asmenį, kuris atvažiavo į IĮ „P“ ir pasakė, kad jų yra grupė žmonių, kurių vieni perka automobilius, kiti parduoda, taip pat kiti ieško pirkėjų, paminėjo, jog tuo metu E. J. buvo Vokietijoje ir ieškojo automobilių nusipirkti. R. U. pasakė, kad kartais atvažiuos ne pats automobilio siuntėjas, bet būtent jis pats, kaip atstovas. R. U. pasakė, kad veiks kaip E. J. ir A. N. atstovas (19 t., 8-11 b.l.).

Liudytojas E. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2008 m., tikslios datos neatsimena, pametė piniginę, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas bei dvi banko debetinės kortelės. 2009 rudenį, tikslios datos neatsimena, pastebėjo, kad jis neturi savo asmens tapatybės kortelės, kuri turėjo būti rankinėje, pasigedo ir pačios rankinės. Ar ją kas pavogė, ar pats ją kur pametė, nežino. Kai pastebėjo, kad vėl dingo jo asmens tapatybės kortelė, policijai iš karto nepranešė, nes dar turėjo ir pasą. Po kortelės dingimo, praėjus maždaug trims savaitėms, jis pasigedo savo paso. Po šio įvykio jis kreipėsi į Y apskrities VPK YYY PK. Po šio fakto jis 2009 m. lapkročio 18 d. išsiėmė naują asmens tapatybės kortelę ir naują pasą. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pildė tik vieną kartą, t. y. 2008 metais, kai pardavė savo automobilį „VG“. Daugiau niekada nėra pildęs jokių transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių. Jo niekas nėra prašęs to daryti. Ant jokių tuščių blankų niekada nėra pasirašinėjęs. Nei savo asmens tapatybės kortelės, nei savo paso nėra davęs ar skolinęs, kopijų taip pat niekam nedarė, kopijų taip pat niekas nėra prašęs daryti. Kas galėjo jo vardu pildyti transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis ir jį į šias sutartis įrašė kaip pardavėją, negali pasakyti (21 t., 66-67 b.l.).

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad bylos medžiaga nustatyta, jog automobilių, kurių klastotas VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (muitinės eksporto deklaracijas formino IĮ „P“) pirkimo – pardavimo sutartyse pardavėju bei muitinės eksporto deklaracijose siuntėju nurodytas E. J.. Kad šie duomenys klaidingi, patvirtina liudytojo E. J. parodymai.

Šių įrodymų visuma patvirtina, kad R. U., veikdamas organizuotoje grupėje, iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką kontrabandos būdu išgabeno Europos Sąjungos valstybėse žinomai pagrobtas transporto priemones. Šių įrodymų visuma patvirtina R. U. konkrečius veiksmus, konkretų jo vaidmenį – iš muitinės tarpininkų, pateikdamas suklastotus registracijos liudijimus ir transporto pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose tikrovės neatitinkantys duomenys, gavo muitinės eksporto deklaracijas, reikalingas pagrobtiems automobiliams išvaryti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, be to, kontroliavo, kad muitinės pareigūnai šiuos pagrobtus automobilius su suklastotais transporto priemonių identifikaciniais numeriais (VIN) (perkaltais kėbule ir perprogramuotais valdymo blokuose) ir su suklastotais registracijos liudijimais, deklaracijomis praleistų per sieną be patikrinimų. Tai, kad nuteistasis suvokė ir suprato, jog muitinės tarpininko įmonei pateikia suklastotus dokumentus ir iš tarpininko gauna deklaracijas pagrobtiems automobiliams, patvirtina įrodymų visuma. R. U. šiuos dokumentus vežė būtent tokiai muitinės tarpininko įmonei, kuriai nereikia pristatyti apžiūrai pačių automobilių. Būtent tokia buvo A. M. sąlyga. A. M. teisme parodė, kad R. U. galėjo įtarti, kad automobiliai yra vogti, o ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jie susitarė, kad R. U. deklaracijas gaus būtent vogtiems automobiliams, pats R. U. pasidarydavo pirkimo – pardavimo sutartis. Būtent su mutinės tarpininko įmonės direktore R. U. susitarė, kad į įmonę atvažiuos ne pats automobilio siuntėjas, o jis kaip E. J. atstovas, kuris turėjo EORI kodą. Rašytiniai duomenys patvirtina, kad pirkimo – pardavimo sutartyse ir deklaracijose būtent E. J. ir buvo nurodytas kaip pardavėjas ir siuntėjas. Šis liudytojas patvirtino, kad pats automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pildė tik vieną kartą. E. J. buvo pamatęs asmens dokumentus, todėl jo duomenimis užpildytos pirkimo – pardavimo sutartys, o po to gautos eksporto deklaracijos automobiliams, kurių suklastoti VIN, patvirtina, kad šie dokumentai neatitinka tikrovės. Be to, R. U. kontroliavo automobilių pravažiavimą pro sieną be automobilio ir dokumentų patikrinimų. Ikiteisminio tyrimo metu R. U. buvo parodęs, kad jis susitarė su pažįstama VSAT pareigūne E. R., kad ji netikrintų automobilių, apie kuriuos jis pasakys iš anksto. Jis jai už tai nėra sumokėjęs. Kitų apklausų metu R. U. parodė, kad per šios pareigūnes darbo laiką yra pervaręs automobilius, tačiau to nežinant pačiai pareigūnei. A. M. informavus apie automobilį, kurį reikia pravaryti pro sieną, pats R. U. stebėdavo, kuriame „kanale“ dirba E. R.. Jis pats pasiskaičiuodavo kuriame kanale dirbs ši pareigūnė. Tada SMS žinute informuodavo apie tai A. M.. Grįždavo į automobilių eilę ir su kitais eilėje stovinčiais vairuotojais, jiems sumokant, susitardavo, kad A. M. turimą automobilį įleistų. Po to arba pats A. M. arba kitas asmuo atvažiuodavo ir atsistodavo į jo „nupirktą“ vietą eilėje. Ir iš A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad R. U. informuodavo, kad yra „siena“, t. y. jis suderino, kad pareigūnė netikrins automobilio. Kaip teisingai nurodyta nuteistojo R. U. apeliaciniame skunde, iš tikrųjų E. R. pagal BK 25 str. 3 d., 199 str. 1 d., 228 str. 1 d. išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. U., A. M. ir liudytojų parodymus, nurodė, kad tik vienos apklausos metu R. U. buvo nurodęs, kad susitarė su E. R., jog ji netikrindama praleistų per Medininkų PKP per savo budėjimus tam tikrus automobilius, kuriuos R. U. jai pasakys iš anksto. Kitų apklausų metu nurodė, kad su ja niekada nesitarė dėl automobilių praleidimo per pasienio punktą. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad A. M. parodymai patvirtina, kad R. U. jam buvo nurodęs, kad yra susitaręs su E. R. dėl automobilių gabenimo per sieną. Tačiau šių parodymų nepakanka, kad galima būtų daryti ne prielaidomis grįstą išvadą, kad toks susitarimas su E. R. iš tikrųjų buvo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta pakankamai patikimų E. R. kaltės įrodymų. Šių teismo išvadų nepaneigia ir liudytojų A. Č. bei A. K. parodymai. Nurodyta, kad liudytojų parodymai patvirtina, kad kaltinime nurodyti automobiliai buvo gabenami per pasienio punktą kaltinamosios E. R. darbo metu. Tačiau byloje nėra akivaizdžių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad E. R. buvo žinoma apie automobilių gabenimą kontrabandos būdu, ir tokiu būdu tyčia ji prisidėjo prie nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, teismas E. R. išteisino. Teisėjų kolegijos nuomone, nors neįrodyta, kad R. U. susitarė su E. R. dėl automobilių ir dokumentų netikrinimo, o E. R. išteisinta, tačiau jo atlikti kiti veiksmai patvirtina, kad jis kontroliavo automobilių pravažiavimą pro sieną. Visi šie kryptingi ir būtini automobilių kontrobandai nuteistojo R. U. veiksmai patvirtina, kad jis tikrai suprato, kad klastoja muitinės eksporto deklaracijas pagrobtiems automobiliams, pateikdamas suklastotus dokumentus, bei kontroliuoja šių automobilių sėkmingą pravažiavimą pro sieną, kad pareigūnų šių automobilių netikrintų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad iš R. U. atliktų veiksmų akivaizdu, kad jis suprato, jog priklauso organizuotai grupei. Teismas nurodė, kad suklastotų dokumentų tikslas buvo paslėpti kontrabandos dalyką bei tuo pačiu užtikrinant sėkmingą nusikalstamo sumanymo realizavimą, t. y. neteisėtai išvežti vogtas transporto priemonės į kitą valstybę. Bylos duomenys patvirtina aktyvius R. U. veiksmus, kontroliuojant automobilių išgabenimą per sieną, palaikomus ryšius su kitais kaltinamaisiais, derinat veiksmus tarpusavyje. Taigi įrodymų visuma patvirtina, kad R. U. veiksmuose yra objektyvūs, ir subjektyvūs BK 25 str. 3 d., 199 str. 1 d., 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymiai.

Nuteistojo R. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Nurodo, kad nors ir padėjo A. M. gauti dvi muitinės deklaracijas, tačiau jam nebuvo žinoma, kad jis disponavo dviems žinomai suklastotais registracijos liudijimais bei juos pateikė muitinės tarpininko įmonei ir tokiu būdu gavo dvi muitinės eksporto deklaracijas, su juose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, reikalingais žinomai pagrobtų automobilių išvarymui kontrabandos būdu iš Lietuvos Respublikos. Skunde nurodoma, kad aplinkybės, jog dokumentai buvo perduoti segtuve, R. G. segtuvo neatidarinėjo, o tik padavė V. P., kuris pats juos nunešė į UAB „A“, paneigia tą aplinkybę, kad R. G. turėjo konkretų vaidmenį byloje, jis atliko tik kurjerio vaidmenį – nuvežė dokumentus ir juos parvežė A. M.. Pažymima, kad už tai jis negavo jokio atlygio. Skunde nurodoma ir tai, kad nėra objektyvių duomenų, išskyrus kitų nuteistųjų neišsamių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kad R. G. žinojo apie dokumentų klastojimą, kontrabandą ir dalyvavimą organizuotoje grupėje. Nurodo, kad A. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi. Be to, A. M. R. G. apie tai, kad dokumentai buvo suklastoti, pasakė tik praėjus daugiau kaip metams laiko po to, kai buvo išrašytos muitinės deklaracijos. Be to, jis tik su kelias nuteistaisiais susipažino tik praėjus keletui mėnesių po šių muitinės deklaracijų gavimo. Nuteistojo gynėjo nuomone, G. G. parodymai vertintini kritiškai, o liudytojų T. L. ir V. P. parodymai taip pat nepatvirtina jo kaltės. Atvykimo pas T. L. faktas bei pokalbis su V. P. įvyko 2012 m., t. y. praėjus daugiau kaip metams po to, kai buvo „suforminto“ deklaracijos, todėl tai negali būti įrodymu to, kad R. G. buvo žinoma aplinkybė apie automobilių kontrabandą ir dokumentų klastojimą deklaracijų teikimo metu.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad bylos duomenimis nustatyta, kad dviejų transporto priemonių, kurių klastotas VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), muitinės eksporto deklaracijas iš muitinės tarpininko UAB „A“, pateikiant suklastotus automobilių registracijos liudijimus, gavo R. G..

Nuteistasis R. G. teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis su A. M. yra pažįstamas nuo vaikystės. Galbūt 2010 m. jo A. M. paprašė nuvežti į T. įforminti dokumentus, padaryti išvežimo deklaraciją. Su tokio pobūdžio dokumentų tvarkymu nieko bendro neturėjo, tačiau jo tėvas prekiauja automobiliais. A. M. paprašė vieną kartą, ar jis gali padaryti muitinės deklaraciją automobiliui. Jis nežiūrėjo, koks ten buvo automobilis, jam tiesiog davė visą segtuvą dokumentų. Jo giminaitis V. P. užsiima automobilių prekyba. Jis jam paskambino, paklausė, ar jis padėtų. Jis sutiko. Nuvežė dokumentus ir po pusvalandžio dokumentus atsiėmė. Jis nežiūrėjo, kas buvo segtuve, visi dokumentai buvo sudėti. Tuo metu nežinojo, nežiūrėjo, kokiai transporto priemonei reikėjo tvarkyti dokumentus. Atvažiavo į T., susitiko su V. P. prie „A“ įmonės, padavė dokumentus ir sumokėjo 100 Lt. Už pusės valandos paėmė dokumentus, po to dokumentus perdavė A. M.. Galbūt trijų mėnesių laikotarpyje jo paprašė dar kartą atlikti panašią paslaugą. A. M. jam nieko nesumokėjo, tiesiog apmokėjo jo išlaidas. Jis sumokėjo tik už pačią paslaugą įmonei, o ne V. P., daugiau niekam nieko nemokėjo. Nuteistasis parodė ir tai, kad praėjus metams ar pusantrų po deklaracijų forminimo, jam paskambino V. P. ir pasakė, kad kažkas yra negerai su tais automobiliais, liepė jam nuvažiuoti į įmonę. Nuvažiavus į tą įmonę jam pasakė, kad kažkas yra negerai su tų automobilių dokumentais. Tas pokalbis taip ir baigėsi. Jis pats tiksliai negalėjo pasakyti, pasakė, kad galbūt automobilių dokumentai buvo suklastoti. Po kažkiek laiko sutiko A. M. ir paklausė, ar kažkas yra negerai su dokumentais, jis tai pasakė, kad kažkas buvo negerai su dokumentais. Po to išvažiavo į M. ir ten sulaukė tyrėjo skambučio. Kratos metu rado vieną lapą, kuris pasiliko po tų dviejų kartų, I. A. vardu, t. y. liko kažkoks vienas lapas nuo tų dokumentų. Nežino, kas buvo tas I. A.. Jis pasakė, kad pats I. A. prašė įforminti jam dokumentus.

Ikiteisminio tyrimo metu R. G. buvo apklaustas kelis kartus. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. parodė, kad 2010 m. pabaigoje T. automobilių pardavimo aikštelėje prie jo priėjo jam iš matymo pažįstamas asmuo, kuris prisistatė kaip I., pavardės jo nežino, dabar žino, kad jo pavardė galėjo būti A.. Jis paklausė, kur galėtų gauti automobilio muitinės eksporto deklaraciją automobilio išvežimui. R. G. jam pasakė, kad apie tai gali pasiteirauti. Tada jis, R. G., paskambino pusseserės vyrui V. P. ir jo paklausė, ar galėtų padėti žmogui padaryti muitinės eksporto deklaraciją automobilio eksportui į užsienio valstybę. V. P. pasakė, kad gali padėti. Tada jie trise susitiko prie įmonės UAB „A“, esančios T.. Visi atvažiavo skirtingais automobiliais. Gavęs dokumentus, V. P. nuėjo į įmonės patalpas. V. P. sutvarkė reikalingus dokumentus ir muitinės deklaraciją su automobilio dokumentais grąžino arba jam, R. G., arba minėtam I. A.. Jis, R. G., I. A. prašymu, du kartus yra prašęs V. P. padėti suforminti du automobilius išvežimui. Automobilių markių bei modelių nežino, nėra jų niekada matęs. R. G. neatsiminė, ar per tuos du kartus jis pats su V. P. yra užėjęs į UAB „A“ patalpas. T. L. pažįsta iš matymo, žino, kad jis yra UAB „A“ direktorius. Už šių dviejų automobilių suforminimą T. L. niekada nėra mokėjęs jokių pinigų. Už pagalbą V. P. taip pat niekada nėra mokėjęs jokių pinigų. Po antro automobilio suforminimo I. A. jam, R. G., padavė butelį, kurį kaip padėką padavė V. P.. Nei T. L., nei V. P. jis nėra davęs ar pasakęs jokių Baltarusijos piliečių duomenų, kurie turėtų būti įrašyti į muitinės eksporto deklaraciją. R. G., išskyrus I. A., niekas nėra prašęs eksportuoti automobilių į Baltarusijos Respubliką, jis savo vardu niekada nė vieno automobilio nėra eksportavęs į Baltarusijos Respubliką. V. K. jis pažįsta iš matymo. M. D. taip pat pažįsta, jokie tarpusavio ryšiai nei asmeniniai, nei verslo nesieja (27 t., 86-89 b.l.). Įteikus pranešimą apie įtarimą, R. G. taip pat kaltu neprisipažino ir pasiliko prie savo anksčiau duotų parodymų (27 t., 93-96 b.l.). Papildomos apklausos metu R. G. parodė, kad maždaug 2010 m. pabaigoje jo A. M., kurį pažįsta nuo mokyklos laikų, paprašė gauti dviem jo turimiems automobiliams muitinės eksporto deklaracijas, t. y. taip vadinamus „išvežimus“ į Baltarusijos Respubliką. Jo A. M. prašė du kartus gauti jo turimiems automobiliams muitinės eksporto deklaracijas. Jis sutiko, nes jam atrodė nesunkus darbas, be to, T. gyvena jo giminaitis, kuris užsiima automobilių pirkimu, pardavimu bei eksportavimu. Už tai, kad jis, R. G., gautų A. M. turimiems automobiliams dvi muitinės eksporto deklaracijas, A. M. jam davė ne daugiau kaip 100 Eur. Tiksliai nežino, kuo A. M. užsiima, tik iš jo paties girdėjo, kad jis užsiima nenaujų automobilių verslu, t. y. pirkimu bei pardavimu. Iš A. M. draugų ar pažįstamų R. G. žino asmenį vardu G., V. K., M. D.. Kai sutiko su A. M. pasiūlymu, jie nuvažiavo į T., jis, R. G., paskambino V. P., kuris užsiima automobilių prekyba, ir jo paprašė gauti muitinės eksporto deklaracijas. V. P. sutiko. Jam, R. G., A. M. padavė visus dokumentus, reikalingus gauti muitinės eksporto deklaracijai. Tų dokumentų jis nežiūrėjo, nežinojo, kokie dokumentai yra toje krūvoje. Visus dokumentus jis, R. G., padavė V. P., perdavė kiek prisimena prie UAB „A“, kuri užsiima muitinės tarpininko paslaugomis, patalpų. Po maždaug pusės valandos V. P. jam, R. G., padavė muitinės eksporto deklaraciją, tai buvo automobiliui „AA“. Jo A. M. yra prašęs dar vieną kartą gauti jo turimam automobiliui eksporto deklaraciją. 2010 m. žiemą jis paprašė gauti deklaraciją automobiliui „(B65)“. Šiam automobiliui deklaraciją taip pat padarė V. P. per UAB „A“. Nė vieno A. M. turimo automobilio, kuriam jis gavo muitinės eksporto deklaracijas, nėra matęs. Jam A. M. nėra sakęs, kad šie automobiliai yra vogti. I. A. asmens dokumento kopija, rasta R. G. namuose kratos metu, užsiliko nuo 2010 m. Tai yra būtent kopija, kurią A. M. padavė jam, R. G.. R. G. nuomone, šio asmens reikėjo norint gauti muitinės eksporto deklaracijas, t. y. kad automobilis būtų siunčiamas nuo fizinio asmens, kadangi šių dviejų automobilių siuntėjas buvo UAB „A“, tai nuo fizinio asmens išvežimų nereikėjo daryti, todėl ši asmens dokumento kopija I. A. vardu ir pasiliko pas jį, R. G. (27 t., 97-99 b.l.).

Nors R. G. neigia savo kaltę, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jo parodymus apie tai, kad jis nežinojo, jog dokumentai suklastoti, o automobiliai – vogti, paneigia, o nuteistojo R. G. kaltę patvirtina įrodymų visuma.

A. M. teisme parodė, kad jis R. G. paprašė padaryti muitinės deklaraciją. R. G. pasakė, kad galės padaryti deklaraciją, nes planavo važiuoti į T.. Jis jam padavė reikalingus dokumentus, o R. G. jam atvežė jau užpildytą deklaraciją. Tai buvo tokie patys vokiški dokumentai. Tai buvo netikri dokumentai. Jis R. G. nieko daugiau nesakė, tik pasakė, kad už tai atlygis 100 Lt, t. y. tiek, kiek kainuoja deklaracija. R. G. nežinojo, kuo jie užsiiminėjo, jis tik galėjo nujausti. Jis jam nieko nepaaiškino dėl dokumentų. Kadangi su R. G. yra draugai, jis jam tiesiog padarė išvežimus. Nesakė, kad registracijos liudijimai yra netikri. Jis R. G. davė visą dokumentų komplektą. Su juo taip ir atsiskaitė, atidavė 100 Lt, kuriuos jis sumokėjo už muitinės deklaraciją. Nurodė, kad kai prašė sutvarkyti deklaracijas, nors tiksliai neatsimena, bet jam atrodo, kad jis taip pat ten važiavo ir savais reikalais. Jam atrodo, kad jis R. G. davė I. A. pasą. Iš bylos matosi, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas taip pat kelis kartus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui A. M. parodė, kad 2010 m. žiemą vaikystės draugo iš T. R. G. paprašė padaryti muitinės eksporto deklaracijas dviem jo nupirktiems Lietuvoje žinomai Vokietijoje pagrobtiems automobiliams. Už tai jis jam davė apie 200 Lt. Jam padavė Baltarusijos Respublikos piliečių duomenis, kurie muitinės eksporto deklaracijose turi būti įrašyti kaip gavėjai, t. y. pirkėjai. Jam taip pat padavė žinomai suklastotus automobilių registracijos liudijimus. Pirmą kartą R. G. prašė gauti deklaracijas 2010 m. žiemą, tai buvo automobilis „AA“, o antrą kartą, praėjus maždaug savaitei, paprašė gauti automobiliui „(B65)“. R. G. žinojo kuo jis, A. M., užsiima, taip pat žinojo kuo užsiima jo aplinkoje esantys jo draugai, t. y. jis žinojo, kad jis, A. M., Vokietijoje perka vogtus prabangius automobilius, sutvarko visus jų išvežimui reikalingus dokumentus ir organizuoja jų išgabenimą iš Lietuvos į Baltarusijos Respubliką. Tačiau R. G. yra padėjęs įgyvendinti nusikalstamą planą tik du kartus, t. y. jis yra padaręs tik dvi muitinės eksporto deklaracijas dviem automobiliams (24 t., 93-101 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2010 m. žiemą R. G., vaikystės draugo, paprašė padaryti muitinės eksporto deklaracijas dviem jo, A. M., nupirktiems Lietuvoje, žinomai Vokietijoje pagrobtiems automobiliams. Jis jam davė apie 200 Lt. R. G. sutiko. Jis jam padavė dviejų Baltarusijos Respublikos piliečių duomenis, kurie muitinės eksporto deklaracijose turi būti įrašyti kaip gavėjai, t. y. pirkėjai. Jam taip pat padavė žinomai suklastotus automobilių registracijos liudijimus. Jis, A. M., R. G. prašė gauti dvi eksporto deklaracijas dviem automobiliams, tačiau tai buvo skirtingu laiku. Pirmą kartą prašė gauti deklaraciją 2010 m. žiemą automobiliui „AA“, o praėjus apie savaitei paprašė antrą kartą automobiliui „(B65)“. Šių automobilių R. G. nėra matęs. Jis jam padavė padavė suklastotus automobilių registracijos liudijimus, taip pat Baltarusijos piliečių duomenis. R. G. žinojo kuo jis užsiima, taip pat žinojo, kuo užsiima jo aplinkoje esantys jo draugai, t. y. jis žinojo, kad A. M. daro nusikalstamą veiką, kad perka Vokietijoje vogtus prabangius automobilius, sutvarko visus jų išvežimui reikalingus dokumentus ir organizuoja jų išgabenimą iš Lietuvos į Baltarusijos Respubliką. R. G. sakė, kad T. turi giminaitį (24 t., 32-40 b.l.). Papildomos apklausos metu A. M. parodė, kad 2010 m. rudenį arba žiemą paprašė savo vaikystės draugo R. G. padėti padaryti muitinės eksporto deklaracijas automobiliams „(B7)“ ir „AA“. R. G. sutiko. Per du kartus šiems automobiliams R. G. gavo muitinės eksporto deklaracijas. Už vienos deklaracijos gavimą A. M. jam duodavo po 100 Lt, iš viso 200 Lt. Šias deklaracijas gavo iš muitinės tarpininko UAB „A“ (24 t., 104-108 b.l.). Akistatos metu tarp įtariamųjų A. M. ir R. G. prieštaravimai tarp jų parodymų nebuvo pašalinti. Akistatos metu A. M. parodė, kad jis R. G. paprašė gauti dvi muitinės eksporto deklaracijas dviejų Vokietijoje pagrobtų automobilių išvežimui į Baltarusiją. Tuo metu, kai R. G. šiems dviems automobiliams davė muitinės eksporto deklaracijas, jis žinojo, kad šie automobiliai yra pagrobti Vokietijoje, taip pat žinojo, jog jam paduoda suklastotus registracijos liudijimus (27 t., 100-101 b.l.).

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad nežino, ar A. M. prašymu R. G. formino automobilių dokumentus. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu duoti. V. K. parodė, kad pažįsta R. G.. Jis, R. G., A. M. ir G. padarė dvi muitinės eksporto deklaracijas jų įsigytiems žinomai vogtiems automibiliams. R. G. žinojo, kad automobiliai yra vogti, taip pat žinojo, jog dokumentai, kuriuos jam davė A. M., kad R. G. padarytų muitinės eksporto deklaracijas, yra klastoti (25 t., 74-80 b.l.).

G. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pažįsta R. G.. 2010 m. pabaigoje, 2011 m. pradžioje dviems Vokietijoje vogtiems automobiliams „AA“ ir „(B65)“ R. G. suformino muitinės eksporto deklaracijas, t. y. jis muitinės tarpininkui pateikė jam žinomai suklastotus iš A. M. gautus vokiškus registracijos liudijimus ir tokiu būdu gavo muitinės eksporto deklaracijas jų turimų dviejų automobilių išvežimui į Baltarusiją. R. G. žinojo, kuo jis ir A. M. užsiima, t. y. žinojo, kad jie perka Vokietijoje vogtus automobilius, perkala VIN numerius, perprogramuoja valdymo blokus, žinojo ir tai, kad tokių automobilių išvežimui į Baltarusijos Respubliką yra reikalingos muitinės eksporto deklaracijos, o joms gauti, jie pateikia suklastotus vokiškus registracijos liudijimus. R. G. nėra matęs automobilių, kuriems jis gavo muitinės eksporto deklaracijas (23 t., 151-161 b.l.). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. G. parodė, kad žino, jog A. M. per R. G. organizavo dviejų automobilių muitinės išvežimus (23 t., 179-182 b.l.).

Liudytojas UAB „A“ direktorius T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad muitinės eksporto deklaracija yra išduodama tokiu būdu – įmonė tik savo vardu gali daryti muitinės eksporto deklaraciją, t. y. tik pati įmonė gali būti kaip siuntėjas. Įmonė yra sudariusi tarpininkavimo sutartį su K. teritorine muitine. Įmonė, kaip siuntėja, yra užregistruota muitinės informacinėje sistemoje, taip pat įmonei yra suteiktas EORI kodas. Įmonė, kaip muitinės tarpininkas, pateikia muitinei savo, kaip automobilių siuntėjo, dokumentus, t. y. pirkimo – pardavimo sutartį, automobilio registracijos liudijimą, pirminę muitinės eksporto deklaraciją. Ši deklaracija praeina per taip vadinamą „muitinės filtrą“, kuris parodo kokiam kanalui yra priskiriama prekė, t. y jei žalias - viskas tvarkoje, jei geltonas – tai turi būti dokumentinis patikrinimas, jei raudonas – turi būti fizinis patikrinimas, t. y. automobilio duomenų sutikrinimas su dokumentais. Jei viskas gerai, muitinės pareigūnas įforminą pateiktą deklaraciją. Tada muitinės sistema sugeneruoja duomenis ir per sistemą deklaracija atsiranda duomenų bazėje, prie kurios UAB „A“ yra prisijungusi. 2010 m. spalio 12 d. įmonė įsigijo automobilį „(B65)“, kurį įmonės vardu pirko V. P.. 2012 m. sausio 26 d. T. L. skambino V. P. ir klausė apie automobilio įsigijimo faktą, jis paaiškino, jog šį automobilį jis pirko iš I. A.. V. P. pasakė, kad jam, T. L., I. A. paskambins ir su juo jis galės pasikalbėti apie šį automobilį. Netrukus jam paskambino I. A. ir užtikrino, kad dėl šito B automobilio jokių problemų negali būti. Jis pasakė savo asmens kodą. 2010 m. gruodžio 15 d. automobiliui „B“ gavo muitinės deklaraciją ir šis automobilis buvo parduotas Baltarusijos piliečiui pagal muitinės deklaraciją I. S.. Šio automobilio dokumentus jis, T. L., gavo tiesiai iš V. P., taip pat V. P. davė lapelį, ant kurio buvo parašyti Baltarusijos piliečio, kuris deklaracijoje turi būti įrašytas kaip gavėjas (pirkėjas) ir pasakė, kad forminti išvežimą reikia ant šio žmogaus. V. P. nėra įmonės darbuotojas, jis turi įgaliojimą įmonės vardu pirkti ir parduoti automobilius. Kelios savaitės iki muitinės deklaracijos gavimo, t. y. 2010 m. spalio 25 d., V. P. atnešė vokišką registracijos liudijimą automobiliui „AA“, kurio VIN (duomenys neskelbtini), ir pasakė, kad jis nupirko minėtą automobilį įmonės vardu, taip pat vėl davė duomenis Baltarusijos piliečio – pirkėjo/gavėjo, ant kurio jo įmonė turi suforminti muitinės eksporto deklaraciją (19 t., 64-66 b.l.).

Iš daiktų (dokumentų) pateikimo protokolo matosi, kad UAB „A“ direktorius T. L. pateikė dokumentus, susijusius su automobilių „(B65)“, kurių VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), deklaravimu per muitinės tarpininką UAB „A“. Automobilio B, modelis B65, VIN (duomenys neskelbtini), muitinės eksporto deklaracijoje siuntėju nurodytas UAB „A“, gavėjas – I. S., taip pat šios transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas minėtas Baltarusijos Respublikos pilietis, pardavėjas – UAB „A“. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad automobilio A, modelis AA, VIN (duomenys neskelbtini), muitinės eksporto deklaracijoje siuntėju nurodyta UAB „A“, gavėjas bei šios transporto priemonės pirkėjas – K.H.. Pažymėtina, kad automobilio A, modelis AA, pirminėje vokiečių kalba pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodyta taip pat bendrovė „A“ (19 t., 41-63 b.l.).

Iš kratos protokolo matosi, kad kratos metu R. G. gyvenamojo vietoje buvo rasta Lietuvos Respublikos piliečio I. A., gim. XXXX m., asmens tapatybės kortelės kopija. Parodymų patikrinimo metu R. G. parodė, kad šis asmuo turėjo būti įrašytas kaip automobilių iš Lietuvos fiktyvus pardavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje (14 t., 152-153,154-157 b.l.).

Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu T. L. parodė, kad 2012 m. vasario 16 d. jam paskambino asmuo ir paklausė, kur jis gyvena ir nori su juo pasikalbėti. Šis asmuo neprisistatė. Maždaug už 15-20 min. atvažo tas asmuo. Išėjęs į kiemą pamatė stovintį aukso spalvos automobilį „M“ E klasės, kuriame keleivio vietoje sėdėjo stambaus sudėjimo nepažįstamas vyriškis. Prie jo priėjo kitas iš automobilio išlipęs vyras. Jis jam neprisistatė, tik pareiškė, kad nuo V.. Jis, T. L., suprato, kad nuo V. P.. Tas asmuo paklausė, kas darosi su automobiliais, dėl kurių 2012 m. vasario 1 d. jis, T. L., policijoje davė parodymus. T. L. pasakė, kad V. P. pristatyti automobiliai buvo vogti, dokumentai suklastoti. Jam tas asmuo pasakė, kad būtų gerai, jog T. L. pakeistų savo duotus parodymus ir pasakytų policijos pareigūnams, jog automobilių dokumentus, kuriuos į įmonę UAB „A“, tikslu gauti muitinės deklaracijas, atnešė V. P., kad pasakytų, jog šiuos automobilius V. P. įgijo ne iš R., t. y. kad ne R. V. P. prašė per UAB „A“ suforminti automobilius išvežimui į Baltarusiją, o kitas asmuo. Jis pasakė, kad T. L. sugalvotų bet kokį asmenį ir pasakytų, jis taip pat pasakė, kad tokiu atveju pareigūnai neturės prie ko „prisiknist“. Tas asmuo išsireiškė, „tokiu atveju visi galai nusės“. Jis, T. L., suprato, kad jis būtent ir kalba su pačiu R. G.. Jis, T. L., jam atsakė, kad nieko nedarys, pasirašė už melagingus parodymus, kad savo parodymų nekeis, nes sakė tiesą. Tada jis pasakė, kad bandys derintis su V. P.. Kaip jis, T. L., suprato, kad V. P. keistų savo parodymus. Kaip ankstesnės apklausos metu minėjo, 2012 m. sausio 26 d. jam, T. L., paskambino asmuo, prisistatęs I. A., kuris patikino, jog dėl automobilio „B“ negali kilti jokių problemų. Minėtas asmuo, kuris prisistatė kaip I. A., ir asmuo, kuris pas jis, T. L., buvo atvykęs prie namų, yra vienas ir tas pats asmuo, nes šių asmenų balsai yra identiški (19 t., 67-68 b.l.). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matosi, kad liudytojas T. L. atpažino R. G. kaip asmenį, kuris 2012 m. vasario 16 d. atvažiavo pas jį ir prašė pakeisti savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams (19 t., 69-72 b.l.).

Liudytojas V. P. teisme parodė, kad jo R. G. paprašė suforminti du automobilius. Jis pats jokių dokumentų netvarkė, nematė jokių dokumentų ir transporto priemonių, o tik R. G. nuvedė į įmonę, kuri užsiima dokumentų tvarkymu. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo V. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad 2010 m. spalio mėnesio pabaigoje jam paskambino žmonos pusbrolis R. G.. Jis jo paklausė, ar gali padėti suforminti automobilį pardavimui į Baltarusiją. R. G. žinojo, kad jis verčiasi automobilių pardavimu. R. G. žadėjo atsilyginti. Jis, V. P., sutiko padėti. Kai R. G. atvažiavo į T., tai jie abu nuvažiavo į UAB „A“, kurios vadovas yra T. L.. R. G. jam minėjo, kad reikia į Baltarusiją parduoti automobilį, kaip vėliau iš dokumentų suprato, „AA“. R. G. automobilio dokumentus, t. y. automobilio registracijos liudijimą bei automobilio įsigijimo dokumentus, padavė T. L. žmonai. Po kurio laiko T. L. arba jo žmona jiems padavė muitinės eksporto deklaraciją minėtam R. G. automobiliui. Jis, V. P., šio automobilio nematė. Už tai, kad padėjo, jam R. G. padavė viskio butelį. Maždaug po dviejų mėnesių, galėjo būti 2010 m. gruodžio mėn., jam, V. P., paskambino R. G. ir paprašė padėti suforminti dar vieną automobilį. R. G. vėl atvažiavo į T.. Jis, V. P., įspėjo T. L., kad R. G. reikės suforminti dar vieną automobilį. T. L. sutiko ir suformino dar vieną muitinės eksporto deklaraciją R. G. automobiliui „(B65)“. Liudytojas parodė ir tai, kad dėl minėtų dviejų automobilių įsigijimo aplinkybių turi žinoti R. G.. Žino, kad kai atėjo į UAB „A“, R. G. T. L. arba jo žmonai padavė lapelį ar lapelius, ant kurių buvo parašyti Baltarusijos piliečių duomenys, kurie, kaip suprato, yra automobilių pirkėjai – gavėjai. Kaip suprato, T. L. šiuos duomenis turėjo įrašyti į pirkimo – pardavimo sutartį. Liudytojas V. P. parodė ir tai, kad R. G. yra minėjęs, jog tuo atveju, jeigu kas nors domėsis jo suformintais automobiliais, ar policija, ar kiti asmenys, liepė sakyti, kad šiuos automobilius jis, V. P., įsigijo iš asmens I. A., šio asmens vardą jam pasakė R. G.. Kai jam, V. P., paskambino T. L. ir pasakė, kad policija jį kviečia dėl minėtų automobilių, jis paskambino R. G. ir apie tai pasakė. Jam R. G. pasakė, kad jis pasakytų T. L., kad automobilius įgijo iš I. A., ir tai, jog I. A. tuoj paskambins T. L. ir tai patvirtins. Jei T. L. ir skambino kažkoks asmuo ir pasakė, kad tai I. A., iš tikrųjų tai buvo R. G. (19 t., 75-76 b.l.).

Dar kartą išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad R. G. suprato ir suvokė, kad jis muitinės tarpininko įmonei pateikdamas suklastotus dokumentus gauna muitinės eksporto deklaracijas, reikalingas vogtiems automobiliams išvaryti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad suklastoti dokumentai buvo reikalingi tam, kad galima būtų neteisėtu būdu išgabenti inkriminuotas transporto priemones, t. y. paslėpti kontrabandos dalyką. Tokiu būdu R. G. veikė organizuotoje grupėje ir iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką kontrobandos būdu išgabeno Europos Sąjungos valstybėse vogtus automobilius. Tai, kad R. G. žinojo, kad jam A. M. paduoti dokumentai, reikalingi gauti muitinės deklaracijoms, yra suklastoti ir žinojo jų turinį patvirtina nuteistųjų A. M. ir V. K., liudytojų G. G., T. L. ir V. P., priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamūs parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių nuteistųjų ir liudytojų parodymų matosi, kad R. G. žinojo, kad automobiliai yra vogti Vokietijoje, o tiems automobiliams gauti muitinės eksporto deklaracijas ir juos išvežti į Baltarusiją, jam buvo paduoti suklastoti dokumentai.

Nuteistojo R. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi, be to, A. M. apie tai, kad dokumentai buvo suklastoti, R. G. pasakė tik praėjus metams laiko po to, kai buvo gautos deklaracijos. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad A. M. paduoto dokumentų segtuvo R. G. neatidarė, neapžiūrėjo esančių dokumentų, todėl ši aplinkybė, pasak gynėjo, paneigia, kad jis turėjo konkretų vaidmenį organizuotoje grupėje, nes R. G. atliko tik kurjerio darbą, už kurį negavo atlygio. Be to, tuo metu kitų organizuotos grupės narių, išskyrus A. M., R. G. nepažinojo.

Nuteistasis G. J. teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad į jį kreipėsi V. K., taip pat ir O. pasakė, kad retkarčiais V. K. į jį kreipsis, dėl automobilių eksporto deklaracijų apiforminimo. Tikslaus skaičiaus neatsimena, tačiau gali būti, kad jis V. K. sutvarkė apie 50 deklaracijų automobiliams „BX“ ar „BXX“, „VM“. Jam V. K. pateikdavo dokumentus. Jis jam paskambindavo, susitardavo kur susitikti, kokioje degalinėje ir pateikdavo dokumentus, tai – techninį automobilio pasą, pirkimo – pardavimo dokumentą, taip pat pateikdavo ir duomenis apie pirkėją. Tai būdavo Baltarusijos piliečiai. Deklaracijas formindavo UAB „G“ vardu, kaip pardavėją, o pirkėjas būdavo Baltarusijos pilietis. Jis nematydavo pačių automobilių. Turėdamas visus šiuos dokumentus ir duomenis, važiuodavo pas muitinės tarpininkus į UAB „P“ arba „C“ ir pateikdavo jiems dokumentus. Apiforminimo procedūra užimdavo apie valandą laiko. Gavęs sutvarkytus dokumentus, paskambindavo V. K., susitardavo susitikti ir jam perduodavo dokumentus. Už šias paslaugas iš V. K. gaudavo 100 Eur. Pinigus gaudavo, kai atiduodavo dokumentus. Daugumą dokumentų formindavo per UAB „G“, bet buvo ir keli atvejai, kai formino per fizinius asmenis, nes V. K. pasakė, kad forminant nuo fizinio asmens, kaip pardavėjo, galima, pigiau išmuitinti automobilį, įvežant per Baltarusijos sieną. Kalbėdamas su S. Z., klausė, ar turi pažįstamų, kurie galėtų apsiforminti kaip pardavėjai. Tada jo sūnus E. atvedė kelis savo draugus, kurie ir nurodyti pirkimo sutartyse. Atvažiuodavo prie S. Z. namų, tada jis paskambindavo savo draugams, ateidavo koks vyrukas ir jie patys užpildydavo pirkimo – pardavimo sutartį. Kaip minėjo, pirkėjo duomenis pateikdavo V. K., tai būdavo Baltarusijos piliečiai. Jis paduodavo tik duomenis. Surašius šį dokumentą, buvo susitarimas, kad už šią paslaugą jie gauna 100 Lt, o jis su šiais dokumentais važiuodavo pas muitinės tarpininką. Sutvarkęs dokumentus, atiduodavo juos V. K.. V. B. matė kelis kartus su A. M., kai susitikdavo kavinėje. Nežino, kokie buvo jų santykiai. Jam nesukeldavo įtarimo, kad dokumentai galėjo būti suklastoti. Pirmą kartą, kai į jį kreipėsi V. K. ir pateikė dokumentus, jis su tais dokumentais nuėjo į UAB „R“, kuri yra tame pačiame pastate, kaip ir UAB „P“, ir paklausė, ar gali šį nurodytą dokumentuose automobilį įtraukti į įskaitą Lietuvoje, atsakė, kad gali. Gavo patvirtinimą, kad dokumentai yra tvarkingi, specialistams taip pat nesukėlė jokių įtarimų. Jis net nepastebėjo ir neįtarė, kad dokumentai galėjo būti suklastoti. Daugiau dokumentų deklaravo per UAB „P“ bendrovę, nei per UAB „C“, pas juos vėliau pradėjo forminti dokumentus. S. M. pažinojo, su ja matėsi kelis kartus. Jam V. K. atveždavo dokumentus, daug kur buvo įrašyta, kad pirkėjas yra S. M.. Jis nežino, ar ji buvo realus pirkėjas. Prieš sulaikymą (2011 m. birželio 17 d.), jis, V. K. prašymu, suformino du automobilius. Jeigu neklysta, tai buvo du automobiliai „BX“, formino per UAB „C“. Jam nenurodė, per kiek laiko turi sutvarkyti dokumentus, tačiau, jei neklysta, prašė kiek įmanoma greičiau. Suforminus deklaracijas, dokumentus atidavė V. K., pačių automobilių nematė. Nurodė, kad iki susipažinimo su V. K., yra forminęs deklaracijas O. M. 2008-2010 metais, tiek per jį, tiek per jo pažįstamus, nes O. M. turi logistikos įmonę, užsiimančia transporto pervežimu. Mano, kad V. K. pats nesikreipė į muitinę, nes forminami automobiliai buvo su vokišku techniniu pasu. Norint padaryti eksporto deklaracijas, turėjo būti fizinis asmuo arba Lietuvos įmonė, kuri turi muitinės kodą. Taip pat parodė, kad UAB „G“ formino eksporto deklaracijas, o su UAB „P“ buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią individuali įmonė priima ir apiformina deklaracijas. Sutartis sudaryta nuo 2007 metų. Iki to laikotarpio, nurodyto kaltinime, taip pat bendradarbiavo su UAB „P“, tačiau buvo forminami kitokie automobiliai, kurie nėra įtraukti į kaltinamąjį aktą ir jie nebuvo vogti. Jam yra žinomi atvejai, kai forminant automobilius muitinėje, išmesdavo raudoną kanalą, kas reiškia išsamų automobilio ar dokumentų patikrinimą. Tokiu atveju, reikdavo realiai automobilį atvaryti į muitinę ir pateikti patikrinimui. Buvo atvejis, kai išmetė raudoną kanalą ir muitininkas paskambino UAB „P“, kad atvežtų automobilį. Jis paskambino V. K. ir pasakė, kad reikia į muitinę nuvaryti automobilį. V. K. pasakė, kad šis automobilis yra G., tačiau nuvežė muitinės patikrinimui. Jam niekas iš muitinės pažįstamų ar muitinės tarpininkų nesakė, kad galėjo dokumentai būti suklastoti ir automobiliai būti vogti. Jis nebuvo toje vietoje ir tuo metu, kai automobiliai buvo varomi per sieną. Pagal pateiktą dviejų lentelių analizę matyti, kad 2011 m. sausio 11 d. varant automobilį „VM“ per Medininkų postą, jis panašiu laiku buvo netoliese. Tai galėjo būti sutapimas, jis galėjo važiuodavo į Baltarusiją pas gimines ir galėjo kalbėtis netoli bazinės stoties, kur sieną kirsdavo varomas automobilis, tačiau turėtų būti kelių valandų skirtumas. Nėra susijęs ir su automobilio „R. L.“ varymu per sieną 2011 m. vasario 10 d. Jis nedalyvavo nė viename automobilio pervarinėjime per sieną. Padavus V. K. dokumentus, automobiliai išvažiuodavo jam nežinoma kryptimi. Nuteistasis parodė ir tai, kad visus prašymus gavo iš V. K., o A. M. nėra susijęs su formintais automobiliais. A. M. buvo tik UAB „G“ akcininkas, kuriam priklausė apie 40 proc. akcijų, bet į įmonės veiklą nesikišo. Pirmo susitikimo metu, kai buvo supažindintas su V. K., O. pasakė, kad V. K. retkarčiais kreipsis į jį dėl dokumentų forminimo. O. pats nepateikė ir neprašė dokumentus suforminti, nėra prašęs ir neteisėtų paslaugų, t. y. suklastoti dokumentus ir pan.

Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu G. J. buvo apklaustas kelis kartus. Šie parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Ir ikiteisminio tyrimo metu G. J. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad nepažįsta asmens V. K.. Jis pažįsta A. M. ir V. B.. Jis, A. M. prašymu, formindavo muitinės eksporto deklaracijas įvairiems automobiliams. Už tai jam A. M. mokėdavo pinigus (29 t., 16-18 b.l.). Papildomos apklausos metu G. J. parodė, kad dirba UAB „G“ ir yra šios įmonės vadovas. UAB „G“ viena iš veiklos sričių yra naudotų automobilių pirkimas – pardavimas. Šia veikla įmonė užsiima maždaug nuo 2008 metų. Maždaug 2010 m. rudenį į jį kreipėsi draugas A. M.. Šį asmenį jis pažįsta apie 10 metų. Jo jis paklausė, ar jis gali jam padėti suforminti transporto priemonės eksporto deklaraciją. Jis aiškino, kad nori išvežti automobilį į Baltarusiją. Už šią paslaugą pasiūlė 100 Eur. Jis, G. J., sutiko. Į susitikimą kavinėje A. M. buvo su asmeniu, kurį A. M. pristatė kaip V. (V.). A. M. pasakė, kad V. kartais jo, G. J., paprašys suforminti muitinės deklaracijas automobilių išvežimui į Blatarusiją. A. M. taip pat pasakė, kad V. duos ir visus reikalingus dokumentus, automobilių suforminimui, juos pervežti per Lietuvos – Baltarusijos sieną. Šio susitikimo metu apie pinigus nekalbėjo, bet jis, G. J., suprato, kad už vienos deklaracijos sutvarkymą gaus 100 Eur, kaip anksčiau buvo minėjas A. M.. Po kurio laiko, maždaug po 2-3 mėnesių, jam paskambino V. ir pasiūlė susitikti. Po maždaug 30 min. jis su V. susitiko degalinėje. V. pasakė, kad reikia suforminti vieno automobilio išvežimą į Baltarusiją. Jis davė automobilio B markės, kurį reikia forminti, vokišką technikinį pasą, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuri jau buvo užpildyta, t. y. buvo įrašytas ir pardavėjas ir pirkėjas. Kai padavė dokumentus V. pasakė, kad būtent tą pačią dieną reikia viską suforminti, t. y. gauti muitinės deklaraciją. Automobilį, kurį reikia forminti, jis, G. J., nematė. Jis, G. J., gavęs visus dokumentus, tą pačią dieną nuvažiavo į įmonę „P“, kuri yra muitinės tarpininkas, ir suformino dokumentus. Jis, G. J., įmonės darbuotojams pateikė V. perduotus dokumentus, darbuotojai sutikrimo pateiktus dokumentus ir maždaug po valandos išdavė transporto priemonės muitinės eksporto deklaraciją į Baltarusiją bei grąžino visus pateiktus dokumentus. Tada jis, G. J., V. padavė visus jam pateiktus dokumentus ir gautą muitinės deklaraciją, o V. jam padavė 100 Eur. Jis, G. J., V. prašymu, suformino apie 50 automobilių. Už kiekvieną atvejį iš V. gavo po 100 Eur. Visais atvejais V. jam duodavo vokiškus technikinius pasus, visais atvejais būdavo prabangūs, apynauji automobiliai „BX“ ir kitų modelių „B“, „VM“, „P. C.“, taip pat buvo ir vienas vilkikas „SC“ su priekaba. Tais atvejais, kai transporto pirkimo – pardavimo sutartyse pardavėju buvo nurodyta UAB „G“, jis, G. J., visada dokumentus formindavo per įmonę „P“. Kai A. M. pasakė, kad nebeformintų automobilių per UAB „G“, t. y. kad UAB „G“ nefigūruotų kaip pardavėjas, paaiškino, kad jam bus pigiau, jeigu automobiliai bus forminami per fizinius asmenis, jis, G. J., nuo 2011 m. balandžio mėn., automobilius jis pradėjo forminti per UAB „C“. Jis asmeniškai pažįsta B. T., ji yra jo kaimynė. Jis, G. J., per UAB „C“ suformino apie 10 automobilių. A. M. Baltarusijoje išmuitindavo jo, G. J., Lietuvoje suformintus automobilius. A. M. supažindino su asmeniu vardu S., kuris turi dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) garažuose. Jis, G. J., S. pasakė, kad reikalingi asmenys, kurie kaip pardavėjai galėtų save įrašyti į transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis. Pasakė, kad tie asmenys už tai galėtų gauti po 100 Lt už kiekvieną pasirašytą sutartį. Jis, G. J., paskambino S. giminaičiui, kurio vardas E., ir su juo susitarė susitikti. Susitikę jis, G. J., paaiškino E., kad jis turi užpildyti transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis ir už tai gaus 100 Lt. Tokių sutarčių E. užpildė apie 3-4. Jis, G. J., iš V. gaudavo technikinį pasą, pirkėjo duomenis, kuriuos reikia įrašyti į sutartį, tada šiuos duomenis pateikdavo E., o po to šias surašytas sutartis kartu su technikiniu pasu veždavo į UAB „C“ tam, kad gautų deklaraciją eksportui. Vieną kartą sutartį pildė ir E. draugas EE., o du kartus sutartis E. draugas D.. Maždaug prieš tris mėnesius jo, G. J., A. M. paprašė juodos spalvos automobilį „VM“, kurio buvo baltarusiški numeriai, ant kapoto lipdukas „XXX“, pastatyti ir palikti saugomoje aikštelėje (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jis šį automobilį pastatė aikštelėje 2011 m. kovo mėnesį. Baltarusijos techninis pasas, raktai nuo automobilio buvo pas jį, G. J.. Kai A. M. atvažiuodavo, tai iš jo, G. J., pasiimdavo šiuos daiktus. 2011 m. birželio 14 arba 15 d. į automobilių saugojimo aikštelę V. atvarė dar vieną automobilį „VM“. Jis jam, G. J., padavė šio automobilio raktą ir dokumentus, techninis pasas buvo vokiškas. V. pasakė, kad šis automobilis tegul pastovi aikštelėje, o kai reikės jis, G. J., turėjo šį automobilį suforminti išvežimui į Baltarusiją. 2011 m. birželio mėn., maždaug savaitę iki sulaikymo, jis, G. J., V. prašymu, į minėtą aikštelę pastatė sidabrinės spalvos automobilį „BX“ (29 t., 28-35 b.l.). Kitą dieną pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. J. patvirtino savo parodymus, duotus anksčiau, taip pat ir kitų apklausų metu patvirtino ankstesnius savo parodymus (29 t., 41-48, 49-51, 56-65 b.l.). Papildomos apklausos metu G. J. parodė, kad 2011 metais jis buvo UAB „G“ kasininku. Jis buvo atsakingas už visus pinigus, kurie buvo įnešami į kasą, taip pat ir už pinigus, kurie buvo išmokami iš kasos (29 t., 52-54 b.l.).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką prokolo matosi, kad G. J. atpažino V. K. kaip A. M. parankinį ir M. D., kurio pravardė „M“, jis yra V. K. ir A. M. pažįstamas, juos matė kartu, be to, M. D., V. K. prašymu, jam, G. J., perdavė automobilių dokumentus, reikalingus suforminti automobilių išvežimus į Baltarusiją (29 t., 19-21, 36-39 b.l.).

Nuteistasis A. M. teisme parodė, kad asmeniškai su G. J. nebendravo. Žino tik jo vardą ir tai, kad jis darė deklaracijas. Jo nebuvo matęs, todėl ikiteisminio tyrimo metu pagal G. J. nuotrauką jo neatpažino. Tik ikiteisminio tyrimo metu jis, A. M., sužinojo G. J. pavardę ir kokius veiksmus atliko, taip pat ir V. K. pavardę, nes iki tol jį pažinojo kaip V.. V. K. minėjo G. J. pavardę. Jis, A. M., yra įsitikinęs, kad G. J. būtent jo minėtas asmuo, nes jis buvo sulaikytas prie išvežimų darymo. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. A. M. parodė, kad jam reikėjo automobiliams gauti muitinės eksporto deklaracijas, o tai buvo būtent R. U. ir V. K. užduotis. Visas muitinės eksporto deklaracijas automobiliams A. M. gavo būtent iš V. K. arba iš R. U.. Dvi deklaracijas gavo iš R. G., nes, kaip V. K. sakė, jo žmogus G. J. tuo metu negalėjo padaryti šių deklaracijų, nes buvo kažkur išvykęs. Jis G. J. žinojo tik kaip V. K. žmogų, kuris jo automobiliams darė muitinės eksporto deklaracijas. Jis, A. M., žino, kad už pinigus G. J. V. K. darė šias deklaracijas. Jis, A. M., žino ir tai, kad G. J. gaudavo muitinės eksporto deklaracijas per muitinės tarpininkus IĮ „P“ ir UAB „C“. Jis, A. M., siuntėjų vardų bei pavardžių nežino, nes į tai nekreipdavo dėmesio. A. M. parodė ir tai, kad jam V. K. ar pats, ar per G. J., ar per kitus asmenis ne mažiau kaip 80 muitinės eksporto deklaracijų. Visos jam V. K. pateiktos deklaracijos būdavo daromos per muitinės tarpininkus IĮ „P“ ir UAB „C“. Tam, kad gauti muitinės deklaraciją, muitinės tarpininkams V. K., pats ar per G. J., pateikdavo suklastotus ir jo, A. M., jiems paduotus automobilių registracijos liudijimus. Pirkimo – pardavimo sutartis jie patys pasidarydavo, t. y. įrašydavo fiktyvius egzistuojančius Lietuvos Respublikos piliečius kaip automobilių siuntėjus iš Lietuvos, tokių asmenų duomenis jie patys susirasdavo, t. y. patys už pinigus susirasdavo žmones, kurie sutikdavo pasirašyti ant pirkimo – pardavimo sutarčių arba patys už tokius asmenys klastodavo jų parašus. Arba būdavo taip, kad duomenys į pirkimo – pardavimo sutartis būdavo įrašomi iš tokių piliečių asmens dokumentų, dokumentus duodavo patys žmonės už pinigus arba V. K. arba R. U.. G. J. užduotis, iš V. K. žodžių, buvo surasti tokių fiktyvių pardavėjų, kurie arba duotų savo asmens dokumentus arba pasirašinėtų už pinigus ant pirkimo – pardavimo sutarčių. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė dar ir tai, kad G. J. galėjo uždirbti ne mažiau kaip 30 000 Eur (24 t., 41-48, 93-101, 100 b.l.). Papildomos apklausos metu A. M. parodė apie kiekvieną jo nupirktą užsienyje vogtą transporto priemonę, kuri kontrabandos būdu buvo neteisėtai parduota Baltarusijos Respublikoje. Iš šios apklausos matosi ir tai, kad A. M. parodė apie kiekvieną transporto priemonę, kuriai G. J. padarė muitinės eksporto deklaracijas per muitinės tarpininkus IĮ „P“ ir UAB „C“ (24 t., 59-75 b.l.).

Nuteistasis M. D. teisme parodė, kad iš matymo pažįsta G. J.. Kai susitikdavo su V. B., kuris buvo vienas arba su A. M., tai kartais būdavo ir su G. J.. Jo nesiejo jokie reikalai su G. J.. Vienintelį kartą su G. J. buvo susitikęs, kai V. K. buvo paprašęs jam perduoti dokumentus, kažkokius vokiškus dokumentus, brifus. Jis juos perdavė G. J., o po savaitės juos atsiėmė degalinėje. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad pažįsta G. J., kuris yra A. M. draugas. G. J. gaudavo muitinės eksporto deklaracijas žinomai vogtiems automobiliams, kurie kontrabandos būdu turėjo būti išvežti į Baltarusijos Respubliką. V. K. tiesiogiai bendraudavo su G. J. dėl deklaracijų. Kai jis, M. D., turėdavo automobilį iš A. M. su G., tai kartu su automobiliu būdavo, kaip vėliau sužinojo, ir suklastoti registracijos numeriai. Šiuos dokumentus pasiimdavo V. K. ir visus formalumus, susijusius su deklaracijų davimu, tvarkė būtent V. K.. Jam, M. D., du kartus pats G. J., V. K. prašymu, yra atvežęs dokumentus, tai būtent G. J. darytas muitines eksporto deklaracijas (26 t., 130-134 b.l.).

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad jis kreipėsi į A. M. dėl pažįstamų asmenų, kurie galėtų užsiimti automobilių deklaravimu. A. M. pasakė, kad turi žmogų, kuris galėtų tuo užsiimti ir supažindino su G. J.. Jis nesakė A. M., kad automobiliai vogti. Pasakė, kad reikia daryti išvežimo deklaracijas, nes gali nebūti pačių žmonių, ant kurių būtų užregistruotos mašinos. Atvažiuodavo pas G. J., atveždavo jam visus reikalingus dokumentus, t. y. automobilio techninį pasą, pirkimo – pardavimo aktą, o jis atiduodavo jau sutvarkytus dokumentus. Jis, V. K., G. J. neinformavo, kad automobiliai yra vogti. Sakė, kad automobiliai gali būti užregistruotos ant žmonių, tačiau užregistruojant automobilio savininko gali nebūti. Paaiškino, kad taip nereikia mokėti mokesčių. Jis nesakė G. J., kad tai buvo vogti automobiliai, tiesiog minėjo, kad jie neturi savininkų. Gal kažkada ir buvo paminėjęs, kad automobiliai vogti, bet tikrai nesakė, kai tarėsi dėl automobilių pervežimo. Mokėti už deklaracijas reikėjo, nes nebuvo automobilių savininkų. Nebuvo savininko, ant kurio galima būtų užrašyti automobilį. Nežinant tos aplinkybės, deklaracijos buvo forminamos. Nuteistasis V. K. parodė, kad pačioje pradžioje tikrai negalėjo pasakyti G. J., kad automobiliai buvo vogti. Bijo pameluoti, ar vėliau pasakė, kad automobiliai buvo vogti. Pradžioje pasakė, kad tik nėra žmogaus, ant kurio būtų įformintas automobilis. Tai buvo daroma dėl mokesčių. Jis nėra tikras, ar sakė G. J., kad automobiliai yra vogti, negali to prisiminti. Nežino, ar G. J. žinojo, kad tai buvo suklastoti dokumentai. Su G. J. vykdavo atsiskaitymas, jam atrodo, mokėjo po 100 Eur. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti V. K. parodymai. Jis parodė, kad su G. J. susipažino per Baltarusijos pilietį A. M.. M. D. jam, V. K., perduodavo suklastotus registracijos liudijimus, pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose kaip fiktyvus automobilio pardavėjas buvo įrašytas Lietuvos Respublikos pilietis, ir Baltarusijos Respublikos piliečių duomenis, kurie į muitinės eksporto deklaracijas būdavo įrašomi kaip automobilių pirkėjai. Šiuos duomenis jis, V. K., perduodavo G. J.. O šiuos duomenis ir dokumentus bei vogtus automobilius M. D. gaudavo iš A. M.. Jo, V. K., prašymu G. J. darydavo muitinės eksporto deklaracijas jo su M. D. iš A. M. nupirktiems žinomai vogties automobiliams. Jis, V. K., G. J. pasiūlė užsidirbti pinigų, jam paaiškino, kad reikia gauti muitinės eksporto deklaracijas automobiliams, kurie turi būti parduoti į Baltarusiją. Jis sutiko. Už vieną muitinės eksporto deklaraciją jis, V. K., G. J. mokėdavo apie 100-200 Eur. Eksporto deklaracijas jis darė per IĮ „P“ ir UAB „C“. Su juo jis susitikdavo įvairiose vietose, dažniausiai tai būdavo degalinė. Jis, V. K., G. J. paduodavo klastotus vokiškus registracijos liudijimus bei Baltarusijos piliečių asmens duomenis, kurie muitinės deklaracijoje turėjo būti įrašyti kaip pirkėjai. Kartu su šiais duomenimis jis duodavo ir pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose matydavosi, kad Lietuvos Respublikos pilietis parduoda automobilį Baltarusijos Respublikos piliečiui. Kai pradėjo daryti nusikalstamas veikas su A. M. ir G. G., tai iš jų gaudavo šias sutartis, daugiausiai iš G. G., kartais iš A. M.. Jis, V. K., G. J. paduodavo klastotus registracijos liudijimus, pirkimo – pardavimo sutartis ir pinigus apie 100-300. O jam G. J. dažniausiai tą pačią dieną atveždavo muitinės eksporto deklaracijas. G. J. žinojo, kad muitinės eksporto deklaracijas daro žinomai vogtiems automobiliams. Visas muitinės eksporto deklaracijas, dalyvaujant jam, V. K., nusikalstamose veikose, darė būtent G. J.. Tokių muitinės eksporto deklaracijų G. J. yta padaręs ne mažiau kaip 50 ir ne daugiau kaip 100. Tokias muitinės eksporto deklaracijas G. J. pradėjo daryti nuo 2010 m. lapkričio mėnesio. Nuteistasis V. K. parodė ir tai, kad iki G. J. muitinės eksporto deklaracijas vogties automobiliams, įsigytiems A. M. ir G. G., darė R. U.. G. J. prisidėjimas prie nusikaltimų darymo ir pasireiškė būtent muitinės deklaracijų gavimu (25 t., 74-80 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, kad A. M. pasakė, kad dokumentus gali tvarkyti G. J.. Kai turėdavo automobilio, kurį reikėdavo išvaryti į Baltarusiją, vokiškus dokumentus jis, V. K., paduodavo G. J.. Tuo metu jo nepažinojo, bet dabar žino, kad tai buvo G. J.. Jo, V. K., turimiems automobiliams G. J. turėdavo gauti muitinės eksporto deklaracijas. Pradžioje G. J. paduodavo iš D. gautas transporto pirkimo – pardavimo sutartis. Tačiau G. J. pasakė, kad ant tų pačių asmenų negalima forminti tiek daug automobilių. Tada jis, V. K., paklausė, ar jis gali surasti žmonių, kurie galėtų kaip fiktyvūs pardavėjai įrašyti save į transporto pirkimo – pardavimo sutartis. G. J. pasakė, kad tokių žmonių suras. Iš jo G. J. gaudavo 300 Eur už vieno automobilio suforminimą. Nežino, kurs G. J. tokių žmonių ieškodavo ir surasdavo. G. J. jam, V. K., atveždavo jau paruoštus visus dokumentus, taip pat ir muitinės eksporto deklaraciją. Jis, V. K., suprato, kad automobilius parduoda žmonės, kurie nėra realūs tų automobilių savininkai. Kai G. J. paduodavo jau paruoštas pirkimo – pardavimo sutartis, ant jų visada kaip pirkėjai būdavo įrašyti Baltarusijos piliečiai, iš kur D. gaudavo Baltarusijos piliečių – fiktyvių pardavėjų duomenis, nežino. Kai G. J. pačiam reikėdavo ieškoti pardavėjų, kurie gali save įforminti, D. sakydavo jam, V. K., kad prekybos centro „A“, X pašto filiale ateis faksas ir jis jį paimtų, nes būdavo atsiunčiamos Baltarusijos piliečių pasų kopijos. Šias pasų kopijas jis, V. K., paduodavo G. J.. Kai reikėjo išvaryti pirmąjį paruoštą automobilį 2011 kovo mėn. jam, V. K., D. atsiuntė SMS žinute telefono numerį ir vardą A., taip pat buvo parašyta, jog šis asmuo dirba automobilių pervežimo įmonėje Baltarusijoje. Jis, V. K., suprato, kad turi kontaktuoti su šiuo žmogumi ir tai, kad turi jam pasakyti, kada jis turi atvykti į Lietuvą paimti automobilį (25 t., 44-47 b.l.). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis V. K. parodė, kad jam pažįstamas D. pasiūlė užsidirbti. Žinojo, kad D. užsiima automobilių pirkimu – pardavimu, automobilius parduoda Baltarusijoje. Jis pasakė, kad jam, V. K., reikės surasti asmenis, kurie į pirkimo – pardavimo sutartis įrašytų save, nors nėra automobilio savininkas. Tokias sutartis, kartu su transporto užsienio valstybių registracijos liudijimais, pateikti muitinės tarpininkui, kuris išduota automobilio eksporto deklaraciją. Kartais gaudavo automobilio dokumentus, kurie jau būdavo užpildyti. Po D. pasiūlymo prisiminė A. M., kuris užsiima taip pat užsiima automobilių prekyba, pervežimais Baltarusijoje. Jam, V. K., A. M. pasakė, kad draugas ar giminaitis dirba UAB „G“, kuri užsiima automobilių prekyba, statybos darbais ir turi pažįstamų muitinės tarpininkų. UAB „G“ vadovas yra G. J.. Jis, V. K., M. D. minėjo, kad iš Lietuvos varo prabangius automobilius ir du kartus, kai pats negalėjo, jo prašė G. J. perduoti vogtų automobilių dokumentus (25 t., 62-69 b.l.). Be to, iš apžiūros protokolo matosi, kad kratos metu iš V. K. buvo paimtas USB laikmena, kurioje aptikta automobilio BXX nuotrauka bei dviejų Baltarusijos piliečių (V. K. ir A. P.) pasų kopijos (12 t., 26-30 b.l.). Apie šią USB laikmeną ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. K. parodė, kad ši USB laikmena jam nepriklauso. USB laikmeną jam, V. K., perdavė kažkuris iš įtariamųjų. Neatsimena, kuris įtariamasis jam padavė šią laikmeną, tačiau USB laikmena jam buvo paduota tam, kad jis ją perduotų G. J., kuris formindavo automobilių pirkimo – pardavimo sutartis bei jų eksporto deklaracijas (25 t., 70-73 b.l.).

Liudytoja muitinės tarpininko UAB „C“ vadovė B. T. teisme parodė, kad teikė G. J. muitinės tarpininkavimo paslaugas, t. y. pagal sąskaitą faktūrą ir automobilio techninį pasą užpildo eksporto deklaraciją, kurią pateikė muitinei. Dėl G. J. pateiktų dokumentų tikrumo nekilo abejonių. Muitininkas tikrindavo deklaraciją ir išleisdavo eksportui. Su G. J. buvo vienas atvejis, kai muitinė pateikė raudoną kanalą, tada muitininkas turi atlikti detalų automobilio patikrinimą, t. y. sutikrinti automobilio kėbulo numerį. Sutikrinus numerius, automobilis buvo išleistas į eksportą.

Iš kratos protokolo matosi, kad UAB „C“ patalpose kratos metu buvo rasti ir paimti dokumentai, susiję su su automobiliais, kurie kontrabandos būdu buvo išvežti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką: registracijos liudijimai, pirkimo – pardavimo sutartys, kuriose pardavėjai nurodyti – A. K., E. P., G. S., I. A. ir šių asmenų tapatybę patvirtinantys dokumenetai, muitinės eksporto deklaracijos (16 t., 9-10, 11-37 b.l.). Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolų matosi, kad UAB „C“ vadovė B. T. pateikė dokumentų kopijas, susijusias su automobiliais, kurie kontrabandos būdu buvo išvežti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, tai – registracijos liudijimai, pirkimo – pardavimo sutartys, asmenų tapatybę patvirtinantys dokumentai, muitinės eksporto deklaracijos, PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai. Dokumentų pateikimo metu liudytoja B. T. nurodė, kad ant kasos pajamų orderio Nr. XXX, po įrašu A. N., pasirašė V. K., jis taip pat mokėjo ir pinigus už muitinės eksporto deklaraciją, kurioje siuntėjas įrašytas A. N.. O ant visų kitų pateiktų kasos pajamų orderių už siuntėjus pasirašė G. J.. G. J. taip pat mokėjo pinigus už muitinės eksporto deklaracijas, kuriose buvo įrašyti kaip siuntėjai asmenys, už kuriuos G. J. pasirašinėjo ant kasos pajamų orderių. (16 t., 38-102, 103-129, 130-191 b.l.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepasisakė dėl A. M. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu. Pasak nuteistojo G. J. gynėjo, nuteistojo A. M. parodymai yra pakankūs G. J.. Iš tikrųjų dėl šio nuteistojo parodymų G. J. atžvilgiu teismas nepasisakė nuosprendyje. Nuteistasis A. M. teisme parodė, kad jį su G. J. siejo verslo reikalai, jis jam pasiūlė investuoti į blokus. Nežinojo, kad kiti nuteistieji (kaltinamieji) užsiima nusikalstamomis veikomis, su jomis jis nėra susijęs. Žinojo, kad V. K. padeda pardavinėti automobilius. Nors jis, V. K., jam siūlė pirkti automobilius, tačiau jis atsisakė. Jis G. J. už atlygį neprašė gauti muitinės eksporto deklaracijas pateikiant suklastotus dokumentus. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad jam V. K. siūlė pirkti „B“ automobilius, kurie, kaip jis sakė, yra vogti, tačiau dokumentai yra tvarkingi (30 t., 105-109 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, teisiamojo posėdžio metu A. M. parodymai nepaneigia G. J. kaltės, o tokie A. M. parodymai paneigti kitais įrodymais ir bylos duomenimis.

Nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad vogtų automobilių pervarymo per sieną metu G. J., kaip nustatyta analizėje, galėjo kirsti sieną, tačiau jam važiuojant į Baltarusiją savais reikalais, nesusijusiais su nusikalstamomis veikomis. Iš tikrųjų byloje esančioje analizėje nurodyta, kad 2011 m. sausio 11 d. išvežant automobilį „V. M.“, VIN (duomenys neskelbtini), G. J. telefonas ((duomenys neskelbtini)) buvo Medininkų bazinės stoties 78AA zonoje. 2011 m. vasario 10 d. išvežant automobilį „T. L. C.“, VIN (duomenys neskelbtini), G. J. telefonas ((duomenys neskelbtini)) buvo Medininkų bazinės stoties 78 AA zonoje. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas šią nuteistojo versiją jau įvertino ir paneigė. Nuosprendyje nurodyta, kad nors G. J. nurodo, kad galėjo būti sutapimai, jog jis važiuodavo į Baltarusiją pas gimines ir galėjo kalbėtis netoli bazinės stoties, tačiau teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų tarpusavio ryšys. Atsižvelgęs į įrodymų visumą, teismas, teisėjų kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad aktyvūs G. J. veiksmai objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių kontekste patvirtina, kad G. J. suvokė nusikalstamą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju kiekvieno bendrininko veiksmai buvo būtini tam, kad būtų įgyvendinamas bendras sumanymas – neteisėtas transporto priemonių išgabenimas. Suklastoti dokumentai buvo reikalingi paslėpti kontrabandos dalyką. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. J. veiksmuose yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs BK 25 str. 3 d., 199 str. 1 d., 300 str.1 d. numatytų nusikaltimų požymiai.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su G. J. nuteisimu pagal BK 222 str. 1 d. Nuteistojo G. J. gynėjas nurodo, kad ta aplinkybė, jog transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartyse nėra pirkėjų parašų (nurodyti tik pirkėjų rekvizitai), pinigų gavimo iš pirkėjų patvirtinimui kasos pajamų orderiuose nėra pinigus mokančių asmenų parašų, gali būti vertinama tik kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo atitinkamų reikalavimų pažeidimas, o ne kaip BK 222 str. sudėties požymis. Skunde nurodoma ir tai, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog G. J., pažeisdamas tam tikrus Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, veikė tyčia, o ne aplaidžiai.

Teisme nuteistasis G. J. pagal BK 222 str. 1 d. kaltu irgi neprisipažino ir parodė, kad jis, kaip UAB „G“ vadovas, formindavo deklaracijas ir UAB „G“ būdavo nurodytas kaip pardavėjas arba kaip pirkėjas, nors realiai bendrovė automobilių nėra pirkusi bei pardavusi. Teisiamojo posėdžio metu G. J. perskaitė ir pateikė savo parodymus, išdėstytus raštu. G. J. parodė, kad pagal BK 222 str. 1 d. UAB „G“ negali būti taikoma, nes nėra šiam straipsniui būdingos nusikaltimo sudėties. 2013 m. balandžio 8 d. X apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-10 nurodyta, kad UAB „G“ panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus, pagal kuriuos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, dėl to bendrovė iškreipė tikrąją ūkinę, komercinę būklę bei duomenis apie pajamas ir turtą bei pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles. Tačiau X apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje yra apskaičiuoti šių pajamų (automobilių pardavimo pajamos) ir sąnaudų (automobilių įsigijimo savikaina) dydžiai, kurie sudaro 1009510 EUR ir 1004242 EUR. Tokios pačios pajamos ir sąnaudos apskaičiuotos bendrovės apskaitos registruose. Pagal X apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto pateiktos lentelės duomenis, nesunkiai galima apskaičiuoti, koks buvo uždirbtas pelnas (jis atitinka nurodytam apskaitos registruose), o dėl bendrovės padarytų apskaitos įrašų nei nuosavo kapitalo, nei įsipareigojimų (pirkėjų, tiekėjų ir kitų skolų) sudėtis ir struktūra nepasikeitė. Taip pat dėl šios priežasties nesikeičia ir pagrindiniai finansiniai rodikliai, kurių pagrindu galima spręsti apie UAB „G“ pelningumą, mokumą bei kitus rodiklius. Tik vienoje UAB „G“ finansinėje ataskaitoje (pelno (nuostolių) ataskaita) netinkamai parodomos pajamos ir pardavimų savikaina (padidinamos pajamos ir atitinkamai pardavimo savikaina), o finansinis rezultatas lieka tas pats. Tuo pačiu nesikeičia ir mokestinis rezultatas, taikytas mokesčių apskaičiavimui. Be to, UAB „G“ yra privatus juridinis asmuo, o ne viešojo intereso įmonė, kurių finansinės ataskaitos ir finansiniai rezultatai dėl veiklos masto ir reikšmės gali daryti įtaką plačiai visuomenei. Netinkami neatsargūs veiksmai yra padaryti dėl kompetencijos bei buhalterinės apskaitos žinių stokos ir nebuvo vykdomi su tikslu sąmoningai pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, nebuvo siekiama gauti mokestinę naudą. Jie nesukėlė papildomų mokestinių pasekmių. Įvertinus pateiktų paaiškinimų visumą, prašo objektyviai įvertinti apskaitos taisyklių pažeidimą ir kvalifikuoti jį ne kaip apgaulingą, o kaip aplaidų apskaitos tvarkymą pagal BK 223 str. 1 d. (40 t., 2 b.l.). Perskaičius G. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis patvirtino šiuos parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu G. J. parodė, kad jis, kaip UAB „G“ atstovas, įmonės vardu suformino apie 30 automobilių, tačiau nė vieno automobilio minėta bendrovė realiai nėra pirkusi, t. y. niekam už automobilius nėra mokėję bei realiai niekam nėra pardavę. Įmonės buhalterijoje būdavo rodoma, kad automobiliai būdavo perkami iš IP S. M. arba IP V. B., arba kitų asmenų, kurių jis, G. J., neatsimena, t. y. įmonės buhalterijoje buvo rodoma, kad yra pirkimo – pardavimo sutartys, sudarytos tarp UAB „G“ ir minėtų asmenų. Nurodė, kad šiuos asmenis įrašydavo kaip pardavėjus, nes jis turėdavo pirkimo – pardavimo dokumentus, kuriuose būdavo matyti tai, jog minėti asmenys automobilius įsigijo Vokietijoje (29 t., 50, 51 b.l.). Papildomos apklausos metu G. J. parodė, kad 2011 metais UAB „G“ kasininkas buvo jis, t. y. jis buvo atsakingas už visus piniginius srautus, už pinigus, kurie buvo įnešami į kasą, ir pinigus, kurie būdavo išmokami iš kasos (29 t., 52-54 b.l.).

Liudytoja J. M. teisme parodė, kad dirba vyr. buhaltere UAB „G“. Šios įmonės direktorius yra G. J., o A. M. buvo šios įmonės akcininkas. Dokumentus dėl automobilių pirkimo – pardavimo atnešdavo G. J.. Jai pateikdavo automobilio įsigijimo sutartį, išvežimo sutartį (pažymą), muitinės deklaraciją. Ji pajamuoja automobilį, po to išrašo PVM sąskaitą – faktūrą. Pirmiausia apiformina įsigijimą, išlaidas dažniausiai išrašo per avansinę. Galima ir kasos išlaidų orderiu, bet tuo atveju, jeigu tą pačią dieną yra keli tokie atvejai, paima avansinę ir surašo į vieną kasos pajamų orderį. Nežino, ar buvo mokami pinigai už pirktus automobilius, nes kasininkas buvo G. J.. Mokesčiai buvo mokami, viskas deklaruojama. Ikiteisminio tyrimo metu, šie parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje, liudytoja J. M. parodė, kad nuo 2006 m. dirba buhaltere UAB „G“. UAB „G“ viena iš veiklų yra naudotų automobilių pirkimas – pardavimas. 2011 m. ji tvarkė visą UAB „G“ buhalteriją. Įmonės vadovas yra G. J.. Buhalterijos tvarkymas vykdavo tokiu būdu: atėjusi į darbą ant darbo stalo rasdavo dokumentus, susijusius su automobilių pirkimu arba pardavimu, t. y. pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose būdavo UAB „G“ tiek pirkėjas, kai automobilį įsigydavo, tiek pardavėjas, kuomet automobilį parduodavo, taip pat būdavo automobilių registracijos liudijimai, jeigu automobiliai būdavo perkami iš užsienio valstybių, ir muitinės eksporto deklaracijos. Būdavo ir taip, kad tokius dokumentus G. J. paduoda tiesiogiai jai. Kai ji turėdavo tokius dokumentus, juos įveda į kompiuteryje, kuris kratos metu yra paimtas policijos pareigūnų, esančią buhalterinę programą „XXXXX“, tai reiškia, jog įvykdo fiksuotą ūkinę operaciją, t. y. nuo šio momento visi tokie parduoti arba pirkti automobiliai yra įmonės apskaitoje, minėti automobiliai automatiškai užpajamuojami įmonės buhalterijoje. Jei yra automobilio išvežimas (pardavimas), tai ji atspausdina PVM sąskaitą faktūrą, t. y. išlaiduoja. Tokiu būdu įmonės buhalterijoje yra parodoma, jog įmonė gavo pajamų. Be to, G. J. pasakydavo kokiu būdu yra atsiskaityta už automobilius, t. y. ar pavedimu per banką, ar grynaisiais, ar yra įsiskolinimas, tada ji formina kasos operaciją, t. y. atspausdina kasos išlaidų orderį ir kasos pajamų orderį, kad už automobilį yra atsiskaityta. Visą UAB „G“ kasą tvarko G. J., jis yra įmonės kasininkas. Liudytoja nežino, ar G. J. realiai įnešdavo pinigus gautus už automobilius į kasą. Už nė vieną UAB „G“ parduotą automobilį įmonė nėra prašiusi susigrąžinti ar susigrąžinusi PVM. Ji realiai nematė nė vieno įmonės pirkto ar parduoto automobilio. Įmonės buhalterijoje matosi, kad UAB „G“ pirko arba pardavė automobilius, tačiau ji nežino, ar G. J. fiziškai šiuos automobilius pirkdavo. Kiekvieną mėnesį UAB „G“ teikia PVM deklaracijas Mokesčių inspekcijai. Pagal buhalterinės apskaitos vedimo reikalavimus ant kasos išlaidų orderių automobilių savininkai arba įmonės atskaitingas asmuo, šiuo atveju G. J., turi pasirašyti, kad jie gavo pinigus, nurodytus kasos išlaidų orderyje. Kasos pajamų orderyje asmuo, nusipirkęs automobilį, turi pasirašyti, kad būtent jis įmokėjo nurodytą sumą pajamų orderyje (23 t., 1-2 b.l.).

Specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-10 nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus bendrovėje grynųjų pinigų gavimas iš 68 automobilių pirkėjų įformintas 67 kasos pajamų orderiais, kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų parašų. Tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra V. L. pinigų sumokėjimą patvirtinančio pirminio kasos dokumento už įformintą BX (2008 m.) automobilio pardavimą pagal 2011 m. vasario 7 d. bendrovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 17 400 EUR sumai. Visos grynųjų pinigų sumos, kurių gavimas įformintas kasos pajamų orderiais (įskaitant ir pinigų gavimą iš V. L.), yra užpajamuotos bendrovės kasos knygoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 (2009-07-22 nutarimo Nr. 766 redakcija) patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 p. nurodyta, kad atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus negalima patvirtinti grynųjų pinigų gavimo iš automobilių pirkėjų fakto, nes jokiame automobilių, puspriekabių pardavimo – pirkimo sandorių dokumente (transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyse, kasos pajamų orderiuose) nėra pirkėjų atstovų parašų. Atsiskaitymas už 68 automobilių pirkimą bendrovėje įformintas kasos išlaidų orderiais, išskyrus 5 atvejus, nurodytus šios išvados 4.1 - 4.3 p. kuomet automobilių įsigijimas ir pardavimas įformintas su tais pačiais asmenimis ir atsiskaitymas tiek už automobilių įsigijimą tiek pardavimą įformintas kasos pajamų orderiais, kuriuose nurodytas skirtumas tarp įsigijimo ir pardavimo kainos. Vertinant bendrovės atsiskaitymus su IP S. M. pagal 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 7 d. ir 2011 m. vasario 18 d. kasos išlaidų orderius Nr. X, Nr. XX ir Nr. XXX nustatyta, kad minėtuose dokumentuose nėra S. M., kaip pinigus gavusio asmens, parašo. Šiuos mokėjimus pagrindžiančiuose dokumentuose (transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyse) taip pat nėra S. M. parašo. Vertinant bendrovės atsiskaitymus su IP S. M. per atskaitingą asmenį G. J. nustatyta, kad prie kasos išlaidų orderių pridėtose avansinėse apyskaitose nurodyti dokumentai, kurių pagrindu išmokami pinigai, tačiau nei vienoje iš bendrovės įformintų 30-ies transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčių su IP S. M. nėra S. M. parašo. 2011 m. gegužės 3 d. ir 2011 m. birželio 2 d. kasos išlaidų orderiuose Nr. XXXX ir Nr. XXXX nenurodyti dokumentai, kurių pagrindu G. J. iš kasos išmokėti 150 000 Lt ir 600 000 Lt. Tuo bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 p., kuriame nurodyta, kad kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Pagal tyrimui pateiktus kasos dokumentus nustatyta, kad bendrovė G. J. 2011 m. gegužės 3 d. išmokėjo 150 000 Lt, 2011 m. birželio 2 d. išmokėjo 600 000 Lt, o avansinės apyskaitos pateiktos tik 2011 m. rugpjūčio 26 d. – Nr. Y – 655 461,90 Lt sumai ir Nr. YY – 94 459,50 Lt sumai, iš viso 74 9921,40 Lt. Tuo bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 p., kuriame nurodyta, kad „atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį“. Pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574- 13 str. 1 dalies nuostatas vienas iš privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų yra mokėtojo parašas. Todėl apskaitos dokumentai – kasos pajamų orderiai, kuriais įformintas pinigų gavimas iš automobilių pirkėjų, tačiau neturintys mokėtojo parašo – kaip neatitinkantys Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 dalies 6 p. reikalavimų, neturi juridinės galios. Atsižvelgiant į tai, kad apskaitos dokumentuose – kasos pajamų orderiuose – nėra pirkėjų parašų, negalima patvirtinti grynųjų pinigų faktiško gavimo iš automobilių pirkėjų. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienoje įformintoje transporto priemonės pirkimo sutartyje su IP S. M., kurių pagrindu įformintas pinigų išmokėjimas S. M., nėra pardavėjos parašo, negalima patvirtinti faktiško grynųjų pinigų mokėjimo automobilių pardavėjai – S. M.. Tai patvirtina ir bendrovės direktorius G. J. apklausos metu nurodydamas, kad ,,jis kaip UAB „G“ atstovas, įmonės vardu suformino apie 30 automobilių... G. J. paaiškino, kad nė vieno automobilio UAB „G“ realiai nėra pirkęs, t.y. niekam už tokį automobilį pinigų nėra mokėjęs“. Specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 9 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimis (tyrimui pateikti 34 vnt.) įformino iš viso 68 automobilių pardavimą Baltarusijos, Kazachstano, Rusijos piliečiams bei įmonėms. Tačiau nei vienoje įformintoje transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartyje nėra pirkėjo parašo (nurodyti tik pirkėjo rekvizitai), jas pasirašė tik pardavėjas. Minėtų automobilių pardavimą bendrovė apskaitė buhalterinės apskaitos registruose. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 9 d. įvairiais dokumentais įformino iš viso 68 automobilių įsigijimą iš IP M. S. ir kitų Baltarusijos, Rusijos, Austrijos, Čekijos, Vokietijos įmonių, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, Kazachstano fizinių asmenų. Vertinant užduotyje pateiktą informaciją (G. J. apklausa) bei tyrimui pateiktus UAB „G“ dokumentus (automobilių pirkimas ir pardavimas įformintas tą pačią dieną, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyse nėra pirkėjų parašų, pinigų gavimo iš pirkėjų patvirtinimui KPO nėra pinigus mokančių asmenų parašų) darytina išvada, kad galimai buvo forminami automobilių pirkimo – pardavimo sandorių dokumentai su IP M. S. ir kitais Baltarusijos, Rusijos, Lietuvos piliečiais bei įmonėmis, tačiau sandoriai realiai neįvyko dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis. Bendrovė buhalterinėje apskaitoje užfiksavusi realiai neįvykusius sandorius pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-16 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas – 6 straipsnio 2 dalies nuostatą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 13 straipsnio 3 dalies nuostatą „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“. Pagal 2001-11-16 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalies nuostatą „Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą“, pagal 21 straipsnio 1 dalį „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“. UAB „G“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus pagal kuriuos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, dėl to bendrovė iškreipė tikrąją ūkinę, komercinę būklę bei duomenis apie pajamas ir turtą (23 t., 20-33 b.l.).

Specialistė Z. K. – L. teisme patvirtino savo pateiktą išvadą ir paaiškino, kad atliko tyrimą dėl UAB „G“ veiklos. Apskaitoje užfiksuota, kad bendrovėje realiai yra neįvykę sandoriai, taip iškreipiant bendrovės tikrąją ūkinę būklę bei esamą padėtį apie turtą. Iš dalies galima nustatyti bendrovės ūkinę veiklą, jos turtą, įsipareigojimus. Nustatė, kad bendrovės yra iškreipta ūkinė komercinė veikla, o tai, jog negalima nustatyti bendrovės tikros ūkinės veiklos, išplaukia iš pateiktų klausimų, nes sandoriai realiai neįvyko. Išvadoje nenurodė, kad iš dalies negalima nustatyti bendrovės ūkinės veiklos, nes atsakė tik į tuos klausimus, kurie buvo pateikti. Specialistė paaiškino dėl sakinyje esamo žodžio „galimai nebuvo..“, ji turėjo omenyje, kad nebuvo įforminti 68 automobilių pardavimas, tačiau sutartys buvo pateiktos. Iš tų dokumentų, kurie buvo pateikti tyrimui, padarė išvadą, kad galimai tie sandoriai pagal tuos dokumentus realiai neįvyko. Nustatyti, kad minėti sandoriai neįvyko, galima buvo iš pirkimo – pardavimo sutarčių, kasos išlaidų orderių ir ant dokumentų nebuvo pirkėjų parašų. Jų nesant, darė prielaidą, kad sandoriai galimai neįvyko. Išvadoje nėra kategoriškos išvados, kad be jokių abejonių sandoriai neįvyko, nes jie vertino tik dokumentus. Išvadą, kurią davė, lėmė ta aplinkybė, kad neaptiko pirkimo – pardavimo sutartyse parašų, o tai yra buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. 6 p. pažeidimas, kuriame nurodoma, kad vienas iš pagrindinių dokumentų rekvizitų yra parašas. Tokiu atveju, kai dokumentuose, susijusiais su buhalterine apskaita trūksta parašų, laikoma, kad dokumentas neturi juridinės galios, t. y. negaliojantis. Galima buvo apskaičiuoti pagal pateiktus dokumentus bendrovės pajamas, t. y. automobilių pardavimo pajamas ir sąnaudas – automobilių įsigijimo savikainos dydžius. Specialistė paaiškino, kad specialisto išvadoje iš tikrųjų užfiksuota, kad buhalterinėje apskaitoje apskaito automobilių pirkimą ir pardavimą, tačiau jie konstatuoja, kad į apskaitą įtrauktos operacijos neatitinka tikrovės, nes buhalteriniai dokumentai neatitinka reikalavimų, t. y. nustatytų rekvizitų.

Atsižvelgiant į specialistės paaiškinimus ir proceso dalyvių nuomone, teismas paskyrė UAB „G“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą.

Specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-20 nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus UAB „G“ pirminius apskaitos dokumentus, suvestinius apskaitos registrus bei ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad UAB „G“ realiai nei vieno automobilio nėra pirkęs, taip pat realiai nėra pardavęs, o tik savo buhalterinėje apskaitoje rodydavo duomenis apie tariamai įsigytus ir parduotus automobilius, t. y. į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, tuo bendrovė nesilaikė BAĮ 13 str. 1 dalies 4 p. ir 6 p. reikalavimų, dėl to laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 9 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ veiklos, finansinės būklės, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros (41 t., 37-39 b.l.).

Teisėjų kolegija, įvertinus išdėstytų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis G. J., būdamas UAB „G“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė bendrovės teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „G“ veiklos, turto ir pajamų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ta aplinkybė, kad pirkimo – pardavimo sutartyse nėra pirkėjų parašų, kasos pajamų orderiuose nėra pinigus mokančių asmenų parašų, gali būti vertinama tik kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo atitinkamų reikalavimų pažeidimas, o ne kaip BK 222 str. sudėties požymis. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmetami.

Pagal BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal galiojančią teisminę praktiką buhalterinės apskaitos tvarkymas yra procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai, siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas ir pan.). BK 222 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad UAB „G“ vadovas ir kasininkas buvo G. J.. Nors UAB „G“ buhalterė yra J. M., tačiau aktualiu laikotarpiu ji buhalterijos apskaitą vedė pagal G. J. jai pateiktus dokumentus – transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, išvežino sutartis (pažymas), muitinės deklaracijas. Liudytoja J. M. parodė, kad UAB „G“ kasininku buvo G. J., todėl ji nežino, ar iš tikrųjų buvo mokami pinigai už automobilius. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į galiojančią teisminę praktiką, teismas teisingai nurodė, kad tai, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal G. J. pateiktus liudytojai J. M. dokumentus, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju. Nurodyta ir tai, kad tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Pats nuteistasis G. J. parodė, kad jis, kaip UAB „G“ atstovas, įmonės vardu suformino automobilius, tačiau nė vieno automobilio bendrovė realiai nėra pirkusi ar pardavusi, t. y. niekam už automobilius nėra mokėję bei realiai niekam nėra jų pardavę. Specialistų išvadose nurodyta, kad UAB „G“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus pagal kuriuos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, dėl to bendrovė iškreipė tikrąją ūkinę, komercinę būklę bei duomenis apie pajamas ir turtą. UAB „G“ pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d., 13 str. 3 d. nuostatas. Specialisto išvadose nurodyta ir tai, kad į apskaitos registrus įtraukus tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 9 d, negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ veiklos, finansinės būkles, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Specialistė, atlikusi ir pateikusi specialisto išvadas, paaiškino, kad UAB „G“ realiai sandorių neįvykdė, taip iškreipiant bendrovės tikrąją ūkinę būklę bei esamą padėtį apie turtą. Iš tų dokumentų, kurie buvo pateikti tyrimui, specialistė padarė išvadą, kad galimai tie sandoriai pagal tuos dokumentus realiai neįvyko. Nustatyti tai, jog minėti sandoriai neįvyko, galima buvo iš pirkimo – pardavimo sutarčių, kasos išlaidų orderių ir ant dokumentų nebuvo pirkėjų parašų. Jų nesant, darė prielaidą, kad sandoriai galimai neįvyko. Specialistė paaiškino ir tai, kad išvadą, kurią pateikė, lėmė ta aplinkybė, kad neaptiko pirkimo – pardavimo sutartyse parašų, o tai yra buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. 6 p. pažeidimas, kuriame nurodoma, kad vienas iš pagrindinių dokumentų rekvizitų yra parašas. Tokiu atveju, kai dokumentuose, susijusiais su buhalterine apskaita trūksta parašų, laikoma, kad dokumentas neturi juridinės galios, t. y. negaliojantis. Nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad ta aplinkybė, jog transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartyse nėra pirkėjų parašų (nurodyti tik pirkėjų rekvizitai), pinigų gavimo iš pirkėjų patvirtinimui kasos pajamų orderiuose nėra pinigus mokančių asmenų parašų, gali būti vertinama tik kaip buhalterinės apskaitos įstatymo atitinkamų reikalavimų pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 13 str. 3 d. nuostatas G. J. apgaulingai tvarkė UAB „G“ buhalterinę apskaitą ir būtent dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „G“ veiklos, finansinės būkles, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl G. J. veiksmus vertinti tik kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimus, nėra galimybės, nes dėl G. J. veiksmų atsirado BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „G“ veiklos, finansinės būkles, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistasis G. L. teisme kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2011 m. pas jį atvažiavo G. G. su A. M. ir paprašė perkalti kelias mašinas. Jis sutiko, nes reikėjo pinigų. G. G. jį kartais nuveždavo į (duomenys neskelbtini) rajoną, kartais pats ten nuvažiuodavo. Savo garaže jis tikrai nieko nedarė, nes tokio dydžio mašinos pas jį netilptų. Numerius perkalinėdavo (duomenys neskelbtini) rajone, kažkur soduose pas J. D.. Anksčiau iš J. D. buvo pirkęs suvirinimo aparatą. J. D. nematydavo, kaip jis perkalinėjo numerius. Kai atvažiuodavo į T. rajoną, ten nieko nebuvo. G. G. surasdavo garažus ir nurodydavo, kur reikia važiuoti perkalinėti numerius. Jis jį kelis kartus ten buvo nuvežęs. Tikrai nėra perkalęs tiek mašinų, kiek yra nurodyta kaltinime. Perkalė daugiausia apie 20, nes nerealu vienam žmogui padaryti tokius skaičius. Susitarimo su A. M. nebuvo, su juo nekalbėjo, tik su G. G. buvo susitaręs. Už kiekvieną perkaltą numerį jam mokėjo 1000 Lt. Jam reikėjo pakeisti 2-3 paskutinius skaičius. Tai vyko nuo 2011 iki 2012 m. Taisant automobilį, jam palikdavo tik patį automobilį ir lapelį su numeriu, į kurį reikėjo pakeisti VIN kodą. Jis perkalė apie 15-20 numerių, bet ne daugiau. Uždirbo apie 20 000 litų, bet realiai tiek negavo. Jam sumokėdavo iš karto po darbo. Jį vieną kartą vežė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nepažįsta miesto, todėl nepasakytų, kur buvo tas garažas. Nurodė, kad jam neteko vienu metu, kai N. R. taisė elektroniką, perkalinėti numerius. Jis jo ten nė karto nematė. Teisiamojo posėdžio metu G. L., atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, parodė, kad jis žinojo, kad automobiliai, kurių VIN perkalė, yra vogti. Jam ant lapelio buvo užrašyti skaičiai, kuriuos reikėjo perkalti. Automobilių VIN numerių perkalimas buvo susijęs su tuo, kad tie automobiliai buvo vogti. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo G. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. G. L. parodė, kad 2011 m. pavasarį pas jį į namus atvažiavo asmuo vardu G., pravarde BYY. Jis pasakė, kad girdėjo, jog jis, G. L., perkalinėja automobilių identifikacinius numerius (VIN). Jis jam atsakė, kad perkalinėja. Jis pasakė, kad jis su juo susisieks, kai reikės perkalti automobilių VIN. G. buvo atvažiavęs su dar dviem asmenimis. Vieno iš jų vardas buvo A.. Tiek A., tiek ir tas kitas jaunas asmuo girdėjo jų pokalbį su G., kai jo paklausė, ar jis gali perkalti automobilių kėbulo numerius. G. yra sakęs, kad jų perkalinėtojas negali dirbti, nes yra išvykęs į užsienį, todėl jiems reikia jo, G. L., paslaugų. 2011 m. vasarą BYY atvažiavo pas jį į namus ir pasakė, kad reikia perkalti automobiliui „BX“ kėbulo numerį (VIN). Jis jam pasakė, kad tai kainuos jam 1000 Lt. Jis sutiko. Tada kiekvienas su savo automobiliais nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) prie nuosavo namo su garažu. Ten nuvykus garaže buvo automobilis „BX“. G. (BYY) parodė už priekinių valytuvų užkištą lapelį su VIN numeriu ir pasakė, kad pagal šį numerį jis, G. L., perkaltų automobilio VIN. Jis perkalė kėbulo numerį, pagal numerį, kuris buvo užrašytas ant lapelio. Už tai G. davė jam 1000 Lt (32 t., 26-29 b.l.). Ikiteisminio tyrimo teisėjai G. L. parodė, kad tik vieną kartą, t. y. 2011 m. rugsėjo 3 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini), ir pataisė automobilio VIN numerį, t. y. ant tuščioje vietoje užklijuotos plėvelės įraižė numerius. Tada jis pasakė, kad mašina yra vogta. Bet AR. pasakė, kad viskas bus gerai. AR. yra asmuo, kuris jį pasitiko ir už padarytą darbą sumokėjo 1000 Lt (32 t., 31-32 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu įteikus pranešimą apie įtarimą G. L. parodė, kad pažįsta G. G., jo pravardė yra BY, BYY. Užsiima, bent jau anksčiau užsiiminėjo, automobilių identifikacinių numerių (VIN) perkalinėjimu. Jis tai žinojo. 2010 metų, galėjo būti pavasaris, pas jį į namus, adresu (duomenys neskelbtini), atvažiavo G. G. ir jam, G. L., pasakė, kad jį informuos, kai reikės jo paslaugų, t. y. kai reikės perkalti automobilių VIN, jis susisieks. G. buvo atvažiavęs su A. M.. G. G. jam pasiūlė perkalinėti jų turimus automobilius, t. y. klastoti automobilių identifikacinius numerius (VIN). Sutarė, kad už vieno automobilio perkalimą G. G. jam mokės 1000 Lt. Jis sutiko, nes norėjo uždirbti pinigų. Laikotarpiu nuo 2010 pavasario iki 2011 vasaros jis perkalė apie 100 transporto priemonių identifikacinius numerius (VIN). Automobilius jam atvarydavo arba G., arba A., būdavo, kad atvarydavo abu, taip pat būdavo dar ir V. K.. Perkalinėjo daugiausia „BX“ markių automobilius, taip pat buvo „BXX“ ir kitų B modelių, taip yra perkalęs ir „A“, „VM“, „SC“ vilkiko, „T. L. C.“ identifikacinius numerius (VIN). Iš kur G. G. įgydavo šiuos automobilius, jis nežino. Dalį automobilių VIN numerių jis yra suklastojęs savo gyvenamo garaže, adresu (duomenys neskelbtini), o didžiąją dalį automobilių VIN yra suklastojęs (duomenys neskelbtini), jo pažįstamo J. gyvenamoje vietoje, garažo patalpose. Pinigus už „atliktą darbą“, t. y. už vieno automobilio kėbulo numerio suklastojimą, jam paduodavo arba G. G. arba A. M., t. y. po 1000 Lt. Iš viso jis iš šių asmenų gavo apie 100 000 Lt. G. G. arba A. M. duodavo lapelį, ant kurio buvo parašytas VIN numeris, jie pasakydavo, kad šį numerį jis turi iškalti ant jų pateikto automobilio kėbulo. Kai „dirbdavo“ pas J. (duomenys neskelbtini), kuomet jis iškaldavo naują VIN ant kėbulo, t. y. perkaldavo atskirus VIN numerio simbolius, po jo „dirbdavo“ N. R., kuris pasijungęs savo įrangą, kažką programuodavo. Jis supranta, kad padarė nusikalstamą veiką, t. y. klastojo automobilių identifikacinius numerius (31 t., 49-54 b.l.).

Nuteistasis N. R. teisme kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad G. G. ir A. M. prašymu perprogramavo apie 40 automobilių, jam buvo mokama priklausomai nuo darbo pobūdžio: vienam automobiliui reikėjo klaidas ištrinti, tuomet nieko neėmė, kitam automobiliui reikėjo visuose blokuose pakeisti tuos numerius. Už perprogramavimą mokėjo ir 1000 Lt, jeigu visame automobilyje reikėjo pakeisti numerius. Nurodė, kad jam sudėtinga atsakyti, kiek sutvarkė, nes į dieną pas jį atvažiuodavo 5-10 automobilių, todėl negali pasakyti pagal nurodytus kėbulo numerius, ar tai buvo jo taisyti automobiliai ar ne. Jeigu buvo prisijungęs prie automobilio su savo kompiuteriu, tai kompiuteris automatiškai išsaugodavo kėbulo numerį. Nežinojo, kad tie automobiliai buvo vogti. A. M. ar G. G. atvarydavo automobilius ir prašydavo patikrinti, ar viskas buvo tvarkoje su numeriais. Gedimų tuose automobiliuose nebuvo. Jis nesuprato, kad kompiuteriuose pakeitus skaičius daro nusikaltimą. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti N. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją N. R. parodė, kad su A. susipažino, kai per skelbimus iš jo nusipirko navigaciją. A. paklausė, ar jis galėtų svetimam automobiliui perprogramuoti kompiuterį. Jis prašė perprogramuoti automobilių kompiuterius pakeičiant jų konfigūraciją bei identifikacijos numerius. Jis sutiko ir A. atvarė automobilį „B“, kurio kompiuteryje buvo kitas identifikacinis numeris nei ant automobilio kėbulo. Numeris nesutapo, nes kompiuteris buvo iš kitos mašinos. Jis, N. R., naudodamas diagnostiką, suvienodino tuos numerius. Nežino, ar atgabentuose automobiliuose identifikaciniai numeriai buvo originalūs. Visose automobiliuose ant kėbulo buvo išmuštas vienas numeris, o kompiuteryje kitas. Žino, kad šie numeriai turi sutapti. Iš viso jam buvo atvežę nemažai automobilių, daugiausia „BX“ ir „BXX“. Atlygis būdavo 1000 Lt už vieną automobilį, apytiksliai buvo 30-40 automobilių. Be nurodytų markių automobilių iš A., su tikslu pakeisti kodus, taip pat buvo du automobiliai „AA6“, taip pat „SC“, kurio numerių jis nesugebėjo pakeisti. Su automobiliais atvykdavo A. arba G.. G. asmeniškai nepažįsta. Tarėsi dėl automobilių atvežimo abu, ir A., ir G.. Su G. susipažino maždaug prieš 10 mėnesių, kai jis atvažiavo kartu su A.. A. tiesiog pristatė G., kaip savo draugą. Keisdamas automobilių kodus jis nesuprato, kad tai neteisėta. Kompiuterių blokus tiesiog perprogramuodavo, jo neišimdavo, nebent dėl savo reikmių, kad nusiskaitytų informaciją. Kartu bendradarbiaujant su A. ir G. buvo apie 40 mašinų. Atlygį mokėdavo ir vienas, ir kitas. Nei vienas iš jų nesakė, kad variklio numeriai yra pakeisti. A. ir G. atpažino iš nuotraukų, kurias rodė pareigūnai (32 t., 98-99 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu N. R. parodė, kad maždaug 2010 metais pas jį prie garažo, adresu (duomenys neskelbtini), atvažiavo asmuo, kuris prisistatė kaip A.. Jis jo pradėjo klausinėti, kuo jis, N. R., užsiima, ką jis veikia, jis jam paaiškino, jog yra autoelektrikas, tvarko naujesnių, t. y. nuo maždaug 2005 metų gamybos automobilius, tvarko jų elektros įrangą. Jis jo paklausė, ar jis sugebėtų pakeisti, t. y. perprogramuoti automobilių identifikacinius numerius (VIN), jis būtent kalbėjo apie „B“ markę. Jis jam atsakė, kad tokį darbą atlikti sugebėtų, tačiau jam reikia matyti konkretų automobilį. Tai galėjo būti 2010 metų ruduo, pas jį į dirbtuves atvažiavo A. su automobiliu „BX“. Jis paklausė, ar jis, N. R., gali šiam automobiliui pakeisti identifikacinį numerį, t. y. jį perprogramuoti. Jis, pasijungęs specialia įranga – kompiuteriu, nustatė, jog automobilio valdymo blokuose neatitinka identifikacinis numeris, kuris buvo iškaltas ant automobilio kėbulo variklio skyriuje. Tačiau A., kaip jis, N. R., suprato, jau anksčiau tai žinojo, nes pats tai ir pasakė. Iš A. žodžių, jis, N. R., suprato, jog jis nori, jog automobilio valdymo blokų numeriai būtų tokie patys kaip ir VIN numerio, kuris buvo iškaltas ant automobilio kėbulo. Jis jam pasakė, kad gali tai padaryti. Jis programuojant automobilio valdymo blokų VIN, turėjo atlikti šiuos veiksmus: turėjo pasijungti savo turimą nešiojamą kompiuterį prie automobilio pagrindinio kompiuterio – valdymo bloko (ECU), pajungus jo nešiojamą kompiuterį prie automobilio kompiuterio, speciali programa atpažįsta automobilį, t. y. parodo visą automobilio techninę charakteristiką, tada jis į šią specialią programą įveda VIN numerį, kuris yra iškaltas ant automobilio kėbulo, tada pati programa visus automobilio valdymo blokus „pririša“ prie jo įvesto VIN numerio, t. y. kiekvienas valdymo blokas yra pririšamas atskirai. Kai programa baigia savo darbą, visų automobilių valdymo blokų VIN būna toks pats, koks yra iškaltas ant automobilio kėbulo. Visą laiką, kai jis tvarkė minėtą automobilį, A. buvo šalia. Kai baigė darbą, jis, N. R., A. pasakė, kad jis turi sumokėti 1000 Lt. A. iš karto sumokėjo ir išvažiavo. Tuo metu jis nesuprato, kad daro nusikalstamą veiką, tačiau dabar supranta, jog klastojo automobilio identifikacinį numerį, t. y. programinės įrangos pagalba keitė automobilio valdymo blokų VIN pagal iškaltą ant kėbulo VIN numerį. A. yra atvaręs perprogramuoti VIN, t. y. juos suklastoti ne mažiau nei 20 kartų, t. y. jis atvarė ne mažiau nei 20 automobilių, tai buvo daugiausia „BX“ arba „BXX“ markės automobiliai, taip pat yra buvę „VM“ ir kitų „B“ markių automobilių. Atsimena, kad A. buvo atvaręs sunkvežimį „SC“. Tai galėjo būti 2011 metų pradžia, A. atvažiavo su asmeniu vardu G.. A. pasakė, kad jam, N. R., į jo dirbtuves, adresu (duomenys neskelbtini), automobilius, kurių VIN reikia suklastoti, t. y. perprogramuoti valdymo blokus, atvarys ir G.. Po susipažinimo su G., jis taip pat pradėjo vežti prabangius „B“ automobilius. Kiekvieną kartą, kai G. būdavo vienas, t. y. vienas atvarydavo automobilius, kai jis, N. R., programuodavo automobilių valdymo blokus, t. y. keisdavo VIN, jis būdavo šalia. Jis taip pat po atlikto darbo mokėdavo po 1000 Lt. Būdavo atvejų, kai G. atvažiuodavo kartu su A., tada jie palikdavo automobilį, kuriam reikia pakeisti VIN ir išvažiuodavo, kai darbą jis padarydavo, jie atvažiuodavo pasiimti savo automobilių ir sumokėdavo kas kartą po 1000 Lt už automobilį. G. vienas yra atvežęs ne mažiau kaip 5 automobilius, kuriems jis, N. R., turėjo pakeisti, t. y. suklastoti, VIN. Būdavo, kad atveždavo automobilius ir A. su G. kartu, jie iš viso tiek abu kartu, tiek atskirai yra atvarę ne mažiau nei 40 automobilių, kuriems jis turėdavo pakeisti VIN numerius, t. y. juos suklastoti. Nešiojamame kompiuteryje yra išsaugoti visi jo keisti automobilių kėbulų numeriai, t. y. VIN numeriai, kurie buvo prieš pakeitimą ir nauji VIN numeriai, kuriuos programa sugeneruodavo, t. y. pakeisdavo pagal iškaltą VIN numerį, esantį ant automobilio kėbulo (32 t., 79-84 b.l.). Kitos apklausos ikiteisminio tyrimo metu N. R. parodė, kad pas jį prie garažo, dirbtuvių, (duomenys neskelbtini), atvažiavo asmuo, kuris prisistatė kaip A., dabar žino, kad tai buvo A. M.. Tuo metu iš A. M. jis pirko navigacijos sistemą, kurią surado skelbime. A. M. pradėjo klausinėti, kuo jis užsiima. Jis, N. R., paaiškino, jog yra autoelektrikas ir tvarko naujesnių gamybos automobilių elektros įrangą. A. M. paklausė, ar jis sugebėtų pakeisti, t. y. perprogramuoti, B markės automobilių identifikacinius numerius (VIN), pasiūlė užsidirbti pinigų, t. y. pasakė, kad reikia perprogramuoti automobilių, kurių yra perkalti kėbulų numeriai, valdymo blokus. Už vieno automobilio valdymo blokų perprogramavimą A. M. pasiūlė 1000 Lt. N. R. atsakė, kad tokį darbą atlikti sugebėtų, tačiau jam reikia matyti konkretų automobilį. Maždaug 2010 metų pavasarį, galbūt gegužės mėnesį, į dirbtuves atvažiavo A. M. su BXS markės automobiliu, kiek pamena, automobilis buvo su tranzitiniais numeriais, ir paklausė, ar jis gali šiam automobiliui pakeisti identifikacinį numerį, t. y. jį perprogramuoti. Jis, N. R., pasijungęs specialia įranga – kompiuteriu, nustatė, jog automobilio valdymo blokuose neatitinka identifikacinis numeris, kuris buvo iškaltas ant automobilio kėbulo variklio skyriuje. Tačiau tai A. M. žinojo, nes iš anksto tai ir pasakė. Tada jis, N. R., suprato, kad A. M. užsiima neteisėta veikla. Iš A. M. žodžių suprato, kad jis nori, jog automobilio valdymo blokų numeriai būtų tokie patys kaip ir VIN numerio, kuris buvo iškaltas ant automobilio kėbulo. Jis jam atsakė, kad gali tai padaryti. Programuojant automobilio valdymo blokų VIN, turėjo atlikti šiuos veiksmus: pasijungti savo nešiojamą kompiuterį prie automobilio pagrindinio kompiuterio – valdymo bloko (ECU), tada speciali programa atpažįsta automobilį, t. y. parodo visą automobilio techninę charakteristiką, po to jis į šią specialią programą įveda VIN numerį, kuris yra iškaltas ant automobilio kėbulo, ir pati programa visus automobilio valdymo blokus „pririša“ prie įvesto VIN numerio, t. y. kiekvienas valdymo blokas yra „pririšamas“ atskirai. Kai programa baigia savo darbą, visų automobilių valdymo blokų VIN būna toks pats, koks yra iškaltas ant automobilio kėbulo. Minėtą programinę įrangą jis atsisiuntė iš interneto, nes ji laisvai prieinama interneto vartotojams. Visą laiką, kai tvarkė minėtą automobilį, A. M. buvo šalia. Kai baigė darbą pasakė, kad jis jam turi sumokėti 1000 Lt. Jis iš karto sumokėjo, nes taip buvo sutarę, ir išvažiavo. Tuo metu jis, N. R., nesuprato, kad daro nusikalstamą veiką, tačiau dabar supranta, jog klastojo automobilio identifikacinį numerį, t. y. programinės įrangos pagalba keitė to automobilio valdymo blokų VIN pagal iškaltą ant kėbulo VIN numerį. Jis nežino, iš kur A. M. gavo tą automobilį. Tuo metu nežinojo, kas perkalinėja, t. y. klastoja, automobilių kėbulo identifikacinius numerius VIN. Tikslios datos neatsimena, bet tai galėjo būti 2010 metų pabaiga, kai A. M. atvažiavo su asmeniu, kurį dabar žino kaip G. G., ir su kitu asmeniu, kurį dabar žino kaip V. K.. Laikotarpiu nuo 2010 metų pavasario iki 2011 metų vasaros jis perprogramavo apie 100 skirtingų transporto priemonių valdymo blokų, t. y. transporto priemonių, kurias atveždavo arba A. M., arba G. G. arba jie kartu, taip pat kartais ir su V. K.. Už atliktą darbą jam A. M. arba G. G. mokėdavo po 1000 Lt. Daugiausia tai buvo „BX ir BXX“ markės automobiliai, taip pat ir kiti B modeliai ir automobiliai „VM“, „P. C.“, „A“, galėjo būti ir „T. L. C.“ markės automobilis, jie buvo atvarę ir vilkiką „SC“, kuriam kaip ir kitiems automobiliams, jis pasinaudodamas turima įranga perprogramavo valdymo blokus, t. y. pakeitė juose esančią informaciją (VIN) į VIN, kuris būdavo iškaltas ant transporto priemonės kėbulo. N. R. parodė, kad dalis automobilių buvo programuojami jo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), o dalis būdavo programuojama (duomenys neskelbtini) asmens vardu J. gyvenamoje vietoje, garaže, tikslaus adreso nežino. Būtent šioje vietoje jis perprogramavo didžiąją dalį išvardintų asmenų transporto priemonių. Šioje vietoje automobilių, kurių valdymo blokus perprogramavo, identifikacinius numerius VIN perkaldavo, suklastodavo asmuo vardu G.. Būtent pagal jo ant kėbulų iškaltus VIN jis perprogramavo valdymo blokuose esančią informaciją. Taip pat pažymėjo, kad perprogramavęs valdymo blokus jis priprogramuodavo prie šių automobilių „tuščius“ užvedimo raktelius, kuriuos jam duodavo A. M., iš kur jis juos gaudavo, nežino. Taip pat nežino, iš kur A. M. bei G. G. įgydavo automobilius, kuriems jis, N. R., perprogramuodavo valdymo blokus ir kur šie automobiliai toliau būdavo realizuojami. Supranta, kad jis įsitraukė į asmenų daromas nusikalstamas veikas ir kad pats padarė nusikalstamą veiką, t. y. klastodavo, kaip suprato, vogtų automobilių valdymo blokuose esančią informaciją, pakeisdamas valdymo blokuose esančius VIN numerius pagal ant kėbulo iškaltus VIN numerius. Tačiau pažymėjo, jog nesutinka, kad veikė organizuotoje grupėje, nes nežinojo nei iš kur A. M. ar G. G. įgyja automobilius bei kur juos realizuoja. Žino tik keturis asmenis – A. M., G. G., V. K. bei G. L.. Kitų asmenų nežino ir nežino kokias nusikalstamas veikas jie padarė bei ką ir su kuo buvo susitarę. Iš savo padarytos nusikalstamos veikos galėjo laikotarpiu nuo 2010 pavasario iki 2011 vasaros gauti apie 100 000 Lt (32 t., 131-133 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo N. R, teisme paaiškino, kad tokius parodymus davė kokius norėjo išgirsti tyrėjai.

Nuteistasis A. M. teisme parodė, kad N. R. prašydavo pakeisti automobiliuose elektros instaliacijas, perprogramuoti valdymo blokus. Automobiliai buvo įsigyjami be dokumentų, taip pat nebūdavo užvedimo raktelių. N. R. už darbą mokėjo apie 1 000 Lt. J. D. garaže buvo labai retai, visus klausimus su G. L. ir N. R. derino G. G.. Kėbulo ir elektros darbai vykdavo garažuose pas G. L., N. R., J. D.. Teisiamojo posėdžio metu A. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad automobiliuose perprogramavimo darbus atliko N. R., tik paskutiniame automobilyje perprogramavo valdymo blokus kitas asmuo. Pateikiant automobilį N. R. automobilyje jau buvo perkaltas naujas VIN numeris, visi rekvizitai sutvarkyti, reikėjo sutvarkyti tik elektroniką. Jis daug neaiškino, dėl kokių priežasčių reikėjo tvarkyti elektroniką. Pasakydavo, kad reikia, pavyzdžiui įdėti signalizaciją. N. R. nebuvo įvardijęs, kad automobiliai yra vogti, tačiau, jo nuomone, jis tai žinojo. Ikiteisminio tyrimo teisėjui A. M. parodė, kad N. R. pasakė, kad reikia perprogramuoti automobilių, kurių yra perkalti kėbulų numeriai, valdymo blokus. Už vieno automobilio valdymo blokų perprogramavimą jis N. R. pasiūlė 1200 Lt. Jis sutiko. N. R. perprogramavo visus jo bei G. G. pirktus Lietuvoje automobilius, t. y. ne mažiau kaip 100 automobilių valdymo blokų. N. R. uždirbo ne mažiau kaip 36000 Eur. A. M. taip pat parodė, kad G. G. surado žmogų – G. L., gali perkalti, t. y. suklastoti automobilių kėbulų identifikacinius numerius. G. L. yra suklastojęs didžiąją daugumą Vokietijoje pavogtų ir Lietuvoje nupirktų automobilių identifikacinių numerių. Jis suklastojo ne mažiau kaip 100 automobilių kėbulų numerių. Už vieno automobilio VIN suklastojimą G. L. iš jo arba iš G. G. gaudavo 1000 Lt. Jie G. L. duodavo lapelį, kuriame būdavo parašytas VlN numeris (koks būdavo ant suklastotų registracijos liudijimų), kurį reikėdavo iškalti ant automobilio kėbulo (24 t., 93-101 b.l.). Kitų apklausų ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad N. R. perprogramavo ne mažiau kaip 100 automobilių valdymo blokų, o G. L. – kėbulų identifikacinius numerius. Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2010 m. pavasarį jie surado N. R., kuris gali transporto priemonėms perprogramuoti valdymo blokus. Tai buvo reikalinga norint, kad esamas bei perkaltas suklastotas VIN numeris atitiktų VIN numerį automobilio valdymo sistemose. N. R. perprogramuodavo automobiliuose esančius valdymo blokus, pakeisdamas juose esančią informaciją, t. y. įrašydamas į juos VIN, kuris buvo iškaltas ant kėbulo, už vieno automobilio valdymo blokų perprogramavimą jis, A. M., su G. G. sumokėdavo N. R. apie 1000 Lt. N. R. nuo 2010 m. pavasario, gegužės mėnesio, perprogramavo 106 transporto priemonėms valdymo blokus. Už kiekvieną automobilį mokėdavo 1000 Lt. A. M. taip pat parodė, kad G. L. perkalė šiuose automobiliuose kėbulų VIN (24 t., 32-40, 104-108 b.l.).

G. G. ikiteisminio tyrimo metu, šie jo parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad N. R. perprogramavo ne mažiau kaip 100 jų turimų automobilių valdymo blokų. Tiek G. L., tiek N. R. žinojo kad „dirba“ su Vokietijoje pagrobtais automobiliais. Jie taip pat žinojo, kad šie automobiliai kontrabandos būdu bus išvežti į Baltarusijos Respubliką. Papildomos apklausos metu G. G. parodė, kad N. R. perprogramuodavo automobiliuose esančius valdymo blokus, pakeisdamas juose esančią informaciją, t. y. įrašydamas į juos VIN, kuris buvo iškaltas ant kėbulo, už vieno automobilio valdymo blokų perprogramavimą jis, G. G., su A. M. N. R. sumokėdavo apie 1000 Lt. G. L. nuo 2010 metų pavasario, gegužės mėnesio, suklastojo identifikacinius numerius 106 transporto priemonėms, o N. R. nuo šio laikotarpiu perprogramavo 106 transporto priemonėms valdymo blokus. G. L. automobilių VIN perkalė savo gyvenamojoje vietoje, o didžiąją dalį automobilių VIN jis suklastojo (duomenys neskelbtini) pas J. D.. Šioje vietoje N. R. taip pat perprogramavo didžiąją dalį visų automobilių valdymo blokų, jis taip pat 2010 m. automobilių valdymo blokus programavo savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Jis, G. G., arba A. M. paduodavo G. L. lapelį, kuriame buvo užrašytas VIN. Šis VIN jo arba A. M. būdavo parašomas toks, koks būdavo atspausdintas ant suklastotų jų įgytų vokiškų registracijos liudijimų. Šį numerį, kuris būdavo parašytas ant jam paduoto lapelio G. L. turėdavo iškalti ant automobilio kėbulo, o po to N. R. pagal šį G. L. iškaltą kėbulo numerį turėjo perprogramuoti automobilio valdymo blokus, t. y. juos „pririšti“ prie tokio iškalto VIN (23 t., 151-161, 79-182, 183-187 b.l.).

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad keletą kartų su A. M. buvo nuvažiavęs pas elektriką N. R. į servisą. Nežino, ar automobiliai buvo perkalami J. D. garažuose, į jo garažus jis automobilių nevarė. Kai kurie automobiliai buvo laikomi V., jo, V. K., išnuomotame garaže. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad dažniausiai automobilius varydavo pas J. D., adresu (duomenys neskelbtini). Automobiliai būdavo varomi be raktelių, o tokie, kokie būdavo pavogti ir užvesti, t. y. su specialiais servisiniais rakteliais. J. D. teritorijoje yra garažai, kurie A. M. ir G. G. jau buvo išnuomoti, kai jis, V. K., prisidėjo prie jų nusikalstamos veikos darymo. Šiuose garažuose būdavo laikomi pagrobti automobiliai iki kontrabandos išvarymo į Baltarusiją. Ten nuvažiuodavo ir „kalikas“ G. L., taip pat ir elektrikas N. R.. Šioje vietoje G. L. perkalinėdavo automobilių kėbulo numerius (VIN), o N. R. perprogramuodavo valdymo blokus. Nežino, kiek gaudavo G. L. už vieno automobilio kėbulo perkalimą, taip pat ir kiek gaudavo N. R. už vieno automobilio valdymo blokų perprogramavimą. Su jais apie nusikalstamų veikų darymą tarėsi būtent A. M. ir G. G.. Automobiliai taip pat būdavo laikomi ir jo, V. K., išnuomotuose garažuose (duomenys neskelbtini). Šiuose garažuose taip pat yra buvę, kad G. L. perkalė VIN automobiliui, taip pat ir N. R. yra perprogramavęs valdymo blokus. Laikotarpiu, kai jis, V. K., buvo prisidėjęs prie nusikalstamų veikų darymo, visiems A. M. ir G. G. nupirktiems automobiliams kėbulų numerius klastojo G, L., o valdymo blokus programavo N. R.. Jie suklastojo ne mažiau nei 100 jiems žinomai pavogtų automobilių kėbulų numerių bei perprogramavo valdymo blokų. Automobiliai taip pat iki išvarymo į Baltarusiją būdavo laikomi ir saugomose aikštelėse, adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) (25 t., 74-80 b.l.).

Iš įtariamųjų A. M. ir G. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolų matosi, kad jie parodė vietas, kuriose jų įsigytiems Vokietijoje pagrobtiems automobiliams G. L. „perkalinėjo“, klastojo kėbulo identifikacinius numerius (VIN), taip N. R. programavo valdymo blokus, jų vidinėje informacijoje esančius VIN numerius, pakeisdamas į naujai ant automobilių kėbulų iškaltus VIN numerius, t. y. garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. birželio 17 d. didžiajai daliai inkriminuojamų automobilių buvo suklastoti VIN bei perprogramuoti valdymo blokai. Jie taip pat parodė garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame G. L. suklastojo VIN numerius ne mažiau kaip 30 automobilių bei automobilių remonto dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), kuriuose N. R. perprogramavo valdymo blokus ne mažiau kaip 30 automobilių nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. rudens (24 t., 76-88 b.l., 23 t., 169-177 b.l.). Iš įtariamojo N. R. parodymų patikrinimo vietoje metu protokolo matosi ir tai, kad N. R. specialios programinės įrangos pagalba parodė, kaip perprogramuoti automobilio valdymo blokuose esančią informaciją. N. R. taip pat nurodė, kad naudojant XXXX diagnostinę programą, pasirinkus (duomenys neskelbtini) failą, į ją įvedus bet kokį VIN numerį bei programinės įrangos numerį, šios programos pagalba galima pakeisti variklio valdymo bloko identifikacinį numerį (32 t., 86-89 b.l.).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matosi, kad G. L. atpažino A. M. ir G. G.. Nurodė, kad G. G., pravarde BYY, kurio automobiliams perkalinėjo identifikacinius numerius, buvo atvažiavęs kartu su A. M., kai G. G. siūlė perkalinėti automobilių identifikacinius numerius (32 t., 36-39, 44-47 b.l.).

Iš kratos G. L. gyvenamojoje vietoje ir daiktų apžiūros protokolų matosi, kad apžiūrėti G. L. gyvenamojoje vietoje rasti daiktai. Apžiūros metu G. L. nurodė, kad lapelis su užrašu „XXXXXXXX AR.“ priklauso jam, ant jo yra parašytas telefono numeris asmens, pas kurį 2011 m. rugsėjo 3 d., adresu (duomenys neskelbtini), garaže perkalinėjo automobilio „BX“ kėbulo numerį. G. L. nurodė, kad pats AR. davė, jam šį lapelį ir pasakė, kai reikės jo, G. L., paslaugų, jis susisieks. G. L. nurodė, kad jam priklausė dėžė su joje esančiais objektais, jis šią dėžę 2011 m. rugsėjo 3 d. vežėsi su savimi į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame perkalinėjo „BX“ markės juodos spalvos automobilį, iš šios dėžės jis konkrečiai naudojo aerozolinius dažus juodos spalvos „(duomenys neskelbtini)“, su šiais dažais jis užpurškė ant perkalto automobilio kėbulo numerio (VIN), kad metalas nerūdytų. Jis taip pat 2011 m. rugsėjo 3 d. dirbdamas prie „BX“ markės automobilio, adresu (duomenys neskelbtini), naudojo šiuos šioje dėžėje esančius objektus: 1) įrankius, esančius mėlynos spalvos dėžėje; 2) kaukę su padidinamuoju stiklu; 3) halogeninį šviestuvą; 4) dažų džiovintuvas, žalios spalvos, „(duomenys neskelbtini)“; 5) rankinį prietaisą – graverį, skirtą automobilio kėbulo numeriui perdaryti. Dėl nusikalstamos veikos, apie kurią parodė G. L., ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir 2012 m. lapkričio 23 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas (baudžiamojo byla Nr.1-589-537/2012). Su šiais objektais G. L. klastojo ir kitų automobilių identifikacinius numerius (14 t., 169-173, 177-186 b.l.).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matosi, kad N. R. atpažino A. M., G. G. ir V. K.. N. R. nurodė, kad A. M. ir G. G. ir V. K., kuris irgi su pastaraisiais, į jo garažą atvarydavo automobilius jų valdymo blokų perprogramavimui (32 t., 100-103, 104-107, 112-115 b.l.). Iš kratos ir apžiūros protokolo matosi, kad N. R. mobiliojo ryšio telefone „N“ įvestas ir įrašytas „G. A.“ bei nurodytas telefono numeris. N. R. paaiškino, kad tai yra G. G., pravarde „BYY“ telefono numeris. A. – A. M. (14 t., 188-192 b.l., 15 t., 2-18 b.l.).

Specialisto išvadoje Nr. 140-(7103)IS1-854 nurodyta, kad tyrimui pateiktame kietajame informacijos diske (duomenys neskelbtini)“ yra programinė įranga, kurioje numatyta galimybė keisti automobilio identifikavimo numerio struktūrą, taip pat ir programinė įranga, skirta keisti automobilio identifikavimo numerio struktūrą. Tyrimui pateiktame kietajame diske yra išsaugota informacija apie tai, kad pasinaudojant diske esančias programines įrangas buvo prisijungiama prie automobilių, kurių identifikavimo numeriai yra nurodyti išvados tiriamojoje dalyje (15 t., 45-56 b.l.).

Liudytojas J. D. teisme parodė, kad V. K. prašymu išnuomojo jam priklausančius garažus (duomenys neskelbtini). Garaže laikydavo automobilius „B“, tuo laikotarpiu laikė apie 8 automobilius. Jam nekilo įtarimų, kad automobiliai vogti. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo J. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. D. parodė, kad jam priklausančioje teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), leisdavo asmenims laikyti automobilius. Pas jį 2010 m. rudenį atvažiavo trys asmenys ir pasiteiravo, ar jis nuomoja garažus. Jie pasakė, kad apie jo, J. D., garažus nurodė pažįstamas G.. Susitarė, kad už garažo nuomą jam jie mokės po 700 Lt į mėnesį. Jie jam, J. D., neminėjo, kad automobiliai, kuriuos jie ruošiasi laikyti, bus vogti, tačiau jis tai pats suprato. Po jų susitarimo dėl nuomos garažo, šie asmenys pradėjo atvarinėti į garažo patalpas prabangius „BX“, „BXX“, „VM“ markių automobilius. Po kurio laiko jis, J. D., pastebėjo, kad tie asmenys į garažą, kuriame stovėdavo jų automobiliai, atsiveža kartu ir dar du asmenis – G., kurio pavardės nežino. Pastebėjo, kad G., pasiėmęs įrankius, krapštydavo po automobilio kapotu, kažką šlifuodavo, kažką purkšdavo dažais. Vėliau jis, J. D., suprato, kad galimai jis perkalinėjo automobilio kėbulo numerius (VIN). Jis yra ne kartą buvęs garažo patalpose, kai G. „dirbdavo“ prie minėtų trijų asmenų atvežtų automobilių. Tai pat būdavo, kad atvažiuodavo arba atveždavo tie trys asmenys žmogų, kuris būdavo visą laiką su automobilių elektronine, diagnostine įranga, kompiuteriu bei kitais įrankiais. Jis taip pat pasijungdavo savo turimą įrangą prie atvežtų automobilių. Kai prie automobilių padirbdavo G. ir tas „elektrikas“, tai po to minėti trys asmenys atvažiuodavo pasiimti sutvarkytų automobilių. 2011 m. birželio mėn. G. pasakė, kad jau nebenuomos garažo, tačiau birželio 17 ar 18 dieną ryte jis, J. D., garaže rado atvarytą automobilį „B“, kuris buvo paimtas kratos metu. Liudytojas parodė ir tai, kad kratos metu garaže rasti du lapeliai, kuriuose parašytas G. vardas ir jo telefono numeris, yra tas pats G., kuris perkalinėdavo automobilių, laikomų garaže, kėbulo numerius. Visi kiti daiktai, kurie paimti kratos metu jam, J. D., nepriklauso. Tiksliai negali pasakyti tų asmenų jo garaže laikytų automobilių skaičiaus, tačiau tai buvo tikrai daugiau nei 50 automobilių, bet mažiau kaip 100 (22 t., 148-151,156-158 b.l.). Po perskaitytų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas J. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad šie jo parodymai yra neteisingi. Jam tyrėjas pasakė, kad nuteistieji (įtariamieji) viską prisipažino, todėl jis, J. D., turėjo pasakyti tai, ką jie prisipažino. Parodymuose neteisingai nurodyta, kad jis žinojo, jog nuteistieji (įtariamieji) vežė automobilius į Baltarusiją,neteisingai nurodyta ir tai, kaip atliekami kėbulo darbai po variklio dangčiu, t. y. numerių perkalimas bei diagnostine įranga būdavo prisijungiama prie atvežtų automobilių. Tyrėjas jam aiškino, kad yra liudytojas, kuris sakė, jog buvo pravaryta 150 mašinų, o pas jį buvo laikyta 100 automobilių. Tačiau jis tiek mašinų nematė ir neskaičiavo, todėl negalėjo taip pasakyti.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matosi, kad J. D. atpažino G. L. kaip asmenį, kuris jo garaže perkalė ne mažiau kaip 50 ir ne daugiau kaip 100 automobilių kėbulių numerių, taip pat apažino ir N. R. kaip asmenį, kuris jo garaže savo turima diagnostikos įranga ir kompiuteriu prisijungęs prie šių automobilių darė kažkokius programavimo darbus. Tai buvo daugiausiai automobiliai „BX“ ir „BXX“ (22 t., 167-170, 171-176 b.l.). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matosi ir tai, kad liudytojas J. D. atpažino A. M. ir G. G. kaip asmenis, su kuriais 2010 m. rudenį susitarė dėl garažo nuomos, jie atvarydavo prabangius visureigius „B“ ir laikydavo jo, J. D. garaže, už tai per mėnesį jam mokėdavo iš pradžių po 700 Lt, po to 1000 Lt. Liudytojas atpažino ir V. K., kuris atveždavo į jo garažus automobilius (22 t., 159-162, 163-166, 152-155 b.l.).

Liudytojas tyrėjas D. R. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. D. buvo apklaustas vadovaujantis BPK nuostatomis. Jis parodymus davė laisva valia, savarankiškai, prieš jį nebuvo vartojamas nei fizinis, nei psichologinis smurtas. Pats J. D. nurodė automobilių skaičių. Tyrėjas nurodė, kad liudytojo parodymai (protokolai) yra rašomi kompiuteryje, o po to atspausdina. Tuo atveju, jeigu asmuo, perskaitęs protokolą, nurodo, kad kažkas yra negerai, iš naujo perspausdina protokolą, jog jo nereikėtų braukyti. Tyrėjas parodė, kad liudytojas J. D. perskaitė protokolą. Atpažinimai vyko pagal nuotraukas, pats J. D. atpažino asmenis, kurie buvo pateikti nuotraukose ir pats juos atpažino. Jam niekas nieko nesakė.

Iš kratos (garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)) ir apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu rastas ir paimtas automobilis „BXX“, kurio kėbulo VIN (duomenys neskelbtini), taip pat rastas lapas su užrašu „G. Svarkė“ (10 t., 124-127, 129-130 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4065)-IS1-4004 nurodyta, kad automobilis „BXX“ VIN (duomenys neskelbtini)yra nepakeistas, šis automobilis pagrobtas 2011 m. birželio 14 d. Vokietijoje (10 t., 131, 140-156 b.l.). Iš tarnybinio pranešimo ir apžiūros protokolo matosi, kad V. K. nurodymu nuvykus į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), rastas automobilis „VM“. Su ekspertu patikrinus automobilį nustatyta, kad šio automobilio VIN yra suklastotas (tikrasis VIN (duomenys neskelbtini)) (10 t., 86, 87-92 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4088)-IS1-4074 nurodyta, kad automobilio „VM“ VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas (tikrasis yra (duomenys neskelbtini)). Bylos duomenimis automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. gegužės 26 d. Vokietijoje (10, 96-97, 98, 101-104 b.l.). Iš apžiūros protokolo ir specialisto išvados Nr. 140-(4067)-IS1-4070 matosi, kad automobilio „BX“ (v/n (duomenys neskelbtini)) VIN (duomenys neskelbtini)yra suklastotas, o tikrasis yra (duomenys neskelbtini). Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. gegužės 23 d. Vokietijoje (9 t., 148-154, 158-159, 160, 165-169 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4066)-IS1-4008 nurodyta, kad 2011 m. birželio 18 d. Medininkų sienos perėjimo punkte sulaikyto automobilio „B“ (v/n (duomenys neskelbtini)) VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis yra (duomenys neskelbtini). Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. gegužės 27 d. Vokietijoje (10 t., 34-35, 38, 43-44 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4068)-IS1-4072 nurodyta, kad automobilio „VM“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo naudojosi A. M., VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, perkalant atskirus identifikacinio numerio simbolius (tikrasis yra (duomenys neskelbtini)). Automobilio elektroniniuose valdymo blokuose esantys automobilio identifikaciniai duomenys yra perrašyti (suklastoti). Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. sausio 10 d. Vokietijoje 2011-01-10 (11 t., 10-11, 12, 15-16 b.l.). Iš poėmio protoko ir specialisto išvados matosi, kad iš A. M. paimto automobilio „BXX“ VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis yra (duomenys neskelbtini). Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. sausio 25-26 d. Vokietijoje (12 t., 78, 88-93,115, 121-123 b.l.). Iš poėmio ir apžiūros protokolų matosi, kad A. Y. savanoriškai atidavė automobilį „BX“, kurio VIN (duomenys neskelbtini) (13 t., 50,52-56 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(1506)-IS1-1741 nurodyta, kad šio automobilio VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, tikrasis – (duomenys neskelbtini). Šis automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. vasario 3 d. Vokietijoje (13 t., 63-64, 84, 88-91 b.l.).

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad G. L. ir N. R. nežinojo, kad vogti automobiliai kontrabandos būdu bus išgabenti iš Lietuvos Respublikos. Nuteistasis G. L. parodė, kad žinojo, jog automobiliai, kuriems perkalė identifikacijos numerius, yra vogti. Nors N. R. teisme parodė, kad nežinojo, jog automobiliai yra vogti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad A. M. pasiūlė automobilių valdymo blokuose pakeisti (perprogramuoti) identifikacinius numerius pagal iškaltą identifikacinį numerį. Jis suprato, kad A. M. užsiima neteisėta veikla. Pats A. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu parodymus, kuriuose nurodė, kad N. R. nebuvo pasakęs, kad automobiliai vogti, tačiau jis tai suprato. Klausimus su G. L. ir N. R. derino G. G.. Ikiteisminio tyrimo metu G. G. parodė, kad tiek G. L., tiek N. R. žinojo, jog „dirba“ su Vokietijoje pagrobtais automobiliais, žinojo ir tai, kad šie automobiliai kontrabandos būdu bus išvežti iš Lietuvos į Baltarusiją. Net ir iš nuteistųjų G. L. ir N. R. bei kitų įrodymų akivaizdu, kad jie suprato, jog klastoja identifikacinius numerius vogtų automobilių, kurie po to kontrabandos būdu bus išgabenti iš Lietuvos. Tokią išvadą patvirtina dar ir tai, kad G. L. ir N. R. neteisėtus veiksmus atliko vienas po kito, jie matė vienas kito veiksmus. Iš pradžių G. L. perkaldavo tam tikrus atskirus automobilių identifikacinius numerius, o po to specialia kompiuterine programa prisijungus prie automobilio valdymo blokų N. R. pakeisdavo automobilių valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius pagal G. L. perkaltus numerius. Tokius veiksmus nuteistieji atliko kitų nuteistųjų išnuomotuose garažuose. Be to, mastas ir intensyvumas atliktų veiksmų taip pat patvirtina tai, kad G. L. ir N. R. suprato ir suvokė, jog vogtiems automobiliams klastoja identifikacinius numerius, suvokė ir tai, kad šie automobiliai bus išgabenti kontrabandos būdu iš Lietuvos.

N. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde plačiai dėstomi argumentai apie tai, kad N. R. neatliko neteisėtų veiksmų, jis kompiuterine programa prisijungęs prie automobilių valdymo blokų, juose esančią informaciją tik suderino, perprogramavo identifikacinius numerius, su iškaltais automobilių identifikavimo numeriais. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apeliacinio skundo argumentus. Iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad specialia kompiuterine programa prisijungęs prie automobilio kompiuterio pakeisdavo identifikacinius numerius visuose automobilio valdymo blokuose ir nurodydavo tokius VIN, kokie ir būdavo perkalti ant automobilio kėbulo. Ikiteisminio tyrimo metu N. R. parodė ir tai, kad jo kompiuteryje išsaugoti visi jo keisti automobilių identifikaciniai numeriai. Be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pats N. R. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kaip jis, specialios programinės įrangos pagalba, perprogramuodavo automobilių valdymo blokuose esančią informaciją. Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, specialistai visiškai paneigė N. R. ir jo gynėjo nurodomus argumentus apie tai, kad jis atliko tik automobilių remonto darbus, o ne klastojo automobilių identifikacinius numerius. Specialistai paaiškino, kad specialia programa pakeičiant visus automobilio valdymo blokuose esančius identifikacinius numerius yra transporto priemonės identifikacinių numerių klastojimas. Paaiškino, kad N. R. kompiuterio kietajame diske yra programinė įranga, skirta keisti identifikavimo numerio struktūrą. Be to, ši programa, nors yra skirta diagnostikai, tačiau internetu galima nusipirkti ir papildomų tokios programos funkcijų, pavyzdžiui siekiant klastoti identifikacinius numerius. N. R. buvo nusipirkęs tokias papildomas programos funkcijas. O šios funkcijos nėra reikalingos darbui autoservise. Nuteistasis N. R. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo dar ir tai, kad N. R., kaip automobilių meistru, pasinaudojo kiti nuteistieji savo nusikalstamiems tikslams realizuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent ir ta aplinkybė, kad N. R. buvo automobilių meistras, taip pat patvirtina tai, jog jis neabejotinai suprato neteisėtus veiksmus. Akivaizdu, kad N. R., būdamas, specialistu, automobilių meistru, ir žinodamas, kad automobilio identifikaciniai numeriai turi sutapti iškaltuose kėbule ir valdymo blokuose, todėl akivaizdu ir tai, kad jis, specialia programa perprogramuodamas, pakeisdamas, valdymo blokuose automobilio identifikacinį numerį pagal G. L. perkaltą identifikacinį numerį, suprato ir suvokė, jog daro nusikalstamą veiką.

Transporto priemonės identifikavimo numerio sąvoką, jam keliamus reikalavimus, jo žymėjimo vietą ir kt. detaliai apibūdina Europos Tarybos 1975 m. gruodžio 18 d. direktyva Nr. 76/114/EEB. Direktyvoje nurodoma, kad transporto priemonės identifikavimo numeris – tai nustatytas simbolių derinys, kurį kiekvienai transporto priemonei paskiria gamintojas. To numerio paskirtis – užtikrinti kad kiekvieną transporto priemonę padedant gamintojui būtų galima aiškiai identifikuoti 30 metų ir kad tam tikslui nereikėtų naudoti jokių kitų duomenų. Transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo, grąžinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu „Dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo, grąžinimo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punkte, kuris vadinasi „Pagrindinės šioje instrukcijoje vartojamos sąvokos“. Šiame punkte nurodoma, kad transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) – struktūrizuotas ženklų darinys, kurį transporto priemonei suteikia gamintojas, kad ji būtų vienareikšmiškai identifikuojama.

Iš nuteistojo M. D. apeliacinio skundo turinio matosi, kad nuteistasis iš esmės neginčija savo kaltės dėl nusikalstamų veikų. Skunde nuteistasis nurodo, kad nėra aišku, kokiais veiksmais pasireiškė jo organizavimas vogtų automobilių pardavimų. Be to, pasak M. D., jo veiksmai nebuvo būtini A. M. siekiamam rezultatui, nes dar iki jų pažinties ir po to, kai jie tarpusavio santykius nutraukė, A. M. darė nusikalstamas veikas. Nuteistasis faktiškai ginčija tik jam inkriminuotų vogtų automobilių kontrabandos būdu išgabentų iš Lietuvos į Baltarusiją automobilių skaičių ir laikotarpį.

Nuteistasis A. M. teisme parodė, kad per V. K. ir M. D. pardavė apie 30-40 automobilių. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. parodė, kad M. D. yra nupirkęs bei Baltarusijos piliečiams pardavęs ne mažiau kaip 10 žinomai Vokietijoje pagrobtų automobilių. Daugiausia buvo „VM“ automobiliai, taip pat M. D. nupirkęs yra ir keletą „BX“ automobilių. A. M. parodė ir tai, kad nuo to laiko, 2010 m. rudens, kai susipažino su M. D., visus užsakovus surasdavo būtent jis. Visi automobiliai užsakovams, kuriuos surasdavo M. D., važiavo per sieną pakrauti ant autovežių, šie automobiliai buvo varomi tiek per Medininkų, tiek ir per Šalčininkų sienas. Pirmasis automobilis, prie kurio išvarymo kontrabandos būdu prisidėjo M. D., buvo „VM“. Šiam automobiliui deklaracija buvo įforminta 2010 m. lapkričio 18 d.. M. D. nusikaltimus darė iki 2011 m. kovo mėn. pabaigos, jeigu neklysta, tai buvo automobilis „BXX“, kuriam deklaracija suforminta 2011 m. kovo 29 d. (24 t., 93-100 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė ir tai, kad su M. D. susipyko 2011 m. pavasarį (24 t., 32-40 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu G. G. parodė, kad nusikalstamas veikas su M. D. darė nuo 2010 m. iki 2011 m. pavasario. M. D. įsigijo 59 vogtas transporto priemones (23 t., 183-187 b.l.).

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad su A. M. dirbo maždaug metus laiko. Nežino, kiek automobilių išvežė, apskaitos nevedė, bet gali būti, kad išvežė kaltinime nurodytą automobilių skaičių. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, kad nusikalstamas veikas su A. M. pradėjo daryti nuo 2011 m. kovo mėn. pradžios. Jis, V. K., nusikalstamas veikas darė ir su M. D., kuris A. M. pažinojo anksčiau, ir su juo nusikalstamas veikas M. D. darė anksčiau, gali būti nuo nuo 2010 m. rudens. Tuo laikotarpiu jis, V. K., nusikalstamas veikas darė su M. D. dar nepažinodamas A. M.. Gali būti nuo 2010 m. rudens iš A. M. M. D. pradėjo pirkti vogtus automobilius. M. D., prieš parduodamas automobilius Baltarusijoje, užsidėdavo antkainį. Nuo to laiko jis, V. K., dar nepažinodamas A. M., padėjo M. D. daryti nusikalstamas veikas, t. y gaudavo jam muitinės eksporto deklaracijas minėtiems automobiliams bei kontroliuodavo jų nugabenimą iki sienos. Iš šių veikų, t. y. kontrabandos automobilių į Baltarusiją, uždirbdavo nuo automobilio apie 100-300 Eur. M. D. susitardavo su A. M., nes jam A. M. pasakydavo, kokių ir kiek vogtų automobilių turi, M. D. nupirkdavo automobilį iš A. M.. Prie automobilio A. M. duodavo ir žinomai suklastotus vokiškus registracijos liudijimus. M. D. perduodavo jam, V. K., klastotus registracijos liudijimus, pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose kaip fiktyvus pardavėjas automobilio buvo įrašytas Lietuvos Respublikos pilietis ir Baltarusijos Respublikos piliečių duomenys, kurie į muitinės eksporto deklaracijas būdavo įrašomi kaip automobilių pirkėjai. Šiuos duomenis kartu jis, V. K., perduodavo G. J.. M. D. šiuos duomenis ir dokumentus gaudavo iš A. M. kartu su vogtais automobiliais. Tuo metu M. D. iš A. M. ir G. G. daugiausiai pirko „VM“, „BX“ ir kitų modelių automobilius. M. D., kartu su juo, V. K., yra įsigiję ir kontrabandos būdu į Baltarusiją išvaręs ne mažiau kaip 10 jiems žinomai pagrobtų automobilių. Dar iki to laiko, kol nepažinojo A. M., M. D. įsigyti automobiliai kirsdavo sieną be jokių susitarimų su pasienio pareigūnais, dirbdamas su M. D., jis, V. K., nesitarė su pasienio pareigūnais. Kai M. D. iš A. M. su G. G. nupirkdavo automobilius, jie praktiškai nebūdavo laikomi kažkokiose saugojimo aikštelėse ar garažuose, dažniausiai būdavo iš karto varomi pasienio su Baltarusija link, kur laukdavo vairuotojai, kurie turėdavo pergabenti automobilius per sieną. Nuo 2011 m. pavasario jis, V. K., pradėjo „dirbti“ su A. M. ir G. G.. M. D. iš A. M. nuo to laiko nebepirko vogtų automobilių, nes jie susipyko, kiek jam žinoma, dėl pinigų (25 t., 74-80 b.l.).

Iš kratos, daiktų (mobiliojo ryšio ir SIM kortelės) protokolų ir tarnybinio pranešimo matosi, kad kratos metu M. D. automobilyje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „N“ ir SIM kortelės. Šiame mobiliojo ryšio telefone įrašytas įrašas „DXX XXXXXXXX“, šis telefono numeris priklauso R. G.. Telefono atminties kortelėje rasta nuotrauka su automobilio „BX“ VIN numeriu (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad minėto automobilio VIN numeris yra suklastotas, nes automobilis su identišku VIN numeriu nuo 2010 m. kovo 29 d., t. y. nuotraukos darymo metu, buvo registruotas Vokietijoje, jam išduoti valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Šis automobilis per Medininkų PKP 2011 m. kovo 30 d. išvežtas į Baltarusiją (13 t., 129-131, 136-147, 149-152 b.l.).

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matosi, kad 2011 m. kovo 2 d. 11:55:51 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D., kuris prašo, kad jis, V. K., „paderintų be eilės tarpusienį, nes vakar A. važiavo 5 valandas“. V. K. atsako, kad dabar užimtas, nes „KXX atvaro“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 2792, 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 2 d. 11:57:00 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „paaiškink man, kaip kas ten turi būti, nes nežinau, kažkokia nesąmonė“. M. D. atsako, kad „pas KXX yra fliaškė su nuotraukom, tai paimk ir persirašyk“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077, 000F veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 7 d. 18:52:24 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „tai prie Krastos pusė aštuonių, KXX važiuos irgi“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077, 2792 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 15 d. 16:57:55 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir klausia „o tai žiūrėk, rytoj tą triperį parsivarysim... KXX šiandien negali, tai turi padaryt rytoj“. M. D. atsako „gerai“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0777, 27DD veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 17 d. 08:54:44 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „bet padarykit iš karto, iki 12-tos išvežimą, gerai?“. V. K. atsako „nu bandysim“. 2011 m. kovo 19 d. 22:07:17 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „... pašnekėsim, vienu žodžiu. Jo niekur neveži, niekam neberodai ir prie mūsų draugo, mano draugo, tai yra R., irgi neprileidi, gerai?“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 02F1, 02F2 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 20 d. 11:48:48 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „... jeigu kažko KXX dar norės, kažkokių paslaugų iš tavęs, pasakyk, kad skambintų man“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 21 d. 19:58:00 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „... gerą variantą suradau, na karoče, už 4,5 žalio paima mašiną už 2-3 dienų baltarusiai“. M. D. atsako „tai labai gerai“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 2792 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 21 d. 20:06:44 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „... nu vsio, prodano, iki penktadienio pasiims“. M. D. atsako „tai labai gerai“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 23 d. 13:18:19 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „klausyk, K. skambino“. Po to M. D. klausia „kada gali išmest tą sidabrinį M.? Labai reikia, ir reikia 9-tų dviejų mašinų, labai reikia“. V. K. atsako „gerai“. M. D. sako „pasakyk, kad būtinai tą darytų, juodą mūsų“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 089C veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 23 d. 15:23:03 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir prašo, kad tas pasakytų „pinigai sumokėti, abidvi viena šalia kitos stovės ir tegul pabaigia, gerai?“. 2011 m. kovo 24 d. 18:28:16 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D., kuris sako „DXX pasakysiu, kur būti kelintą ir viskas“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 086F, 271D veikimo teritorijoje. 2011 m. kovo 29 d. 09:20:39 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako „... užveš sutartį“. 2011 m. kovo 29 d. 21:01:04 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D., kuris sako „nepaėmei numerių“, „sakė, jis paims pas mane, bet tai taip ir nepaėmė KXX“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 044B veikimo teritorijoje (3 t., 85-101, 105-139 b.l.). Iš tarnybinio pranešimo ir analizės matosi, kad 2011 m. sausio – birželio mėnesiais M. D. intensyviai bendravo su V. K. (4 t., 164-186 b.l.).

Iš analizės matosi, kad pasienio ruože M. D. buvo 2011 m. balandžio 1 d. išgabenant automobilį „BX“, kurio klastotas VIN (duomenys neskelbtini) (5 t., 8-58 b.l.).

Šių įrodymų visuma patvirtina teismo išvadą, kad M. D., veikdamas organizuotoje grupėje, nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, Lietuvos muitinės ir VSAT pareigūnams pateikdami žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtų transporto priemonių žinomai suklastotus transporto registracijos liudijimus bei muitinės eksporto deklaracijas su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kontrabandos būdu išgabeno 60 pagrobtų transporto priemonių su suklastotais identifikaciniais kėbulų numeriais ir perprogramuotais valdymo blokais. M. D. įsigijo Europos Sąjungos valstybėse vogtas transporto priemones iš A. M. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir šias transporto priemones, su suklastotais identifikaciniais kėbulų numeriais ir perprogramuotais valdymo blokais, realizavo – šias transporto priemones parduodant Baltarusijos Respublikoje. M. D. nurodymu V. K. organizavo šių transporto priemonių nugabenimą iki sienos ir perdavimą vairuotojams Baltarusijos piliečiams. Lietuvos muitinės ir VSAT pareigūnams buvo pateikti šių transporto priemonių suklastoti transporto registracijos liudijimai ir muitinės eksporto deklaracijos su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad M. D. suprato ir suvokė, kad dalyvauja organizuotoje grupėje padarant kontrabandą, taip pat suprato ir suvokė, jog automobiliai yra vogti, šių automobilių identifikaciniai numeriai suklastoti, o muitinės ir VSAT pareigūnams pateikiami suklastoti transporto priemonių dokumentai.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, teisingai nustatė ir kontrabandos būdu išgabentų automobilių skaičių, ir M. D. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpį. Tai, kad 2010 m. lapkričio 15 d. – 2011 m. balandžio 1 d. M. D., kontrabandos būdu išgabeno 60 automobilių, patvirtina jau išdėstytų įrodymų visuma. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepaneigta aplinkybė, kad jis su A. M. tarpusavio santykius nutrauko 2011 m. vasario 10 d., nes jie susipyko, tačiau tokių duomenų byloje nėra, be to, šiuos argumentus paneigia įrodymų visuma. Pats nuteistasis M. D. teisme parodė, kad nusikalstamas veikas darė nuo 2010 m. rudens iki 2011 m. žiemos pabaigos – pavasario pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė tikslesnį nusikalstamos veikos laikotarpį – 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Tokius jo parodymus patvirtina kitų įrodymų visuma. Ikiteisminio tyrimo teisėjui A. M. parodė, kad nuo to laiko, kai susipažino su M. D., tai būtent M. D. automobiliams surasdavo pirkėjus. Pirmojo automobilio, prie kurio išgabenimo kontrabandos būdu iš Lietuvos į Baltarusiją M. D. prisidėjo, buvo automobilio, kurio deklaracija buvo įforminta 2010 m. lapkričio 18 d., o paskutinio automobilio – 2011 m. kovo mėn. G. G. ir V. K. taip pat parodymai patvirtina, kad M. D. pradėjo daryti nusikalstamas veikas nuo 2010 m. rudens. Kratos, daiktų apžiūros protokolai ir tarnybinių pranešimų bei analizės, taip pat ir iš elektroninių ryšių perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolo akivaizdu, kad M. D., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ne iki 2011 m. vasario 10 d., o iki balandžio 1 d. darė nusikalstamas veikas. Iš minėtų įrodymų visumos akivaizdu, kad M. D. su kitu organizuotos grupės nariu V. K. intensyviai bendravo, derino nusikalstamus veiksmus, ir 2011 m. kovo mėnesį, netgi ir kovo 31 dieną. Būtent M. D. mobiliojo ryšio telefone rastoje nuotraukoje užfiksuotas automobilis „BX“, su suklastotu VIN numeriu, išvežtas iš Lietuvos į Baltarusiją 2011 m. kovo 30 d. Be to, M. D. pasienio ruože buvo ir 2011 m. balandžio 1 d. išgabenant automobilį „BX“ su suklastotu VIN (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. nurodo dar ir tai, kad 2011 m. balandžio 1 d. galėjo būti pasienio ruože dėl darbo, o ne padarant automobilio „BX“ kontrabandą. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apeliacinio skundo argumentus ir juos vertina kaip bandymą sušvelninti savo padėtį. Be to, tokių apeliacinio skundo argumentų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o priešingai, šie įrodymai patvirtina tai, kad jis būtent tą dieną padarė kontrabandą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad M. D., veikdamas organizuotoje grupėje, padarė nusikalstamas veikas nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ne tik nuteistųjų parodymus, atsižvelgęs ir į A. M. parodymus, kad nuo A. M. ir M. D. susipažinimo, M. D. realizavo automobilius, bet ir rašytinius įrodymus, nustatė, kad šiuo laikotarpiu M. D. kontrabandos būdu išgabeno 60 automobilių. Teisėjų kolegija, peržiūrėjus byla apeliacine tvarka, sutinka su M. D. inkriminuotų automobilių, kontrabandos būdu, išvežtų iš Lietuvos į Baltarusiją skaičiumi.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad A. M. buvo inkriminuota tai, jog laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. birželio 18 d. jis, A. M., veikdamas kartu su kitais organizuotos grupės nariais – A. M., G. G., M. D., G. J., V. K. ir V. B. iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, Lietuvos muitinės bei VSAT pareigūnams pateikdami žinomai Europos Sąjungos valstybėse pagrobtų transporto priemonių žinomai suklastotus transporto registracijos liudijimus bei muitinės eksporto deklaracijas su jose esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu išgabeno 83 (nurodytų lentelėse Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3) pagrobtų transporto priemonių su suklastotais identifikaciniais kėbulų numeriais (VIN) bei perprogramuotais valdymo blokais, kurių vertė viršija 250 MGL, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. birželio 18 d. iš šios nusikalstamos veikos iš viso uždirbdamas ne mažiau kaip 41 500 eurų (143 175 Lt), t. y. nuo vienos transporto priemonės realizavimo uždirbdamas ne mažiau kaip 500 eurų (1 725 Lt).

Nuteistasis A. M. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad pažįsta G. J., V. K. ir M. D., kitų kaltinamųjų nepažįsta. Su G. J. jį siejo verslo reikalai, jis jam pasiūlė užsiimti statybos blokais, t. y. pasiūlė investuoti į blokus. G. J. jam pasiūlė projektą – žiemą nusipirkti blokus, kurių kaina pavasarį išaugs. Jis oficialiai pervedė pinigų į UAB „KR“, kuriuos paskui atsiėmė, tai buvo asmeniniai jo pinigai ir dar buvo davę tėvai. Įvežant pinigus į Lietuvos Respubliką, reikdavo užpildyti deklaraciją ir parodyti muitinei, šiai dienai jis turi išlikusias deklaracijas, kurias gali teismui pateikti. Jis žinojo, kuo užsiima V. K., jis pats jam sakė, kad padeda pardavinėti automobilius. Nuteistasis parodė ir tai, kad jis pats nesikreipė į V. K. dėl automobilio pirkimo, nors jis jam siūlė, bet jis atsisakė. V. K. jam siūlė pirkti automobilį jau pirmą ar antrą pažinties dieną, tačiau jis atsisakė. Apie tai, kad automobiliai yra vogti, pakeisti jų numeriai, perdaryta elektronika, nežinojo. Nuteistasis parodė, kad jis turi įmonę Baltarusijoje, kuri užsiima krovinių pervežimu įmonėms, jie perveža ne tik automobilius, bet ir įvairius krovinius. Įmonėje dirba 3-4 žmonės buhalterijoje ir apie 20 vairuotojų. Jis turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, tačiau verslo neturi. A. B. nepažįsta. Pažįsta A. M., kuris turėjo visų kategorijų teises, iš jo jis nuomojosi priekabą ir už tai jam mokėjo. Asmeniško jo neprašė parvežti automobilius, tačiau jam, A. M. skambindavo klientai, tai duodavo jo telefono numerį. Jo įmonė užsiima krovinių pervežimu, tai davė A. M. numerį M. gyventojams. Pagal reklamą jam skambindavo žmonės, o jis paskirstydavo darbą vairuotojams, todėl neatmeta galimybės, kad galėjo būti pervežti automobiliai ir iš kaltinamojo akto sąrašo, nes per mėnesį perveždavo po 60 automobilių. Jų įmonė neformindavo automobilių, tik perveždavo, sutartys jau būdavo sudarytos. Iš jų užsakinėdavo paprasti žmonės pagal skelbimą, padarydavo išankstinius mokėjimus ir jie siųsdavo tralus. Jam nebuvo jokio skirtumo, kam atvežti automobilius, kai sumokėdavo pinigus. Nors jam, A. M., nekilo įtarimo, kad automobiliai yra vogti, tačiau jam kilo įtarimai, jog Vokietijoje kažkas paėmė kreditą, prisipirko automobilių, o paskui įmonė bankrutuoja ir dėl to pardavinėja automobilius pigiau. Jis girdėjo, kad automobiliai buvo tvarkingi, kad nebuvo sudaužyti, niekas neperdaryta, visi dokumentai buvo teisingai apiforminti muitinėje. Jam tik įtarimą kėlė, kad mašinos buvo pigesnės. A. M. parodė, kad pažįsta V. B., santykiai draugiški. Su juo gal kartą ar du važiavo į Lietuvą, kad 2010 metais tai tikrai važiavo ir rodos, dar 2011 m. balandžio ar gegužės mėn. Negali pasakyti, dėl ko jie į Lietuvą važiavo kartu, gal jie susitiko net ir Lietuvoje, tačiau jis važiavo pirkti automobilių Lietuvoje. Automobilių nėra pirkęs iš V. K.. Jam būnant su V. B. buvo susitikę su V. K., jis juos buvo supažindinęs, jie buvo pažįstami. Jie kažkada buvo susitikę, galbūt PC „P“, tai ir pasakė V. K., kad jo kolega iš Baltarusijos užsiima automobilių pardavimu, gal įdomu. Tokio tikslo juos supažindinti nebuvo. Visi kartu nebuvo susitikę su M. D.. Jis pats su M. D. buvo susitikęs gal kartą ar du, nes turi bendrų pažįstamų Baltarusijoje. Jis pats asmeniškai neturėjo jokių reikalų su M. D., dėl automobilių taip pat neturėjo jokių su juo reikalų. Jis nepirko mašinų nei iš M. D., nei iš V. K., nei iš kitų kaltinamųjų. Tiksliai negali pasakyti, ar V. B. buvo įsigijęs iš V. K. automobilius, tik girdėjo tokias kalbas. Tokia kalba tarp V. K. ir V. B. apie automobilius buvo tada, kai juos supažindino, rodos buvo atvažiavęs V. B. apžiūrėti automobilio „B“, tačiau nežino, ar nupirko, nes jis pats asmeniškai automobilių nepirko nei iš V. K., nei iš M. D.. Nebuvo sudaręs susitarimo su M. D. įgyti ir kontrabandos būdu gabenti automobilius į Baltarusiją. Neprašė G. J. už atlygį pasinaudojant suklastotais dokumentais padaryti muitinės deklaracijas. Nėra suradęs vairuotojų, kurie būtų gabenę per muitinę pavogtus su suklastotais dokumentais automobilius.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. M. parodė, Lietuvos Respublikoje jis yra UAB „G“ įmonės akcininkas. Šios įmonės direktorius yra G. J., kuris yra jo draugas. Įmonė užsiima statybinių blokų pardavimu ir automobilių muitinės eksporto deklaracijų forminimu. 2010 m. birželio mėn. jis į UAB „G“ sąskaitą pervedė 80 000 Lt, 2010 m. rugpjūčio mėn. pervedė į šios įmonė sąskaitą dar 25 000 Lt. Jis niekada nėra reikalavęs G. J., kad už tai, jog jis į UAB „G“ sąskaitą buvo pervedęs pinigus, su juo ir jo pažįstamu V. K. įformintų muitinės deklaracijas vogtiems kontrabanda varomiems automobiliams. Jis ne kartą prašęs G. J., kad jis tam tikriems žmonėms Baltarusijos piliečiams suformintų muitinės eksporto deklaracijas įvairiems automobiliams, tačiau šie automobiliai nėra susiję su jam pareikštu įtarimu, taip pat šie automobiliai nebuvo varomi kontrabandos būdu per sieną į Baltarusiją. Jis pažįsta M. D.. Juos supažindino pažįstamos merginos iš Baltarusijos. Su M. D. nėra turėjęs jokių verslo reikalų. Jis iš M. D. jokių automobilių niekada nėra pirkęs. A. M. parodė ir tai, kad pažįsta V. K.. Su V. K. maždaug 2010 m. rudenį supažindino M. D.. Taip pat pažįsta ir V. B., kuris pažįsta M. D., G. J. ir V. K.. Pokalbio metu V. K. pasiūlė pirkti iš jo „B“ markės automobilius, kurie, kaip jis sakė, yra vogti, tačiau dokumentai yra tvarkingi. Po šio pokalbio jie buvo susitikę Lietuvoje trise, t. y. jis, V. B. ir V. K.. Pokalbio metu V. B. V. K. pasakė, kad jam nesvarbu, ar automobilis vogtas ar ne, bet jam reikia „BX“ markės automobilio, tik svarbu, kad būtų nebrangiai. Galėjo būti taip, kad V. K. šio susitikimo, po jo ir V. B. susitarimo buvo atvežęs „BX“ markės automobilį. Galėjo būti, kad jis buvo jį apžiūrinėjęs, nes yra matęs ne vieną V. K. „B“ markės automobilį. V. K. su V. B. susitarė dėl šio automobilio pirkimo. 2011 m. birželio 17 d. per sieną I. pernešė 20 mln rublių, kam tuos pinigus ji perdavė, jis nežino. Šiuos pinigus I. turėjo sumokėti už automobilio, kurį jie norėjo nusipirkti, išmuitinimą. Jis nežino, ar V. B. 2011 m. birželio 17 d. turėjo jam perduoti 35 tūkst eurų. Juodos spalvos „VM“, su kuriuo važinėjo, jis skolinosi iš V. B.. 2011 m. žiemą jis yra siuntęs savo vairuotoją A. M. į V. tam, kad jis su tralu nuvažiuotų iki G. ir paimtų iš ten automobilį „BXX“ (30 t., 105-109 b.l.). Kitos apklausos metu A. M. parodė, kad į jį kartais kreipdavosi Baltarusijos ir Rusijos piliečiai, kurie norėdavo įsigyti prabangius automobilius, tame tarpe ir „B“ markių automobilius, nes maždaug nuo 1997 m. jis užsiima įvairių automobilių pirkimu – pardavimu. Jis tokius žmones iš karto suvesdavo su moterimi vardu O. L.. Šiuos žmones suvesdavo su ja, nes žinojo, kad ji turi ryšių, t. y. draugų V., kurie užsiiminėja automobiliais. O. artimai bendraudavo su jo pažįstamu M. D.. Už tai, kad jis pristatydavo O. klientų, kurie nori įsigyti prabangių automobilių, O. jam kartais mokėdavo, tai būdavo sumos nuo 500 iki 1000 Eur. Jis O. nuo savęs pristatė 6-7 klientus. Kartais jis tokiems klientams iš Rusijos ar Baltarusijos, kurie norėdavo nebrangiai įsigyti prabangių automobilių, duodavo V. K. telefono numerį, nes žinojo, kad jis užsiiminėja prabangiais „B“ automobiliais, kurie, kaip jis įtarė, galėjo būti vogti. Ar šie žmonės susitikdavo su V. K. ir ar pirkdavo iš jo automobilius, jis nežino. Jis mano, kad O., gavusi užsakymus iš žmonių, kuriuos jis jai pristatydavo, susisiekdavo su M. D., savo artimu draugu, arba V. K., kurie, kaip jis įtaria, užsiiminėjo vogtais automobiliais, bei jų pristatymu į Baltarusiją kontrabandos būdu (30 t., 110-111 b.l.). Papildomos apklausos metu A. M. parodė, kad jo skype vartotojo vardas yra O. M.. Nors skype prisijungimo duomenyse prie skype vardo yra parašyta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)@XXX.com, tačiau jis nežino kieno šis vartotojo vardas. Jis ne jo, tačiau gali būti, kad šiuo prisijungimo vardu jis galėjo naudotis. Apie pokalbius esančius skype istorijoje jis nieko negali pasakyti, nes nežino (30 t., 112-113 b.l.).

Nuteistasis M. D. teisme parodė, kad visus pirkimų ir pardavimų klausimus derino tik su V. B.. Gali būti, kad A. M. sėdėjo šalia, tačiau jis nedalyvavo pokalbyje, tik galėjo jį girdėti. Ikiteisminio tyrimo metu M. D. parodė, kad jis V. B. pasiūlė pirkti apynaujus automobilius už gerą kainą. Jis jam iš karto pasakė, kad automobiliai yra vogti, suklastoti automobilių dokumentai, tačiau niekas prie to neprisikabins. V. B. sutiko. Jis jam, M. D., pasakydavo, kada ir kur stovės autovežis, tada V. K. užkraudavo vogtus automobilius, kurie kontrabandos būdu turi keliauti į Baltarusiją, taip pat jis palydėdavo tą autovežį iki sienos. Jis, M. D., konkrečiai tarpininkavo tarp Baltarusijos pirkėjų ir A. su G. iki 2011 m. žiemos pabaigos – pavasario pradžios. Su V. B. A. M. dažnai atvažiuodavo apžiūrinėti vogtų automobilių. A. M. žinojo, kad V. B. perka vogtus automobilius, V. B. pardavė 4 automobilius (tris „BX“ ir vieną „VM“). A. M. galimai galėjo dirbti kartu su V. B., tačiau jų tarpusavio susitarimų jis nežino (26 t., 130-134 b.l.).

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad automobilių pardavimo klausimus derino su V. B., o pasiūlius A. M. pirkti vogtus automobilius nurodė, kad jo tai nedomina. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. K. parodė, kad D. pasiūlius surasti muitinės tarpininkus išvežamiems automobiliams, jis prisiminė, kad pažįsta A. M., kuris jam, V. K., pasakė, kad turi draugą ar giminaitį, dirbantį UAB „G“. Nurodė, kad V. B. ir A. M. prašymu buvo parduoti keturi „B“ automobiliai. Tai, kad automobiliai vogti, jiems pasakė pirmo susitikimo metu (25 t., 62-69 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. K. parodė, kad jis 2011 m. birželio 17 d. dienos metu susitiko su A. M. ir V. B.. Jis jiems pasakė, kad iki sienos varys du automobilius, t. y. baltos spalvos „BX“ ir sidabrinės spalvos „(B55)“. Jiems taip pat pasakė, kad „yra siena“, tai reiškė, jog dirba R. M.. Jis V. B. pasakė, kad jis 24 valandą atsiųstų vairuotoją, kuris turi pervaryti jo nusižiūrėtą baltos spalvos „BX“. Jis pasakė, kad bus tas pats vairuotojas, kuris vairuoja jam skirtus automobilius visą laiką. Taip pat A. M. paklausė, ar negalėtų jis jo parvežti nuo sienos į V., nes žinojo, kad jis vėlai vakare turi važiuoti iki sienos atsivežti savo draugę I.. Jis sutiko. Tos pačios dienos vakare, prie savo namų (duomenys neskelbtini) „L“ degalinėje susitiko su A. M. ir V. B.. Pokalbio metu jie derino laiką, kada jie važiuos prie Baltarusijos sienos, nes A. M. sakė, kad turi nuvežti VT iki sienos ir paimti I.. Jie dar sakė, kad nori apžiūrėti baltos spalvos „BX“. Kadangi šis automobilis, stovėjęs (duomenys neskelbtini), buvo be jokių valstybinių numerių, išvaręs jį iš garažo, paliko prie garažo masyvo kieme. Tada jie trise nuvažiavo iki jo namų, kur paėmė ten stovintį sidabrinės spalvos „(B55)“ markės automobilį. Tada jie dviem automobiliais nuvažiavo iki Medininkų PKP. Ten jau laukė vairuotojas, kuris buvo atsiųstas nuo A. Č. ir kuris turėjo varyti per sieną tą sidabrinį „B“. Tada prie jų priėjo A. M. draugė I.. Tada jis nuo „(B55)“ nuėmė valstybinius numerius ir sėdo į A. M. „VM“, kartu sėdo ir I.. Jie trise nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) prie garažo masyvo, kur stovėjo balstos spalvos „BX“. Jie jį išleido prie įvažiavimo vartų ir išvažiavo, o jis su šiuo automobiliu nuvažiavo prie Medininkų PKP. V. B. buvo skirti iš D. gauti keturi „B“ markės automobiliai (25 t., 51-55 b.l.).

Nuteistasis G. J. teisme parodė, kad galbūt 2010 m. pabaigoje, lapkričio mėn., A. M. pasakė, kad V. K. retkarčiais kreipsis į jį dėl automobilių eksporto deklaracijų apiforminimo. V. B. kelis kartus matė su A. M., kai susitikdavo kavinėje. Jis yra forminęs deklaracijas A. M. 2008-2010 metais, tačiau šios deklaracijos su inkriminuotais automobiliais nėra susiję. A. M. žinojo, kad jis užsiima eksporto deklaracijų forminimu, tai jis ir kreipėsi į jį, kaip į pažįstamą, galintį padėti V. K. sutvarkyti eksporto deklaracijas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui G. J. parodė, kad dalyvavo tvarkant dokumentus per muitininkus, gaunat deklaracijas apie 50 automobilių pagal O., o vėliau pagal V. prašymus. Kas automobilius išgabendavo į Baltarusiją ar kitą valstybę, nežino. Pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu savininkas tapdavo UAB „G“, buvo formalios ir buvo atliekamos pagal O. prašymą. Visas procesas buvo daromas dėl to, kad Baltarusijos pilietis iš Europos Sąjungos valstybių negalėjo suforminti eksporto muitinės deklaracijų, norint įsivežti automobilį į Baltarusiją. O. pasakė, kad visus prašymus tvarkys per V.. Vėliau UAB „G“ nustojo forminti automobilių deklaracijas gavus naują O. prašymą. O. prašymas buvo, kad forminant pirkimo – pardavimo sutartis, būtų fizinis asmuo, o ne UAB „G“. Nuteistasis parodė, kad suformino apie 50 automobilių deklaracijų (29 t., 41-48 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu G. J. parodė, kad A. M. prašymu formindavo muitinės eksporto deklaracijas įvairiems automobiliams. A. M. už šias procedūras mokėdavo pinigus (29 t., 16-18 b.l.). Kitos apklausos metu G. J. parodė, kad maždaug 2010 rudenį į jį kreipėsi draugas A. M.. Jis jo paklausė, ar jis gali jam padėti suforminti transporto priemonės eksporto deklaraciją. Jis aiškino, kad nori išvežti automobilį į Baltarusiją. Jis už šią paslaugą pasiūlė 100 Eur. Jis sutiko. Kai atvažiavo jis į kavinę, prie staliuko sėdėjo A. M. ir asmuo, kurį O. pristatė kaip V. (V.). Kai sėdėjo trise prie staliuko, A. M. pasakė, kad šis asmuo, kuris sėdėjo kartu už staliuko, kurį O. pristatė kaip V., jo, G. J., kartais paprašys suforminti muitinės deklaracijas automobilių išvežimui į Baltarusiją. O. taip pat pasakė, kad V. taip pat duos visus reikalingus dokumentus automobilių suforminimui, juos pervežti per Lietuvos – Baltarusijos sieną. Kartą A. M. pasakė, kad jis nebeformintų automobilių per UAB „G“, t. y. kad UAB „G“ nefigūruotų kaip pardavėjas. Jis paaiškino, kad jam taip bus pigiau, jei automobiliai bus forminami nuo fizinių asmenų, nei nuo juridinių. Kiek jis žino, A. M. Baltarusijos valstybės pusėje išmuitindavo jo suformintus automobilius Lietuvos Respublikoje. Tada A. M. jį supažindino su asmeniu vardu S., kuris turi kažkokias tai dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), garažuose. Jis S. pasakė, kad reikalingi žmonės, kurie galėtų įrašyti save į transporto priemonių pirkimo – pardavimo blankus pardavėjais. Tie žmonės už tai gali gauti pinigų, 100 litų už vieną pasirašytą sutartį. Nurodė, kad maždaug prieš tris mėnesius A. M. paliko automobilį „VM“ juodos spalvos su Baltarusiškais numeriais Lietuvoje, jis jo paprašė, kad šį automobilį paliktų saugomoje aikštelėje (duomenys neskelbtini). Šį automobilį jis pastatė į minėtą aikštelę 2011 m. kovo mėnesį. Baltarusijos techninis pasas, raktai nuo automobilio buvo pas jį. Kai A. M. atvažiuodavo, iš jo paimdavo šiuos daiktus. 2011 m. birželio 14 arba 15 d., į automobilių saugojimo aikštelę V. atvarė dar vieną „VM“. Jis jam nuo šio automobilio padavė raktą ir dokumentus, techninis pasas buvo vokiškas. V. pasakė, tegul šitas automobilis ten pastovi, ir kada reikės, jis, G. J., turės tą „V“ automobilį suforminti išvežimui į Baltarusiją. 2011 m. birželio mėn., maždaug savaitė iki jo sulaikymo, jis į minėtą aikštelę, V. prašymu, pastatė „BX“ markės automobilį, sidabrinės spalvos (29 t., 28-35 b.l.). Papildomos apklausos metu G. J. parodė, kad A. M. jo 2010 metų pabaigoje prašė už atlygį suforminti automobilius išvežimui į Baltarusiją, kaip jis minėjo, užtai uždirbs 100 Eur nuo suforminto automobilio. Tačiau A. M. niekada neminėjo konkrečių automobilių, jis supažindino su V. K., kuris ir duodavo konkrečius dokumentus konkrečių automobilių muitinės eksporto deklaracijų įforminimui, t. y. išvežimui į Baltarusiją, jis taip pat mokėdavo jam ir pinigus, t. y. 100 eurų nuo suforminto automobilio. Kartais Baltarusijos piliečių, t. y. asmenų, kurie būdavo įrašomi į muitinės eksporto deklaracija kaip pirkėjai, duomenis duodavo ir V. B. (29 t., 54 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M. parodė, kad 2011 m. vasario 11 d., apie 13.00 val., paskambino A. M., kuris yra UAB „B“ direktorius, ir pasakė, jog šiandien jis, A. M., turi važiuoti į Lietuvą, prie G. turgaus esančią degalinę. Ten jį pasitiks, pakraus automobilį „BXX“, kurį reiks pargabenti į Baltarusiją, XXXX miestą. Direktorius pasakė, kad jį atpažins pagal priekabą, kuri skirta automobiliams vežti. Valandų nenurodė ir jokio telefono numerio nedavė. Tą dieną apie 17.00 val. jis, A. M., automobiliu „P“, v/n (duomenys neskelbtini) per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną ir iš karto nuvažiavo į G. turgų. Apie 17.30 val. atvyko prie degalinės, esančios prie G. turgaus, ir nespėjus įsukti į degalinės aikštelę, vyriškis ranka nurodė, kur jam važiuoti. Nuvažiavo prie G. turgaus esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje parduodami automobiliai. Kai sustojo, priėjo vyras, maždaug 40 metų, apie 1,70 cm ūgio, tamsių plaukų, neprisistatė. Tas vyras paklausė, ar jis atvažiavo dėl automobilio „BXX“. Atsakius teigiamai, jis parodė juodos spalvos automobilį „BXX“ ir pradėjo jį krauti ant priekabos. Automobilyje „BXX“ sėdėjo kitas vyras, šviesių plaukų, trumpai kirptas, jaunesnis už tą vyrą tamsiais plaukais, jo vardo taip pat nežino. Jie buvo tik su automobiliu „BXX“, o kito automobilio, kuriuo jie atvažiavo, nesimatė. Automobilį „BXX“ pakrovus ant priekabos, vyras, kuris nurodė, kur stovi automobilis, davė automobilio dokumentus ir raktelius. Pinigų už automobilį jis, A. M., nedavė ir nežino kiek mokėjo pirkėjas (23 t., 96-97 b.l.).

Iš poėmio protokolo matosi, kad automobilis „BXX“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) buvo sulaikytas VSAT pareigūnų. Šis automobilis buvo paimtas iš A. M. kartu su PVM sąskaita – faktūra, transporto priemonės draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio užvedimo rakteliai (12 t., 78 b.l.). Iš apžiūros protokolo matosi, kad poėmio metu paimta PVM sąskaita – faktūra sudaryta 2011 m. vasario 9 d., automobilio identifikavimo numeris nurodytas (duomenys neskelbtini), pardavėjas – UAB „G“, pirkėjas – K. S., nurodyti Baltarusijos paso duomenys (12 t., 80-81 b.l.). Iš apžiūros protokolo matosi, kad buvo apžiūrėtas automobilis BXX“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) (12 t., 88-93 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(1638)-IS1-1738 nurodyta, kad šio automobilio „BXX“ VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis – (duomenys neskelbtini) (11 t., 112-113 b.l.).

Kitoje specialisto išvadoje Nr. 11-22 nurodyta, kad minėto automobilio (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. liudijimo (duomenys neskelbtini) blankai yra tikri, tačiau yra suklastoti įrašai. Pirminiai įrašai buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (12 t., 105-107 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(1638)-IS1-1738 nurodyta ir tai, kad registracijos liudijimai yra ieškomi kaip pagrobti Vokietijoje (12 t., 115 b.l.). Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. sausio 25 (26) d. Vokietijoje (12 t., 121-123 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. (A. B.) parodė, kad darbo reikalais dažnai būna G. turgavietėje, automobilių turguje, šioje vietoje jis žiūri automobilius, autovežius, kitas transporto priemones. 2011 m. kovo mėn. darbo reikalais būnant G. automobilių turguje prie jo priėjo keturi asmenys, du iš jų buvo Baltarusijos piliečiai iš matymo pažįstami, vieno jų vardas buvo O., kito vardo nežino, taip pat buvo du lietuviai. Baltarusijos pilietis O. paklausė, kaip galima pirkti automobilį Vokietijoje ir jį parduoti į Baltarusiją taip, kad nebūtų mokami dideli mokesčiai Vokietijoje perkant automobilį. Jie norėjo būtent iš Lietuvos parduoti automobilį į Baltarusiją. Jie teiravosi, nes turbūt jo, A. B., pažįstami baltarusiai žinojo, kad jis dirba transporto srityje ir žino įvairius aspektus, susijusius su automobilių pirkimu – pardavimu. Jis jiems paaiškino, kad tokį automobilį turėtų pirkti oficialiai Lietuvos įmonė, tokiu būdu šį įmonė neturės mokėti Vokietijoje didelio mokesčio už pirkimą. Jie paklausė, ar jis galėtų savo įmonės UAB „MI“ vardu nupirkti automobilį. Jie kalbėjo apie naują automobilį „BX“. Jie pasakė, kad jiems jis duotų savo įmonės įgaliojimą, jie nupirks minėtą atuomobilš „BX“, o po to, kai automobilis jau bus V., jis, A. B., savo vardu kaip pardavėjas turės jį parduoti Baltarusijos Respublikoje. Už tai jie pasiūlė 200 Eur. Jis sutiko. Jis parašė įgaliojimą asmeniui, kurio vardo neprisimena, jie pasakė rašyti to asmens vardą pavardę, pirkti automobilius įmonės vardu UAB „MI“ Vokietijoje. Jis įgaliojimą davė vienam iš Baltarusijos piliečių, tačiau ar O., ar kitam, neatsimena. Maždaug po savaitės, 2011 m. kovo mėn. pabaigoje, jam paskambino vienas iš jau minėtų Baltarusijos ir pasakė, kad jis, A. B., atvažiuotų į G. automobilių turgų ir savo vardu suformintų muitinės deklaraciją jų Vokietijoje nupirktiems automobiliams. Automobilių turguje jį pasitiko Baltarusijos pilietis O.. Jis su O. nuėjo į į įmonę, atrodo tai buvo UAB „GR“, kuri teikia muitinės tarpininko paslaugas. Šioje įmonėje jis, A. B., pasirašė ant muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties, kaip klientas, t.y. kaip asmuo, kuris nori gauti muitinės eksporto deklaraciją. O. taip pat padavė pasirašyti dvi transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, jos galėjo būti pažymos – sąskaitos forma. Šiose sutartyse jau buvo surašyti visi duomenys, t. y. ir automobiliai, kuriuos jis, A. B., parduoda bei pirkėjai – Baltarusijos piliečiai. O. jam davė 200 Eur ir pasakė, kad yra dar vienas automobilis „BX“, kurį jie nupirko Vokietijoje jo, A. B., įmonės vardu. Šis automobilis yra juodos spalvos ir stovi G. automobilių turguje, kur stovi autovežiai. Tada jam O. davė dar 200 Eur, nes buvo susitarę, kad už vieną automobilį jis, A. B., gaus 200 Eur. Jis, A. B., savo vardu kaip pardavėjas pardavė du automobilius „BX“ Baltarusijos piliečiams. Vienas automobilis buvo juodas, kitas – baltas. Kai išėjo iš UAB „GR“ patalpų su muitinės tarpininku, jam O. parodė baltos spalvos automobilį „BX“, be to, jei gerai prisimena, O. ir atvarė šį baltos spalvos automobilį „BX“ (21 t., 39-41 b.l.).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų matosi, kad liudytojas A. B. atpažino A. M. kaip asmenį, kuris yra Baltarusijos pilietis ir jo vardas O.. Liudytojas apžino ir V. B., M. D. bei V. K.. A. M., V. B., M. D. ir V. K. 2011 m. kovo mėn. G. automobilių turguje prašė jo, A. B., savo įmonės vardu nupirkti automobilius „BX“ Vokietijoje. V. B., M. D. ir V. K. davė įgaliojimą, kad šie asmenys gali pirkti automobilius Vokietijoje jo, V. B., įmonės „MI“ vardu. Jis iš A. M. gavo 400 Eur už tai, kad jis, A. B., savo vardu gavo dviems automobiliams „BX“ muitinės eksporto deklaracijas. Jis, A. B., savo vardu kaip siuntėjas (pardavėjas) suformino šiuos automobilius eksportui į Baltarusijos Respubliką (21 t., 42-45, 46-49, 50-53, 54-57 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas UAB „GR“ direktorius V. V. (V. V.) parodė, kad jo įmonė yra sudariusi muitinės tarpininkavimo sutartį su fiziniu asmeniu A. B.. Šis asmuo kreipėsi į įmonę su prašymu suforminti dokumentus automobilių eksportui į Baltarusijos Respubliką. Jis, V. V., iš matymo pažįsta A. M.. Jis su nepažįstamais asmenimis, galbūt prieš kokius 5-6 metus, kreipėsi su prašymu suforminti automobilio ar automobilių muitinės eksporto deklaracijas. Tada jis dirbo UAB „GD“. Kiek atsimena, A. M. galėjo per UAB „GD“ suforminti apie 10 automobilių (19 t., 102-103 b.l.). Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matosi, kad UAB „GR“ direktorius V. V. pateikė dokumentus, susijusius su automobilių, kurių VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), deklaravimu per muitinės tarpininką UAB „GR“, t. y. muitinės deklaracijas, registracijos liudijimus, pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose pardavėju nurodytas A. B. (19 t., 91-101 b.l.).

Iš atliktos analizės matosi, kad 2011 m. kovo 20 d. išvežant transporto priemones „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), ir „SC“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78AA zonoje; 2011 m. kovo 21 d. išvežant automobilį „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinių stočių MMEDC ir MMEDA zonoje; 2011 m. kovo 25 d. išvežant automobilius „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), ir „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78AA zonoje; 2011 m. kovo 27 d. išvežant automobilį „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78AA zonoje; 2011 m. kovo 27 d. išvežant automobilį „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78 AA zonoje; 2011 m. balandžio 5 d. išvežant automobilius „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), ir „BX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78 AA zonoje; 2011 m. balandžio 14 d. išvežant automobilį „(B65)“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinės stoties 78 AA zonoje; 2011 m. balandžio 15 d. išvežant automobilį „BXX“, VIN (duomenys neskelbtini), A. M. telefonas buvo Medininkų bazinių stoties A74A zonoje (5 t., 8-58 b.l.).

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matosi, kad 2011 m. birželio 1 d. 21:00:36 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D., kuriam V. K. sako, kad „Storas atvažiavo, tai va susitikau“, „reikia sužinoti kur ji stovi, nuvažiuot ir pasižiūrėt“, M. D. atsako, kad „N., bet pakalbėsim ne telefonu“. 2011 m. birželio 8 d. 12:54:12 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina M. D. ir sako, kad buvo susitikęs su „MT“. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmuo įvardytas „MT“ yra Baltarusijos Respublikos pilietis A. M., pravarde Storas. 2011 m. balandžio 27 d. 17:23:36 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina A. M.. Pokalbio metu jie kalba apie „kėbulo ir variklio numerį“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 083F veikimo teritorijoje. 2011 m. balandžio 27 d. 17:28:37 val. V. K. G. J. siunčia SMS „(duomenys neskelbtini) skubiai perduok giminaičiui“. Žinutės siuntimo metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 083F veikimo teritorijoje. 2011 m. balandžio 27 d. 18:53:20 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina A. M., jie kalba apie automobilių varymą ir jų kainas. 2011 m. balandžio 28 d. 22:07:40 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina A. M., tariasi susitikti ir kalba, kad „bus dvi naujos, abi vienuoliktų“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 04D8, 001A veikimo teritorijoje. 2011 m. gegužės 12 d. 14:37:11 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina A. M., kuris sako „tuojau atvažiuos tavo MŠ“. „MŠ“ – tai M. D.. 2011 m. gegužės 15 d. 02:22:45 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina A. Č.. V. K. sako „eik ir visiems sakyk, kad per eilę“.

Iš kratos (automobilio „VM“), apžiūros (kompiuterio) protokolų matosi, kad automobilyje „VM“, kurio naudojosi A. M. iki sulaikymo, be kitų daiktų, rastas ir nešiojamas kompiuteris „C“. Šiame kompiuteryje rastos automobilių „BX“ nuotraukos, taip pat ir pokalbio programos „S“ pokalbiai tarp (duomenys neskelbtini)@XXX. com ((duomenys neskelbtini)) ir G. J. ((duomenys neskelbtini)), V. K. ((duomenys neskelbtini)), V. B. ((duomenys neskelbtini)), M. D. ((duomenys neskelbtini)). Užfiksuota, kad A. M. 2011 m. gegužės 16 d. siunčia M. D. vairuotojo A. Č. telefono numerį ((duomenys neskelbtini)) (11 t., 2-6, 70-81 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4068)-IS1-4072 nurodyta, kad automobilio „VM“ VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis yra (duomenys neskelbtini). Automobilio elektroniniuose valdymo blokuose esantys automobilio identifikaciniai duomenys yra perrašyti. Automobilis su šiuo VIN buvo pagrobtas 2011 m. sausio 10 d. Vokietijoje. Šis automobilis Lietuvos Respublikos sieną kirto 2011 m. sausio 19 d. (11 t., 10-11, 12, 15-16 b.l.).

Iš kratos (adresu (duomenys neskelbtini), pas A. M.) ir daiktų apžiūros protokolų matosi, kad A. M. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti daiktai bei šie daiktai apžiūrėti. A. M. nurodė, kad nešiojamas kompiuteris „XY“ priklauso jam. Apie transporto priemonės registracijos liudijimą V. C. vardu A. M. nurodė, kad šis dokumentas priklauso V. C., jam davė G. J. Baltarusijoje. Apie paketą Nr. YYYYY: raudonos spalvos viršeliu sąsiuvinį, pirmojo lapo rankraštinį įrašą ,,+370XXXXX“ A. M. nurodė, kad šis daiktas priklauso jam, taip pat nurodė, kad pirmame lape yra jo paties rašyti įrašai, o kitoje šio lapo pusėje yra ne jo rašyti įrašai. Minėtame sąsiuvinyje yra du kvitai su Nr. 6 ir Nr. 5, apie tai, A. M. pareiškė, kad šie kvitai priklauso jam. Apie dokumentą rusų kalba Nr.XXXX A. M. nurodė, kad nežino kam priklauso šis dokumentas, tačiau kitoje lapo pusėje rankraštiniai įrašai, parašyti pieštuku, yra jo parašyti, bet kiti įrašai, parašyti mėlynos spalvos rašikliu, nėra jo parašyti. Apie du susegtus dokumentus, vienas iš jų yra kasos pajamų orderis Nr. YYYY, kitas dokumentas yra transporto pirkimo – pardavimo 2011 m. birželio 17 d. sutartis, A. M. nurodė, kad šis dokumentas priklauso jam, taip pat jam priklauso ir dokumentas rusų kalba Nr. GGGG bei dokumentas rusų kalba, viršuje yra įrašas „B. M. < ... >“. A. M. nurodė, kad jam priklauso lapas su viršuje esančiu įrašu „automobilio markė (duomenys neskelbtini)“. Apie kitus rastus daiktus ir dokumentus (SIM kortelės laikikis, su įrašu „(duomenys neskelbtini)“, tranzitinė deklaracija Nr. (duomenys neskelbtini), CMRdeklaracija (duomenys neskelbtini), sutartis 2011-02-21, muitinės dokumentas 2011- 01-26, dokumentai vokiečių kalba, 4 lapai, viename iš lapų yra užrašas „SC“, kompaktinis diskas AXX, žalios spalvos knygutė, su ant viršelio prisegtu lapeliu, knygelėje yra įrašai vokiečių kalba, o lapelyje yra įrašai lietuvių kalba, žalios spalvos dokumentas vokiečių kalba, 2 lapai, Nr. ZZZZ, žalios spalvos dokumentas, 2 lapai, ant pirmo lapo yra užrašytas Nr. CZZZ, pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškimas lėšoms konvertuoti, Baltarusijos piliečio A. P. paso kopija, liudijimas rusų kalba 2010-12-02 Nr. (duomenys neskelbtini), liudijimas rusų kalba 2010-12-02, Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis 2011-01-17, kvitas su rankraštiniais įrašais ,,< ... > XXXX“, dokumentas, viršuje yra įrašas ,,YYYYY“, dokumentas, viršuje yra įrašas H< ... >N XXX“, liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentas vokiečių kalba su viršuje esančiu įrašu „(duomenys neskelbtini)< ...“, dokumentas su viršuje esančiu įrašu „UAB A.N.“, dokumentas rusų kalba Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentas rusų kalba Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentas rusų kalba 2010-10-12, CMR važtaraštis 2011-05-31, sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentas vokiečių kalba, viršuje yra įrašas „(duomenys neskelbtini)“, kitoje lapo pusėje yra rankrištiniai įrašai, dokumentas su viršuje esančiu užrašu „(duomenys neskelbtini)“) A. M. nurodė, kad nežino kam priklauso šie daiktai ir dokumentai (11 t., 46-55, 62-66 b.l.).

Iš mobiliojo ryšio telefono „H“ ir SIM kortelės apžiūros protokolo matosi, kad telefone yra automobilių „BX“ nuotraukos. A. M. nurodė, kad šis telefonas yra užregistruotas Baltarusijos piliečio vardu, kurio nežino nei vardo, nei pavardės. A. M. nurodė ir tai, kad šiuo telefonu naudojosi ir V. B.. Negali paaiškinti, kaip telefone atsirado automobilių nuotraukos (11 t., 134-138 b.l.).

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matosi, kad 2011 m. birželio 17 d. 15:55:26 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina G. J., kuriam sako „šiandien padaryti popierius“. 2011 m. birželio 17 d. 21:34:03 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui, kuris naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), ir prašo „padėti žmogui išvaryti automobilį į neutralią teritoriją iki trijų val., žmogus gerai atsiskaitys“. 2011 m. birželio 17 d. 14:27:16 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina G. J. ir sako „čia žmonės atvažiavo paimti tavo didelės“ ir susitaria susitikti po 15-20 minučių aikštelėje. 2011 m. birželio 17 d. 18:12:28 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina V. K. ir sako „pasakyk savam, kad 12 būtų degalinėje ir kad nevėluotų nė 5 minutes“. Po to tarp jų vyksta pokalbis apie tai, kad ką V. K. žadėjo, tai V. B. būtinai 100 proc. paims, susitaria, jog V. B. V. K. dvejus duomenis pateiks poryt. 2011 m. birželio 17 d. 23:35:29 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina vyriškis, kuris naudojasi abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), kuriam V. B. sako „drauge, koridorius padarytas“. 2011 m. birželio 17 d. 23:39:39 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina vyriškis, kuris naudojasi abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), pokalbio metu dar dalyvauja I. ir O., kuris sako, kad „su visais susitarė“. 2011 m. birželio 17 d. 23:50:26 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina V. K. ir paprašo, kad paklaustų „Storo“, kur jo pasas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad „Storas“ – tai A. M.. 2011 m. birželio 18 d. 00:14:03 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina A. M. ir klausia „kur pinigai?“, o V. B. atsako „pas mane“. 2011 m. birželio 18 d. 00:22:21 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina A. M. ir klausia „tai pasakyt, kad šiandien paimam?“, o A. M. atsako „taip“. 2011 m. birželio 18 d. 00:25:49 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti) ir sako, kad „jie pasiruošę šiandien paimti, supranti ...?“. 2011 m. birželio 18 d. 00:34:16 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. B. skambina A. M. ir klausia „tai vis dėlto perduoti, ar ne?“, o A. M. atsako „taip, perduok“. Pokalbio metu V. B. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 78AA veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 14:20:26 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu skambina vaikinas (nenustatytas asmuo) V. K. ir sako, kad „perėjo sieną ir atėjo automobilio, tikriausiai ikso. Tą padaryti jam liepė „VT“. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmuo įvardytas „GT“ yra Baltarusijos Respublikos pilietis V. B.. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 000F veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:51:53 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir klausia „ar greit būsit?“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:53:40 val. V. K. gauna SMS žinutę, kurioje nurodyta, kad „aš jam pasakysiu kur paimti, rasime“ iš nenustatyto asmens baltarusiško abonentinio numerio. Žinutės gavimo metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 2710 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 22:07:44 val. V. K. gauna SMS žinutę, kurioje nurodyta, kad „aš jam pasakysiu kur paimti, rasime“ iš nenustatyto asmens baltarusiško abonentinio numerio. Žinutės gavimo metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 22:17:13 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir tikslina susitikimo vietą, nes jie „pasimetė“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 14:21:28 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir teiraujasi „kas per žmogus atėjo automobilio ikso nuo VT?“. Jam atsakoma, kad „tai vairuotojas, kurį tu žinai ir jis pastoviai būdavo“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 2710 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 18:11:38 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina į baltarusišką mobiliojo ryšio telefono abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) (asmuo nenustatytas) ir rusiškai kalbančiam asmeniui sako „dviese 12 val. ir nevėluot“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 04D1 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 18:12:25 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B., jie apie tai, kad V. B. „pasakytų savam, kad 12 val. būtų kolonėlėje ir kad nevėluotų net 5 minutes“. V. B. sako, kad „100 proc. paims tą, ką V. K. šiandien pasiūlė, duomenis pateiks poryt“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 04D1 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:35:01 val. V. K. gauna SMS žinutę „ateik vienas“ iš nenustatyto asmens baltarusiško abonentinio numerio. Žinutės gavimo metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0341 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:37:14 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir tariasi susitikti už 20 min. prie stoties esančioje benzino kolonėlėje „L“. V. K. sako, kad „tą vietą „Storas“ žino ir buvot ne kartą su „ta teta“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0648 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:39:16 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina nenustatytam asmeniui į mobiliojo ryšio telefono abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) ir sako, kad važiuos rytoj į muitinę. 2011 m. birželio 17 d. 21:51:53 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir klausia „ar greit būsit?“. Pokalbio metu V. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0077 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:53:40 val. V. K. gauna SMS žinutę „aš jam pasakysiu kur paimti, rasime“ iš nenustatyto asmens baltarusiško abonentinio numerio. 2011 m. birželio 17 d. 22:17:13 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina V. B. ir tikslina susitikimo vietą, nes jie „pasimetė“. 2011 m. birželio 17 d. 23:05:17 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina asmeniui, kurio baltarusiškas abonentins numeris, ir klausia „ar pas mus yra numeriai?“. Jam atsako, kad „turiu vienus, bet jie namie“ ir tariasi iš kur gauti numerius. 2011 m. birželio 18 d. 00:52:50 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina asmeniui ir sako „važiuok be šviesų, abu važiuokit, pasakyk ir tam iksui“. 2011 m. birželio 18 d. 00:57:21 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina asmeniui ir kalbasi apie tai, kad „A. už vilkiko“. 2011 m. birželio 18 d. 03:24:31 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu V. K. skambina asmeniui ir klausia „kaip ten? Susitarėt?“ ir prašo „parašyk man paskui“. 2011 m. birželio 17 d. 18:54:15 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti) ir prašo pagalbos, kad jis „nubuksyruotų automobilį iki neutralios teritorijos“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 808A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 14:01:42 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir kalba apie buhalteriją. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 132C veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 14:42:26 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir susitaria susitikti prie džipo. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 041B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:19:38 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir sako, kad jos lauks ir sutiks pasienyje. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 0461 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:35:14 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteris (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu. Sako, kad gaunasi 30 milijonų. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:50:53 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir klausia „ar nesikreipė draugai – vienas aukštas, kitas plikas?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 174A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:51:41 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir klausia, kur jis yra bei susitaria susitikti. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 174A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. A. M. iš baltarusiško abonentinio numerio (priklausomybė nenustatyta) gauna SMS žinutę „pinigai M., L. nepadės. Gal tu kažką atsiųsi?“. Žinutės gavimo metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:58:38 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir klausia „ar su savimi paėmei?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 15:59:45 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti), kuris naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir kalbasi apie pinigus. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 16:02:20 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir praneša, kad bus „M“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 16:04:12 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir klausia „ar gaunasi?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 174A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 16:06:34 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir sako „suprantu, kad šiandien nieko nepadarysim“, susitaria susitikti „M“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 174S veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 16:16:40 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir sako „R. paprašė, jis viską padarys“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 004A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. A. M. baltarusiško abonentinio numerio (priklausomybė nenustatyta) gauna SMS žinutę „Ryžo telefonas“. Žinutės gavimo metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 004B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. A. M. į baltarusišką abonentinį numerį (priklausomybė nenustatyta) siunčia SMS žinutę „+375YYYYY“. Žinutės siuntimo metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 004A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 17:06:23 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti) ir teiraujasi „ar šeštą valandą bus?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 062A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 18:34:30 val. A. M. iš abonentinio numerio, kurio priklausomybė nenustatyta, gauna SMS žinutę „aš greitai, atsiprašau, kad vėluoju“. Žinutės gavimo metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 110B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 18:57:22 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir klausia „ar paėmei?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 808A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 19:01:08 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti), kuris naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir klausia „A“ duomenų. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 808A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 19:07:57 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti), kuris naudojasi abonentiniu numeriu, ir susitaria susitikti prie „M“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 808A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 19:38:49 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir sako, kad „reikia susitikti“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 122B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 20:08:26 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina G. J. ir sako „važiuoju pas tave dabar“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 122B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 20:48:14 val. A. M. siunčia SMS „paskambink“ į abonentinį numerį, kurio priklausomybė nenustatyta. Žinutės siuntimo metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 102A veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:07:56 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir klausia „ar pasiruošusi važiuoti?“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 885B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:09:10 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškis (anketiniai duomenys nenustatyti) ir sako „pasienyje degalinėje E. lauks“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 885B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:32:59 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteris (ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tai I. D.), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir sako „V. nesigauna, pridavė dokumentus į reisą, paso nėra“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 712B veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 21:34:03 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina vyriškiui (anketiniai duomenys nenustatyti), kuris naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir prašo „padėti žmogui išvaryti automobilį į neutralią teritoriją iki trijų val., žmogus gerai atsiskaitys“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 7122 veikimo teritorijoje. 2011 m. birželio 17 d. 22:30:42 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu A. M. skambina moteriai (anketiniai duomenys nenustatyti), kuri naudojasi baltarusišku abonentiniu numeriu, ir sako, kad „vaikinai vyksta iš Baltarusijos į Vilnių, tave paveš ir dalį pinigų jiems atiduosi. Laukiu tavęs prie sienos“. Pokalbio metu A. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo bazinės stoties (celės) Nr. 91EB veikimo teritorijoje (2 t., 56-72, 135-160 b.l.).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matosi, kad liudytojas A. L. atpažino V. K. kaip asmenį, kurio telefono numerį įsivedęs kaip „KIA“. V. K. skambindavo ir nurodydavo kokius automobilius reikės pervaryti per Lietuvos – Baltarusijos sieną (21 t., 190-193 b.l.). Iš apžiūros protokolo matosi, kad buvo apžiūrėtas automobilis „BX“, v. n. (duomenys neskelbtini) (9 t., 148-154 b.l.), kuris buvo sulaikytas 2011 m. birželio 18 d., apie 4 val., apžiūros metu Medininkų pasienio kontrolės punkte, kai automobilis, vairuojamas A. L., ketino įvažiuoti į Baltarusijos Respubliką. Apžiūros metu nustatyta, kad suklastotas kėbulo numeris ( 9 t., 163-165 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4067)-IS1-4070 nurodyta, kad automobilio „BX“ VIN (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis – (duomenys neskelbtini) (9 t., 158-159 b.l.) Minėtas automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. gegužės 21 d. (9 t., 165-167 b.l.). Iš daiktų, dokumentų apžiūros protokolo matosi, kad iš minėto automobilio buvo paimti daiktai, kurie apžiūrėti, tai – transporto priemonės pirkimo – pardavimo 2011 m. birželio 17 d. sutartis, pardavėjas nurodytas G. S.; automobilio registracijos liudijimo kopija Nr. (duomenys neskelbtini); S. L. paso kopija. Apžiūros metu liudytojas A. L. nurodė, kad rasti dokumentai jam nepriklauso, juos jam davė asmuo, kurį atpažino iš pateiktos nuotraukos – V. K. (21 t., 197-198 b.l.). Iš mobilaus ryšio telefono ir SIM kortelės apžiūros protokolo matosi, kad A. L. telefone įvestas „KIA“ yra V. K.. Telefone užfiksuoti A. L. ir V. K. („KIA“) skambučiai – 2011 m. birželio 17 d., 20 val. 41 min., 23 val. 15 min., 23 val. 31 min. Liudytojas A. L. nurodė ir tai, kad nuotraukoje užfiksuotas asmuo, fotografuojantis savo automobilį „VM“ yra V. B. (10 t., 11-17 b.l.).

Iš asmens parodymo pagal nuotrauką protokolo matosi, kad liudytojas A. K. atpažino V. K. kaip asmenį, kuris Lietuvoje atveždavo automobilius, kuriuos jis turėjo pervaryti per sieną į Baltarusiją. V. K. 2011 m. birželio 17 d. degalinėje „E“ perdavė automobilį „(B3) kurį jis turėjo pervaryti per sieną. Jo telefone V. K. įvardintas „LT B. A.“ (22 t., 57-60 b.l.).

Iš slapto sekimo protokolo matosi, kad užfiksuotas 2011 m. birželio 18 d., 20 val. 41 min., V. K., V. B. ir A. M. susitikimas degalinėje, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., 185-196 b.l.).