- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-249-795/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33179-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- B. R.
- Kategorijos
- 1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
- 1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aurelijos Sadauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. R. (B. R.) gynėjo advokato V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 60 parų areštas.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 40 parų areštas.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – 2020 m. rugpjūčio 19 d. (viena para).
B. R. paskirtos kardomąsias priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialios teisės sustabdymas, dokumento paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, B. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – 2 (dvejus) metus, terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 19 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, paskirta antra baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir iš B. R. nuspręsta išieškoti automobilio „BMW 535D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 5 000 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. B. R. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai: 2020 m. rugpjūčio 19 d., apie 4.06 val., ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo automobilį „BMW 535D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūnui pareikalavus atsisakė tikrintis neblaivumą alkotesteriu, t. y. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Nuteistojo B. R. gynėjas advokatas V. A. apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir pagal BK 281¹ straipsnio l dalį paskirti bausmę – baudą; 2) jeigu apeliacinės instancijos teismas paliktų pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę – areštą, taikyti BK 75 straipsnį ir B. R. paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, jog B. R. yra anksčiau teistas, nusikalto esant neišnykusiam teistumui, todėl jam skirtina bausmės rūšis, susijusi su laisvės atėmimu. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ankstesni B. R. teistumai nėra susiję su motorinės transporto priemonės vairavimu, esant neblaiviam, todėl laikytina, kad tokio pobūdžio nusikaltimą B. R. padarė pirmą kartą. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, jog teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nuo B. R. atliktos bausmės iki nusikalstamos veikos padarymo praėjo metai laiko. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog B. R. tokio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, teismo argumentas, kad B. R. nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, nėra pakankamas skirti arešto bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog B. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo į šią aplinkybę atsižvelgti ir svarstyti, ar negali bausmės tikslai būti pasiekti, paskyrus švelnesnę nei areštas bausmę. Išdėstyta nuomonė, kad, B. R. paskyrus baudą, tai būtų adekvati bausmė jo padarytai nusikalstamai veikai. B. R. anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) ir vyktų dirbti toliau, kad galėtų sumokti baudą. Atkreiptas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė B. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad B. R. transporto priemonę vairavo tik apie 300 metrų, norėdamas pastatyti automobilį prie savo namų, o tai neapibūdina B. R. kaip piktybinio teisės normų pažeidėjo, nes jo padaryta nusikalstama veika truko vos kelias minutes ir nesukėlė jokių sunkių pasekmių.
2.3. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis tik nuspręs, jog B. R. pagrįstai paskirta arešto bausmė, turėtų svarstyti galimybę taikyti B. R. bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog yra viena B. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, jo padaryta nusikalstama veika truko labai trumpą laiko tarpą, nesukėlė jokių sunkių pasekmių, B. R. paleistas iš laisvės atėmimo vietos prieš vienerius metus, per šį laikotarpį nepadarė jokių administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų, ankstesnis B. R. teistumas iš esmės skiriasi nuo dabartinės nusikalstamos veikos pagal pavojingumą visuomenei, darytina išvada, jog B. R. paskirtos arešto bausmės vykdymas turi būti atidėtas.
3. Prokuroras atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo B. R. gynėjo advokato V. A. apeliacinis skundas netenkinamas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliamas padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl B. R. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą arešto bausmę pakeisti į baudą arba atidėti arešto bausmės vykdymą. Taigi teisėjų kolegija nuosprendyje aptaria būtent šiuos esminius apeliacinio skundo klausimus, t. y. ar nuteistajam B. R. buvo paskirta teisinga bausmė ir ji neturtų būti švelninama, taip pat ar nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.
8.1. Nors nuteistasis B. R. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (B. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
8.2. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).
8.3. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog B. R. nuteistas jau ne pirmą kartą, (t. 1, b. l. 76–80). Nusikaltimą B. R. padarė neišnykus teistumui. Nors apeliaciniame skunde yra atkreiptas dėmesys, jog anksčiau B. R. teistas ne už analogiškas nusikalstamas veikas kaip nagrinėjamu atveju, tačiau tai nepaneigia fakto, jog B. R. jau turi susiformavusias nihilistines teisės nuostatas, o nusikaltimų darymas nebėra atsitiktinis jo gyvenime, greičiau jo pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Be to, skirtingai negu bandoma akcentuoti apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog nuo ankstesnio B. R. išėjimo iš įkalinimo įstaigos iki naujos nusikalstamos veikos padarymo praėjo vos vieneri metai, taip pat neigiamai charakterizuoja asmenį, nes atskleidžia, kad B. R. nebegali išbūti ilgesnį laiką, tinkamai laikydamasis įstatymuose numatytų įpareigojimų ir paisydamas nustatytų draudimų. Ši aplinkybė tik pabrėžia, jog, bėgant laikui, asmens gyvenimiškos nuostatos kinta neigiama linkme.
8.4. Pirmiausia aptartos aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo B. R. asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus, net ir pačios griežčiausios, jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Aplinkybę, jog B. R. nedaro tinkamų išvadų ir nekeičia požiūrio į nusikalstamų veikų darymą, patvirtina ir apeliacinio skundo teiginys, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, nes jo veika truko neilgą laiko tarpą ir nesukėlė sunkių pasekmių. Visų pirma, pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to, kiek laiko truko nusikaltimas, tai savaime nemažina jo pavojingumo. Nagrinėjamu atveju, net nėra nustatyta, koks buvo B. R. girtumas – jei atlikus patikrinimą alkotesteriu, būtų buvęs nustatytas stiprus girtumas, sunkios pasekmės galėjo kilti, net ir važiuojant minimalų atstumą bei neilgą laiko tarpą vairuojant transporto priemonę. Transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, yra vienas šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliantis pavojų tiek paties kaltininko, tiek kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui, o sunkių pasekmių tokių nusikaltimų atveju dažnai pavyksta išvengti tik laimingo atsitiktinumo dėka. Nagrinėjamu atveju B. R. atsisakė pasitikrinti neblaivumą, o tai atskleidžia jo atsainų požiūrį į daromą nusikalstamą veiką, siekį išvengti galbūt gresiančios atsakomybės ir priešpastatymą save likusiai visuomenės daliai.
8.5. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde yra labai akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo vieną B. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatė. B. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, jog jis prisipažino, padaręs nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog B. R. prisipažino, padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tik jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 146), tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas kaip įtariamasis, B. R. atsisakė duoti parodymus ir savo kaltės nepripažino (t. 1, b. l. 97). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiamas prisipažinimo savanoriškumas. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, toks prisipažinimas nėra savanoriškas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-464/2005 ir kitos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Taigi nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog B. R. teisiamojo posėdžio metu prisipažino, padaręs nusikaltimą, tik dėl surinktų įrodymų gausos ir siekdamas, kad jam būtų sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto toks nesavalaikis prisipažinimas negali būti pagrindas dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.
8.6. Būtina pažymėti, jog apeliaciniame skunde prašoma B. R. paskirtą arešto bausmę pakeisti į baudą. Bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog iki nusikalstamos veikos padarymo B. R. nedirbo (t. 1, b. l. 74), taip pat nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 73). Nuteistasis prijungti prie bylos medžiagos nepateikė jokių oficialių dokumentų, kurie patvirtintų jo teiginį, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) ir / ar ten dirbs ateityje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus reikšmingus duomenis, įskaitant ir aplinkybes, jog B. R. negauna darbo užmokesčio bei neturi kito legalaus pragyvenimo šaltinio, neturi pagrindo manyti, kad, nuteistajam paskyrus baudą, jis bus pajėgus ją sumokėti. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad B. R. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Be to, šiek tiek didesnės nei normos sankcijoje numatytos arešto bausmės vidurkis paskyrimas, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, yra pakankamai švelni bausmė, ypač atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, todėl B. R. paskirtą bausmę švelninti dar labiau nėra jokio pagrindo.
9.1. BK 75 straipsnio, įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d., 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
9.2. Teismui sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ir ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus bausmės atlikimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2009).
9.3. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, be to, kaip jau minėta, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). B. R. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pirmą kartą nuteistas arešto bausme. Taigi jis atitinka formalųjį BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindą. Kitas pagrindas yra materialusis, t. y. pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Daugelis reikšmingų aplinkybių jau buvo aptartos, sprendžiant klausimą dėl švelnesnės bausmės skyrimo B. R.
9.4. Apeliaciniame skunde yra teisingai nurodoma, jog nėra draudžiama taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Atsižvelgiama į tai, kad nors B. R. anksčiau nebuvo baustas arešto bausme, tačiau praeityje ne kartą teistas, jam buvo skirtos net pačios griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, be to, nuosprendžio priėmimo metu B. R. teistumas nebuvo išnykęs. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad anksčiau skirtos bausmės neįtakojo B. R. elgesio teigiama linkme, todėl nesama pagrindo vertinti, kad teismo rodomas pasitikėjimas ir arešto bausmės atidėjimas galėtų padėti nuteistajam pakeisti jau susiformavusias įstatymo reikalavimams priešingas nuostatas ir prisidėti prie B. R. nusikalstamo elgesio užkardymo. Greičiau atvirkščiai, manytina, kad, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjus arešto bausmės vykdymą, nuteistasis B. R. nepajaus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jis ir toliau gali likti nenubaustas arba jam pakartotinai galbūt bus sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sunku yra tikėtis, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, neizoliavus B. R. nuo visuomenės.
9.5. Nusikaltimai nebėra atsitiktinumas nuteistojo gyvenime, tai neigiamai charakterizuoja B. R. asmenybę, parodo, kad nuteistasis nepaiso elementarių gyvenimo normų. Be to, nusikaltimo pobūdis atskleidžia B. R. ciniškumą, abejingumą visuomenės interesams ir niekinantį požiūrį į teisės normas, todėl taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo prašymas dėl arešto bausmės vykdymo atidėjimo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo B. R. (B. R.) gynėjo advokato V. A. apeliacinį skundą atmesti.