Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-215-606/2018

Teisėjas Erikas Jurgutis Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00080-2017-5

2018 m. liepos 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taikant BK 75 straipsnį bei 67 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant D. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, šešis (6) mėnesius gyventi skyrium nuo mažamečio sūnaus A. K., per vieną (1) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos šešis (6) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. B. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 5 d., tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nenustatytu laiku, savo namuose (duomenys neskelbtini), tyčia diržu sudavė ne mažiau kaip du kartus mažamečiui savo sūnui A. K. per sėdmenis ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

2.1. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė tik 4,5 metukų sūnaus A. įrodymais, kurių nepatvirtina jokia objektyvi byloje surinkta medžiaga. Todėl nėra pagrindo teismo išvadai, jog tokių duomenų visiškai pakanka konstatuoti, kad kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės yra visiškai įrodytos.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

8.4. 2017 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-209/2017 konstatuota, kad nukentėjusysis A. K., atsižvelgiant į jo amžių, psichinę ir psichologinę būklę, situacines aplinkybes negalėjo ir negali duoti parodymų apie 2016 m. spalio 18 d. įvykį. Apie galbūt patirtą iš mamos fizinį smurtą, tyčia diržu suduodant per užpakalį ir tokiu būdu sukeliant jam fizinį skausmą, A. K. gali duoti parodymus, remdamasis savo asmenine patirtimi, apie konkrečias faktines aplinkybes, priklausomai nuo situacinių aplinkybių ir savo emocinės būsenos. A. K., atsižvelgiant į jo amžių ir jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, geba atsiminti ir glaustai bei konkrečiai papasakoti apie įprastus, pasikartojančius ar jam emociškai reikšmingus ir įstrigusius atmintin, apytiksliai pusmečio senumo, įvykius, tačiau negali nurodyti, kada tai vyko, kaip dažnai tai vyko. Atsižvelgiant į A. K. amžių, jam būdingus mąstymo, atminties, vaizduotės, kalbos suvokimo ir kalbinės raiškos ypatumus, pagrįstai galima manyti, kad vaiko asociacijos ir prasmių priskyrimas žodžiui „diržas“ atspindi jo realią patirtį, o ne matytus įvykius, girdėtus pasakojimus, fantazijas ir panašiai. A. K. nenustatytas polinkis fantazuoti apie jam skausmingus dalykus, tokius kaip patiriamas iš artimo žmogaus smurtas. A. K. vengimas atsiskleisti, tiesiogiai jo klausiant apie jam galbūt atliktus fizinio smurto veiksmus, gali būti susijęs su keliomis aplinkybėmis. Pirma, įtariamoji yra suaugęs ir vaikui artimas asmuo, nuo kurio jis yra priklausomas, atitinkamai lengviau jos paveikiamas. Antra, netiesioginį neigiamą poveikį vaiko atsiskleidimui turi jį emociškai traumuojantis atskyrimas nuo šeimos, įvykęs netrukus po jo atsiskleidimo pirmosios apklausos metu. Yra duomenų apie įtariamosios dalyvavimo 2017 m. birželio 5 d. apklausoje tiesioginį poveikį A. K. parodymų davimui. Netiesioginį poveikį vaiko parodymų davimui daro jį emociškai traumuojantis ilgalaikis atskyrimas nuo šeimos (plačiau psichologinio tyrimo dalyje). A. K., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei situacines aplinkybes, galėjo suprasti įtariamosios su juo atliekamų veiksmų pobūdį (kas tai yra), tačiau jam buvo neprieinamas šių veiksmų reikšmės (pavojingumo, daromos žalos, juridinių tokių veiksmų pasekmių) supratimas. Atsižvelgus į visa tai, taip pat į situacines aplinkybes (įtariamoji yra suaugęs ir vaikui artimas asmuo, nuo kurio tiriamasis yra priklausomas), nagrinėjamų įvykių metu A. K. negalėjo adekvačiai ir aktyviai priešintis įtariamosios veiksmams (t. 1, b. l. 116–130).

8.5. Kaip matyti, atliekant A. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę nenustatyta, ir 2017 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-209/2017 neužfiksuota, jog mažametis A. K. būtų linkęs fantazuoti. Tai, jog mažametis negalėjo nurodyti tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko, savaime nepaneigia jo duotų parodymų apie tai, kad prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas, ir būtent ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nustatytu laiku – nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 5 d. Būtent pagal mažamečiui A. K. būdingus individualius psichologinius ypatumus, jis geba atsiminti ir glaustai bei konkrečiai papasakoti apie įprastus, pasikartojančius ar jam emociškai reikšmingus ir įstrigusius atmintin, apytiksliai pusmečio senumo, įvykius, tačiau negali nurodyti, kada tai vyko, kaip dažnai tai vyko. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog ekspertizės atlikimo metu nustatyta, kad būtent nuteistosios D. B. dalyvavimas 2017 m. birželio 5 d. apklausoje galėjo tiesiogiai paveikti A. K. parodymų davimą. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, nors mažamečio apklausoje dalyvavo ir jo mama D. B., vaikas parodė tai, ką pats prisiminė ir galėjo netgi detalizuoti įvykio aplinkybes, o jeigu kokių nors aplinkybių nežinojo ar neprisiminė, jų ir neparodė. Todėl minėtame ekspertizės akte padaryta išvada vienareikšmiškai patvirtina, jog nėra pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo A. K. parodymais. Kartu svarbu paminėti, jog tai, kad praėjus tam tikram laikui, ant mažamečio A. K. sėdmenų nebuvo rasta smurto žymių, visiškai nepašalina nuteistosios D. B. kaltės dėl to, kad ji vartojo smurtą prieš mažametį sūnų. Pažymėtina ir tai, kad D. B. ir buvo kaltinama bei ji skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį būtent už fizinio skausmo mažamečiui sūnui sukėlimą. Šiuo atveju nėra net mažiausio pagrindo abejoti tuo, jog sudavus mažamečiui vaikui diržu, ir net ne vieną kartą, vaikas patyrė fizinį skausmą, šią aplinkybę nukentėjusysis A. K. patvirtino ir apklausos metu.

8.6. Apeliaciniame skunde nuteistosios D. B. nuomone, 2017 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-209/2017 padarytos prieštaringos išvados dėl to, kad šioje byloje galima tikėti mažamečio nukentėjusiojo A. K. parodymais, o dėl 2016 m. spalio 18 d. įvykio jis parodymų duoti negali.

8.7. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad kadangi 2017 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-209/2017 konstatuota, jog nukentėjusysis A. K., atsižvelgiant į jo amžių, psichinę ir psichologinę būklę, situacines aplinkybes negalėjo ir negali duoti parodymų apie 2016 m. spalio 18 d. įvykį, todėl, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. B. kaltę dėl 2016 m. spalio 18 d. įvykio, ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas. Ir ši aplinkybė tik patvirtina tai, jog nuteistosios D. B. kaltė šioje byloje buvo nustatinėjama ir įrodinėjama tik objektyviais duomenimis. Kartu akcentuotina, kad ne tik ekspertizės atlikimo metu, bet ir pats nukentėjusysis A. K. 2017 m. birželio 5 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu neparodė, jog mama jam sudavė ne tik į sėdmenis, bet ir į kitas kūno vietas, būtent į galvą, kaip (duomenys neskelbtini) gyventojai buvo nurodę pranešime apie 2016 m. spalio 18 d. įvykį, prie parduotuvės (t. 1, b. l. 30). Tačiau nukentėjusysis A. K. aiškiai parodė, jog mama jam sudavė daugiau kaip du kartus diržu per sėdmenis. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti vaiko parodymais ir dėl to, kad mažametis A. K. priešingai nei suaugęs žmogus, juolab, kai bylos duomenimis nepaneigta, jog jis nori gyventi su tėvais ir broliu, parodydamas apie mamos neteisėtus veiksmus, negalėjo suprasti ir nesuprato tokių mamos veiksmų juridinės reikšmės, kaip ir nurodyta ekspertizės akte, o tiesiog papasakojo apie tai, ką patyrė ir ką jautė, kai mama jam sudavė diržu.

8.8. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti bei skundžiamame nuosprendyje aptarti objektyvūs įrodymai visiškai patvirtina nuteistosios D. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

9. Tačiau pagal teismų praktiką, vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pažymėtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

9.1. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

9.2. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas. Kaip jau aptarta, neteisėti D. B. veiksmai, suduodant mažamečiui sūnui diržu per sėdmenis, A. K. sukėlė tik fizinį skausmą. Pažymėtina, jog ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. K. parodė, jog po to, kai jam buvo suduota diržu, jam skaudėjo sėdmenis, ir tai be jokių abejonių suprantama, tačiau nėra pagrindo abejoti tuo, kad minėtais motinos veiksmais keturių su puse metų sūnui sukeliamas skausmas truko neilgą laiko tarpą. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl mamos prieš vaiką pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Priešingai, iš 2017 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-209/2017 užfiksuotų duomenų nustatyta, kad dėl to, jog berniukas buvo atskirtas nuo šeimos, vyrauja prislėgta vaiko nuotaika, labilios emocijos, berniukas slopina liūdesį, vienišumą, nerimą, stebimas šeimos ilgesys, graudinimasis (t. 1, b. l. 116–130). Teisiamajame posėdyje mažamečio nukentėjusiojo A. K. atstovė pagal įstatymą V. M. patvirtino, kad D. B. sūnų lanko kiekvieną dieną (t. 3, b. l. 55). Tai nepaneigia aplinkybės, jog tarp motinos ir sūnaus išliko artimas ir glaudus ryšys. Mažametis nukentėjusysis A. K. 2017 m. liepos 14 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis nori važiuoti namo, gyventi su mama ir tėčiu, nori važiuoti pas brolį M. (t. 1, b. l. 72–73). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog D. B. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

9.3. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Esant nustatytoms aplinkybėms, D. B. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, t. y., kad ji lanko sūnų kiekvieną dieną, leidžia daryti išvadą, kad ji vartojo fizinį smurtą prieš vaiką ne specialiai tam, jog jam būtų sukeliamas fizinis skausmas, o fizinį skausmą sukėlė, pasirinkusi netinkamą būdą auklėti sūnų ir mėginti keisti jo elgesį. Iš nukentėjusiojo A. K. parodymų nustatyta, jog mama jam sudavė diržu, nes jis neklausė (t. 1, b. l. 53–59). Tačiau bylos duomenimis nepaneigta, kad ji lankydama vaiką, palaikydama su juo nuolatinį ryšį, sugeba atrasti bendrą kalbą, su juo išlaikyti taip svarbų mamos ir vaiko santykį. Todėl nustatytos ir aptartos D. B. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors D. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veikas mažareikšmėmis.

9.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad D. B. padarytos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl D. B. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), dėl to Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendis naikintinas ir byla D. B. nutrauktina BK 37 straipsnio pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą D. B. nutraukti.

D. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Vokus su 2 kompaktiniais diskais, esančius baudžiamosios bylos 3 tome, palikti saugoti prie bylos.